Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-18 · Administracinė byla Nr. I-1358-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-18
Bylos Nr.
I-1358-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01999-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
M. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1358-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01999-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 18 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. J. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Skunde prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 2-8).

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 2-8) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), priteisti 11 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2004-08-04 iki 2005-05-13 buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 17,3 kv. m iki 22,34 kv. m kartu su 3-12 asmenų. Šiuo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 43, kurios plotas 18,33 kv. m kartu su 8-12 asmenų. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo dviejų aukštų lovos, kurios buvo surūdijusios ir suvirintos iš atskirų metalinių dalių. Paaiškino, kad kameroje Nr. 43 esantis langas, kurio aukštis 1,2 m, dėl esančių grotų atsidaro tik 0,5 cm. Lango stiklas sudužęs, todėl šaltuoju metų laiku būdavo šalta. Dėl ventiliacijos nebuvimo kameros vidutinis drėgnumas siekė 80 procentų. Dėl šios priežasties kamerose buvo drėgna, žiemos metu siena pasidengdavo sniegu, ant sienų augo pelėsis. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų. Kamerose veisdavosi parazitai. Taip pat nurodė, jog sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų ploto ir iš jų sklisdavo nemalonus kvapas. Be to, nebuvo jokių priemonių panaikinti kvapą ir sanitarinį mazgą dezinfektuoti. Taip pat paaiškino, kad vienam asmeniui tekdavo vienas tualetinio popieriaus rulonas, kuris nebuvo tinkamas naudoti. Pareiškėjas teigė, jog Šiaulių TI nebuvo sąlygų laikyti artimųjų perduotą maistą. Nurodė, kad Šiaulių TI neišduodavo higieninių priemonių, nebuvo karšto vandens, todėl nebuvo įmanoma nusiprausti. Į dušą vesdavo tik kartą per savaitę, juo naudotis galėjo ne ilgiau nei 10-15 min. Duše veikė tik 3-4 dušo rageliai, todėl dėl didelio žmonių kiekio nebuvo galima švariai nusiprausti. Pažymėjo, kad duše dažnai nebuvo šilto vandens. Pareiškėjas taip pat teigė, jog Šiaulių TI administracija, prieš paskirdama pareiškėją į kamerą, nepasidomėjo, ar jis yra rūkantis. Taip pat nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, dėl to negalėjo pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis ir privilegijomis, buvo izoliuotas nuo visuomenės. Pareiškėjui būnant Šiaulių TI, nebuvo leista susitikti su artimaisiais. Dėl ilgalaikių pasimatymų buvo draudžiama kreiptis į Šiaulių TI administraciją. Tai nulėmė nutrūkusius socialinius ryšius su artimaisiais. Nurodė, kad Šiaulių TI prižiūrėtojai pareiškėjui ir kitiems asmenims grasino fiziniu ir moraliniu susidorojimu dėl bandymo kreiptis į Šiaulių TI administraciją dėl blogų gyvenimo sąlygų. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) numato dvi absoliučias teises: teisė į gyvybę (2 straipsnis) ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio (3 straipsnis). Pažymėjo, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino, todėl šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama nacionalinės teisės.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28-36) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-08 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. J.“, pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2004-08-04 iki 2005-05-13. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) nustatė, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punktas numatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teigė, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui reikiamą plotą, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovė pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, t. y. dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Pažymėjo, jog gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Paaiškino, kad pareiškėjo laikymo kamerose metu nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kamerose langai yra skaidraus stiklo ir yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kadangi Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Papildomai nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kamerose.

Paaiškino, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Lietuvos higienos normomis. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas kalinimo metu neteikė skundų Šiaulių TI ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su jo laikymo sąlygomis.

Atsakovė nurodė, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Įstaiga negali būti atsakinga, jei asmenys sąmoningai nuslepia ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Paaiškino, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kadangi dušai įrengti pagal galiojančius reikalavimus, todėl pareiškėjui buvo suteikta galimybė nusiprausti po karštu vandeniu. Pareiškėjas prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą, išvyką į namus į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl pasimatymų ir išvykų į namus neturėjo. Be to, dėl įstaigos specifikos Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai nėra teikiami. Taip pat atsakovė pažymėjo, jog pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais kalinimo laikotarpiu nesikreipė.

Atsakovės teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčijamą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. J. skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymas teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškintas, taigi, neturtine žala gali būti pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtas veiksmas (neveikimas) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikias šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-338-14).

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus veiksmus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2004 m. rugpjūčio 4 d. ir laikytas periodiškai iki 2005 m. gegužės 13 d. (b. l. 24). Sprendžiant, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK 1 knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004-08-04 iki 2005-05-13 (b. l. 24). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.125 straipsnio 8 dalis numatė, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į galiojusį teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 23 d. (b. l. 16). Skunde pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004-08-04 iki 2005-05-13.

Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovė teikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Akcentuotina, kad pagal CK 1.131 straipsnį 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015).

Pareiškėjas nurodė, kad Konvencija nenumato jokio senaties termino pareikšti reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo. Teismo vertinimu, nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos paminėtos civilinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Įvertinus pareiškėjo skunde ir kituose teismui pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas neįvardijo priežasčių, kurios jam objektyviai sutrukdė ir neleido per nustatytą terminą kreiptis į teismą, siekiant apginti savo galimai pažeistas teises. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, todėl teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra taikytinas atsakovo prašomas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė