Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-06 · Administracinė byla Nr. I-1397-320/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-06
Bylos Nr.
I-1397-320/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02624-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Administracinė byla Nr. I-1397-320/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02624-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 37.3; 55.1.1
(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 6 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. (toliau – ir A. L., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 4600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. bausmę atlikinėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – Ligoninė, LAVL, atsakovės atstovė), nuo 2017 m. spalio mėnesio buvo laikomas kamerose Nr. 320 ir Nr. 321. Šiose kamerose buvo laikoma po 3 asmenis, dalį šių kamerų ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Pažymėjo, kad gydymosi Ligoninėje metu nebuvo užtikrintas minimalus 7 kv. m. gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, jis visą ginčo laikotarpį LAVL buvo šmeižiamas, kadangi atsakinėdama į jo pateiktus skundus teismams, LAVL kartu su atsiliepimu, teismui pateikdavo ir medžiagą, susijusią su jo sveikatos (psichinę) būkle. Pareiškėjo manymu, informaciją apie jo sveikatos būklę buvo visiškai nesusijusi su jo teikiamais skundais, taip LAVL siekė jį pažeminti ir apšmeižti. Dėl tokių atsakovės atstovės veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimus. Prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b. l. 15-17) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas ir laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 320 bei Nr. 321. Teigė, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Paaiškino, kad Ligoninė vykdydama teismo nutartis, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas skunduose reikalavimą neturtinei žalai atlyginti grindė, tuo, kad dėl neteisėtų Ligoninės veiksmų (neveikimo) patyrė gilius dvasinius bei kitus emocinius nepatogumus, kartu su atsiliepimais į skundus teismui pateikė duomenis, susijusius su skundo argumentais. Pažymėjo, kad Ligoninė, teikdama duomenis apie pareiškėjo sveikatą, neturėjo tikslo pareiškėjo pažeminti ar sumenkinti. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. patirtą neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.271 str.). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2017 m. spalio mėnesio buvo perkeltas ir laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 320 ir Nr. 321, kuriose jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam (suimtajam) tenkanti 7 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Ginčui dėl minimalaus gyvenamojo ploto Ligoninės palatose užtikrinimo aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovės atstovės pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Ligoninėje kameros tipo patalpose Nr. 320, kurios plotas 20,61 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,87 kv. m. ir kamerų tipo patalpose Nr. 321 kurios plotas 20,72 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,90 kv. m. (b. l. 16, 18).

Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrįsti skunde nurodytoms aplinkybėms dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Skunde nurodė, kad kamerose Nr. 320 bei Nr. 321 buvo laikomi trise, kas neprieštarauja ir atsakovės atstovės pateiktiems duomenims. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovės padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde atsakovės atstovei reiškia pretenzijas dėl šmeižto, nurodydamas, kad Ligoninė atsakinėdama į pareiškėjo skundus, teismui teikė informaciją apie jo psichinę būklę, taip siekdama jį apšmeižti.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas. Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008)

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Šmeižtas suprantamas, kaip tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios padaryti žalos asmens garbei ir orumui, paskleidimas. Pareiškėjas nurodė, jog dėl šmeižto jis patyrė neturtinę žalą, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada konkrečiai, kokiose bylose ir kokiu būdu Ligoninė teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad Ligoninė, teikdama atsiliepimus į pareiškėjo skundus, rėmėsi Ligoninės turima informacija ir dokumentacija, kuri ligoninėje yra kaupiama, saugoma ir pildoma, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; teikdama duomenis apie pareiškėjo sveikatą neturėjo tikslo pareiškėjo pažeminti ar sumenkinti. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ( ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Pareiškėjas teikdamas skundus dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė tuo, jog dėl neteisėtų Ligoninė veiksmų (neveikimo) patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir pan. Teismo vertinimu, Ligoninė, vadovaudamasi ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagrįstai teikė informaciją apie pareiškėjo sveikatos (psichologinę) būklę, siekdama pagrįsti savo atsikirtimus į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl neturtinės žalos patyrimo fakto, o ne siekdama jį apšmeižti, be to, bylos medžiaga nenustatyta, o ir pareiškėjas to neteigia, kad Ligoninės teismams pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų atsakovės atstovės veiksmų laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė