Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

D. L. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. sudarė žodinį susitarimą, pagal kurį į darbą automobilių remontininku priėmė dirbti R. M., nesudarydamas su juo darbo sutarties, sutardamas dėl darbo trukmės ir darbo apmokėjimo. Įdarbintasis R. M. pradėjo dirbti 2009 m. rugsėjo 10 d. ir iš darbo išėjo 2009 m. gruodžio 15 d. Kadangi D. L. nelegaliai įdarbino R. M., nesudaręs su juo rašytinės darbo sutarties, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2-4) seka, kad šioje byloje D. L. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad R. M. realiai dirbo D. L. naudai – atliko automobilių paruošimo bei dažymo darbus (b. l. 2-3, 5, 6, 7, 9-10, 15, 28). Su šiuo asmeniu rašytinė darbo sutartis nebuvo sudaryta, pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas. Faktiškai dirbdamas jis turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas D. L. apeliaciniame skunde teigia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad tarp jo ir R. M. buvo susiklostę darbo santykiai ir kad R. M. atliko pagalbos (talkos) darbus, už kuriuos jam atlyginimo nemokėjo. Tačiau, apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad D. L. ir R. M. santykiai turėjo darbo sutarties požymius. Iš byloje surinktų įrodymų – administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2-4), R. M. skundo (b. l. 5 – „D. L. pasiūlė dirbti jo įmonėje“, „Aš su D. L. susitariau, kad D. L. mokės atlyginimą 35 % nuo sutartos kainos“, „Visomis reikalingomis medžiagomis automobilių dažymui rūpinosi D. L.“), R. M. paaiškinimų (b. l. 6 – jis dirbo nuo 8⁰⁰ iki 17⁰⁰) ir D. L. paaiškinimų (b. l. 4 – „Su R. M. nesudariau rašytinės sutarties, nes jis pas mane pastoviai nedirbo, tik padėdavo remontuoti automobilius“, „atlyginimo oficialaus nemokėdavau, duodavau tik maistui, cigaretėm ir t.t.“), operatyvaus patikrinimo pažymos (b. l. 8-10) bei teismo posėdžio protokolo (b. l. 15, 28) – seka, kad tarp minėtų asmenų buvo visi esminiai darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, R. M. dirbo automobilių paruošimo, dažymo darbą, pakluso darbo tvarkai (nustatytas darbo laikas), dirbo atlygintinai.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą ir Apelianto teiginys, kad R. M. atliko talkos darbus yra nepagrįstas. Atlygintinumo faktas, darbo pobūdis (automobilių remontas), darbo trukmė (nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. gruodžio 10 d.) paneigia galimybę santykius, susiklosčiusius tarp D. L. ir R. M., įvardyti kaip pagalbos (talkos) darbus. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti R. M. parodymų patikimumu, kadangi nuo pat tyrimo pradžios jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Tuo tarpu D. L. pirminis paaiškinimas (b. l. 4 „padėdavo remontuoti automobilius“) ir teismo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 15 „tuomet aš ten tik savo automobilį remontavau“) skiriasi. Tai sudaro pagrindą abejoti D. L. parodymų patikimumu.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.