- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-387-327/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50362-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
- Nukentėjusysis
- K. L., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros
- Kaltinamasis
- G. L.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis, Albertas Trumpulis
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiosios K. L. civilinis ieškinys atmestas.
Nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos nepriteistos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. L. buvo kaltinamas tuo, kad savo šeimos nariui nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent tuo, kad jis 2017 m. rugsėjo 29 d. apie 3 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine K. L. metu, tyčia kumščiu smogė jai vieną kartą į kairę akį, padarydamas poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, specialisto įvertintu nežymiu sveikatos sutrikdymu.Kauno apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog kaltinamasis G. L. siekė suteikti fizinį skausmą sutuoktinei ar ją sužaloti ir tyčia smurtavo jos atžvilgiu. Bylos duomenys nepaneigia kaltinamojo nurodytos aplinkybės, kad specialisto išvadoje konstatuotas smūgis nukentėjusiajai suduotas neturint tyčios, o padarytas abipusio fizinio kontakto metu, todėl kaltinamasis G. L. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji K. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį dėl G. L. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti G. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti vieną iš sankcijoje numatytų bausmių; priteisti iš G. L. 2 000 eurų civilinį ieškinį bei turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Skunde teigiama, kad teismo išvada, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nepagrįsta, teismas neišnaudojo visų galimybių byloje esančioms abejonėms pašalinti, netinkamai įvertino įrodymus. Nukentėjusioji nurodo, kad jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs. Paaiškino, jog po to, kai neapsikentusi sutuoktinio įžeidimų ir psichinio smurto, nutraukė G. L. nuo kaklo grandinėlę, šis pirmas jai smogė į veidą, parbloškė ant lovos ir sudavė keletą smūgių į galvą. Ji kiek galėdama gynėsi. G. L. smūgis į galvą (veidą) buvo tyčinis, neatsargiai ar gindamasis jis negalėjo suduoti į galvą. Teismas netinkamai nustatė fizinio konflikto pradžią, neįvertino, kad G. L. parodymai nenuoseklūs. Apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad aprėkė nukentėjusiąją, jog ši nesugeba nuraminti vaiko. Aiškino, jog ji nutraukusi grandinėlę, trenkė jam į smilkinį, kilo susistumdymas, jis K. L. atstūmė ir delnu trenkė per veidą. Teisme jis pakeitė parodymus ir aiškino, kad norėdamas nustumti nukentėjusiąją sudavė į veidą ir tai padarė gindamasis, netyčia. Tačiau skundo autorės tvirtinimu, smūgis į veidą, paakį nėra gynybinio pobūdžio. Trenkdamas į veidą, išteisintasis suprato, kad gali sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti sveikatą, jo veiksmai rodo, kad to jis ir siekė. Jei G. L. būtų bandęs nustumti nukentėjusiąją nuo savęs, tuomet būtų stūmęs rankomis į kūną, krūtinę, korpusą, o ne trenkęs į veidą. Abejonėms pašalinti teismas privalėjo apklausti medicinos ekspertą, išsiaiškinti, ar smūgis į veidą galėjo būti suduotas ginantis. Skunde nurodoma, kad aplinkybes, jog į policiją kreipėsi išteisintasis, ir nukentėjusiosios rašytą žinutę teismas vertino, kaip leidžiančias labiau tikėti G. L. parodymais. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis policijai pranešė ne apie smurtą, o apie sutuoktinės išėjimą iš namų, apie galimą ketinimą nusižudyti. Vyr. patrulės M. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į namus grįžusios K. L. veide buvo matyti sužalojimai, ji paaiškino, jog sumušė G. L.. Policijos patrulė M. V. nebuvo apklausta. Jos parodymai svarbūs nustatant konflikto priežastis, pradžią, pobūdį, pasekmes, juolab, kad specialistų nustatytas tik vienas nukentėjusiajai padarytas sužalojimas susijęs su konfliktu, kai ji nurodė, jog suduota keletas smūgių į galvą. Specialistai išvadą surašė iš medicininių dokumentų, praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio, nukentėjusiosios sužalotos nematė. Skundo autorės tvirtinimu, žinutė „kas jei pasakysiu, kad aš pirma tau sudaviau, galėsim taikytis?“ tik patvirtina jos parodymus, jog fizinį smurtą pradėjo G. L., o ji, pakeisdama parodymus, galėtų padėti išvengti atsakomybės. Tačiau teismui ši žinutė sukėlė abejonių.Skunde nukentėjusioji nurodo, kad nutraukdama grandinėlę išteisintajam padarė turtinę žalą, tačiau šis neturėjo teisės prieš ją pradėti smurto veiksmus. G. L. veiksmai vertintini pagal BK 140 straipsnio nuostatas. Tai, kad išteisintasis teigia, nenorėjęs K. L. sužaloti ar suteikti fizinio skausmo, nerodo nebuvus tyčios. Subjektyvinę nusikalstamos veikos pusę patvirtina objektyvūs veiksmai – trenkė į veidą ir sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą. Todėl teismo išvada, kad smūgis suduotas neturint tyčios, prieštarauja G. L. parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimą vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, be teismo leidimo nekeisti darbo vietos; nukentėjusiosios K. L. pareikštą civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš G. L. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui; G. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog G. L. pareikštas kaltinimas yra nepagrįstas, kadangi įrodymų viseto įvertinimo rezultatas parodo, kad yra tam tikrų prieštaravimų, kuriems teismas neteikė reikšmės, kurie yra svarbūs kaltinimo pagrįstumui įrodyti. Be to, tam tikras nustatytas faktines aplinkybes teismas įvertino ne visų įrodymų kontekste, padarytos išvados prieštaringos ir tai turėjo įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.Skunde nurodoma, kad didžiausią dėmesį teismas skyrė specialistų išvadoms, kuriose buvo užfiksuoti abiejų proceso dalyvių įvykio metu patirti sužalojimai, analizei, tačiau teismo išvados padarytos neįvertinus įrodymų komplekso. Nukentėjusioji K. L. paaiškino, kad aptariamas konfliktas įvyko apie 3 val. sutuoktiniui pradėjus priekaištauti dėl vaikų priežiūros. Pats išteisintasis parodė, kad pyko ant K. L., kad ji negali nuraminti vaiko. Tai parodo, kad pats išteisintasis nebuvo geranoriškai nusiteikęs, o įvertinus tai, kad K. L. nuo jo kaklo nutraukė grandinėlę, pasipiktinimas tik didėjo. Nukentėjusioji parodė, kad po šio veiksmo sutuoktinis pervertė ant lovos ir sudavė smūgius į galvą. Nukentėjusioji gynėsi, todėl nustatytas sužalojimų kiekis ant išteisintojo galėjo atsirasti nukentėjusiajai bandant išsilaisvinti to aktyviai siekiant veiksmais. Išteisintojo parodymuose gausu prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu G. L. parodė, kad tuomet, kai sutuoktinė nuo kaklo jam nuplėšė grandinėlę ir kumščiu trenkė jam į dešinįjį smilkinį, tarp jų kilo susistumdymas, kurio metu, jis suėmė sutuoktinės rankas, o ji jas buvo suėmusi rankomis ir dantimis. Jis ją atstūmė ir delnu trenkė per veidą. Po to vėl jį puolė ir sužalojo kairės rankos smilių. Apklaustas teisme, G. L. aiškino, kad kai sutuoktinė jam nuplėšė grandinėlę ir smūgiavo į akį, jis stengėsi sulaikyti jos rankas, o ši nagais bandė įdurti jam į rankas ir šonus, užsuko vieną pirštą, o jis, norėdamas ją nustumti, pataikė į veidą. Be to, svarbu patikrinti, ar šie parodymai sutampa su VTMT Specialisto išvadoje Nr. 02877/2017(02) G. L. konstatuotais sužalojimais. Matyti, kad joje jokie sužalojimai plaštakose, pirštuose, G. L. nenustatyti. Be to nenustatyti jokie sužalojimai, kurie būtų padaryti dantimis.Skunde pažymima, kad išteisindamas G. L. teismas rėmėsi ir tomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad apie įvykį policijos pareigūnams pranešė ne K. L., o pats G. L. ir, kad teismo medicininis tyrimas buvo