Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs S. M. apeliacinį skundą, dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimo, S. M. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde dėl Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d. numatyto pažeidimo teigiama, kad atvykus pas S. M. policijos pareigūnams į namus, geranoriškai leido apžiūrėti automobilį „Audi A4“, bei patikėjo raktus vienam iš pareigūnų. Policijos pareigūnas atliko kieme stovinčio automobilio vidaus apžiūrą ir automobilio dokumentų paiešką, S. M. nurodymu jai nedalyvaujant ir S. M. buvo nurodyta vykti kartu su pareigūnais į policijos nuovadą. Ji teigia, kad dėl sveikatos būklės negalėjo kartu apžiūrėti automobilio, tai savarankiškai padarė policijos pareigūnas. Vėliau paaiškėjus, kad vyras buvo išsivežęs dokumentus su savimi kitame šeimos automobilyje, ji atsakomybę dėl dokumentų neturėjimo surašant policijos įstaigoje administracinį teisės pažeidimo protokolą teisme pripažino ir neneigė.

Apeliaciniame skunde dėl pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnyje teigiama, kad S. M. neneigia, kad vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) gatvėje, ji nesislapsto ir nevengia atsakomybės dėl galimai jos sukelto įvykio. Tačiau akivaizdu, kad sąžiningai klydo dėl savo veiksmų, kad sukėlė įvykį ir padarė žalą, bei tai atliko būdama neblaivi.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas administracinio teisės pažeidimo byloje skirdamas nuobaudas, nevertino pateiktų pareiškėjos dokumentų ir duomenų bei netaikė Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. Kaip nurodė S. M. - jos gaunamos pajamos - ligos pensija (pašalpa) yra itin maža 370 litų. Vaistams, kitoms medicininėms išlaidoms, taip pat pragyvenimui ir aprangai, specialiai mitybai, nepilnamečio vaiko išlaikymui ir kitoms būtinosioms išlaidoms ji pakankamų pajamų neturi. Turto daug neturi. Dėl blogos sveikatos būklės, asmeninės savijautos, kurią apibūdino ekspertizę atlikę medicinos atstovai, diagnozuojamų onkologinių susirgimų, turtinė padėtis nepagerės ir ateityje. Teismas nevertindamas nurodytų duomenų, kitų svarbių aplinkybių, paskyrė itin griežtą nuobaudą, kuri labai didelė ir pagal jos gaunamas pajamas neprotingo dydžio bei neteisinga.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

S. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. M. kaltė dėl Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., 124¹ str. 7 d., 127 str. 3 d., 126 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Remiantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių patikimų argumentų (išskyrus vienokius ar kitokius samprotavimus), kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti ar keisti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo motyvams ir jų iš naujo nekartoja.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo S. M. padarytus pažeidimus pripažino, pati ranka parašė, kad automobilį vairavo išgėrusi, atsitrenkė į kitą automobilį ir pasišalino, su pažeidimu sutinka ir gailisi. Taip pat apeliantė pasirašė jog ATPK 272 straipsnyje nurodytos teisės ir pareigos jai išaiškintos. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno A. B. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad S. M. neneigė jog įvykio metu buvo neblaivi, atsitrenkė į kitą automobilį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai M. M. ir A. B. paaiškino, kad atvykus į pažeidėjos namus jie paaiškino atvykimo priežastį, ji nei namuose, nei komisariate neneigė pažeidimų, nenurodė, jog vartojo kokius nors vaistus ar gėrė alkoholį prieš pareigūnams atvykstant. Policijos pareigūnas A. B. patvirtino, kad A. M. jokio psichologinio spaudimo nedarė, surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą paaiškino, kad ji gali atsisakyti jį pasirašyti. Policijos pareigūnai apibūdindami aplinkybes susijusias su pažeidėjos sveikatos būkle nepatvirtino apeliaciniame skunde nurodomos blogos pažeidėjos būklės. Policijos pareigūnai paaiškino, jog pažeidėjai iš ausų bėgo kraujas, buvo iškviesti medikai, kurie ją apžiūrėjo ir nustatė, jog įvykio metu sužalojimų nenustatyta, nurodė, kad medicininės pagalbos apeliantė neprašė, jeigu būtų matę, kad ji reikalinga, medicininė pagalba būtų suteikta. Pareigūnai nurodė, jog apeliantė prašymų susijusių su sveikatos būkle neišreiškė, dar būnant namuose buvo apžiūrėta medikų, apie jokius būtinus vartoti ar vartojamus vaistus nenurodė. Apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad S. M. policijos komisariate nebuvo leidžiama pasimatyti su artimaisiais, kurie turėjo būtinus apeliantei medikamentus, nors ji ir artimieji daug kartų išreiškė tokį prašymą, policijos pareigūnai taip pat nepatvirtino, be to ši aplinkybė neturi jokios reikšmės nustatant ar buvo padarytas pažeidimas. Sunkios S. M. sveikatos būklės įvykio metu nepatvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Greitosios medicininės pagalbos darbuotoja R. P. paaiškino, kad pacientė buvo neblaivi, ji buvo apžiūrėta ir palikta namuose. Byloje esanti Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (b.l. 90) patvirtina, kad S. M. nustatyti nubrozdinimai prie nosies, sudžiūvęs kraujas, nosies žaizda ir dešinės ausies viršutinio kaušelio nudrėskimas. Įvertinus aptartas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog S. M. įvykio dieną ar vėliau būtų kreipusis į gydymo įstaigą, nėra jokio pagrindo netikėti pareigūnų parodymais, kad jokio poveikio pažeidėjai daroma nebuvo, jos būklė nebuvo bloga, juolab, kad neabejotinai nustatyta, kad medicininė pagalba jai buvo iškviesta.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė pabrėždama ligas, kuriomis ji serga bando išvengti administracinės atsakomybės, tačiau aptarti liudytojų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių tokią blogą apeliantės sveiktos būklę įvykio metu ar po jo, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad apeliantė įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus rodo, jog jos sveikatos būklė nebuvo itin bloga. Be to, kaip jau buvo minėta, jai buvo iškviesta ir med. pagalba, tačiau būtinybės ją pristatyti į gydymo įstaigą nustatyta nebuvo. Be to, siekiant įvertinti apeliantės būklę įvykio metu, pagal apeliantės gynėjo prašymą buvo atlikta Teismo psichiatrijos ekspertizė ir nustatyta, kad S. M. pažeidimo padarymo metu t.y. 2014 m. balandžio 21 d. psichikos sutrikimu nesirgo ir galėjo pilnai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Apeliantės argumentai, kad būtina tirti ar ji nebuvo riboto pakaltinamumo būsenoje, bei nustatyti ar apeliantė pavartojus/nevartojus alkoholio galėjo vairuodama automobilį ir vėliau suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, nepagrįsti, nes netikslinga pakartotinai tirti tas pačias aplinkybes, kurios yra nustatytos. Iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, jog ekspertei buvo pateikta visa administracinės bylos medžiaga, kurioje yra ir S. M. blaivumo testo rezultatai, bei buvo vertinti S. M. paaiškinimai ekspertei t.y. apeliantė ekspertei paaiškino, jog 2014 m. balandžio 21 d. išgėrė taurę vyno, po to važiavo pas draugę vaistų, aikštelėje buvo daug mašinų ir ji kliudė kitą mašiną, po susidūrimo jos mašinoje liko tik nedidelis įbrėžimas, po įvykio apsisuko ir grįžo namo. Ekspertizės akte nurodyta, jog 2014 m. balandžio 21 d. įvykius S. M. atsimena gerai. Įvertinus aptartus duomenis teismui nekyla jokių abejonių dėl apeliantės gebėjimo įvykio metu bei po jo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismui apeliantės galėjimas suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, abejonių nekelia.

Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir dėl S. M. kaltės padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ATPK 130 str. 1 d. taikymo yra pažymėjęs, kad tokio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą.

Apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad ji nesiekė pasišalinti iš įvykio vietos ar nuslėpti įvykio padarinius, bei išvengti atsakomybės, nes nesuvokė, jog ji sukėlė eismo įvykį ir šalinasi iš įvykio vietos, todėl jos veiksmuose nebuvo tyčios, atmestini kaip nepagrįsti. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su liudytojos E. Ž. ir policijos pareigūnų paaiškinimų vertinimu, tačiau apygardos teismas konstatuoja, kad šių liudytojų paaiškinimais apylinkės teismas rėmėsi pagrįstai, tinkamai juos įvertino. Liudytoja E. Ž. paaiškino, kad gyvena trečiame aukšte, būdama balkone išgirdo garsą „bum“, smūgis buvo garsus, priėjusi prie lango pamatė, kad nuo juos 20-30 metrų atstumu stovi sudaužytas kaimyno automobilis ir kitas automobilis, kurio numerius liudytoja užsirašė, iš lėto važiuoja, tada kiemelyje sustoja, palaukia 5-7 sekundes ir nuvažiuoja. Analogiškus paaiškinimus liudytoja davė policijos pareigūnams įvykio dieną, nurodžiusi, kad išgirdo garsą tokį, kaip automobilis būtų atsitrenkęs į kitą automobilį. Buvus eismo įvykį patvirtina ir užfiksuoti automobilių apgadinimai.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog įvertinus Eismo įvykio vietos schemą – nustatytą automobilio padėtį bei susidūrimo vietą, automobilio „VW Vento“ apgadinimus, kurie užfiksuoti nuotraukose, kelio nelygumus, šaligatvio išsidėstymą, vairuotoja galėjo susidūrimo vietoje dugnu liesti šaligatvio dalį ar įvažiuoti į griovį, dėl ko galėjo kilti didelis garsas, kurį išgirdo liudytoja E. Ž. ir dėl šių aplinkybių vairuotoja, manevro metu galėjo nepastebėti ir negirdėti atsitrenkusi į kitą automobilį. Apygardos teismas su tokiu įvykio aprašymu ir apeliantės pateiktomis prielaidomis nesutinka. Policijos pareigūnams įvykio dieną S. M. nurodė, jog vairavo automobilį, atsitrenkė į kitą automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos. Atliekant Teismo psichiatrinę ekspertizę taip pat nurodė, jog kliudė kitą automobilį, po įvykio apsisuko ir grįžo namo. Iš byloje esančios eismo įvykio schemos matyti, jog automobilio „VW Vento“ stovėjimo vieta, kryptis ir automobilio „Audi A4“ važiavimo ir manevravimo kryptys yra aiškios. Įvertinus apeliantės automobilio judėjimo kryptį bei trajektoriją automobilių sugadinimai užfiksuoti schemoje atitinka kitus byloje esančius duomenis, liudytojų paaiškinimus. Iš byloje esančių įvykio vietos nuotraukų matyti, kad kelias nėra duobėtas, nematyti nei griovio, nei itin didelių šaligatvio apvadų, kuriuos neva galėjo kliudyti apeliantė. Be to, liudytoja E. Ž. paaiškino, jog buvo smūgis, bumbtelėjo, o jeigu apeliantė būtų automobilio dugnu kliudžiusi šaligatvio apvadą, būtų braukimo garsas. Liudytoja E. Ž. išgirdusi smūgį ir policijos pareigūnai iš karto po įvykio matę abu automobilius ir jų apgadinimus patvirtino, jog nebuvo galima nejausti smūgio. Nors apeliantė nesutinka su šiais liudytojų paaiškinimais, tačiau jie vertinami visumoje kitų įrodymų, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą. Be to, policijos pareigūnas A. B. nurodė, jog smūgis buvo tiesioginis, matėsi likusių automobilio dažų, abejonių nekilo. Pati S. M. tokių aplinkybių, kad buvo koks nors kitas garsas, dėl, kurio ji nejuto ir negirdėjo atsitrenkusi į kitą automobilį taip pat nenurodė – apeliaciniame skunde keliama nauja, niekuo nepagrįsta versija. Įvykio aplinkybės yra aiškios, jokių abejonių dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių t.y. nelygios kelio dangos bei automobilių apgadinimų, teismui nekyla.

Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, naujų įrodymų išreikalavimo ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra Lietuvos Respublikos ATPK nuostatų pažeidimas, jeigu teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-32-2013). Nagrinėjamu atveju surinktų ir ištirtų įrodymų pakako išvadai, jog S. M. padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., todėl skirti ekspertizę įvertinti kelio dangą, automobilių sugadinimus, ir įvertinti vairuotojos atsitrenkusios į kitą automobilį galimybę tai pastebėti, nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad tokia ekspertizė niekaip negalėtų patvirtinti ar paneigti subjektyvių asmens teiginių apie jo pojūčius.

Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams ji savo noru pateikė jiems automobilio raktelius, nevengė, nuslėpti įvykio pasekmių, vyko į policijos komisariatą nepatvirtina to, kad ji nesiekė sąmoningai pasišalinti iš įvykio vietos, nes nustatant pasišalinimą iš įvykio vietos vertinami įvykį sukėlusio asmens veiksmai iš karto po įvykio. Būtent apeliantės pasitraukimas, išvažiavimas iš įvykio vietos rodo, jog ji siekė išvengti su eismo įvykiu susijusių pasekmių.

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokusi, jog įvyko eismo įvykis, ir tikėdamasi išvengti atsakomybės, kadangi nepranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir priešingumą Kelių eismo taisyklėms, nevykdė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje. Be jau išdėstytų argumentų pabrėžtina ir tai, jog, tai, kad dėl eismo įvykio S. M. sustojusi ir 5-7 sekundes pastovėjusi, netęsė savo kelionės, o grįžo namo, leidžia teigti, kad ji sąmoningai išvažiavo iš eismo įvykio vietos, apie eismo įvykį policijai nepranešė, todėl jos veika pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. buvo kvalifikuota teisingai. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė neturėjo motyvo išvengti atsakomybės ar žalos atlyginimo, nes jos automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, ji turėjo teisę vairuoti, kadangi nustatytos aplinkybės rodo, kad įvykio metu apeliantė buvo neblaivi, su savimi neturėjo vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros poliso, taigi motyvas pasišalinti iš įvykio vietos neabejotinai nustatytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad S. M., žinodama Kelių eismo taisyklių reikalavimus, suvokdama, kad įvyko eismo įvykis, žinodama, kad tokioje situacijoje privalu iškviesti policijos pareigūnus, šios pareigos nevykdė, t. y. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Skundžiamame nutarime nustatyta, jog apeliantė eismo įvykio metu buvo neblaivi, tai yra padarė administracinius teisės pažeidimus numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d., 127 str. 3 d.. Apeliaciniame skunde neigiant kaltę dėl Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo teigiama, jog apeliantė alkoholį vartojo po eismo įvykio, prieš atvykstant policijos pareigūnams ir atliekant neblaivumo nustatymo testą. Šias aplinkybes apeliantė teigia, nurodžiusi pareigūnams, tačiau jie nesilaikė nustatytų reikalavimų ir neįsitikino, ar ji 20 minučių prieš tai nieko neturėjo burnoje ir\arba 2 minutes prieš patikrinimą nerūkė. Apeliacinio skundo argumentus susijusius su tuo, kad apeliantė vartojo alkoholinius gėrimus iš karto grįžusi namo, apeliacinės instancijos teismas vertina, kaip gynybinę versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Byloje nustatyta, kad tokių aplinkybių atvykusiems policijos pareigūnams pažeidėja nenurodė, su pažeidimu sutiko, pripažino, jog vairavo būdama išgėrusi, nenurodė, kad grįžusi namo po įvykio vartojo alkoholį. Tai, kad ji vairavo būdama vartojusi alkoholį nurodė ir atliekant psichiatrinę ekspertizę. Be to, iš policijos pareigūnų paaiškinimų matyti, jog policijos pareigūnai atvykę pas pažeidėją į namus neblaivumo testą atliko ne iš karto, prieš tai buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba, kurios darbuotoja R. P. apžiūrėjo pažeidėją ir taip pat patvirtino, kad matė, jog pažeidėja yra neblaivi, jautė nuo jos sklindant alkoholio kvapą. Apklaustas Greitosios medicinos pagalbos vairuotojas A. J. nurodė, jog jam taip pat susidarė įspūdis, kad pažeidėja girta, apsvaigus, ar kažkas tokio, alkoholio kvapo nejautė, nes jos neuostė. Priešingai nei teigiama skunde liudytojo nurodytos aplinkybės, kad alkoholio kvapo jis nejautė, nepatvirtina, kad apeliantė buvo blaivi, nes vairuotojas nėra specialistas, neapžiūrėjo apeliantės, nenustatinėjo neblaivumo, ir šio liudytojo paaiškinimai, kad jis nejautė alkoholio kvapo nepaneigia Asmens blaivumo testo rezultatų. Nors apeliaciniam skunde abejojama ir liudytojos R. P. paaiškinimais, teigiant jog liudytoja negalėjo paaiškinti kokiu būdu nustatė, jog asmeniui atsisakiusiam medicinos paslaugų nėra padarytas rimtas sveikatos sutrikimas, tačiau teismui abejonių nei šios liudytojos paaiškinimai nei kompetencija nustatant pažeidėjos sveikatos būklę nekelia, liudytoja nenurodė, jog pažeidėja būtų atsisakiusi jos paslaugų, o paaiškino, kad moterį apžiūrėjo, pamatavo kraujo spaudimą, moteris į jos klausimus neatsakinėjo, nusiskundimų neišsakė. Pažeidėjai buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis. Įvertinus nustatytą lengvą neblaivumo laipsnį, laiką praėjusį nuo jo nustatymo iki S. M. paaiškinimo rašymo administracinio teisės pažeidimo protokole, nėra pagrindo abejoti pareigūnų paaiškinimais, jog apie 19-20 valandą, apeliantė galėjo suprasti kokį paaiškinimą rašo.

Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantė būtų nesutikusi su asmens blaivumo testo rezultatais, priešingai pasirašė po gautais rezultatais, įvykio metu pripažino vairavusi neblaivi. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. 2AT-12-2014 yra konstatavęs, kad pareigūnams teisės aktai neįtvirtina pareigos kiekvienu atveju be išimties po du kartus asmenį tikrinti alkotesteriu, tuo nepaneigiant asmens teisės prašyti, kad jam nesutinkant su alkotesterio duomenimis jis būtų dar kartą patikrintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau – Taisyklės) nustato, kad policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo nustatyta. Nors minėtų Taisyklių 27 punktas asmeniui suteikia teisę, nesutikus su medicininės apžiūros, atliktos policijos, rezultatais pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė būtų išreiškusi tokį prašymą. Pareigūnai nurodė jog pažeidėja prašymo patikrinti neblaivumą pakartotinai neišreiškė. Nėra jokio pagrindo netikėti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų paaiškinimais, jie yra nuoseklūs. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeidėja eismo įvykio metu automobilį vairavo neblaivi, t.y. padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. ir 127 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nutarime išdėstytais argumentais dėl pažeidėjos asmenybės charakterizavimo bei padarytų pažeidimų vertinimo. Nors pažeidėja anksčiau už Kelių eismo taisyklių pažeidimus bausta tik vieną kartą, nuobauda negaliojanti, anksčiau padarytas pažeidimas buvo nešiurkštus, tačiau įvertinus pažeidėjos padarytus administracinės teisės pažeidimus šioje byloje, jos elgesį po jų, parodymų keitimą, bandymą klaidinti teismą, įvairių versijų kėlimą, siekiant išvengti atsakomybės, pažeidėjos asmenybė įvertinta tinkamai.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė nesutinka su jai paskirta individualizuota nuobauda, teigia, jog teismas nevertino jos pateiktų dokumentų ir duomenų, bei netaikė Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų ir paskyrė neteisingą nuobaudą.

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Lietuvos Respublikos ATPK 30² str. nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Pirmosios instancijos teismas už administracinių teisės pažeidimų numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., 124¹ str. 7 d., 127 str. 3 d., 126 str. 1 d. padarymą S. M. paskyrė baudas mažesnes arba atitinkančias šių straipsnių sankcijoje numatytų baudų vidurkius bei nustatė trumpesnius teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminus, nei Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., 127 str. 3 d., 126 str. 1 d. sankcijose numatyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminų vidurkiai. Taigi S. M. paskirtos nuobaudos didesnės nei minimalios, tačiau neviršijančios sankcijoje nustatyto vidurkio.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pažeidėjos asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino jos šeimyninę padėtį, bei sveikatos būklę ir paskyrė teisingą nuobaudą, kuri apygardos teismo vertinimu nėra per griežta. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. M. gaunamos pajamos yra nedidelės, o dėl nustatytų sveikatos problemų, jos turtinė padėtis nepagerės ir ateityje, tačiau byloje S. M. gaunamas pajamas patvirtinančių duomenų nėra, be to, pažeidėja prieš darydama administracinius teisės pažeidimus žinojo apie šias aplinkybes, tačiau jos nesulaikė apeliantės nuo pažeidimų darymo.

Administracine nuobauda yra siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Taigi įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tačiau tai nereiškia, kad visiems pažeidėjams turi būti skiriamos vienodos nuobaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-3-2011). Teismo nuomone, šiuo atveju paskirta 4200 litų (1216 eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metų 10 mėnesių laikotarpiui, sukels atitinkamus neigiamus padarinius administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui ir pasieks ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinei nuobaudai keliamus tikslus.

S. M. padaryti pažeidimai t.y. ji būdama neblaivi sukėlė eismo įvykį iš kurio pasišalino yra vieni iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliančių pavojų transporto eismo saugumui, žmonių gyvybei bei sveikatai, todėl skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas švelninti pirmosios instancijos paskirtą nuobaudą ar taikyti ATPK 30¹ str.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje numatytų reikalavimų, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, apylinkės teismas nepažeidė, įrodymai ištirti išnagrinėjus reikšmingus faktus, įvertinant kiekvieną atskirai ir jų visumą, nuobauda individualizuota tinkamai, todėl skundžiamą nutarimą keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.