Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiosios E. S. ir jos atstovės advokatės Albinos Cirulienės kasacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 1875 Lt (15 MGL) bauda. Nukentėjusiajai E. S.: priteista iš R. L. 880 Lt advokato pagalbai apmokėti, 500,80 Lt turtinės žalos ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl 63 892,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nuosprendis, kuriuo panaikintas Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendis bei priimtas naujas nuosprendis: R. L. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios E. S. visas byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Nukentėjusioji E. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nuosprendį, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės R. L. paskyrimo ir neturtinės žalos atlyginimo E. S. pakeisti: R. L. paskirti griežtesnę bausmę, priteisti nukentėjusiajai 68 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš R. L. ir R. S. individualiosios įmonės.

Apylinkės teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neįsigilino į fakto ir teisės aspektus: tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pasekmių (sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo trukmės, pasveikimo galimybės, asmeninių galimybių praradimo, liekamųjų reiškinių), neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnyje numatytus bendruosius neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir nuosprendyje juos paminėjo deklaratyviai bei neišsamiai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo pasekmės pablogino jos šeimos, kurioje yra du nepilnamečiai vaikai, padėtį bei iš esmės pakenkė jos neturtiniams interesams. E. S. teismui pateikė rašytinius duomenis apie prarastą darbingumą, medicininius dokumentus apie po sužalojimo jai atliktas operacijas, patirtų traumų gydymą, tačiau apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nepateikta objektyvių įrodymų apie sužalojimų pasekmes ateityje. Teismas, sumažindamas nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį iki 3 000 Lt, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, numatytus CK 1.5 straipsnyje, ir nesivadovavo CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų iš esmės laikėsi.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje byloje įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teismo buvo atliktas neišsamiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, teismo gali būti pripažįstami įrodymais ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nors specialisto išvadoje nurodoma, kad R. L. manevras techniniu požiūriu buvo nepriimtinas, tačiau teisine prasme būtent galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiuoju nustatymas, vertinimas, ar vairuotojo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, nulemia vairuotojo pasirinkto elgesio varianto priimtinumą, jo atitikimą KET reikalavimams. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai pateikė kitokį, nei nurodoma specialisto išvadoje, R. L. manevro vertinimą BK 281 straipsnio prasme ir pripažino jį priimtinu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertizės akte ar specialisto išvadoje sprendžiami tik techniniai eismo įvykio klausimai, kurių teisinis vertinimas yra išimtinai teismo kompetencija. Jeigu transporto priemonę vairuojantis asmuo, patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl kito eismo dalyvio padarytų KET pažeidimų sukelia BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, būtent teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neprieštarauja specialisto išvadai ir paaiškinimams teisme, ir šis teismas, pateikdamas kitokį pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, BPK reikalavimų nepažeidė.

Atsakydama į prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl papildomo tyrimo atlikimo būtinybės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto išvadoje Nr. 11-844(06) nurodyta, jog neįmanoma nustatyti tikslios pėsčiojo T. A. partrenkimo vietos kelio važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, taip pat neįmanoma nustatyti, kokia buvo tiksli automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) judėjimo trajektorija prieš pėsčiojo partrenkimą ir po jo, apskaičiuoti, kokiu greičiu prieš pėsčiojo partrenkimą važiavo R. L., taip pat neįmanoma, nes eismo įvykio aplinkoje jo transporto priemonė nepaliko pėdsakų, apibūdinančių jos judėjimo rėžimą eismo įvykio metu. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas procesines galimybes renkant ir tiriant įrodymus.

Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko ir nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentus, kad R. L., vairuodamas transporto priemonę ir ja veždamas keleivius, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę atsiradus kelyje kliūčiai - pėsčiajam T. A.. Byloje nėra duomenų, kad R. L. viršijo leistiną greitį. Specialisto išvadoje Nr. 11-844(06) nurodyta, kad važiuodamas leistinu 70 km/h greičiu, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, R. L. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo T. A. (staiga išėjusio į važiuojamąją kelio dalį) partrenkimo. KET 172 punkte nustatytas įpareigojimas vairuotojui pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač tada, kai blogas matomumas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje KET 172 straipsnio pažeidimas R. L. buvo inkriminuotas, tačiau teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad jo pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo pasirinkti saugų greitį pažeidimas negali būti konstatuojamas vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis. Vertinant, ar vairuotojo pasirinktas greitis konkrečiu atveju buvo saugus, atsižvelgtina ir į teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, jog yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui (kasacinė nutartis Nr. 2K-195/2007). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio teismo išvada, kad R. L. iki pėsčiojo pasirodymo važiuojamojoje kelio dalyje vairavo transporto priemonę nepažeisdamas KET, yra pagrįsta.

Dėl BK 31 straipsnio taikymo ir R. L. išteisinimo motyvų

Kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 31 straipsnio taikymo yra neteisingos. Šiame straipsnyje yra įtvirtintas būtinasis reikalingumas, kaip viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę. BK 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Būtent šių sąlygų nustatymas nulėmė apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad R. L. eismo įvykio metu veikė būtinojo reikalingumo situacijoje, todėl baudžiamojon atsakomybėn už sukeltus nusikalstamus padarinius negali būti traukiamas.

Tačiau, kolegijos manymu, formalaus būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų nustatymo nepakanka padaryti išvadai, kad R. L. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiami motyvai šiuo klausimu yra prieštaringi ir pagrįsti netinkamu BK 31 straipsnio nuostatų aiškinimu. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pagrindžiant būtinojo reikalingumo požymius, nurodoma, kad „R. L. negalėjo numatyti, kad jam siekiant išvengti užvažiavimo ant tamsiu paros metu neleistinoje vietoje į kelią išėjusio pėsčiojo ir pasukant vairuojamą automobilį į kairę bei išvažiuojant tamsoje į skiriamąją juostą, jo vairuojamas automobilis atsidurs tokioje vietoje, kurioje įrengtas šulinys. Jis negalėjo numatyti bei įtarti, jog jo vairuojamas automobilis atsitrenks į šulinį ir dėl to bus sužaloti žmonės“. Šią teismo išvadą patvirtina ir kiti bylos duomenys: R. L. parodymai, kad jis nenumatė, jog skiriamojoje juostoje gali atsirasti šulinys, bei Specialisto išvada Nr. 11-844 (06), kurioje nustatyta, kad, pėsčiajam T. A. sukėlus eismo saugumo grėsmę bei sudarius kliūtį kelio važiuojamojoje dalyje, R. L. manevravo į kairę, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės ir dėl to automobilis „Mercedes Bendz 310“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvažiavo į skiriamąją juostą, atsitrenkė į šulinio rentinį ir apvirto.

Šios baudžiamosios bylos aplinkybės rodo, kad, pasirinkęs savo elgesio variantą – manevravimą į kairę, R. L., nors ir siekė išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, tačiau nenumatė, kad tokiu būdu bus padaryta žala nukentėjusiųjų sveikatai, todėl akivaizdu, negalėjo įvertinti žalų santykio ir nustatyti ar padaryta žala bus mažesnė nei ta, kurios siekiama išvengti, kaip to reikalaujama BK 31 straipsnyje.

Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra nustatyta neteisingai, ir R. L. veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių. Nesant būtinojo reikalingumo požymių, nenagrinėtini nukentėjusiosios skundo argumentai dėl padarytos ir išvengtosios žalos santykio bei prokuroro skundo argumentai, kad būtinojo reikalingumo konstatavimas turi būti grindžiamas specialisto išvadomis.

Apeliacinės instancijos teismo padaryta klaidinga išvada dėl BK 31 straipsnio taikymo vis tik nesutrukdė šiam teismui padaryti kitą teisingą ir pagrįstą išvadą, kad dėl eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių yra kaltas ne R. L., ir, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, iš esmės byloje priimti teisingą galutinį procesinį sprendimą - naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo konstatuota, kad R. L. nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, eismo įvykio aplinkybių (pėsčiojo veiksmų, eismo sąlygų, transporto priemonės manevravimo galimybės), taip pat vairuotojo R. L. asmeninių savybių: vairavimo patirties, adekvataus situacijos vertinimo, dėmesingumo visumos įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – kaltės.

