- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- N-575-1126-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-02525-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo F. S. (apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimo F. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutarimu pripažino F. S. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam galutinę subendrintą nuobaudą – 3 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Nuobauda skirta už tai, kad F. S. 2010 m. kovo 23 d. apie 12.20 val., vairavo krovininį automobilį „Mercedes Benz“ ir prie (duomenys neskelbtini) gatvės 200 namo, Vilniuje, neatsargiai manevruodamas kliudė stovintį automobilį „Nissan Primera“, jį apgadino bei pasišalino iš įvykio vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 234 punkto reikalavimus. Teismas konstatavo, kad kontaktas su kitu automobiliu buvo stiprus, todėl F. S. privalėjo jį pajusti ir suprato, kad kilo eismo įvykis. Skirdamas nuobaudą teismas atsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bei į tai, kad jis yra baustas už KET pažeidimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu F. S. prašo panaikinti 2010 m. balandžio 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimą, sustabdyti jo vykdymą. Nurodo, kad nei jis pats, nei liudytojai nedalyvavo teismo posėdyje, tuo tarpu liudytojų rašytiniai parodymai buvo neišsamūs. Teismui nusprendus, kad apeliantas yra kaltas, prašo skirti švelnesnę nuobaudą nei minimali – neatimti vairuotojo pažymėjimo, sumažinti piniginę baudą ir jos mokėjimą išdėstyti. Pažymi, kad nei pareigūnai, tirdami eismo įvykį, nei teismas, bylos nagrinėjimo metu, jokio techninio tyrimo neatliko, o priimant ginčijamą nutarimą buvo remtasi tik nuotraukomis. Teigia, kad abi transporto priemonės yra senos, ant jų esantys apgadinimai yra skirtingos kilmės ir nėra aišku, ar būtent apeliantas sukėlė kito automobilio apgadinimą. Paaiškina, kad išgirdęs signalizacijos garsus pats išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilį „Nissan Primera“ ir, neaptikęs jokių kontaktavimo žymių, išvažiavo iš įvykio vietos. Nurodo, jog nesuvokė sukėlęs eismo įvykį, kadangi apgadinimų nepastebėjo, įvykio vietoje nebuvo nei šukių, nei dažų likučių, todėl jo veikoje nėra subjektyviosios pusės. Teigia, kad teismas neanalizavo apelianto asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, taip pat pažymi, jog neteko darbo, yra registruotas darbo biržoje. Atkreipia dėmesį, jog automobilis „Nissan Primera“ buvo pastatytas netinkamai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į minėto automobilio savininko kaltę. Mano, kad skirta piniginė bauda yra neproporcingai didelė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu F. S. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visapusiškai neįvertino nagrinėjamos bylos aplinkybių. Be to, nurodo, jog jam nebuvo suteikta teisė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 272 straipsnio 1 dalyje yra numatyta bendra taisyklė – administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, o nesant šio asmens byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog tokiam asmeniui buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Taigi, būtina sąlyga bylai išnagrinėti yra traukiamo asmens dalyvavimas teismo posėdyje, arba tokio asmens žinojimas apie posėdžio laiką ir vietą. Remiantis byloje esančiais duomenimis galima teigti, jog apeliantas buvo netinkamai informuotas apie 2010 m. balandžio 21 d. vykusį bylos nagrinėjimą. Tačiau apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, todėl galimai padarytas procesinis pažeidimas buvo ištaisytas ir F. S. suteikta teisė teikti paaiškinimus bei kitus įrodymus dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.
Kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 4) ir fotolentelių (b. l. 14), įvykio metu automobiliui „Nissan Primera“ buvo apgadintas kairės pusės priekinis posūkis, priekinis bamperis, o automobiliui „Mercedes Benz“ buvo nežymiai įlenktas kairės pusės bortas. Byloje esančios fotolentelės patvirtina, kad automobilių apgadinimų aukštis ir mechanizmas sutapo. Iš liudytojų A. D. ir R. Š. rašytinių paaiškinimų (b. l. 6, 7) matyti, kad išgirdę stiprų trenksmą, pamatė kaip automobilis „Mercedes Benz“ apsisukdamas atsitrenkė į stovinį automobilį „Nissan Primera“, o automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas išlipęs apžiūrėjo automobilį ir nuvažiavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog minėti asmenys gali būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti A. D. ir R. Š. nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas F. S. savo paaiškinime (b. l. 12, 13) pripažino, kad kraudamas šiukšles į automobilį, apsisukinėjo aikštelėje ir išgirdo suveikiant kito automobilio signalizaciją. Po to išlipęs ir apėjęs aplink automobilį nieko nepastebėjo, o kadangi skubėjo į sąvartyną, išvažiavo. Nors apeliaciniame skunde F. S. nurodo, kad nesuprato, jog įvyko eismo įvykis, kadangi neaptiko jokių kontaktavimo žymių, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokius apelianto argumentus vertina kritiškai ir laiko juos asmens pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad išgirdęs kito automobilio signalizaciją ir išlipęs apžiūrėti automobilį, apeliantas negalėjo nepastebėti ryškių automobilio „Nissan Primera“ apgadinimų, todėl iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai. Nepagrįstu laikytinas apelianto teiginys, kad nedidelėje aikštelėje automobilis „Nissan Primera“ buvo pastatytas netinkamai, todėl automobilių kontaktas buvo neišvengiamas. Pažymėtina, kad vairuodamas krovininę transporto priemonę ir manevruodamas F. S. turėjo būti ypač atidus ir imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad kitų asmenų turtui nekiltų pavojus. Taigi, vertindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad F. S. suprato padaręs eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tą padarė sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nebuvo, bei siekdamas išvengti atsakomybės.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas nuobaudos individualizavimo klausimas – apeliantas mano, kad jam skirta nuobauda yra per griežta. Pažymėtina, kad F. S. skirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, todėl švelnesnės nuobaudos skyrimas galėtų būti siejamas su ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas visetas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-745/2008). Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, F. S. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
F. S. (F. S.) apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.