Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Baudž. byla Nr. 1A-819-593/2015

Pranešėja Daiva Jankauskienė Proceso Nr. 1-65-1-00111-2011-0

2015 m. lapkričio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Olego Šibkovo ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam A. U., jo gynėjui advokatui Arvydui Martinkevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl 2015 m. liepos 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal BK 222 str. 1 d., BK 184 str. 1 d. ir nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. – 150 MGL bauda, pagal BK 184 str. 1 d. – 100 MGL bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 160 MGL, t. y. 3766 eurų bauda. Byla dalyje dėl kaltinimo A. U. pagal BK 223 str. 1 d. nutraukta, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 8 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003-07-24 iki 2010-09-01 dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriaus ir kasininko pareigose bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja red. 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 11 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksavo tikrovės neatitinkančius dokumentus, t. y. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygas, už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. vasario mėn., įtraukė V. S. išmokėtas 678,50 Lt sumas, taip apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityti tikrovės neatitinkantys dokumentai apie realiai neįvykusias ūkines operacijas, pagal kurias negalima nustatyti tikrojo ūkinės operacijos tapatumo, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje;

Taip pat A. U. nuteistas už tai, kad jis 2003-07-24 iki 2010-09-01 dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriaus ir kasininko pareigose ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 6 p. būdamas atsakingas už tai, kad pinigai iš ūkio subjekto kasos būtų išmokami tik tam asmeniui, kurio asmens duomenys nurodyti kasos išlaidų orderyje (mokėjimo žiniaraštyje), iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, o būtent, 2009 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pagal 2009 m. gruodžio mėnesio žiniaraštį Nr. 21, išmokėjo 678,50 litų, skirtus išmokėti V. S. kaip darbo užmokestį, 2010 m. vasario mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pagal 2010 m. vasario mėnesio žiniaraštį Nr. 1, išmokėjo 678,50 litų, skirtus išmokėti V. S. kaip darbo užmokestį bei 2010 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pagal 2010 m. vasario mėnesio žiniaraštį Nr. 2, išmokėjo 678,50 litų, skirtus išmokėti V. S. kaip darbo užmokestį, tokiu būdu išvaistė jo žinioje buvusį svetimą V. S. priklausantį turtą ir V. S. padarė 2035,50 Lt turtinę žalą.

Dėl BK 184 str. 1 d. nurodo, jog pagal akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje turi vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais, tačiau vien tik neteisėtas bendrovės vadovo disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog padaryta BK 184 str. numatyta veika. Būtinasis turto iššvaistymo požymis – turtinės žalos padarymas, todėl kvalifikuojant veiką turto iššvaistymu reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant UAB turtu buvo padaryta turtinė žala (LAT nutartis Nr. 2K-210/2012). Nors kasos išlaidų orderyje pasirašydavo kaip atsakingas už kasos operacijų atlikimą, atskirais atvejais, kuomet būdavo užsiėmęs kitais įmonės reikalais, atlyginimo už darbą išmokėjimą pavesdavo įmonės akcininkui R. T. bei įmonės darbuotojui S. K., kurie grąžindavo mokestinius dokumentus su V. S. parašais, patvirtinančiais, kad jis gavo atlyginimą. Kas klastojo V. S. parašus – jis nežino. Byloje nėra paneigta galimybė, jog V. S. parašus klastojo R. T., pasisavindamas neišmokėtus pinigus. Suprantama, jog R. T. nurodė, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ veiklai vadovavo išimtinai tik A. U., todėl apie bendrovės veiklą, buhalterinės apskaitos ir kasos dokumentų tvarkymą, pinigų judėjimus, darbuotojų priėmimą, atleidimą ir darbo užmokesčio apskaičiavimo bei išmokėjimo aplinkybes nieko paaiškinti negali, nes nežino. Mano, jog šioje dalyje R. T. parodymus reikia vertinti kritiškai. Tai kad R. T. vadovavo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ gamybai, patvirtino ir liudytojas S. K., be to pateikti dokumentai (R. T. pasirašytos 2009-02-28 baldų gamybos sutartys) duoda pagrindą teigti, kad T. teismui sakė netiesą, nėra nuoširdus, slepia savo galimai nusikalstamus veiksmus dėl darbo užmokesčio. Šios sutartys patvirtina, kad R. T. aktyviai dalyvavo bendrovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ gamybos procese, o V. S. dirbant staliaus pareigose, betarpiškai su juo bendravo, kartu dirbo, todėl R. T. parodymais negalima paneigti tos aplinkybės, jog jis atskirais atvejais V. S. mokėjo ir darbo užmokestį, pagal A. U. pildytus darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, kuriuose atsirado ne V. S. parašai. Teigia, jo dėl šių aplinkybių R. T. parodymus reikia vertinti kritiškai.