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas yra neatsargus nusikaltimas, todėl gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis). Šios baudžiamosios bylos kontekste nagrinėtinas tik išteisintojo nusikalstamo nerūpestingumo klausimas, nes bylos duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad jis galėjo sukelti BK 281 straipsnyje numatytus padarinius dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis) konstatuojamas tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Būtent asmens pareiga (turėjimas) ir galimybė numatyti galimus padarinius yra baudžiamosios atsakomybės už veiką, kurios galimų padarinių jis nenumatė, sąlyga. Todėl sprendžiant R. L. kaltės klausimą svarbu nustatyti, ar jis turėjo ir galėjo numatyti, kad manevruodamas į kairę sukels eismo įvykį, dėl kurio kils BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

KET 173 punkte, kurio dalies reikalavimų R. L. nesilaikė, nurodoma, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi taisyklė numato kelis galimus transporto priemonę vairuojančio asmens elgesio variantus atsiradus kliūčiai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje važiuojamojo kelio dalyje pastebėjęs pėsčiąjį vairuotojas R. L. turėjo kelias galimybes: stabdyti automobilį ir važiuoti link pėsčiojo arba bandyti išvengti susidūrimo darydamas manevrą ir pasukdamas vairą į kairę, t. y. išvažiuodamas į skiriamąją eismo juostą, ar į dešinę, t. y. nuvažiuojant nuo kelkraščio. Iš R. L. parodymų matyti, kad jis pirmiausia bandė stabdyti, tačiau pamatęs, kad per mažas atstumas ir sustabdyti nespės, manevravo į kairę, siekdamas išvengti pėsčiojo partrenkimo. Šiuos jo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys: nustatyta, kad neblaivus pėsčiasis į važiuojamąją kelio dalį išėjo staiga, nukentėjusiosios S. S. ir V. T. patvirtino, kad vairuojamas automobilis buvo stabdomas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad važiuodamas leistinu 70 km/h greičiu, esant iki pastebėto pėsčiojo mažam atstumui, techninės galimybės sustabdyti transporto priemonę jis neturėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo elgesys nagrinėjamoje situacijoje buvo priimtinas ir dėl eismo įvykio bei jo metu kilusių padarinių nėra R. L. kaltės, yra pagrįsta.

Kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei nukentėjusiosios kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad skiriamoji kelio juosta, į kurią išvažiavo R. L. siekdamas išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, neskirta transporto priemonių eismui, ir joje gali atsirasti kliūtys, todėl jis turėjo numatyti, kad gali kilti grėsmė keleivių saugumui. Tačiau, kolegijos manymu, šioje konkrečioje situacijoje to konstatuoti nėra pagrindo. KET nurodoma, kad kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas. Taigi kelio skiriamoji dalis yra sudėtinė kelio dalis, todėl R. L. negalėjo numatyti, kad šioje vietoje gali būti šulinys. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad tamsiu paros metu, esant ribotam matomumui bei netikėtumo faktoriui, R. L. neturėjo nei laiko nei galimybių įvertinti visas galimas grėsmes vairuojamos transporto priemonės keleiviams ir pasirinkti kitokią savo veiksmų seką.

Kolegijai nustačius, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, R. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiosios skunde dėstomų argumentų dėl bausmės R. L. sugriežtinimo, civilinio ieškinio išsprendimo teisėtumo tikrinimas nebetenka prasmės. Jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nustatyta nusikaltimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nukentėjusioji E. S., atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl eismo įvykio pagrindinės priežasties, į nusikalstamų veikų kvalifikavimo patirtį, jog bylose, kuriose KET taisykles pažeidžia pėstieji ir padaromi nesunkūs sveikatos sutrikdymai kitiems eismo įvykio dalyviams ar keleiviams, veikos gali būti kvalifikuojamos pagal BK 139 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą poelgį asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo bylų proceso tvarka arba tokį bylos procesą pagal BK 139 straipsnio 2 dalį inicijuotų prokuroras. E. S. taip pat išlieka teisė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Kolegijai pripažinus, kad dalis išteisinamojo nuosprendžio motyvų dėl BK 31 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, apeliacinės instancijos nuosprendis nenaikinamas ir nekeičiamas, nes apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas iš esmės yra teisingas. Dėl kitų kasacinių skundų motyvų darytina išvada, jog kasaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį padarius jame pakeitimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiosios E. S. ir jos atstovės advokatės Albinos Cirulienės kasacinius skundus atmesti.