Kauno apygardos teismo nutartis

2018-06-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-327/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-07
Bylos Nr.
1A-387-327/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-50362-2017-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
Nukentėjusysis
K. L., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros
Kaltinamasis
G. L.
Advokatai
Mindaugas Vagonis, Albertas Trumpulis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-327/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50362-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Evelinai Dzenytei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei,nukentėjusiajai K. L., jos atstovui advokatui Albertui Trumpuliui,išteisintajam G. L., jo gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kau­no rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pagal Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios K. L. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. L. buvo kaltinamas tuo, kad savo šeimos nariui nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent tuo, kad jis 2017 m. rugsėjo 29 d. apie 3 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine K. L. metu, tyčia kumščiu smogė jai vieną kartą į kairę akį, padarydamas poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, specialisto įvertintu nežymiu sveikatos sutrikdymu.Kauno apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nesurinkta objek­tyvių ir neginčijamų įrodymų, jog kaltinamasis G. L. siekė suteikti fizinį skausmą sutuoktinei ar ją sužaloti ir tyčia smurtavo jos atžvilgiu. Bylos duomenys nepaneigia kaltinamojo nurodytos aplinkybės, kad specialisto išvadoje konstatuotas smūgis nukentėjusiajai suduotas netu­­rint tyčios, o padarytas abipusio fizinio kontakto metu, todėl kaltinamasis G. L. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nu­si­kal­timo požymių.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji K. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teis­mo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį dėl G. L. išteisinimo ir priimti naują ap­kal­tinamąjį nuosprendį, pripažinti G. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numa­tytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti vieną iš sankcijoje numatytų bausmių; priteisti iš G. L. 2 000 eurų civilinį ieškinį bei turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Skunde teigiama, kad teismo išvada, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nepagrįsta, teismas neišnaudojo visų galimybių byloje esančioms abejonėms pašalinti, netinkamai įver­tino įrodymus. Nukentėjusioji nurodo, kad jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs. Paaiškino, jog po to, kai neapsikentusi sutuoktinio įžeidimų ir psichinio smurto, nutraukė G. L. nuo kaklo grandinėlę, šis pirmas jai smogė į veidą, parbloškė ant lovos ir sudavė keletą smūgių į galvą. Ji kiek galėdama gynėsi. G. L. smūgis į galvą (veidą) buvo tyčinis, neatsargiai ar gindamasis jis negalėjo suduoti į galvą. Teismas netinkamai nustatė fizinio konflikto pradžią, neįvertino, kad G. L. parodymai nenuoseklūs. Apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad aprėkė nukentėjusiąją, jog ši nesugeba nuraminti vaiko. Aiškino, jog ji nutraukusi grandinėlę, trenkė jam į smilkinį, kilo susistumdymas, jis K. L. atstūmė ir delnu trenkė per veidą. Teisme jis pakeitė parodymus ir aiškino, kad norėdamas nustumti nukentėjusiąją sudavė į veidą ir tai padarė gindamasis, netyčia. Tačiau skundo autorės tvirtinimu, smūgis į veidą, paakį nėra gynybinio pobūdžio. Trenk­damas į veidą, išteisintasis suprato, kad gali sukelti fizinį skaus­mą ar sutrik­dyti svei­katą, jo veiksmai rodo, kad to jis ir siekė. Jei G. L. būtų bandęs nustumti nukentėjusiąją nuo savęs, tuomet būtų stūmęs ran­komis į kūną, krūtinę, korpusą, o ne trenkęs į veidą. Abejonėms pašalinti teismas privalėjo apklausti medicinos ekspertą, išsiaiškinti, ar smūgis į veidą galėjo būti suduotas ginantis. Skunde nurodoma, kad aplinkybes, jog į policiją kreipėsi išteisintasis, ir nukentėjusiosios ra­šy­tą žinutę teismas vertino, kaip leidžiančias labiau tikėti G. L. paro­dy­mais. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis policijai pranešė ne apie smurtą, o apie sutuoktinės išėjimą iš namų, apie galimą ketinimą nusižudyti. Vyr. patrulės M. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į namus grįžusios K. L. veide buvo matyti sužalojimai, ji paaiškino, jog sumušė G. L.. Po­licijos patrulė M. V. nebuvo apklausta. Jos paro­dy­mai svarbūs nustatant konflikto priežastis, pradžią, pobūdį, pasekmes, juolab, kad spe­cia­listų nustatytas tik vienas nukentėjusiajai pa­da­rytas sužalojimas susijęs su konfliktu, kai ji nurodė, jog suduota keletas smūgių į galvą. Spe­cialistai išvadą surašė iš medicininių do­kumentų, praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvy­kio, nukentėjusiosios sužalotos nematė. Skundo autorės tvirtinimu, žinutė „kas jei pasakysiu, kad aš pirma tau sudaviau, galėsim tai­kytis?“ tik patvirtina jos parodymus, jog fizinį smurtą pradėjo G. L., o ji, pa­keisdama parodymus, galėtų padėti išvengti atsakomybės. Tačiau teismui ši žinutė sukėlė abejonių.Skunde nukentėjusioji nurodo, kad nutraukdama grandinėlę išteisintajam padarė turtinę žalą, tačiau šis neturėjo teisės prieš ją pradėti smurto veiksmus. G. L. veiksmai vertin­tini pagal BK 140 straipsnio nuostatas. Tai, kad išteisintasis teigia, nenorėjęs K. L. sužaloti ar suteikti fizinio skausmo, nerodo nebuvus tyčios. Subjektyvinę nu­si­­kals­ta­mos veikos pusę patvirtina objektyvūs veiksmai – trenkė į veidą ir sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą. Todėl teismo išvada, kad smūgis suduotas neturint tyčios, prieš­tarauja G. L. parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimą vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, be teismo leidimo nekeisti darbo vietos; nukentėjusiosios K. L. pareikštą civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš G. L. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui; G. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, pa­naikinti. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog G. L. pareikštas kaltinimas yra nepagrįstas, kadangi įrodymų viseto įvertinimo rezultatas parodo, kad yra tam tikrų prieš­taravimų, kuriems teismas neteikė reikšmės, kurie yra svarbūs kaltinimo pagrįstumui įrodyti. Be to, tam tikras nustatytas faktines aplinkybes teismas įvertino ne visų įrodymų kontekste, padarytos išvados prieštaringos ir tai turėjo įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.Skunde nurodoma, kad didžiausią dėmesį teismas skyrė specialistų išvadoms, kuriose buvo užfiksuoti abiejų proceso dalyvių įvykio metu patirti sužalojimai, analizei, tačiau teismo išvados padarytos neįvertinus įrodymų komplekso. Nukentėjusioji K. L. paaiškino, kad aptariamas konfliktas įvyko apie 3 val. sutuoktiniui pradėjus priekaištauti dėl vaikų priežiūros. Pats išteisintasis parodė, kad pyko ant K. L., kad ji negali nuraminti vaiko. Tai parodo, kad pats iš­tei­sintasis nebuvo geranoriškai nusiteikęs, o įvertinus tai, kad K. L. nuo jo kaklo nutraukė grandinėlę, pasipiktinimas tik didėjo. Nukentėjusioji parodė, kad po šio veiksmo sutuoktinis pervertė ant lovos ir sudavė smūgius į galvą. Nukentėjusioji gynėsi, todėl nustatytas sužalojimų kiekis ant išteisintojo galėjo at­si­rasti nukentėjusiajai ban­dant išsilaisvinti to aktyviai siekiant veiksmais. Išteisintojo paro­dy­muo­se gausu prieš­ta­ra­vi­mų. Ikiteisminio tyrimo metu G. L. parodė, kad tuomet, kai sutuoktinė nuo kaklo jam nuplėšė grandinėlę ir kumščiu trenkė jam į dešinįjį smilkinį, tarp jų kilo susistumdymas, kurio metu, jis suėmė sutuoktinės rankas, o ji jas buvo suėmusi rankomis ir dantimis. Jis ją ats­tūmė ir delnu trenkė per veidą. Po to vėl jį puolė ir sužalojo kairės rankos smilių. Ap­klaustas teisme, G. L. aiškino, kad kai su­tuoktinė jam nuplėšė grandinėlę ir smū­gia­vo į akį, jis stengėsi sulaikyti jos rankas, o ši nagais bandė įdurti jam į rankas ir šonus, užsuko vieną pirštą, o jis, norėdamas ją nustumti, pataikė į veidą. Be to, svarbu patikrinti, ar šie parodymai sutampa su VTMT Specialisto išvadoje Nr. 02877/2017(02) G. L. konstatuotais sužalojimais. Matyti, kad joje jokie sužalojimai plaštakose, pirštuose, G. L. nenustatyti. Be to nenustatyti jokie sužalojimai, kurie būtų padaryti dantimis.Skunde pažymima, kad išteisindamas G. L. teismas rėmėsi ir tomis nusta­ty­to­mis faktinėmis aplinkybėmis, kad apie įvykį policijos pareigūnams pranešė ne K. L., o pats G. L. ir, kad teismo medicininis tyrimas buvo atliktas ne tie­siogiai jai da­ly­vaujant, o iš medicininių dokumentų, kai G. L. pats kreipėsi į teismo medicinos spe­cialistus dėl išvados. Pastebėtina, kad policiją jis