Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. K. atstovės advokatės Matildos Liatukaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo M. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. sausio 21 d., 21.50 val., Kauno r., Garliavoje, Vyšnių g. 2, vairavo transporto priemonę „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, tamsiu paros metu neatsižvelgė į kelio dangos būklę, nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į privačios namų valdos tvorą ir ją apgadino, apie eismo įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pat pateikė negaliojantį vairuotojo pažymėjimą, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 16, 127, 219.1, 219.2 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 124¹ straipsnio 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Skunde teigiama, kad M. K. bylos parengimo nagrinėti ir jos nagrinėjimo metu teisme davė nuoseklius, argumentuotus, neprieštaringus ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus. Kategoriškai neigė (ir dabar neigia), kad su kaimynais 2015-01-21 naktį ar vėliau tarėsi dėl tariamos žalos atlyginimo, to daryti jis negalėjo, kadangi apie galimą eismo įvykį sužinojo vėliau iš kaimynų. Pirmosios instancijos teismas jo paaiškinimuose esančių teiginių išvis neanalizavo, jų neįvertino nei atskirai, nei sistemiškai. Teigia, kad teismas iš esmės ignoravo jo paaiškinimus, apsiribodamas terminu „vertina kritiškai“. Kritiškai vertindamas jo paaiškinimus pirmosios instancijos teismas suabejojo, ar kaimyno tvorą galėjo apgadinti automobilio pirkti atvažiavę asmenys. Vietoje nešališko ir objektyvaus bylos nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas nukrypo į filosofinio pobūdžio samprotavimus. Mano, kad šališkas, paremtas prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis jo paaiškinimų „kritiškas“ vertinimas ir nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimą.

Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, suteikdamas jam, kaip asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn, galimybę pasitelkti advokato pagalbą, bylą toliau nagrinėjo nedalyvaujant jo atstovei. Tuo teismas grubiai pažeidė jo teisę į gynybą, įtvirtintą LR ATPK 272 str. Jis, neturėdamas reikiamų teisinių žinių, negalėjo tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis – iš esmės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Taip pat bylos nagrinėjimo procese (kaip matyti iš 2015-07-03 teismo posėdžio protokolo) pasikeitė posėdžių sekretorė, tačiau, pasikeitus teismo sudėčiai, jam nebuvo išaiškinta nušalinimo teisė. Be to, teismas, ignoruodamas jo prašymą daryti pertrauką 2015-07-03 posėdyje, bylą nagrinėjo toliau.

Skunde teigiama, kad kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, bylos nagrinėjimo metu liudytojai R. Š., E. Š., A. B., V. Š., D. Č., Ž. K., G. P. buvo ne tik įspėti dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal LR ATPK 187² str., bet ir prisaikdinti. Liudytojų (nukentėjusiųjų, specialistų, ekspertų) priesaika LR ATPK išvis nenumatyta, todėl visų apklaustų teismo posėdyje liudytojų parodymai yra niekiniai.

Bylą nagrinėjęs teisėjas, be teismo posėdžio pirmininko, atliko ir specialisto (eksperto) funkcijas, o būtent ištyręs teismui pateiktus daiktinius įrodymus nustatė, kad eismo įvykio vietoje paimtų ir R. Š. pateiktų dažų (praėjus po įvykio daugiau kaip 6 mėnesiams) likučių spalva yra identiška apžiūros metu nuo automobilio „Ford Galaxy” priekinio bamperio paimto dažų pavyzdžio spalvai. Mano, kad teisėjas neturi specialių žinių mokslo, technikos ar amato srityse, kad galėtų daryti tokią išvadą. Byloje nėra specialisto išvados, kurioje būtų konstatuota automobilio dažų grupinė priklausomybė ar identiškumas. Teismas dėl jam nesuprantamų priežasčių atmetė jo ir atstovės prašymą paskirti byloje atitinkamą specialių tyrimą. Ši aplinkybė taip pat sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimą.

Nutarime gana plačiai išdėstyti apklaustų teismo posėdžio liudytojų parodymai. Esant akivaizdiems prieštaravimams liudytojų parodymuose teismas nesiėmė jokių procesinių veiksmų, kad pašalintų šiuos prieštaravimus. Liudytojai R. Š., A. B., V. Š. teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai teigė, kad dažų likučius įvykio vietoje paėmė ir R. Š., ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Tuo tarpu liudytojai – policijos pareigūnai D. Č. ir Ž. K. parodė, kad jokių dažų likučių įvykio vietoje nebuvo, pabrėždami, kad, jei būtų buvę dažų likučių, būtų juos paėmę.

Liudytojo G. P. parodymams teismas suteikė ypatingą įrodomąją reikšmę, prilygino juos specialisto išvadai. G. P. prielaidas, kurios neprilygsta specialisto išvadai, išdėstė teismui pagal nekokybiškus vaizdus, užfiksuotus mažai informatyviose fotonuotraukose. Liudytojo daromos prielaidos ir samprotavimai nėra specialisto išvada, todėl šiomis prielaidomis negali būti grindžiamas kaltinimas. Visiškai niekuo neparemta teismo daroma išvada, kad po įvykio apsauginis lankas nuo automobilio priekinio bamperio buvo nuimtas. Be to, pažymėtina, kad teismas neįsitikino liudytojo, prisistačiusio įmonės „Agropaslauga“ direktoriumi, kompetencija, nebuvo nustatinėjama, kokias specialias žinias G. P. turi technikos srityje.

Tuo atveju, jeigu teismas padarys išvadą, jog M. K. kaltė dėl pažeidimų yra įrodyta, prašo taikyti jo atžvilgiu LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir panaikinti papildomą administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Teigia, kad M. K. tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių, galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi. Teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina, kadangi jis turi mažametį sūnų, kuris lanko lopšelį–darželį ir kurį reikia nuolatos vežti į ugdymo įstaigą, taip pat turi du neįgalius tėvus, kuriuos dažnai tenka vežti į gydymo įstaigas. Jis su sutuoktine šiuo metu yra registruoti darbo biržoje, taigi jiems dažnai reikia vykti į darbo biržą bei susitikti su darbdaviais.

Motyvuojamoji dalis

M. K. atstovės advokatės Matildos Liatukaitės apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvimo. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimų, numatytų LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino M. K. padariusį LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.

LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia administracinę atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. K. 2015 m. sausio 21 d., 21.50 val., Kauno r., Garliavoje, Vyšnių g. 2, vairavo transporto priemonę „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, tamsiu paros metu neatsižvelgė į kelio dangos būklę, nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į privačios namų valdos tvorą ir ją apgadino.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas M. K. paaiškinimuose esančių teiginių išvis neanalizavo, jų neįvertino nei atskirai, nei sistemiškai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka ir konstatuoja, kad šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti, kadangi teismas atliko išsamią ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, tačiau ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų bei byloje esančių rašytinių įrodymų analizę. M. K. teismo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad eismo įvykio metu jis transporto priemonės „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, bei paaiškino, kad ją tuo metu galėjo vairuoti automobilį norėjęs pirkti asmuo. Taip pat jis nurodė, jog nemano, kad jo automobiliu buvo apgadinta tvora, kadangi ji apgadinta gan ženkliai, taigi ir automobilis turėjo būti apgadintas stipriau. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad M. K. iškeltos gynybos versijos dėl įvykio aplinkybių yra prieštaringos, t.y. teigiama, kad tvora galėjo būti apgadinta jo automobiliu, tačiau jis buvo vairuojamas kito asmens, o vertinant tvoros apgadinimus tvirtinama, kad jo žmonos automobilis eismo įvykyje apskritai nedalyvavo, nes priešingu atveju automobilio apgadinimai turėtų būti didesni, nei nustatyti.

Iš šių apelianto parodymų bei apeliacinio skundo argumentų sunku suprasti, ar jis neigia, kad su jo žmonai priklausančiu automobiliu apskritai buvo padarytas eismo įvykis, ar teigia, kad jis eismo įvykio metu šios transporto priemonės nevairavo. Vertinant apelianto versiją, kad eismo įvykį galėjo padaryti kiti asmenys, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ši versija kelia per daug pagrįstų abejonių ir nėra įtikinama, kadangi jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Nors apeliantas teismo motyvus vertina kaip filosofinio pobūdžio samprotavimus, tačiau teismo išvados yra paremtos surinktais įrodymais, kuomet buvo išnagrinėti reikšmingi faktai, ištirtos galimos versijos, o įrodymai buvo įvertinti tiek atskirai, tiek įvertinta ir jų visuma. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kad M. K. pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis kelia pagrįstų abejonių, nes joje nurodomas pirkti automobilį ketinęs asmuo užsienietis, o jo valstybės bei miesto pavadinimai užrašyti su akivaizdžiomis rašybos klaidomis, jis nepateikė jokių duomenų, įrodančių jo ketinimus apskritai automobilį parduoti, taip pat buvo įvertinta ir tai, kad jo žmonos vardu automobilis buvo užregistruotas vos prieš mėnesį iki eismo įvykio, apdraustas Kasko draudimu, o praėjus daugiau kaip pusmečiui po eismo įvykio, tuo pačiu automobiliu vis dar naudojamasi, ir jis nėra parduodamas. Šių aplinkybių visuma sudaro visiškai pagrįstą pagrindą abejoti M. K. pateikiama versija dėl kito automobilį vairavusio asmens, todėl teismas, vadovaudamasis kitais byloje surinktais įrodymais, ją atmetė kaip neįtikinamą.

Aplinkybę, kad automobilį „Ford Galaxy“ 2015 m. sausio 21 d., 21.50 val., Kauno r., Garliavoje, Vyšnių g. 2, vairavo būtent M. K., patvirtino ir liudytojai R. Š., kuris teismo posėdžio metu nurodė, jog apie 00.30 val. M. K. iki jų namų atvežė kitas asmuo, nes pastarasis buvo akivaizdžiai neblaivus ir mėgino tartis dėl žalos atlyginimo, tačiau dėl jo neblaivumo nieko konkretaus nesusitarė. Vėliau jis kelis kartus bendravo su M. K. dėl žalos atlyginimo, šis žadėjo tvorą sutaisyti, tačiau tvoros nesutaisė ir žalos neatlygino. Liudytoja E. Š. patvirtino, kad po eismo įvykio ji matė M. K. atvykusį į jų namus ir kalbantį su jos vyru, o vėliau sužinojo, kad jis buvo atvykęs tartis dėl žalos atlyginimo. Liudytoja A. B. nurodė, kad M. K. pripažino apgadinęs tvorą, sakė, kad nereikėjo kviesti policijos, nes rytą ketino ateiti ir tartis dėl žalos atlyginimo. Teismas visiškai pagrįstai šių liudytojų parodymus, kurie yra logiški, išsamūs ir neprieštaringi, pripažino patikimais, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojai siektų melagingai apkalbėti M. K. ar jam pakenkti, jie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Nors apeliantas nurodo, kad liudytojai buvo ne tik įspėti dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, bet ir prisaikdinti, o liudytojų priesaika LR ATPK išvis nenumatyta, tačiau negalima sutikti su išvada, kad dėl šios priežasties apklaustų teismo posėdyje liudytojų parodymai yra niekiniai. Priesaika – tai teismui duotas iškilmingas pasižadėjimas sakyti tiesą. Baudžiamajame procese, prieš duodamas parodymus teisme, liudytojas prisiekia teismui ir po priesaikos tekstu pasirašo. Nagrinėjamu atveju liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o teisėjas posėdžio metu nurodė pasirašyti ne po priesaikos tekstu, o prie minėto įspėjimo dėl gresiančios administracinės atsakomybės. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teisėjo nurodymas pasirašyti, jog liudytojai yra įspėti dėl šios atsakomybės ir kad pasižada sakyti tiesą, galėtų būti prilyginamas priesaikai, kuri yra numatyta baudžiamojo proceso įstatyme. Pabrėžtina, kad net ir tokiu atveju liudytojų parodymai jokiu būdu netaptų niekiniais, kadangi priesaikos davimas, nors administracinio teisės pažeidimo byloje ir nėra privalomas, negalėtų būti laikomas tokiu šiurkščiu proceso pažeidimu, kuris neleistų vertinti liudytojų parodymų kaip patikimų.

Apeliantas taip pat kelia klausimą dėl liudytojo G. P. parodymų patikimumo bei teisėjo specialių žinių mokslo, technikos ar amato srityse tam, kad jis galėtų daryti išvadą, jog eismo įvykio vietoje paimtų ir R. Š. pateiktų dažų likučių spalva yra identiška apžiūros metu nuo automobilio „Ford Galaxy” priekinio bamperio paimto dažų pavyzdžio spalvai. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tiek liudytojo G. P. parodymus dėl apsauginio lanko buvimo ant automobilio, tiek dažų likučių atitikimą šio automobilio spalva, vertino ne tik kaip pavienius, bet ir visumoje, kas leido suformuoti teismui vidinį įsitikinimą, jog transporto priemonė „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš tikrųjų dalyvavo eismo įvykyje. Sutiktina su apelianto argumentu, jog nei teisėjas, nei liudytojas G. P. specialiųjų žinių neturi, tačiau byloje pateiktiems įrodymams vertinti ne visada tikslinga pasitelkti specialistus ar ekspertus, ypač tais atvejais, kai įrodymai nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl jų liečiamumo nagrinėjamoje byloje. Tiek liudytojo G. P., kuris turi ilgametę apsauginių lankų montavimo patirtį, parodymai, tiek ir teismui pateiktų daiktinių įrodymų (dažų likučių) vertinimas, kitų įrodymų kontekste patvirtino administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes dėl padarytų pažeidimų. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris susiformuoja įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju manytina, jog pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo visiškai pagrįstas, kadangi byloje surinktų įrodymų vertinimo rezultatas kitokios išvados, nei padarė teismas, suponuoti negalėjo. Pripažįstant asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą svarbu nustatyti, kad dėl šio pažeidimo padarymo nekiltų jokių pagrįstų abejonių. Šiuo atveju, net ir be specialisto ar eksperto pagalbos, byloje esančių įrodymų šiai išvadai visiškai pakanka. Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojai – policijos pareigūnai D. Č. ir Ž. K. parodė, kad jokių dažų likučių įvykio vietoje nebuvo, pabrėždami, kad, jei būtų buvę dažų likučių, būtų juos paėmę. Tačiau kaip matyti iš jų pačių parodymų, jie neprisimena, ar dažų likučius jie paėmė, taigi konstatuoti, jog įvykio vietoje dažų likučių apskritai nebuvo, nėra pagrindo. Liudytojas R. Š., įpareigotas teismo, pateikė įvykio vietoje rastus dažų likučius, o juos sugretinus su automobilio „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) spalva buvo nustatyta, kad jų spalvos yra identiškos. Nors pats faktas, kad dažų likučių spalva ir minėto automobilio spalva vizualiai atrodo vienodai, savaime nepatvirtina, jog minėtas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, tačiau, kaip jau buvo minėta, šis įrodymas yra reikšmingas kitų įrodymų kontekste, todėl galima teigti, kad jis patvirtina M. K. pateiktą kaltinimą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo M. K. prašymą daryti pertrauką ir pasikviesti atstovą, o 2015-07-03 posėdyje bylą nagrinėjo toliau. Pažymėtina, kad teismas, šio posėdžio metu tik apklausęs atvykusį liudytoją, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės turėti atstovą byloje nepažeidė. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, manydamas, kad liudytojas turi būti apklaustas dalyvaujant ir jo atstovui, galėjo tokį prašymą pateikti vėliau, tačiau to nepadarė. Liudytojo apklausos metu niekaip nebuvo pažeista M. K. teisė iš esmės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, nuo kito posėdžio jo atstovė byloje dalyvavo, tačiau dėl liudytojo V. Š. apklausos prieš tai buvusiame posėdyje jokių pastabų nepareiškė. Kaip matyti iš byloje esančių teismo posėdžio protokolų ir apeliacinio skundo motyvų, nagrinėjant bylą pasikeitė posėdžių sekretorė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. K. nebuvo išaiškinta teisė pareikšti nušalinimą pasikeitusiai posėdžių sekretorei, tačiau, kaip matyti iš 2015-06-25 byloje esančio teismo posėdžio protokolo, teisė pareikšti nušalinimus jam buvo išaiškinta, taigi šiuo atveju vien tai, kad ši teisė pasikeitus posėdžių sekretorei jam nebuvo išaiškinta pakartotinai, nelaikytina esminiu proceso pažeidimu. Be to, vėliau net ir dalyvaujant M. K. atstovei, nušalinimas posėdžių sekretorei nebuvo reiškiamas, taigi pagrindo manyti, kad buvo pažeistos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.

Byloje neginčytinai nustačius, kad M. K. 2015 m. sausio 21 d., 21.50 val., Kauno r., Garliavoje, Vyšnių g. 2, vairavo transporto priemonę „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, tamsiu paros metu neatsižvelgė į kelio dangos būklę, nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į privačios namų valdos tvorą ir ją apgadino, apie eismo įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, jo veika pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas padarys išvadą, jog M. K. kaltė dėl pažeidimų yra įrodyta, prašo taikyti jo atžvilgiu LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir panaikinti papildomą administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.

LR ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. N17‑103/2007, 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis byloje Nr. N1‑1396/2007, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis byloje Nr. N444-3096/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Skunde nurodytos aplinkybės, kad M. K. tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių, galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi, sudaro pagrindą individualizuoti bausmę sankcijos ribose bei skirti minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti LR ATPK 30¹ straipsnį ir neskirti nuobaudos ar sumažinti paskirtą minimalią nuobaudą, nenustatyta.

Apeliantas prašo įvertinti tai, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina, kadangi jis turi mažametį sūnų, kuris lanko lopšelį–darželį ir kurį reikia nuolatos vežti į ugdymo įstaigą, taip pat turi du neįgalius tėvus, kuriuos dažnai tenka vežti į gydymo įstaigas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darydamas pažeidimą, M. K. prisiėmė ir galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką. Asmuo, žinodamas, kad tam tikros administracinės nuobaudos taikymas gali pakenkti jo interesams, turi būti ypač suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti tokios administracinės nuobaudos taikymą. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio grubų teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo. Šių apelianto nurodytų aplinkybių nepakanka apeliaciniam skundui tenkinti ir taikyti LR ATPK 30¹ straipsnyje numatytą administracinės nuobaudos švelninimo galimybę.

Administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų, o vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas jam kilsiančias pasekmes. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, M. K. įvairiais būdais bandė išvengti administracinės atsakomybės, pateikė įvairių versijų, neva paneigiančių jo kaltę, kurios bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, todėl ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą netaikyti LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatų.

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas nuobaudos skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes ir už LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus M. K. paskyrė nuobaudas minėtų pažeidimų sankcijos ribose, kurios šiuo atveju yra teisingos. Paskirtoji subendrinta nuobauda – administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, laikytina proporcinga padarytiems administraciniams teisės pažeidimams, atitinkanti nubaustojo asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti ir auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą, o M. K. atstovės advokatės Matildos Liatukaitės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.