V. S. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu iš esmės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jo duotiems parodymams, R. T. nurodytoms aplinkybėms bei S. K. parodymams. Vienu metu V. S. tvirtino, kad už darbą aplamai nėra gavęs atlygio, vėliau nurodė, kad jam mokėjo A. U., S. K., bet teigia, kad algalapiuose niekur nepasirašinėjo. Teisme jau nurodė, kad atlyginimas dalinai jam buvo mokamas, atlyginimą mokėjo tik A. U., kitų asmenų neatsimena. Išmokėtos už darbą pinigų sumos V. S. nurodyti nesugebėjo. Pripažinus tą faktą, kad V. S. atlyginimas vis tik buvo mokamas (didesnėje ar mažesnėje apimtyje), teisminio nagrinėjimo metu nepašalinta tikimybė, kad V. S., jo pripažintas atlyginimo mokėjimas ir buvo atliktas kaip tik pagal kaltinime nurodytus žiniaraščius. A. U. parodymus apie tai, jog V. S. dėl vėlavimo jam išmokėti atlyginimą skųsdavosi kurčiųjų reabilitacijos centro darbuotojai, kuri iš karto skambindavo A. U., patvirtino ir minėto centro darbuotoja teisme. Todėl nepaneigta A. U. nurodyta aplinkybė, jog anksčiau ar vėliau V. S. atlyginimas buvo išmokamas. V. S. atlyginimo mokėjimą teisme patvirtino ir liudytojas S. K., nurodydamas, jog jis asmeniškai V. S. kelis kartus mokėjo už darbą, taip pat nurodė ne kartą matęs, kaip pinigus V. S. mokėjo R. T.. Akivaizdu, jog nei V. S. nei R. T. parodymais tikėti negalima, teismas jų tinkamai neišanalizavo ir nepagrįstai jiems patikėjo. R. T. pradžioje teismui nurodė, kad V. S. net nepažinojo, su juo nebendravo, tik žinojo, kad toks dirba, vėliau pripažino, kad bendravo su V. S., pamokydavo jį dirbti, V. S. nusipjovus pirštą darbo vietoje, pastarąjį vežė į ligoninę. Tuo tarpu V. S. neigia bet kokius santykius su R. T.. Reikšminga aplinkybė, jog V. S. teisme nurodė susižalojęs pirštą ne darbe, ką galima būtų paaiškinti tik tuo, kad V. S. gerai sutardamas su R. T. bando padėti pastarajam išvengti bet kokios atsakomybės, todėl natūralu, kad visą kaltę dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo verčia A. U.. Apeliantas taip pat nurodo, jog būtina pažymėti, kad A. U. atiduotas teismui pagal BK 184 str. 1 d. esant ydingai suformuluotam kaltinimui – visais trimis (menamo išeikvojimo) atvejais yra teigiama, kad iššvaistė jo žinioje buvusį UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą, tuo tarpu byloje nukentėjusiuoju pripažintas V. S. ir jis kaip nukentėjęs reiškia byloje civilinį ieškinį. Nurodo, jog dėl darbo užmokesčio mokėjimo jis veikė kaip darbdavio atstovas, todėl dėl darbo užmokesčio mokėjimo tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir V. S. yra susiklostę darbo teisiniai santykiai, jų sureguliavimui negali būti taikomas baudžiamasis įstatymas, o jų sprendimui privalu taikyti darbo teisinius santykius reglamentuojantį įstatymą – Lietuvos Respublikos darbo kodeksą. Nurodo, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas perduodant šią baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas. Būtent kaltinimas nustato teisminio bylos nagrinėjimo ribas, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Dėl šios priežasties kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, turi būti išsamiai, aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Įstatymų leidėjas detaliai reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Pagal BPK 219 str. kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK reikalavimai, keliami kaltinamojo akto surašymui nėra formalūs, jų vykdymas – privalomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 p. nurodyta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kita).

A. U. kaltinamas pagal BK 184 str. 1 d. tuo, jog dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės direktoriaus ir kasininko pareigose iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. pagal 2009 m. gruodžio mėnesio žiniaraštį Nr. 21, 2010 m. vasario mėnesio žiniaraštį Nr. 1 bei pagal 2010 m. vasario mėnesio žiniaraštį Nr. 2, išmokėjo pinigus, skirtus išmokėti V. S. kaip darbo užmokestį ir tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą V. S. priklausantį turtą ir V. S. padarė 2035,50 Lt turtinę žalą.

Kaip matyti, kaltinamajame akte nebuvo tinkamai atskleisti inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog A. U. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą, čia pat nurodant, jog iššvaistė jo žinioje buvusį V. S. priklausantį turtą. Taigi, iš kaltinimo neaišku, kieno turtas buvo A. U. žinioje – UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ar V. S.. Jeigu kaltinamojo akto autorius turi omenyje, jog turtas priklausė V. S., tuomet iš kaltinimo nėra aišku, kokiu būdu V. S. turtas atsirado A. U. žinioje. Tačiau jeigu turtas priklausė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, tuomet neaišku, kodėl teigiama, jog žala padaryta ne UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, o V. S..

Taigi, kolegijos nuomone kaltinimas dėl turto iššvaistymo A. U. yra nekonkretus, jame nurodyti nusikalstamos veikos požymiai prieštarauja vieni kitiems, todėl tuo iš esmės buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas savo iniciatyva apkaltinamajame nuosprendyje taip pat gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese. Tačiau minėtų veiksmų nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negalima atlikti dėl kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių. Nors, remiantis BPK 256 str. tiek prokurorui, tiek teismui suteikta galimybė tikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, taip pat pašalinti iš kaltinimo nenustatytas aplinkybes, tačiau šiuo atveju, nustačius, jog turtas priklausė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir pašalinus aplinkybę, jog patikėtas turtas priklausė V. S., prarandama galimybė tęsti procesą dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ar jos teisių perėmėjo pareiškimo nebuvimo byloje, kai procesas gali būti pradėtas tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui (LAT nutartis Nr. 2K-26/2014). Nustačius, jog turtas priklausė V. S. – kaltinimas turėtų būti papildytas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos, nustatytos ir inkriminuotos A. U., o būtent dėl V. S. turto atsiradimo kaltinamojo A. U. žinioje aplinkybių.

Pagal BK 222 str. 1 d. A. U. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003-07-24 iki 2010-09-01 dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus ir kasininko pareigose bei būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksavo tikrovės neatitinkančius dokumentus, t. y. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygas, už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. vasario mėn., įtraukė V. S. išmokėtas 678,50 Lt sumas, taip apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityti tikrovės neatitinkantys dokumentai apie realiai neįvykusias ūkines operacijas, pagal kurias negalima nustatyti tikrojo ūkinės operacijos tapatumo.

Atsakomybėn pagal BK 222 str. asmenį galima patraukti tuomet, kai dėl jo veikos kyla įstatyme numatytos pasekmės, t. y. dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau kaltinime, pareikštame A. U., tokios jo galimų veiksmų pasekmės neinkriminuotos. Be to, iš kaltinimo formuluotės neaišku, kokius konkrečiai tikrovės neatitinkančius dokumentus (ar duomenis) A. U. užfiksavo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Kaltinime teigiama, jog nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. vasario mėnesio įtraukė V. S. išmokėtas 678,50 litų sumas, tačiau nekonkretizuojama, ar per nurodytą laikotarpį įtraukė vieną galimai neįvykusį 678,50 litų išmokėjimą, ar daugiau. Jeigu fiksavo neįvykusį pinigų išmokėjimą V. S. pagal vieną žiniaraštį, būtina nurodyti konkretų žiniaraštį, nustatant ir nurodant kaltinamajame akte, ar dėl to galėjo kilti BK 222 str. dispozicijoje nurodytos pasekmės. A. U. inkriminuojant, jog tikrovės neatitinkančių duomenų į buhalterinę apskaitą įtraukimas pasireiškė fiksuojant keletą V. S. neišmokėtų sumų – jas taip pat būtina konkretizuoti. Šios aplinkybės vertinant A. U. galimai padarytą nusikalstamą veiką yra esminės, kadangi specialisto išvadoje nurodyta, jog įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros negalima nustatyti dėl 2009 m. rugpjūčio mėnesio – 2010 m. vasario mėnesio laikotarpiu neteisingų duomenų fiksavimo apskaitoje, o būtent pagal mokėjimo žiniaraščius Nr. 15, 16, 18, 22, 21, 1 ir 2. Todėl iš kaltinimo visiškai neaišku, pagal kokius mokėjimo žiniaraščius neišmokėtos sumos A. S., 2009 m. gegužės – 2010 m. vasario mėnesio laikotarpiu įtrauktos į apskaitą – ar įtrauktas vienas kuris nors 678, 50 Lt išmokėjimas, ar keletas po 678,50 Lt atliktų išmokėjimų. Tiek vienu, tiek kitu atveju pakeitus kaltinime nurodytas veikos aplinkybes ir kaltinime nurodžius, jog galimai dėl šių veiksmų negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, būtų nurodytos naujos aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ikiteisminio tyrimo metu ir praplėstos kaltinimo, pagal kurį A. U. perduotas teismui, ribos.

Laikydamasis BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti kaltinamąjį aktą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Tačiau nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, teismas neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kuris iš esmės trukdė nagrinėti bylą teisme.

Teismas turi pareigą teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Be to, teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams, o atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyti kaltinamojo akto trūkumai – nesuprantamas, nelogiškas bei prieštaringas veikų aprašymas – ne tik neatitinka BPK nuostatų, bet ir akivaizdžiai trukdo teismui nagrinėti bylą, ištaisyti šių trūkumų teisme nėra galimybės, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d. ir 184 str. 1 d., ir jam paskirta: pagal BK 222 str. 1 d. – 150 MGL, t. y. 5649 eurų bauda, pagal BK 184 str. 1 d. – 100 MGL, t. y. 3766 eurų bauda, bausmės vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. subendrintos ir skirta galutinė subendrinta 160 MGL, t. y. 6025,60 Eur bauda bei dalinai tenkintas V. S. civilinis ieškinys ir jam priteista 589,52 Eur turtinei žalai atlyginti iš A. U., o kita civilinio ieškinio dalis atmesta, ir perduoti bylą prokurorui, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti baudžiamąją bylą.

Kaltinamojo akto trūkumams pašalinti nustatyti dviejų mėnesių terminą.