iškvietė dėl to, kad negalėjo surasti po konflikto iš namų išėjusios sutuoktinės. K. L. buvo pristatyta į LSMUL KK SPS, todėl nebuvo betarpiškai apžiūrėta teismo medikų, tačiau jos sužalojimai gydymo įstaigoje užfiksuoti iš karto po įvykio, o G. L. krei­pi­ma­sis į teismo ekspertus po įvykio praėjus penkioms dienoms, buvo galimai pasiruo­ši­mas gy­nybinei pozicijai. Iš teismo pateiktų išvadų matyti, kad buvo suabejota nukentėjusiosios parodymų nuo­sek­lu­mu, nes kaip nurodoma nuosprendyje, apklausta teisme nukentėjusioji aiškino, kad kalti­na­ma­sis jai sudavė kumščiu 4-6 kartus per galvą, vėliau, tos pačios apklausos metu parodė, kad jai buvo suduota ir į veidą, negalėjo nurodyti, kiek smūgių buvo suduota. Policijos parei­gū­nams nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduotas vienas smūgis į galvą ir vienas smūgis į nugarą, apie kurį vėliau nieko neparodė. Ikiteisminio tyrimo metu K. L. parodė, kad kaltinamasis jai sudavė smūgius ne tik į veidą, bet ne mažiau du kartus sudavė į galvą. Teismas neanalizavo G. L. parodymų kaitos ir nevertino 2017 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-os kuo­pos 1-ojo būrio vyr. patrulės M. V. tarnybiniame pranešime dėl smurto arti­moje aplinkoje fakto užfik­suo­tų duomenų, kad smurtu įtariamas asmuo įvykio vietoje paaiškino, kad žmonai pirmai jam trenkus, šis irgi sudavė jai per veidą, nesakė, kad smūgį sudavė ginda­ma­sis. Pastebėtina, kad minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kokie sužalojimai vizualiai matėsi ir ant K. L. veido. Teisme nukentėjusioji paaiškino, kad šiuo metu, duo­da­ma parodymus, geriausiai atsimena įvykio aplinkybes, o iš karto po įvykio, ji buvo su­si­jaudinusi, kad nuosekliai galėtų išdėstyti įvykio aplinkybes.Apeliantės įsitikinimu, net ir pripažinus, kad nukentėjusioji pirma sudavė išteisintajam, nepa­neigiamas G. L. pareikšto kaltinimo pagrįstumas, jog to paties konflikto metu K. L. jis sudavė tyčia. Dėl nukentėjusiosios veiksmų buvo atliekamas ats­kiras ikiteisminis tyrimas. Skunde taip pat nurodoma, kad iš atliktos teismo išvadų analizės matyti, kad jos prieštaringos. Pripažindamas, kad abiejų šalių veiksmai turėjo puolimo motyvų, teismas išteisino G. L. konstatuodamas, kad neįrodyta, jog jis tyčia nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. G. L. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis pateikė atsikirtimą į apeliacinius skundus, kuriame prašo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės pro­ku­ratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos pro­kuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliaciniuose skun­duose yra suformuoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma G. L. pri­pažinti kaltu ir nu­teisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bei tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, todėl abu apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose yra keliamas G. L. kaltės klausimas, ginčijamas atliktas įrodymų ver­tinimas. Taigi būtent šiais klausimais ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pa­teiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką su­darančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apeliacinės ins­tancijos teismas, įvertinęs apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, sutinka su Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apy­gar­dos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta įrodymų ver­tinimo taisyklių pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji ir prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, G. L. teigia, jog konfliktą pradėjo K. L., ji pirma nutraukė kaltinamajam nuo kaklo grandinėlę ir puolė jį, o šis, fi­zi­nio kontakto metu, gindamasis galėjo ranka pataikyti jai į veidą. Tuo tarpu K. L. teigimu, G. L. jai pirmas smogė į veidą, o ji tik aktyviai gynėsi. Įvykio aplinkybių be pačių sutuoktinių daugiau niekas paliudyti negali, aplinkybės nėra kaip nors kitaip fiksuotos. Abiejų asmenų sužalojimus pagrindžia teismo medicinos specialistų išvados. Kolegija pažymi, jog G. L. niekada neneigė, jog gindamasis ir siekdamas nustumti smur­ta­vusios sutuoktinės rankas netyčia pataikė jai į veidą. Šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad K. L. padaryta poodinė kraujosrūva kairės akies vokuose galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad G. L. parodymai nenuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad kaltinamasis pa­ro­dy­muose apie esmines įvykio aplinkybes buvo nuoseklus viso proceso metu. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad G. L. į medicinos įstaigą kreipėsi praė­jus tik penkioms dienoms nuo konflikto. Atsakydama į šiuos skundų argumentus, teisėjų kolegija pa­žymi, jog nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 29 d., apie 3 val., na­muose, adresu (duomenys neskelbtini), tarp sutuoktinių G. L. ir K. L. dėl buitinių priežasčių kilo konfliktas, kurio metu abu jame dalyvavę asmenys buvo ne­žymiai sužaloti. G. L. nustatyta kraujosruva dešinės akies srityje, kraujosruva de­šiniame žaste, nubrozdinimai dešiniame dilbyje, kraujosruva su nubrozdinimais liemens kai­rė­je, ir šie sužalojimai galėjo būti padaryti nuo šešių (ar daugiau) trauminių poveikių į įvairias kūno vietas. Kaip jau buvo minėta, G. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog at­si­su­kęs į K. L. stengėsi sulaikyti jos rankas, o ji nuplėšė jam grandinėlę ir smūgiavo į akį. Jis stengėsi sulaikyti žmonos rankas, ji nagais stengėsi įdurti jam į rankas ir į šo­nus, užsuko vieną pirštą, o jis norėdamas ją nustumti, pataikė į veidą. G. L. nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Taigi, aplinkybė, kad G. L. į medicinos įstaigą kreipėsi ne iškarto, niekaip negali paneigti fakto, kad tarp sutuok­ti­niu, kaltinime nurodytu laiku, vyko konfliktas, kurio metu abu asmenys patyrė tam tikrus su­ža­lojimus, kurie ir nurodyti specialistų išvadose. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog G. L. konflikto metu nebuvo nu­siteikęs geranoriškai, teismas neteisingai nustatė konflikto pradžią. Atsakydama į šiuos skundo ar­gumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pati K. L. pripažino, kad dar iki G. L. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, ji pirma nutraukė nuo kaltinamojo kaklo auk­sinę grandinėlę, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip konflikto pradžią. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, abu sutuoktiniai pradėjo vartoti fizinį smurtą – su­davė vienas kitam smūgius, grūmėsi tarpusavyje, todėl tokia situacija pirmosios instancijos teis­mo pagrįstai įvertinta kaip abipusės grumtynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vado­va­vosi priešiškais interesais dėl ankstesnių tarpusavio nesutarimų, šeimos buitinių bei socialinių prob­lemų ir noru pulti, o ne gintis, todėl tokie veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nusi­kals­ta­mi, o šioje situacijoje dar ir kyla abejonių, kurios visuomet vertinamos kaltinamojo asmens nau­dai. Kolegija taip pat pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad konflikto iniciatorė buvo nu­ken­tėjusioji, nukentėjusiosios smurto apimtis didesnė – tą patvirtina išteisintajam padaryti suža­lojimai, taip pat aplinkybė, jog kviesdamas policiją išteisintasis nesijautė kaltas dėl galimai nu­ken­tėjusiajai padaryto sužalojimo, tačiau jautė atsakomybę dėl jos psichologinės būklės. Prie­šin­gai, nei teigiama K. L. apeliaciniame skunde, SMS pranešimų turinys niekaip negali patvirtinti, kad pirmasis konfliktuoti pradėjo G. L. SMS pranešimai buvo ra­šyti praėjus tam tikram laikui po įvykio, K. L. siūlė taikytis, tačiau iš pranešimų turinio neįmanoma nustatyti konflikto iniciatoriaus. Todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes, sutuoktinių konflikto pradžią vertino tinkamai. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neišnaudojo visų galimybių abejonėms pa­ša­linti. Atmesdamas šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teis­mas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, aptarė byloje surinktus įrodymus. Nu­ken­tėjusiosios prašymas kviesti ekspertą, kuris paaiškintų, ar ginantis galima suduoti smūgį į veidą yra nelogiškas ir šiuo metu, kuomet nuo įvykio praėjo daug laiko, negali pašalinti kylančių abe­jonių. Kokio pobūdžio buvo smūgis, kokia kryptimi jis buvo suduotas, galima nustatyti tik apžiū­rė­jus sužeidimą. Esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje šių abejonių pašalinti nebėra galimybės, kadangi nuo kūno sužalojimų padarymo yra praėjęs pernelyg ilgas laiko tarpas ir jų ob­jek­tyviai (fiziškai) apžiūrėti nebeįmanoma. Pažymėtina ir tai, jog siekiant išsiaiškinti byloje esančias abejones, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja M. V., kuri patvirtino tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes (2 t., b. l. 33 – 34), tačiau jokių naujų, teismui iki šiol nežinomu ir neištirtų aplinkybių nenurodė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ji negalėjo nurodyti konflikto iniciatoriaus, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, konflikto jokie liudytojai nematė ir negirdėjo. Pareigūnė į įvykio vietą atvyko praėjus kuriam laikui nuo sutuoktinių konflikto, todėl jos apklausa apeliacinės instancijos teismo posė­džio metu nepadėjo pašalinti teismui kylančių abejonių. Apeliaciniuose skunduose taip pat pabrėžiama, kad specialisto išvada apie K. L. sužalojimus buvo surašyta remiantis tik medicininiais dokumentais. Tačiau apeliacinės instan­ci­jos teisėjų kolegija pažymi, jog K. L. iškart po įvykio buvo pristatyta į gydymo įstaigą. Būtent remiantis pirminės apžiūros doku­men­tais ir buvo surašyta specialisto išvada. Kaip jau minėta anksčiau, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­damiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nė vieni duomenys neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios. Kuriuos duomenis pri­pa­žinti įrodymais, o kuriuos ne, sprendžia teismas. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs pirmosios ins­tancijos teismo nuosprendį, apygardos teismas nema­to pagrindo spręsti, kad apylinkės teismas specialisto išvadas įvertino netinkamai. Visi byloje esantys duomenys buvo įvertinti ir dėl jų mo­ty­vuotai pasisakyta nuosprendyje. Apibendrindamas apygardos teismas daro išvadą, jog visi ap­tarti medicininiai dokumentai ir juose užfiksuoti duo­me­nys nepašalino byloje esančių abejonių. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog G. L. siekė sustabdyti K. L. puolimą, o ne sutrikdyti jai sveikatą ar sukelti fizinį skausmą.Prokurorės teigimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešta­rin­gą išvadą, teigdamas, kad abiejų šalių veiksmai turėjo puolimo motyvų, teismas išteisino G. L. konstatuodamas, kad neįrodyta, jog jis tyčia nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Atmesdamas šį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtame nuosprendyje prieštaravimų nėra. Teismas motyvuotai sprendžia, kad tarp sutuok­ti­nių kilo abipusis konfliktas, ir kad G. L. minėto konflikto metu neturėjo tyčios sužeisti K. L. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apygardos teismas pažymi, jog, išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog asmuo padarė nusi­kals­tamą veiką, atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielai­domis, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

Nukentėjusioji K. L. byloje pareiškė civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai at­lyginti, bei prašė priteisti atstovavimo išlaidas (1 t., b. l. 152–153). BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nena­gri­nėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požy­mių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio pro­ce­so tvarka. Kadangi G. L. pirmos instancijos teisme buvo iš­teisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo požymių, teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimą – nepagrįstai jį atmetė, taip užkirsdamas kelią K. L. ginti savo turtines teises – pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl šioje dalyje nuos­pren­dis keičiamas, nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 328 straipsnio 4 punktas), taigi nukentėjusiosios ir prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straips­nio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos ga­lioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys bau­džia­mo­siose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. G. L. pirmos instancijos teisme buvo iš­teisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo požymių. Nagrinėjamojoje byloje nukentėjusiosios apeliacinis skundas netenki­na­mas, apeliacinės ins­tan­ci­jos teismas išteisinamąjį nuosprendį palieka galioti. Taigi, nėra pagrindo iš G. L. priteisti nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas. Atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta, nukentėjusiosios K. L. prašymas priteisti jai procesines išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria K. L. civilinis ieškinys atmestas ir nuken­tė­jusiosios K. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį pa­likti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas