Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai V. B. ir A. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I tomas, b. l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. A27-808 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano patvirtinimo“.

Pareiškėjai nurodė, kad 2004 m. birželio 21 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius išleido įsakymą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano patvirtinimo“, kuriuo nusprendė patvirtinti D. L. ir L. L. 2,0673 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo padalijimą į 4 sklypus, 3-jų iš jų tikslinės žemės paskirties pakeitimo į kitos paskirties žemę; gyvenamąją teritoriją – sodybinio užstatymo detalųjį planą bei įpareigojo žemės sklypo savininkus atlikti įsakyme numatytus veiksmus. Pareiškėjai manė, kad šis įsakymas neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodė, kad minėtas įsakymas priimtas remiantis įsakymo priėmimo metu nebegaliojusių teisės normų nuostatomis. Įsakyme nurodoma, kad vadovaujamasi 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I‑1120 II skyriaus 20 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ 45 punktu, 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 171 „Dėl miestų, miestelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinųjų taisyklių ir rajono savivaldybės teritorijos bendrojo planavimo laikinųjų taisyklių patvirtinimo“. Nurodė, kad 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120 buvo pakeistas 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1962, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., tuo tarpu ginčijamas įsakymas buvo išleistas 2004 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 2.1 punktu buvo pripažintas netekusiu galios. Šis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas įsigaliojo 2005 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. 171 „Dėl miestų, miestelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinųjų taisyklių ir rajono savivaldybės teritorijos bendrojo planavimo laikinųjų taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 „Dėl apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“, įsigaliojusio 2004 m. gegužės 23 d., 2 punktu taip pat buvo pripažintas netekusiu galios. Todėl, pareiškėjų nuomone, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra priimtas remiantis negaliojančiomis teisės normomis, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2004 m. gegužės 1 d., 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kaimų teritorijose ir žemės ūkio paskirties žemėje, kai keičiamas nustatytas teritorijos (žemės sklypo) tvarkymo ir naudojimo režimas bei kai žemės sklypai padalijami, atidalijami (išskyrus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypus dalinti dalimis neleidžiama) ar sujungiami, vietoj detaliųjų planų rengiami žemėvaldų planai (projektai) Žemės įstatymo ir šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Paaiškino, kad 2003 m. lapkričio 28 d. tarp L. L. ir V. B. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, kuria V. B. savo ir sutuoktinės A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 1000/20673 žemės sklypo, kurio tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), turinčio 2,0673 ploto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Tokiu būdu, 2003 m. lapkričio 28 d. jie tapo sklypo, kurio padalijimo detalųjį planą 2004 m. birželio 21 d. ginčijamu įsakymu patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius. Pareiškėjai pažymėjo, kad Žemės įstatymas ir kiti teisės aktai nenustato, jog žemės sklypo paskirtis gali būti keičiama ar sklypas padalijamas ne visų sklypo savininkų prašymu. Priešingai, Civilinio kodekso 4.75 straipsnyje nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Todėl pareiškėjai manė, jog ginčijamas įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Šalies argumentai

