Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo S. E. G. ieškinį dėl teismo nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo atsakovei J. P. G., institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (LR CPK144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (LR CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011].

Taip pat CK 3.170 str. 1, 2, 3 d. nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.156 str. nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir teismų praktiką, teismas turi pozityvią pareigą užtikrinti, kad būtų gerbiama asmens teisė į gyvenimą šeimoje (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31).

Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka tėra nustatytos bendro pobūdžio sąlygos, kurių realizavimas iš esmės galimas tik tuomet, jei abi ginčo šalys elgiasi geranoriškai. Dėl to atsakovė turi galimybę savaip jos sąlygas interpretuoti ir piktnaudžiauti, kliudant ieškovui bendrauti su dukra.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka bei pažymi, jog nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nėra pateikti jokie įrodymai, galintys patvirtinti ieškovo subjektyvius teiginius, kad įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo vykdymui nėra teisinių galimybių. Teismas nurodo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendime nustatyta, jog S. E. G. turi teisę bendrauti su dukra, pasiimdamas ją kas antros savaitės penktadienį iš jos lankomos ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos, o sekmadienį 19 val. grąžindamas dukterį į jos gyvenamąją vietą; kitą savaitę - pasiimdamas dukterį iš jos gyvenamosios vietos ketvirtadienį 8.30 val. ir grąžindamas ieškovei šeštadienį 11 val.; Motinos dieną T. J. G. praleidžia kartu su motina, Tėvo dieną – su tėvu; lyginiais metais T. J. G. Kūčių vakarą ir Kalėdų pirmąją dieną praleidžia su motina, Kalėdų antrąją dieną ir Naujųjų metų išvakares - su tėvu, S. E. G. paimant dukterį Kalėdų pirmąją dieną 17 val. ir grąžinant motinai Kalėdų antrąją dieną 19.30 val., taip pat paimant dukterį gruodžio 31 d. 11 val. ir grąžinant ją motinai sausio 1 d. 13 val.; nelyginiais metais S. E. G. turi teisę paimti dukterį gruodžio 24 d. 11 val. ir grąžina ją motinai gruodžio 25 d. 17 val., to paties sezono švenčių metu jis taip pat turi teisę paimti dukterį sausio 1 d. 13 val. ir turi grąžinti motinai 19.30 val. S. E. G. turi teisę praleisti su dukra 28 kalendorines dienas atostogų per metus dalimis, neviršijančiomis 14 dienų, šalių iš anksto tarpusavyje suderintu laiku. Taigi teismo sprendimu yra užtikrinta ieškovo teisė bendrauti su vaiku. Tai, kad priimtas teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos tinkamai nevykdomas yra ne nagrinėjamos bylos, bet vykdymo proceso dalyku. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra ne laikino, bet trunkamojo, ilgai trunkančio pobūdžio. Prašoma taikyti laikinąją apsaugos priemone nustatant bendravimo tvarką su vaiku šventinių dienų poriniais metais ir kiti analogiško pobūdžio prašymai yra susiję su ginčo dėl bendravimo tvarkos išsprendimu, bet ne su šiam ginčui reikalingu taikyti užtikrinimu. Pažymėtina, jog kitokia bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku T. J. G., gimusia (duomenys neskelbtini), gali būti pakeista tik šią bylą išnagrinėjus iš esmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismo sprendimu nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka gali būti keičiama objektyviais atvejais, tačiau ieškovas naujų aplinkybių, kurios teismui leistų spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, arba tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą, nepateikė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.