Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nukentėjusiajai G. J., nuteistajam T. J., jo gynėjui advokatui Romui Aikevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 156 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant T. J. neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios G. J.

Nukentėjusiosios G. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

T. J. pagal LR BK 145 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. pagal LR BK 156 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2009-02-24 apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kauno rajono apylinkės teismo teisėjos I.Sabaitienės 2009-01-19 priimtą nutartį – iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti atsakovui T. J. bendrauti su nepilnamečiais vaikais M. J., gim. 2000-04-15, ir A. J., gim. 2007-03-12, uždraudžiant išsivežti vaikus iš namų, ar mokymosi įstaigų bei lankytis ieškovės G. J. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) įsiveržė į G. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir pagrobė savo mažametį sūnų M. J., gim. 2000-04-15.

Nusikaltimo, numatyto LR BK 156 str. 2 d., sudėties pagrindinis objektas yra vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, teisė augti šeimoje, vaiko laisvė. Papildomas objektas yra tėvų, globėjų teisės ir interesai. Mažametį vaiką gali pagrobti tėvai, kurių valdžia apribota, kai buvimas pas juos kenkia vaiko interesams, pvz., kai vaiko tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pan. Kad būtų galima veiką kvalifikuoti pagal LR BK 156 str. 2 d., būtinas grobimo faktas, apie kurį baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų. Pagal šį įstatymą vaiko grobimas yra veika, nukreipta prieš vaiko valią, panaudojus psichinį ar fizinį smurtą, susijusi su vaiko paslėpimu, ilgalaikiu išvežimu ir pan. Šiuo atveju jo ginamasis savo mažametį sūnų M. jo paties prašymu nuvežė pasisvečiuoti pas savo motiną, t.y. M. močiutę ir tą pačią dieną, po kelių valandų, parvežė namo. Nors 2009-01-19 teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tebegalioja (teismo sprendimas, iki kurio priėmimo buvo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, dar neįsiteisėjęs), tačiau kaip matyti iš 2010-02-23 vaikų teisių apsaugos skyriaus šeimos aplankymo akto nukentėjusioji G. J. dažnai ir ilgam išvyksta į užsienį (kaip nurodė liudytojas M. J., G. J. 2010 m. į užsienį vyko devynis kartus), o vaikus palieka savo mamos A. O. M. priežiūrai, tačiau nedraudžia vaikus pasiimti ir jo ginamajam T. J. ir jis, A. O. M. teigimu, abu vaikus pasiima savaitgaliais ir tuo metu, kai vaikai būna pas jį, jis rūpinasi jų išlaikymu ir poreikiais. M., apklaustas teisme, pareiškė, jog jis norėtų, kad abu tėvai gyventų kartu, bet, jeigu taip negalima, tai jis norėtų gyventi su tėčiu T. J., nes mama retai būna namuose (dažnai vyksta į užsienį ir ilgai negrįžta, o jį su broliu palieka savo močiutei, kuri jais prastai rūpinasi, brolis A. jos visai neprisileidžia), todėl savaitgaliais juos pasiima tėtis, kuris jais rūpinasi. Jis norėtų gyventi su tėčiu, nes tėtis daugiau būna su juo, pas tėtį linksmiau, atrodo, kad ten tikrieji jo namai, mama mažiau būna namuose.

Galima daryti išvadą, kad 2009-02-24 jo ginamajam paimant savo sūnų iš nukentėjusiosios G. J., nebuvo pažeistos mažamečio teisės ir tai buvo padaryta ne prieš jo valią, o tai reiškia, jog jokio grobimo nebuvo. Kadangi grobimo faktas nenustatytas, reiškia, jog nėra BK 156 str. 2 d. numatyto kvalifikuojančio požymio „grobimo“, todėl ir jo ginamojo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę ir nukentėjusiąją, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo T. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria T. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 156 str. 2 d., yra nepagrįsta ir nemotyvuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, visais atvejais teismas privalo pagrįsti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, surašydamas išsamius motyvus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

T. J. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 156 str. 2 d. už tai, kad pažeisdamas 2009-01-19 teismo nutartį, kuria iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje jam uždrausta bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais M. ir A., uždraudžiant išsivežti juos iš namų, ar mokymosi įstaigų bei lankytis ieškovės G. J. gyvenamojoje vietoje, 2009-02-24 apie 16.30 val., įsiveržė į G. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir pagrobė savo mažametį sūnų M. Pirmosios instancijos teismas T. J. kaltę grindė nukentėjusiosios G. J., liudytojų M. J., I. Š. ir R. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu bei Kauno rajono apylinkės teismo 2009-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-395-97/2009 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji G. J. parodė, kad 2009-02-24 buvo namuose, T. J. jau porą dienų negyveno kartu. Jos motina nuėjo į rūsį pro katilinės duris. Einant į namą, ją pasivijo T. J., nustūmė ją ir įėjo į namą. Jis liepė sūnui M. važiuoti su juo. Aprengęs vaiką, išsivežė jį. Kartu su T. J. buvo jo sesuo. Vaiką grąžino po trijų valandų.

Liudytoja I. Š. teisme parodė, kad ji lankydavosi pas brolį T. J. namuose. Vieną kartą su broliu važiavo paimti jo daiktų iš namų. Ji laukė prie namo automobilyje, o brolis su kita seserimi nuėjo į namą, neužilgo grįžo su M. J. ir visi kartu nuvažiavo pas močiutę.

Liudytoja R. Š. teisme parodė, kad tiksliai datos neprisimena, dienos metu, apie 15-16 val., ji su broliu važiavo paimti daiktus iš jo namų. Brolis užėjo į namą, po to ją pakvietė užeiti. Prie jos priėjo brolio sūnus M. ir pasakė, kad jis nori važiuoti kartu su jais. G. J. pasakė, kad negalima vaiko imti. R. Š. pasakė, kad vaikas su ja gali važiuoti. G. J. į tai nieko nesakė. Jie nuvažiavo pas močiutė, vaiką parvežė namo apie 20 val.

Liudytojas M. J. apklaustas teisme nurodė, kad tėtis jį paima ir jie kartu važiuoja pas močiutę. Tėtis juo rūpinasi, padaro valgyti. Vieną kartą mama neleido važiuoti su tėčiu, bet teta pasakė, kad jai neuždrausta su juo bendrauti ir jie kartu nuvažiavo pas močiutę, nes jis labai norėjo važiuoti su tėčiu.

Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų pagrindu pripažino T. J. kaltu, nuosprendyje nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal LR BK 156 str. 2 d., t.y. kaip vaiko pagrobimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje aukščiau ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad kaltinamasis T. J., pažeisdamas teismo nutartį, draudžiančią iki teismo sprendimo bendrauti su nepilnamečiais vaikais, uždraudžiant išsivežti vaikus iš namų, pagrobė savo mažametį sūnų iš G. J., pas kurią vaikas teisėtai gyveno.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmesdamas vienus jų ir priimdamas kitus, netinkamai įvertino įrodymus, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus bei prasmę, padarė klaidingą išvadą T. J. veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto LR BK 156 str. 2 d., požymius, todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios G. J. ir liudytojos R. Š. parodymų. Kaip matyti iš 2010-08-23 teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusioji G. J. nurodė, kad T. J. liepė M. rengtis ir važiuoti su juo. Paminėjo, kad T. J. buvo kartu su seserimi R. Š. Tuo tarpu, kaip matyti iš 2010-10-13 teisiamojo posėdžio protokolo, liudytoja R. Š. teigė, kad kartu su broliu T. J. apie 15-16 val. atvažiavo į namus ir pasiėmė M. Iš pradžių brolis į namus užėjo vienas pasiimti savo daiktų, po to į vidų pasikvietė ir ją. Prie jos pribėgo M, ji paklausė vaiko, ar šis nori važiuoti kartu pas močiutę. Vaikas atsakė, kad nori. G. J. pasakė, kad T. J. negali pasiimti M. Tada ji paklausė, ar gali ji pasiimti vaiką, liepė M. apsirengti ir jie išvažiavo. Išvažiavo keturiese, nes automobilyje dar buvo jos sesuo. Vaiką nuvežė pas savo mamą, t.y. M. močiutę, namo jį parvežė apie tos pačios dienos vakare, 20 val. G. J. leido vaikui važiuoti, ji nieko nesakė, nes ji ne pirmą kartą M. pasiėmė. Tai, kad ji nieko nesakė, ji suprato kaip sutikimą leisti važiuoti. Liudytoja į prokurorės klausimą atsakė, jog jai buvo žinoma, kad brolis negali pasiimti vaiko, tačiau jai teismas netaikė jokių apribojimų.

Esant tokiems parodymams, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino esminės aplinkybės, kas paėmė mažametį M. iš G. J. namų, ar T. J., kuriam teismo nutartimi buvo uždrausta bendrauti su mažamečiu sūnumi, ar R. Š., kuriai nebuvo taikyti jokie apribojimai bendrauti su brolio sūnumi M.

Pats T. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pribėgęs vaikas prašė jį pasiimti, tačiau jis jam paaiškino, kad apribotos jo teisės, tada jo sesuo R. pasakė, kad ji galinti vaiką pasiimti, jei šis nori. G. J. irgi pasakė vaikui, kad jis negali su tėčiu bendrauti. Jo sesuo R. Š. G. J. pasakė ,,bet man neuždrausta“, G. J. su tuo sutiko.

Jo parodymus patvirtino ir mažametis liudytojas M. J., teisme apklaustas dalyvaujant psichologei. Pastarasis nurodė, kad atvažiavęs tėtis pasakė jam ,,važiuojam“ ir jis nubėgo rengtis, tačiau mama pasakė, kad tėtis negali jo vežtis, nes apribotos jo teisės. Tada teta (R. Š.) pasakė: ,,aš tada galiu“ ir jie išvažiavo pas močiutę. Pabuvus pas močiutę, teta tą patį vakarą jį parvežė namo.

Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių, kad mažametį M. pasiėmė T. J. sesuo R. Š., nepaneigtas ir tas faktas, kad G. J. sutiko, jog Matas važiuotų su savo teta R. Š.. Iš parodymų nustatyta, kad 2009-02-24 tarp G. J. ir T. J. vyko pokalbis dėl vaiko paėmimo. G. J. priminė, kad T. J. negali paimti vaiko, T. J. tam neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų, kuriais siektų paimti sūnų, tačiau kartu buvusi R. Š. pasiūlė brolio vaikui važiuoti kartu su ja, nes jai nėra uždrausta bendrauti su savo giminaičiu. R. Š. teisme tvirtino, kad G. J. tam neprieštaravo, ji tiesiog nieko nesakė ir liudytoja tai suprato kaip sutikimą leisti vaiką važiuoti kartu su teta. Nukentėjusioji teisme nenurodė draudusi R. Š. paimti M. Tokiu būdu R. Š. parodymai liko nepaneigti, kitokių įrodymų, paneigiančių jos nurodytas aplinkybes, byloje nėra, todėl darytina pagrįsta išvada, jog mažametį M. J. iš G. J. namų išsivežė liudytoja R. Š.. Pagal Civilinio kodekso nuostatas, tėvai turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jei tai atitinka vaiko interesus (LR CK 3.172 str.). Duomenų apie tai, kad R. Š. teismas būtų apribojęs teisę bendrauti su brolio vaiku, byloje nepateikta.

Būtina pažymėti, kad mažametis M. J. liudytojos R. Š. buvo nuvežtas pas savo močiutę (T. J. motiną), pas kurią lankėsi ne pirmą kartą, ir į namus parvežtas tą patį vakarą apie 20 val., ne T. J., o liudytojos R. Š.. Byloje surinkta rašytinė medžiaga patvirtina, kad mažametis M. J. dažnai bendraudavo su savo teta R. Š., ji ne kartą buvo jį pasiėmusi, bendraudavo su juo telefonu, internetu. Reikia įvertinti ir tai, kad mažametis norėjo važiuoti kartu, jis nebuvo išvežtas iš namų prieš jo valią.

Apelianto skunde teisingai nurodyta, kad kvalifikuojant veiką pagal LR BK 156 str. 2 d. būtina nustatyti vaiko grobimo faktą, tačiau šiuo atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog T. J. pagrobė savo mažametį sūnų. Vien tik nukentėjusioji nurodė, kad T. J. pagrobė mažametį M, tačiau šiuos jos parodymus patvirtinančių kitų duomenų ir įrodymų byloje nenustatyta, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Įstatymas numato, kad nukentėjusiojo parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (LR BPK 301 str. 2 d.). Nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiosios G. J. parodymus dėl T. J. nusikalstamos veikos padarymo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį. Teisme ištirtais liudytojų R. Š. ir M. J. bei paties nuteistojo T. J. parodymais nustačius, kad mažametį M. iš namų išsivežė liudytoja R. Š. ir, nesant šiuos parodymus paneigiančių įrodymų, T. J. išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 156 str. 2 d. požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusioji G. J. teisme buvo pareiškusi 20 000 litų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b.l. 47-49). Sutinkamai su LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju nukentėjusioji turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. J. pagal LR BK 156 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

T. J. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiosios G. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.