Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-03-21 · Administracinė byla Nr. eA-621-575/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-21
Bylos Nr.
eA-621-575/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01391-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „9999LT“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-621-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01391-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „9999LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „9999LT“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „9999LT“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (b. l. 39–46), prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskr. VMI) 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-621 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus apskr. VMI sprendimas); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 69-146 „Dėl UAB „9999LT“ (į. k. 302453917) 2015-10-05 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. S-49(7-312/2015) „Dėl UAB „9999LT“ 2015-12-28 skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas) dalis dėl pareiškėjo vykdytos mišrios veiklos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) procento apskaičiavimo ir su tuo susijusių PVM delspinigių priskaičiavimo bei skirtos PVM baudos. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apskr. VMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir konstatavo, kad pareiškėjas į biudžetą nesumokėjo 25 665,84 Eur PVM. Atitinkamai, pareiškėjui buvo nurodyta šią sumą sumokėti, taip pat sumokėti 4 255,69 Eur PVM delspinigių bei 2 567 Eur PVM baudą. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas mišrią veiklą, apskaičiuodamas PVM atskaitos procentą bei skirstydamas pirkimo PVM į atskaitą pagal sąskaitas faktūras už įsigytas prekes ar paslaugas, skirtas bendroms reikmėms, nesivadovavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 59 straipsnio 1 dalies bei 60 straipsnio nuostatomis, taip pat buvo konstatuoti kiti PVM deklaravimo tvarkos pažeidimai, kilę dėl aritmetinio skaičiavimo klaidų.Pareiškėjas nurodė, kad pasinaudojo PVMĮ 60 straipsnio nuostata, kad jeigu PVM mokėtojo nuomone, PVM apmokestinamai veiklai tenkančios konkretaus ilgalaikio turto vieneto pirkimo (importo) PVM dalies nustatymas pagal pajamų kriterijų neužtikrina tikslios pirkimo (importo) PVM atskaitos, tai PVM mokėtojai turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu leisti naudoti kitą pirkimo (importo) PVM paskirstymo kriterijų. Ginčas vyksta dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažįsta pareiškėjo pasirinkto mišrios veiklos atveju taikyto ploto kriterijaus apskaičiuojant PVM atskaitos procentą, t. y. VMI taikė pajamų kriterijų, remdamasis tuo, kad pareiškėjas nebuvo suderinęs su mokesčių administratoriumi PVM atskaitai taikyto procentinės išraiškos skaičiavimo ir savo apskaičiavimo mokesčių administratoriui nepateikė.Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui pateikė 2011 m. kovo 28 d. pranešimą „Dėl mišrios veiklos atskaitos derinimo“, tačiau VMI atsakymo į šį pranešimą (sutikimo) nepateikė, nors privalėjo tai padaryti. Be to, pareiškėjas VMI vykdyto operatyvaus patikrinimo metu raštu pateikė informaciją apie bendrovės taikomą PVM paskirstymo kriterijų mišrios veiklos atveju (pastatų – pagal ploto kriterijų) ir neigiamo VMI atsakymo negavo. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, norėdamas nurodyti PVM mokėtojui taikyti kitą kriterijų nei PVM mokėtojas taiko, privalėjo jam atsiųsti raštišką nurodymą su kitokio kriterijaus taikymo argumentais, tačiau tai iki 2015 m. mokestinio patikrinimo nebuvo padaryta.Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. gegužės 29 d. raštu dar kartą kreipėsi į VMI dėl minėtos PVM atskaitos metodikos suderinimo ir prašė VMI atstovus atvykti į pareiškėjo patalpas ir įsitikinti minėtos informacijos pagrįstumu. VMI atstovai neatvyko, o tik paprašė nurodyti konkretų ilgalaikio materialiojo turto vienetą, kuriam būtų taikomas ploto PVM ir pateikti apskaičiavimus, nors visa prašoma informacija VMI buvo pateikta minėtame rašte ir prieš tai VMI pateiktuose pareiškėjo įsakymuose dėl PVM atskaitos. Pasak pareiškėjo, jis nuosekliai bandė tinkamai įgyvendinti PVMĮ 60 straipsnio 2 dalyje numatytas teises ir pareigas, ne kartą kreipėsi į VMI dėl PVM atskaitos procento suderinimo mišrios veiklos atveju. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai, bei pasinaudojo visomis galimybėmis gauti pritarimui iš institucijos, kuri ignoruodama pareiškėją, nevykdė savo tiesioginių pareigų ir dėl savo neveikimo pareiškėjui nepagrįstai padidino mokestinę naštą.Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principai. Galimai neteisėti paties mokesčių administratoriaus veiksmai negali sukelti mokestinių pasekmių pareiškėjui, kuris savo teises įgyvendino tinkamai. Pareiškėjas, informavęs instituciją ir negavęs neigiamo atsakymo, pagrįstai tikėjosi, kad yra priimtas teigiamas sprendimas, t. y. kad jo pasirinktam metodui pritariama.Nustačius, kad ūkinių operacijų turinys nesietinas su mokestinės naudos siekimu, o buvo atliktas dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, siekiant tikslesnio mokesčio apskaičiavimo, teisingesnio pareiškėjui PVM atskaitos procento pritaikymo, formalūs trūkumai (jei jie buvo) neturėtų būti vienareikšmiškai kvalifikuoti kaip neteisėta, mokesčių teisės normas pažeidžianti ir mokestines pasekmes kelianti veikla. Pasak pareiškėjo, turinio viršenybės prieš formą principas turi būti taikomas mokesčio mokėtojo naudai.Pareiškėjas taip pat nurodė, kad VMI visiškai nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nepateikė apskaičiavimo metodikos. Tai buvo padaryta pateikiant pareiškėjo 2013–2015 m. įsakymus. Be to, pakartotinai skunde MGK buvo pateikti konkretūs paskaičiavimai pagal ploto kriterijų.Pareiškėjas tvirtino, kad VMI pajamomis pripažino surinktas draudimo įmokas (ne pajamas), konsulinio mokesčio ir vizų įforminimo sumas, kurios po surinkimo grąžinamos konsulatams (ne pajamas), t. y. VMI neteisingai pritaikė teisės aktų nuostatas dėl mokesčių bazės ir nepagrįstai padidino pareiškėjo neapmokestinamųjų pajamų sumą, kas turėjo įtakos apskaičiuojant PVM atskaitos procentą pagal pajamų kriterijų. PVMĮ nurodyta „pajamų iš bet kokios veiklos“ sąvoka, pasak pareiškėjo, neturi būti siejama su Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – ir PMĮ) vartojama pajamų sąvoka.Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54–57).Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu pareiškėjas pateikė 2013 m. sausio 2 d., 2014 m. kovo 3 d. ir 2015 m. sausio 2 d. įsakymus, kuriuose nurodyta, kad atlikus metines inventorizacijas, nustatyta, jog 78 proc. vitrinose esančių prekių užima PVM apmokestinamos prekės ir 22 proc. užima PVM neapmokestinamos prekės. Taikant šį pareiškėjo įvardijamą PVM atskaitos vitrinų ploto kriterijų, nurodyta PVM neapmokestinamų sandorių pirkimo arba importo PVM neatskaityti, PVM apmokestinamų sandorių pirkimo arba importo PVM atskaityti 100 proc., o sumų, kurios naudojamos ir PVM apmokestinamai, ir PVM neapmokestinamai veiklai, atskaityti 60 proc. Ginčo atveju pareiškėjas vitrinų ploto kriterijaus taikymą, pasak VMI, grindė ne dėl ilgalaikio turto (vitrinų) pirkimo PVM įtraukimo į atskaitą ir jų panaudojimo mišrioje veikloje realios situacijos neatspindėjimo, bet grindė prekių išdėstymo vitrinose plotu.VMI pažymėjo, kad pareiškėjas, taikydamas vitrinų ploto kriterijų, apskaičiavo mišriai veiklai naudojamą atskaitos koeficientą, atsižvelgdamas tik į Gedimino pr. 35, Vilniuje esančiose patalpose išsidėsčiusias prekes, tačiau pareiškėjas mišrią veiklą vykdo ir kitose patalpose, kas iš esmės pagrindžia pareiškėjo netinkamą atskaitos procento mišriai veiklai apskaičiavimą ir netinkamą PVMĮ 60 straipsnio taikymą pareiškėjo mišrioje veikloje.VMI taip pat pažymėjo, kad ploto kriterijus, prieš pradedant jį taikyti, turi būti suderintas su vietos mokesčių administratoriumi, t. y. šia teise galima naudotis tik gavus vietos mokesčių administratoriaus sutikimą. VMI atkreipė dėmesį, kad Prekių (paslaugų) pirkimo (importo) PVM dalies, proporcingai tenkančios PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, suderinimo su vietos mokesčių administratoriumi taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. VA-19 (toliau – ir Taisyklės) yra nurodyta, kokie duomenys turi būti pateikti suderinimo rašte. Nagrinėjamu atveju, pasak VMI, pareiškėjas teikė tik paklausimus (ne kriterijaus suderinimo raštą) ir tik ataskaitiniams laikotarpiams pasibaigus. VMI sprendė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas PVM atskaitai nepagrįstai taikė PVMĮ 60 straipsnyje numatytą ploto kriterijų, todėl VMI apskaičiavo pareiškėjui tenkantį PVM atskaitos procentą mišriai veiklai remdamasi pajamų kriterijumi.VMI taip pat nurodė, kad MGK pateiktas 2016 m. vasario 9 d. paaiškinimas ir papildomi dokumentai pagrindžia VMI atlikto PVM atskaitos procento mišriai veiklai paskaičiavimo pagrįstumą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskr. VMI atsiliepime nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50–51).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 87–91).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinę pareiškėjo vykdomos veiklos dalį sudarė prekyba investiciniu auksu. Pareiškėjas taip pat prekiavo kolekciniais dirbiniais, albumais, dėžutėmis, skirtomis monetoms laikyti, teikė patalpų nuomos, kopijavimo paslaugas, tarpininkavo įsigyjant trečiųjų šalių vizas, teikė draudimo tarpininkų paslaugas, gamino juvelyrinius dirbinius. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. vykdė mišrią (PVM apmokestinamą ir neapmokestinamą) veiklą ir įsigijo prekių ir paslaugų, kurių pirkimo PVM tiesiogiai negalima priskirti nei PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai PVM apmokestinamai, nei PVM neapmokestinamai veiklai.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo pasirinkto mišrios veiklos atveju taikyto ploto kriterijaus, apskaičiuojant PVM atskaitos procentą, ir taikė pajamų kriterijų PVM atskaitos procentui apskaičiuoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pasirinko PVM atskaitos procentą, taikydamas ploto kriterijų, tačiau prieš pradėdamas jį taikyti, negavo leidimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo suprasti, kad derinimas turi būti išreikštas rašytine forma. Teismas nurodė, kad per įstatymo nustatytą terminą negavęs atsakymo raštu, pareiškėjas galėjo mokesčių administratoriaus neveikimą apskųsti, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.Teismas sutiko su atsakovo motyvais, kad pareiškėjo PVM atskaitos skirstymas neatitiko PVMĮ 59 ir 60 straipsnio nuostatų. Teismas pakartojo VMI argumentus, kad ginčo atveju vitrinų ploto kriterijaus taikymą pareiškėjas grindė ne dėl ilgalaikio turto pirkimo PVM įtraukimo į atskaitą ir jų panaudojimo mišrioje veikloje realios situacijos neatspindėjimo, bet prekių išsidėstymo vitrinose plotu. Teismas taip pat sutiko su VMI argumentais, kad pareiškėjas, taikydamas jo pasirinktą vitrinų ploto kriterijų, apskaičiavo mišriai veiklai naudojamą atskaitos koeficientą atsižvelgdamas tik į vieną vietą, t. y. Gedimino pr. 35, Vilniuje esančiose patalpose išsidėsčiusias prekes, nors pareiškėjas mišrią veiklą vykdo ir kitose patalpose, o tai iš esmės pagrindžia pareiškėjo netinkamą atskaitos procento mišriai veiklai apskaičiavimą ir PVM 60 straipsnio taikymą mišrioje veikloje.Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko PVMĮ 60 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų naudoti kitą paskirstymo kriterijų (pastatų, statinių – pagal faktinį jų ploto naudojimą), nes mokesčių administratorius nedavė leidimo šį kriterijų naudoti. Dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius į jo PVM neapmokestinamųjų pajamų sumą, kuri turėjo įtakos apskaičiuojant PVM atskaitos procentą pagal pajamų kriterijų, nepagrįstai įtraukė ne tik jos uždirbtus komisinius, bet ir draudimo įmokas, pripažintinas draudimo įmonės uždirbtomis pajamomis teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius MGK pateikė papildomą 2016 m. vasario 9 d. paaiškinimą ir priedus, iš kurių matyti, kad apskaičiuojant pareiškėjo PVM neapmokestinamas pajamas buvo įtraukti tik komisiniai, bet ne visos draudimo pajamos.Teismas darė išvadą, kad ginčijamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo, nes jie yra teisėti ir pagrįsti.

