Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų (apeliantų) UAB „Vairiga“ ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-16 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2235-294/2016 pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Vairiga“ ir R. M. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovų pareiškimas dėl 2016-01-14 priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo. Atsakovai šiame procesiniame dokumente nurodo, kad priimtas sprendimas už akių nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė savo ieškinio pagrįstumo.

Ieškovas pateiktame atsiliepime į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodo, kad nesutinka su atsakovų pareiškimu, nes atsakovams apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai. Pažymėjo, jog visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, buvo teismui pateikti, jo įvertinti ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas už akių, todėl nėra jokio pagrindo bylos nagrinėjimo atnaujinimui.

Vilniau miesto apylinkės teismas 2016-03-16 nutartimi nutarė atmesti atsakovų UAB Vairiga ir R. M. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Teismas nurodė, kad atsakovai nepridėjo jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dėstomas aplinkybes. Atsakovų pridėtą įmonės konsultacinę išvadą nelaikė įrodymu, paneigiančiu turto vertinimus, esančius byloje. Pažymėjo tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, vertino šalių pateiktus įrodymus, išanalizavo surinktą medžiagą ir priėmė įrodymais pagrįstą sprendimą už akių. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų teismo nustatytas aplinkybes, atsakovai nepateikė.

Atskiruoju skundu atsakovai (apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-16 nutartį, tenkinti atsakovų pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino į bylą pateiktos lizingo sutarties sąlygas, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą ir būtinybę nagrinėti bylą iš esmės. Lizingo sutarties sąlygos buvo pasiūlytos būtent ieškovo, todėl šiuo atveju Lizingo sutartis privalėjo būti aiškinama būtent sutartį pasiūliusios šalies nenaudai ir šias sąlygas priėmusios šalies naudai. Sprendžiant ieškovo nuostolių dydį privalėjo būti vadovaujamasi automobilio rinkos verte, o tai patvirtina ir ieškovo kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateiktas 2013-05-14 siūlymas atsakovui įsigyti turtą. Teismas neįsigilino ir netinkamai aiškino šalių sudarytos Lizingo sutarties nuostatas, todėl visiškai nepagrįstai laikė ieškovo paskaičiuotus nuostolius įrodytais ir pagrįstais. Kritiškai turėjo būti įvertinti ieškovo teiginiai, jog faktinė automobilio pardavimo kaina atspindi tikrąją automobilio vertę. Atsakovai nurodo, kad automobilio pardavimo UAB „Baltijos realizavimo centras“ kaina, atsižvelgiant į buvusią automobilio būklę, buvo žymiai mažesnė už rinkos kainą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai šiai dienai neturi jokių galimybių pateikti nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos dėl automobilio rinkos vertės automobilio pardavimo dienai, t.y. 2013m. Automobilio rinkos vertei nustatyti šioje byloje privalėjo būti paskirta nepriklausoma ekspertizė. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog dėjo visas pastangas turtą parduoti už kuo mažesnę kainą, ar bent tą kurią atsakovui buvo įvardijęs atsakovui teiktame 2013-05-14 siūlyme įsigyti turtą. Teismo priteista nuostolių suma yra nepagrįsta, kadangi į ją įskaitomas pridėtinės vertės mokestis, o ją ieškovas gali susigrąžinti, be to nuostolių dydis yra neprotingas.

Ieškovas atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-016 nutartį nepakeistą.