atliktas ne tiesiogiai jai dalyvaujant, o iš medicininių dokumentų, kai G. L. pats kreipėsi į teismo medicinos specialistus dėl išvados. Pastebėtina, kad policiją jis iškvietė dėl to, kad negalėjo surasti po konflikto iš namų išėjusios sutuoktinės. K. L. buvo pristatyta į LSMUL KK SPS, todėl nebuvo betarpiškai apžiūrėta teismo medikų, tačiau jos sužalojimai gydymo įstaigoje užfiksuoti iš karto po įvykio, o G. L. kreipimasis į teismo ekspertus po įvykio praėjus penkioms dienoms, buvo galimai pasiruošimas gynybinei pozicijai. Iš teismo pateiktų išvadų matyti, kad buvo suabejota nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu, nes kaip nurodoma nuosprendyje, apklausta teisme nukentėjusioji aiškino, kad kaltinamasis jai sudavė kumščiu 4-6 kartus per galvą, vėliau, tos pačios apklausos metu parodė, kad jai buvo suduota ir į veidą, negalėjo nurodyti, kiek smūgių buvo suduota. Policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduotas vienas smūgis į galvą ir vienas smūgis į nugarą, apie kurį vėliau nieko neparodė. Ikiteisminio tyrimo metu K. L. parodė, kad kaltinamasis jai sudavė smūgius ne tik į veidą, bet ne mažiau du kartus sudavė į galvą. Teismas neanalizavo G. L. parodymų kaitos ir nevertino 2017 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulės M. V. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuotų duomenų, kad smurtu įtariamas asmuo įvykio vietoje paaiškino, kad žmonai pirmai jam trenkus, šis irgi sudavė jai per veidą, nesakė, kad smūgį sudavė gindamasis. Pastebėtina, kad minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kokie sužalojimai vizualiai matėsi ir ant K. L. veido. Teisme nukentėjusioji paaiškino, kad šiuo metu, duodama parodymus, geriausiai atsimena įvykio aplinkybes, o iš karto po įvykio, ji buvo susijaudinusi, kad nuosekliai galėtų išdėstyti įvykio aplinkybes.Apeliantės įsitikinimu, net ir pripažinus, kad nukentėjusioji pirma sudavė išteisintajam, nepaneigiamas G. L. pareikšto kaltinimo pagrįstumas, jog to paties konflikto metu K. L. jis sudavė tyčia. Dėl nukentėjusiosios veiksmų buvo atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas. Skunde taip pat nurodoma, kad iš atliktos teismo išvadų analizės matyti, kad jos prieštaringos. Pripažindamas, kad abiejų šalių veiksmai turėjo puolimo motyvų, teismas išteisino G. L. konstatuodamas, kad neįrodyta, jog jis tyčia nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. G. L. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis pateikė atsikirtimą į apeliacinius skundus, kuriame prašo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliaciniuose skunduose yra suformuoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma G. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bei tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, todėl abu apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose yra keliamas G. L. kaltės klausimas, ginčijamas atliktas įrodymų vertinimas. Taigi būtent šiais klausimais ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, sutinka su Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji ir prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, G. L. teigia, jog konfliktą pradėjo K. L., ji pirma nutraukė kaltinamajam nuo kaklo grandinėlę ir puolė jį, o šis, fizinio kontakto metu, gindamasis galėjo ranka pataikyti jai į veidą. Tuo tarpu K. L. teigimu, G. L. jai pirmas smogė į veidą, o ji tik aktyviai gynėsi. Įvykio aplinkybių be pačių sutuoktinių daugiau niekas paliudyti negali, aplinkybės nėra kaip nors kitaip fiksuotos. Abiejų asmenų sužalojimus pagrindžia teismo medicinos specialistų išvados. Kolegija pažymi, jog G. L. niekada neneigė, jog gindamasis ir siekdamas nustumti smurtavusios sutuoktinės rankas netyčia pataikė jai į veidą. Šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad K. L. padaryta poodinė kraujosrūva kairės akies vokuose galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad G. L. parodymai nenuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad kaltinamasis parodymuose apie esmines įvykio aplinkybes buvo nuoseklus viso proceso metu. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad G. L. į medicinos įstaigą kreipėsi praėjus tik penkioms dienoms nuo konflikto. Atsakydama į šiuos skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 29 d., apie 3 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarp sutuoktinių G. L. ir K. L. dėl buitinių priežasčių kilo konfliktas, kurio metu abu jame dalyvavę asmenys buvo nežymiai sužaloti. G. L. nustatyta kraujosruva dešinės akies srityje, kraujosruva dešiniame žaste, nubrozdinimai dešiniame dilbyje, kraujosruva su nubrozdinimais liemens kairėje, ir šie sužalojimai galėjo būti padaryti nuo šešių (ar daugiau) trauminių poveikių į įvairias kūno vietas. Kaip jau buvo minėta, G. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog atsisukęs į K. L. stengėsi sulaikyti jos rankas, o ji nuplėšė jam grandinėlę ir smūgiavo į akį. Jis stengėsi sulaikyti žmonos rankas, ji nagais stengėsi įdurti jam į rankas ir į šonus, užsuko vieną pirštą, o jis norėdamas ją nustumti, pataikė į veidą. G. L. nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Taigi, aplinkybė, kad G. L. į medicinos įstaigą kreipėsi ne iškarto, niekaip negali paneigti fakto, kad tarp sutuoktiniu, kaltinime nurodytu laiku, vyko konfliktas, kurio metu abu asmenys patyrė tam tikrus sužalojimus, kurie ir nurodyti specialistų išvadose. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog G. L. konflikto metu nebuvo nusiteikęs geranoriškai, teismas neteisingai nustatė konflikto pradžią. Atsakydama į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pati K. L. pripažino, kad dar iki G. L. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, ji pirma nutraukė nuo kaltinamojo kaklo auksinę grandinėlę, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip konflikto pradžią. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, abu sutuoktiniai pradėjo vartoti fizinį smurtą – sudavė vienas kitam smūgius, grūmėsi tarpusavyje, todėl tokia situacija pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip abipusės grumtynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovavosi priešiškais interesais dėl ankstesnių tarpusavio nesutarimų, šeimos buitinių bei socialinių problemų ir noru pulti, o ne gintis, todėl tokie veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstami, o šioje situacijoje dar ir kyla abejonių, kurios visuomet vertinamos kaltinamojo asmens naudai. Kolegija taip pat pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, nukentėjusiosios smurto apimtis didesnė – tą patvirtina išteisintajam padaryti sužalojimai, taip pat aplinkybė, jog kviesdamas policiją išteisintasis nesijautė kaltas dėl galimai nukentėjusiajai padaryto sužalojimo, tačiau jautė atsakomybę dėl jos psichologinės būklės. Priešingai, nei teigiama K. L. apeliaciniame skunde, SMS pranešimų turinys niekaip negali patvirtinti, kad pirmasis konfliktuoti pradėjo G. L. SMS pranešimai buvo rašyti praėjus tam tikram laikui po įvykio, K. L. siūlė taikytis, tačiau iš pranešimų turinio neįmanoma nustatyti konflikto iniciatoriaus. Todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes, sutuoktinių konflikto pradžią vertino tinkamai. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti. Atmesdamas šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, aptarė byloje surinktus įrodymus. Nukentėjusiosios prašymas kviesti ekspertą, kuris paaiškintų, ar ginantis galima suduoti smūgį į veidą yra nelogiškas ir šiuo metu, kuomet nuo įvykio praėjo daug laiko, negali pašalinti kylančių abejonių. Kokio pobūdžio buvo smūgis, kokia kryptimi jis buvo suduotas, galima nustatyti tik apžiūrėjus sužeidimą. Esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje šių abejonių pašalinti nebėra galimybės, kadangi nuo kūno sužalojimų padarymo yra praėjęs