III.

Pareiškėjas UAB „9999LT“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 94–99).Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, priimtas remiantis išimtinai atsakovo nurodytais teiginiais ir argumentais, visiškai nevertinant pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų.Pareiškėjas pažymi, kad jis vykdė veiklą, susijusią su investavimu į tauriuosius metalus, prekyba briliantais, numizmatika ir juvelyrika, karjerų eksploatavimu, vizų įforminimu, draudimo tarpininkų veikla, t. y. vykdė ne tik PVM apmokestinamą veiklą, bet ir PVM neapmokestinamą veiklą, kuriai PVM atskaita negalima (t. y. vykdė mišrią veiklą). Pareiškėjas pažymi, kad pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, susijusias su mišriai veiklai naudojamu konkrečiu ilgalaikio materialiojo turto vienetu (jo eksploatavimas ir kt.), paskirstomas taikant tą patį paskirstymo kriterijų kaip ir paties turto vieneto pirkimo ir (arba) importo PVM. Pareiškėjas paaiškina, kad 2011 m. kovo 28 d. pranešimu nurodė mokesčių administratoriui, kad PVM atskaitos procentui mišrios veiklos atveju pasirinktas inventorizacijos būdu nustatytas vitrinose esančių prekių kiekis, t. y. 78 proc. – PVM apmokestinamos prekės ir 22 proc. – PVM neapmokestinamos prekės. Pareiškėjas paaiškina, kad prašomą taikyti vitrinų ploto kriterijų apskaičiavo, atsižvelgdamas ne į vienos vietos, o į visų pareiškėjo nuomojamų ir nuosavybės teise priklausančių patalpų vitrinų plotus, išvedant jų vidurkį. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (2012 m. gruodžio 31 d., 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo vitrinose esančių prekių užimamo ploto paskaičiavimai). Pareiškėjas pakartoja, kad VMI privalėjo atsakyti į pareiškėjo 2011 m. kovo 28 d. pranešimą (suteikti teisę taikyti prašomą kriterijų arba duoti motyvuotą neigiamą atsakymą), tačiau to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, tai, kad pareiškėjas neskundė VMI neveikimo, negali pareiškėjui sukelti pačių sunkiausių mokestinių pasekmių, be to, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Net jei mokesčių mokėtojo veikla neatitiko formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau veiksmų turinys atitinka aplinkybes, numatytas mokesčių įstatymuose, siektinas galutinis rezultatas (šiuo atveju – mokesčio mokėtojo interesus ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis PVM atskaitos mišrios veiklos atveju skirstymo kriterijaus pasirinkimas), pareiškėjo nuomone, negali būti laikomas pažeidžiančiu mokesčių įstatymų normas. Negavęs neigiamo atsakymo pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad pareiškėjo pasirinktam metodui pritariama.Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad po 2012 m. atlikto operatyvinio patikrinimo mokesčių administratorius pareiškėjui nepateikė jokio raštiško nurodymo taikyti kitą nei pareiškėjas taiko paskirstymo kriterijų apskaičiuojant atskaitomą PVM, t. y. netinkamai vykdė PVMĮ 58 straipsnyje nustatytą pareigą, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes.Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 112–115).VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad VMI netinkamai vykdė savo pareigas, VMI nurodo, kad pareiškėjas galėjo skųsti VMI veiksmus įstatymų nustatyta tvarka.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskr. VMI atsiliepime nurodo, kad pritaria VMI atsiliepime išdėstytiems argumentams, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 108–109).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilo ginčas dėl PVMĮ 60 straipsnio, reglamentuojančio proporcingą pirkimo ir (arba) importo PVM paskirstymą, aiškinimo ir taikymo, PVM mokėtojui vykdant mišrią veiklą, t. y. ne tik PVM apmokestinamą veiklą, bet ir PVM neapmokestinamą veiklą.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantas kaip PVM mokėtojas vykdė ne tik PVM apmokestinamą veiklą, bet ir PVM neapmokestinamą veiklą, kuriai PVM atskaita negalima, t. y. vykdė mišrią veiklą. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio PVMĮ 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu PVM mokėtojas vykdo ne tik šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą, jis privalo įsigytų ir (arba) importuotų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM paskirstyti (kiek tai įmanoma padaryti pagal apskaitos duomenis) šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai ir kitai veiklai, atsižvelgdamas į tai, kokiai veiklai tos prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti. Prekių ir (arba) paslaugų, skirtų naudoti tik šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM gali būti įtrauktas į PVM atskaitą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirkimo ir (arba) importo PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai, nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirstomas proporcingai, laikantis šio įstatymo 60 straipsnyje nustatytos tvarkos.PVMĮ 60 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai priskiriama tokia šio įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nurodyto pirkimo ir (arba) importo PVM dalis (procentais), kuri atitinka PVM mokėtojo pajamų iš šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodyto prekių tiekimo ir paslaugų teikimo (išskyrus patį PVM) dalį (procentais) visose PVM mokėtojo pajamose (išskyrus patį PVM) iš bet kokios veiklos.PVMĮ 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu, PVM mokėtojo nuomone, šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai tenkančios konkretaus ilgalaikio materialiojo turto vieneto pirkimo arba importo PVM dalies (procentais) nustatymas pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirstymo kriterijų neatspindėtų realaus šio turto panaudojimo, jis turi teisę kreiptis į vietos mokesčio administratorių su prašymu leisti naudoti kitą paskirstymo kriterijų (pastatų, statinių – pagal faktinį jų ploto naudojimą; įrenginių ar įrangos – pagal jų pajėgumų naudojimą; ar kitą kriterijų, PVM mokėtojo nuomone, realiai atspindintį šio turto naudojimo proporcijas). Vietos mokesčio administratorius, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir PVM mokėtojo pateiktus apskaičiavimus, suteikia teisę taikyti PVM mokėtojo prašomą (ar jau pritaikytą) paskirstymo kriterijų, jeigu įsitikina, kad šis prašymas yra pagrįstas ir kad paskirstymo pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą bei pagal PVM mokėtojo prašomą paskirstymo kriterijų rezultatai gerokai skiriasi PVM mokėtojo nenaudai, jeigu PVM mokėtojo prašomo paskirstymo kriterijaus taikymas netrukdys PVM atskaitos pagrįstumo ir jos tikslinimo kontrolės.Iš paminėtų teisės normų seka, kad kitas paskirstymo kriterijus, nei numatytas PVMĮ 60 straipsnio 1 dalyje, pagal PVMĮ 60 straipsnio 2 dalį, galimas tik tuo atveju, jeigu vietos mokesčio administratorius, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir PVM mokėtojo pateiktus apskaičiavimus, suteikia teisę taikyti PVM mokėtojo prašomą (ar jau pritaikytą) paskirstymo kriterijų. Ši teisės norma yra aiški ir suprantama, logiškai pateisinama ir nėra jokio pagrindo ją aiškinti plečiamai. Byloje neabejotinai įrodyta, kad vietos mokesčio administratorius įmonei nesuteikė teisės taikyti „vitrinų ploto“ kriterijų, t. y. apeliantas panaudojo šį kriterijų neteisėtai. Apeliantas pateikė teisės aiškinimą, iš kurio seka priešinga taisyklė, t. y. ir negavęs vietos mokesčio administratoriaus leidimo mokėtojas gali taikyti PVM paskirstymo kriterijus savo nuožiūra. Toks teisės aiškinimas prieštarauja įstatymo leidėjo valiai, aiškiai atskleistai PVMĮ 60 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl teismo atmetamas. Mokesčių inspektorius, apskaičiuodamas mišrios veiklos PVM atskaitos koeficientą, pagrįstai ir teisėtai taikė „pajamų“ kriterijų, kartu detaliai nurodydamas, kokios pajamų sumos sudarė tiek PVM apmokestinamas, tiek PVM neapmokestinamas pajamas prieduose prie patikrinimo akto. Kiti apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Įmonė veikdama priešingai, nei nustato PVMĮ 60 straipsnio 1 ir 2 dalys, jokių teisėtų lūkesčių neįgijo ir jie šioje byloje tokiu būdu kaip pageidauja įmonė – panaikinant PVM – negali būti ginami. Tokios aplinkybės, kaip, kad įmonė taikydama „vitrinų ploto“ kriterijų įskaičiavo nuomotą turtą ar įsigytą, kokias vitrinas (kokiu adresu esančias) įskaičiavo, buvo mokesčių administratoriaus veikloje neteisėto neveikimo požymiai ar ne, neturi jokios reikšmės taikant PVMĮ 60 straipsnį šioje byloje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „9999LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius Veslava Ruskan