D. L. ir L. L. nurodė, kad aplinkybė, jog pačiame akte galimai klaidingai nurodyti tam tikri teisės aktai, pati savaime nėra administracinio akto neteisėtumo pagrindas. Teismas, spręsdamas administracinio akto teisėtumo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų neteisėtumo pagrindų. Pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija (teisė tvirtinti detaliuosius planus) nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (skundžiamo akto priėmimo metu galiojusios redakcijos) 26 straipsnio 4 dalyje. Būtent šis teisės aktas ir nurodytas skundžiamame 2004 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. A27-808 ir būtent šiuo aktu vadovavosi administravimo subjektas – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius, savo kompetencijos ribose priimdamas įsakymą. Atkreipė dėmesį, kad detaliųjų planų rengimas bei tvirtinimas yra ilgas procesas, kurio atskiri veiksmai vykdomi vadovaujantis tų veiksmų atlikimo dieną galiojusiais teisės aktais. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius, kaip detaliojo planavimo proceso organizatorius savo kompetencijos ribose dalyvavo šiame ilgame procese ir vadovavosi tuo metu galiojusiais atitinkamais teisės aktais (įskaitant ir Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“; 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu „Dėl miestų, mietelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinųjų taisyklių ir rajono savivaldybės teritorijos bendrojo planavimo taisyklių patvirtinimo“; Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-163 „Dėl įgaliojimų suteikimo administracijos direktoriui tvirtinti (derinti) dokumentus“), ir kuriuos visiškai teisingai nurodė 2004 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. A27-808. Pažymėjo, jog pareiškėjai savaip (siaurinamai) interpretuoja Žemės įstatyme nustatytas subjektų (žemės savininkų) teises ir pareigas, nurodo, kad tik visi žemės sklypo savininkai gali dalyvauti pagrindinės tikslinės žemės sklypo paskirties keitimo procese. Laikė, kad žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimas ir tvirtinimas teisės aktų nustatyta tvarka pats savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių žemės sklypo savininkams. Administracinių aktų, kuriais patvirtinti projektai, panaikinimas taip pat nesukels jokių teisinių pasekmių, t. y. nebus įmanoma atkurti padėties iki ginčijamų aktų priėmimo, nes tokia pat padėtis ir yra dabar, ir todėl pareiškėjų reikalavimų patenkinimas yra beprasmis. Kol Civilinio kodekso 4.75 straipsnyje nustatyta tvarka nebus išreikšta visų bendraturčių valia, tol minėtas projektas bus neveikiantis aktas (nesukeliantis jokių teisinių pasekmių). Pabrėžė, tinkamai parengto, suderinto bei patvirtinto žemės sklypo projekto pateikimas yra tik viena iš pasiūlymų išraiškos forma, o kiti bendraturčiai, nedalyvavę projekto rengime, gali tokio pasiūlymo atsisakyti. Taip pat pabrėžė, kad tiek vieni, tiek ir kiti bendraturčiai gali atskirai rengti alternatyvius bendro daikto valdymo projektus ir po to juos visus bendrai svarstyti, ir tik visiems bendrai sutarus dėl kurio nors projekto, jį įgyvendinti. Manė, kad ginčijamą Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą reiktų aiškinti sistemiškai, t. y. neatsiejamai su kitomis teisės normomis, įtvirtintomis žemės planavimą ir tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Be to, dėl tos priežasties, kad pareiškėjai itin ilgai delsė įregistruoti įsigytą žemės sklypo dalį Nekilnojamojo turto registre, kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjų argumentas, kad žemės sklypo detalusis planas buvo parengtas jiems nežinant. Manė, kad niekuo nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, jog skundžiamas 2004 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. A27-808 prieštarauja Civilinio kodekso 4.80 straipsniui. Pastarasis straipsnis reglamentuoja atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius skundžiamu aktu šio klausimo nesprendė.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 66 – 72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis sklypas atitiko Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. buvo tiek kaimo teritorijoje, tiek ir yra žemės ūkio paskirties žemė, darytina išvada, jog ginčijamu 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę patvirtinti ne pareiškėjams priklausančio sklypo detalųjį planą, bet žemėvaldos planą (projektą). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius ginčijamu 2004 m. birželio 21 d. įsakymu patvirtino netinkamos rūšies teritorijų planavimo dokumentą ir tokiu savo individualiu administraciniu aktu akivaizdžiai pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 22 straipsnio 5 dalies nuostatas.

2. Teismas nesiaiškino, ar 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinusi Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V. neinformavo VĮ Registrų centro apie šio sandorio sudarymą, o vietoje to nepagrįstai konstatavo, kad minėta sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota tik 2004 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 17 straipsnio 1 dalis nustatė tvarką, jog notaras, patvirtinęs nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorį, ne vėliau kaip per 24 valandas nuo sandorio patvirtinimo privalo perduoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui šio sandorio pagrindinius duomenis, būtinus šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytai žymai. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V. įvykdė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, t. y. informavo VĮ Registrų centrą apie šio sandorio sudarymą. Todėl jau nuo 2003 m. gruodžio 1 d. (t. y. ir ginčijamo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 21 d. įsakymo priėmimo metu) Nekilnojamojo turto registre buvo viešai skelbiamas įrašas apie juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas V. B. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 1000/20673 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Tiesiogiai pareiškėjų interesus liečiantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas prieštarauja imperatyvioms Civilinio kodekso 4.75 straipsnio, 4.80 straipsnio bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir todėl turėjo būti panaikintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

4. Skundžiamu 2004 m. birželio 21d. įsakymu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius, nesant pareiškėjų sutikimo vykdyti pačią detaliojo planavimo procedūrą, įpareigojo visų atidalintų sklypų savininkus, taip pat ir pareiškėjus, atlikti sklypų geodezinius matavimus, planuojant bet kokią veiklą šiame sklype privalomai vadovautis tarnybų, suderinusių detalųjį planą, sąlygomis ir išvadomis. Be to, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, ginčijamu detaliuoju planu padalinus žemės sklypą į keturias atskiras dalis, pasikeitė ir pareiškėjų nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.