Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. A. gynėjo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl 2008 m. birželio 9 d. G. A. atžvilgiu priimto Kauno apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio.

Teisėjas, išnagrinėjęs nuteistojo G. A. gynėjo skundą, susipažinęs su pateikta bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2008 m. liepos 2 d. Kauno apygardos teisme gautas nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinis skundas, kuriuo skundžiamas aukščiau paminėtas šio teismo nuosprendis. Tačiau, apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė priimti nuteistojo gynėjo skundą ir gražino jį padavusiam asmeniui. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nuteistojo gynėjai turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo valiai. Duomenų, kad nuteistasis G. A. išreiškė tokią valią, gynėjas nepateikė, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Be to, nėra BPK 312 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurios leistų nepaisyti nuteistojo valios.

Gynėjo nuomone, skundžiama apygardos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, nes prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir baudžiamojo proceso įstatyme numatytoms taisyklėms. Advokatas atkreipia dėmesį, jog BPK VI dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas gali būti grąžintas apeliantui tik praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti ir tai yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis apeliacinis skundas gali būti grąžintas. Todėl, gynėjo nuomone, nė viena BPK norma nesuteikia pirmos instancijos teismui teisės spręsti ar pateiktas apeliacinis skundas buvo pasirašytas tinkamai. Dėl šios aplinkybės, advokatas mano, kad apygardos teismas šiuo atveju viršijo savo kompetencijos ribas.

Be to, gynėjas nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai bei siaurinamai aiškino BPK 312 straipsnio 5 dalies nuostatas. Advokato nuomone, įstatymo leidėjas šioje teisės normoje nustatė gynėjui draudimą paduoti apeliacinį skundą tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu išreiškė valią gynėjui, kad šis nepaduotų apeliacinio skundo. Konkrečiu atveju nuteistasis nei raštu, nei žodžiu neišreiškė savo valios kad 2008 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas kaltinamojo G. A. atžvilgiu, nebūtų skundžiamas. Priešingai, nuteistasis G. A. tiek žodžiu, tiek raštu išreiškė savo valią, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis būtų skundžiamas.

Taip pat nuteistojo gynėjas pastebi, kad BPK 313 straipsnio 1 dalyje nustatytas apeliacinio skundo turinio bei formos baigtinis reikalavimų sąrašas, tačiau šiame straipsnyje nenustatyta pareiga gynėjui kartu su apeliaciniu skundu teismui teikti įrodymus, jog dėl jo surašyto ir pasirašyto apeliacinio skundo nėra raštu pareiškęs prieštaravimų nuteistasis. Juolab, kad G. A. savo poziciją dėl apeliacinio skundo surašymo ir pasirašymo yra išreiškęs tiek 2006 m. birželio 16 d. sutartimi dėl teisinių paslaugų, tiek ir 2008 m. birželio 26 d. rašytiniu pavedimu.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2008 m. birželio 26 d. G. A. pasirašytas pavedimas, kuriuo nuteistasis G. A. pavedė advokatui Žilvinui Mišeikiui apeliacine tvarka apskųsti 2008 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį. Toks pavedimas buvo surašytas dėl to, kad paties G. A. galimybės jam asmeniškai paduoti apeliacinį skundą dėl 2008 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžio buvo apribotos dėl jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo.

Advokato nuomone, aukščiau paminėti, G. A. pasirašyti dokumentai, o taip pat kartu su apeliaciniu skundu pateiktas advokato orderis patvirtina, jog nuteistasis išreiškė savo valią, kad jo gynėjas, advokatas Ž.Mišeikis surašytų ir pasirašytų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendžio.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. A. gynėjo skundas tenkinamas.

BPK 312 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjai turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tuo atveju kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo, išteisintojo ar asmens kuriam byla nutraukta, valiai. Būtent šia norma vadovaudamasis, apygardos teismas gynėjui ir grąžino jo paduotą apeliacinį skundą. Tačiau, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad konkrečiu atveju nuosekliai įvertinus šioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių visumą, apygardos teismo nutartyje nurodyta formali priežastis negali būti laikoma pagrindu grąžinti apeliacinį skundą apeliantui.

Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nuteistąjį G. A. gina advokatas Ž.Mišeikis, pateikęs 2006 m. birželio 14 d. advokato orderį Nr.776712. Minėtame orderyje nurodyta, kad advokatui Ž.Mišeikiui pavedama ginti G. A. viso baudžiamojo proceso metu, pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Gynėjas, skųsdamas Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį, Lietuvos apeliaciniam teismui papildomai pateikė 2008 m. birželio 26 d. pavedimą, kuriuo nuteistasis G. A. pavedė advokatui Ž.Mišeikiui apeliacine tvarka apskųsti minėtą nuosprendį. Aukštesniajam teismui pateiktoje bylos medžiagoje taip pat yra 2008 m. liepos 9 d. nuteistojo G. A. pasirašytas raštas, adresuotas Kauno apygardos teismui, kuriame dar kartą išreikšta jo valia, kad būtų apskųstas anksčiau paminėtas nuosprendis (t.7, b.l. 102). Aukštesniojo teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad nuteistojo G. A. pavedimas gynėjui Ž.Mišeikiui apskųsti apygardos teismo nuosprendį pateiktas pavėluotai (tik aukštesniajam teismui), negali būti laikoma pakankamu pagrindu spręsti, jog nuteistasis nenorėjo, kad minėtas nuosprendis būtų apskųstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio ir jos papildomo 7 protokolo 2 straipsnio principinės nuostatos garantuoja asmeniui konstitucinę teisę į gynybą. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į gynybą tiesiogiai susijusi su viena iš pagrindinių BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytų kaltinamojo teisių – kreiptis į aukštesnės instancijos teismą, kad žemesniojo teismo nuosprendis būtų patikrintas ir būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo. Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo, teismo apkaltintas nusikaltimo padarymu, turi teisę reikalauti, kad jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą patikrintų aukštesnė teisminė instancija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis taip pat garantuoja asmeniui teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Konkrečiu atveju grąžinus gynėjui apeliacinį skundą, nuteistojo teisė į gynybą būtų suvaržyta nepagrįstai. Visi aukščiau paminėti dokumentai rodo, kad nuteistojo G. A. valia skųsti Kauno apygardos teismo nuosprendį išreikšta aiškiai, juolab, kad byloje nėra jokio rašytinio dokumento liudijančio priešingai.

Kauno apygardos teismo priimto 2008 m. birželio 9 d. apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacine tvarka, G. A. atžvilgiu, šioje byloje nepažeis nei kitų proceso dalyvių nei valstybės interesų.

Todėl, aukštesniojo teismo teisėjas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinį skundą dėl 2008 m. birželio 9 d. atžvilgiu priimto Kauno apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.