Nurodo, kad atsakovai nepagrįstai remiasi lizingo sutarties 11.2.2. punktu, o ne 11.2.3 punktu. Apskaičiuojant patirtus nuostolius, turėtų būti imama turto rinkos vertė laiko atžvilgiu artimesnė turto pardavimo dienai, kadangi, realūs patirti nuostoliai paaiškėja tik sudarius turto pirkimo – pardavimo sandorį, o nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Parduoti turto už neišpirktą jo vertę buvo neįmanoma. Atkreipia dėmesį, jog kliento nuomotas turtas buvo naudojamas, todėl turto vertė nuolat mažėja. Ieškovas ėmėsi visų veiksmų, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą. Atsakovai taip pat turėjo galimybę ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, tačiau atsakovai nesirūpino turto pardavimu. Byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių didesnę turto kainą ir realias galimybes parduoti turtą už kitokią kainą. Nesvarbu, ar turtą iš ieškovo nuperka tarpininkų surastas klientas ar pats tarpininkas, kuris vėliau parduoda turtą konkrečiam klientui, nes atlyginimas turto pardavėjui sumokamas bet kuriuo atveju. Atsakovas UAB „Vairiga“ pats gera valia ieškovui priklausančio turto negrąžino, todėl dėl šių veiksmų susidarė dalis papildomų išlaidų. Ieškovas pagrįstai į patirtų papildomų išlaidų sumą įtraukė ir mokėtiną PVM, nes teisę šią sumą susigrąžinti iš valstybės įgytų ne ieškovas, o atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-03-16 nutartimi nutarė atmesti atsakovų prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-03-16 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 287 straipsniu, yra numatyta galimybė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, kreiptis dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Sprendimo už akių priėmimas – tai toks ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Šio instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Tačiau teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu, nes teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, per įstatyme nustatytą 20 dienų terminą turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnio 1 dalis). Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be aplinkybių, liudijančių atsiliepimo nepateikimą svarbumą, turi būti nurodytos ir aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai (CPK 287 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais: 2008-01-30 lizingo sutartimi Nr. LT068325 ir jos priedais, 2009-03-27 laidavimo sutartimis Nr. LT068325/L pasirašytomis su R. P. ir R. M., 2013-03-07 pretenzija Nr. 01-20-40390 dėl įsiskolinimo UAB „Swedbank lizingas“, 2013-04-18 pranešimu Nr. 01-30-6769 dėl vienašališko sutarties nutraukimo, 2015-07-14 reikalavimais Nr. SL-SR/15-2797, SL-SR/15-3084, SL-SR/15-3085 UAB „Vairiga“, R. M. ir R. P., 2015-09-02 pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo, 2013-09-03 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. LT068325/PPS-1, 2015-09-02 pažyma apie UAB „Vairiga“ papildomas išlaidas, 2013-05-10 UAB „Turto rizikos valdymas“ išrašyta ieškovui PVM sąskaita-faktūra Nr. 090, Nr. 089, 2013-09-05 UAB „Baltijos realizacijos centras“ išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 111179. Skundu apeliantai ginčija ieškovo patirtų nuostolių dydį, teigdami, kad nuostoliai šiuo atveju laikytina ne kas kita, kaip skirtumas tarp lizinguojamo turto vertės bei neišpirktos turto vertės, kaip tai numatyta sutarties 11.2.2 punkte, esą automobilis VW Touareg buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Apeliantai, teigdami, jog tam tikri ieškovo nesąžiningi veiksmai lėmė ar padidino nuostolius, turėjo tai įrodyti, tačiau nei su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimu, nei su atskiruoju skundu tokių įrodymų nepateikė (CPK 176, 177, 185 str.). Apeliantų nurodytas Lizingo sutarties sąlygų aiškinimas yra nepagrįstos, kadangi Lizingo sutarties 11.2. punkte nustatyta, jog klientui (UAB „Vairiga“) iš esmės pažeidus Lizingo sutartį ieškovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių (11.2.2. p.) arba reikalauti atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (11.2.3. p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko reikalauti nuostolių, kurie jį grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį ir toks pasirinkimas neprieštarauja Lizingo sutarties sąlygoms. Lizingo sutarties 11.2.3. punkto sąlygą aiškinti, nuostolių apskaičiavimą siejant su šios sutarties 11.2.2. punktu, nėra jokio pagrindo. Apeliantų argumentus, jog Lizingo sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos jų naudai, kadangi sutarties sąlygos buvo pasiūlytos ieškovo, apeliacinės instancijos teismas vertina nepagrįstais. Visų pirma, šios sutarties sąlygos yra aiškios ir nėra objektyvaus pagrindo abejoti dėl jų turinio. Be to, UAB „Vairiga“ yra juridinis asmuo (verslininkas), veiklą vykdantis nuo 1996 metų ir neabejotinai turintis sandorių sudarymo patirties, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Apeliantai taip pat nesutinka su papildomomis ieškovo išlaidomis dėl turto pardavimo, kadangi, jų įsitikinimu, jos nepagrįstos ir neprotingos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, tiek aplinkybę, jog ieškovas turėjo išlaidų, susijusių su turto pardavimu, tiek pačių išlaidų faktą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių savo atsikirtimus patvirtinančių įrodymų apeliantai nepateikė ir su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Tas pats pasakytina ir apie apeliantų pateiktą atskirąjį skundą. Konstatuotina, jog byloje iš esmės yra pateikti tik ieškovo įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.