pernelyg ilgas laiko tarpas ir jų objektyviai (fiziškai) apžiūrėti nebeįmanoma. Pažymėtina ir tai, jog siekiant išsiaiškinti byloje esančias abejones, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja M. V., kuri patvirtino tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes (2 t., b. l. 33 – 34), tačiau jokių naujų, teismui iki šiol nežinomu ir neištirtų aplinkybių nenurodė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ji negalėjo nurodyti konflikto iniciatoriaus, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, konflikto jokie liudytojai nematė ir negirdėjo. Pareigūnė į įvykio vietą atvyko praėjus kuriam laikui nuo sutuoktinių konflikto, todėl jos apklausa apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nepadėjo pašalinti teismui kylančių abejonių. Apeliaciniuose skunduose taip pat pabrėžiama, kad specialisto išvada apie K. L. sužalojimus buvo surašyta remiantis tik medicininiais dokumentais. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog K. L. iškart po įvykio buvo pristatyta į gydymo įstaigą. Būtent remiantis pirminės apžiūros dokumentais ir buvo surašyta specialisto išvada. Kaip jau minėta anksčiau, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nė vieni duomenys neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios. Kuriuos duomenis pripažinti įrodymais, o kuriuos ne, sprendžia teismas. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apygardos teismas nemato pagrindo spręsti, kad apylinkės teismas specialisto išvadas įvertino netinkamai. Visi byloje esantys duomenys buvo įvertinti ir dėl jų motyvuotai pasisakyta nuosprendyje. Apibendrindamas apygardos teismas daro išvadą, jog visi aptarti medicininiai dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys nepašalino byloje esančių abejonių. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog G. L. siekė sustabdyti K. L. puolimą, o ne sutrikdyti jai sveikatą ar sukelti fizinį skausmą.Prokurorės teigimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą, teigdamas, kad abiejų šalių veiksmai turėjo puolimo motyvų, teismas išteisino G. L. konstatuodamas, kad neįrodyta, jog jis tyčia nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Atmesdamas šį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtame nuosprendyje prieštaravimų nėra. Teismas motyvuotai sprendžia, kad tarp sutuoktinių kilo abipusis konfliktas, ir kad G. L. minėto konflikto metu neturėjo tyčios sužeisti K. L. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apygardos teismas pažymi, jog, išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas.
Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų
Nukentėjusioji K. L. byloje pareiškė civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, bei prašė priteisti atstovavimo išlaidas (1 t., b. l. 152–153). BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi G. L. pirmos instancijos teisme buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimą – nepagrįstai jį atmetė, taip užkirsdamas kelią K. L. ginti savo turtines teises – pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas, nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 328 straipsnio 4 punktas), taigi nukentėjusiosios ir prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. G. L. pirmos instancijos teisme buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nagrinėjamojoje byloje nukentėjusiosios apeliacinis skundas netenkinamas, apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį palieka galioti. Taigi, nėra pagrindo iš G. L. priteisti nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas. Atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta, nukentėjusiosios K. L. prašymas priteisti jai procesines išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios K. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria K. L. civilinis ieškinys atmestas ir nukentėjusiosios K. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.