Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Algirdas Gaputis, teisėjai Donatas Jatužis, Valdas Ciesiūnas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant jį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ½ turtinės žalos (1898,83 Eur) V. M. individualiai įmonei; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ½ turtinės žalos (251,61 Eur) V. M..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir D. V. paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo vieneriems metams trims mėnesiams bausmė, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti po ½ turtinės žalos V. M. individualiai įmonei bei V. M..

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ½ turtinės žalos (1898,83 Eur) V. M. individualiai įmonei;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ½ turtinės žalos (251,61 Eur) V. M..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir S. V. paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo vieneriems metams trims mėnesiams bausmė, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti po ½ turtinės žalos V. M. individualiai įmonei bei V. M..

Iš D. V. ir S. V. solidariai priteista: V. M. individualiai įmonei – 3797,65 Eur turtinės žalos atlyginimo, V. M. – 503,22 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

D. V. ir S. V. nuteisti už tai, kad 2014 m. kovo 16 d. apie 05.20 val., veikdami bendrininkų grupėje, Panevėžio r., M. k., (duomenys neskelbtini) , sugadinus 230,76 litų vertės vielinio tinko tvorą, sugadinus 340 litų vertės tvoros vartų spyną, sugadinus 966,79 litų vertės skaitmeninę vaizdo kamerą bei 199,99 Lt vertės prožektorių CREE LED, įsibrovė į aptvertą teritoriją -V. M. kiemą, iš kur pagrobė svetimą V. M. įmonės turtą, - keturias vilkikų padangas 315/80 R 22,5 Nr. 201 bendros 4600 litų vertės su keturiais ratlankiais „DISC WHEEL“ bendros 5492,56 litų vertės, du akumuliatorius (225 ASH 12 V 1150A) bendros 1400 Lt vertės, du akumuliatorius „Varta“ (225 AH 1150A) bendros 1620 litų vertės, viso sugadino svetimo turto už 1737,54 litų (503,22 eurų) ir pagrobė svetimo turto už 13112,56 litų (3797,65 erų).

Iš esmės identiškais apeliaciniais skundais nuteistieji D. V. ir S. V. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti juos išteisinamąjį nuosprendį.

Skunduose nurodoma, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, surašant jį ir vertinant įrodymus buvo pažeistos procesinės teisės normos, teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Neigia padarę nusikaltimus, už kuriuos jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad jų kaltės nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, atlikus kratas - jokio nukentėjusiajam priklausančio turto pas juos rasta nebuvo, įvykio vietoje jokių nusikalstamos veikos padarymo pėdsakų, patvirtinančių jų dalyvavimą veikų padaryme - nerasta. Nurodo, kad jų abiejų tarpusavio telefoniniai pokalbiai visiškai nesusiję su šios bylos duomenimis, o susiję su kitu tyrimu, dėl kurio nutraukimo nutarimą pateikė prie bylos.

Nesutinka, kad jų kaltę patvirtina nukentėjusio parodymai, nes jie nenuoseklūs, nelogiški, kaskart buvo nurodoma vis didesnė jam padaryta žala. Be to, nukentėjęs nurodė, kad vagystės metu - 2014 m. kovo 16 d. apie 05.20 val. jau buvo šviesu, nors minimą dieną saulė tekėjo tik 7.35 val., snigo, todėl jo parodymai neatitinka realybės. Tyrimo metu apklausiamas nukentėjusysis apibūdino jam priklausančio turto vagystę įvykdžiusių asmenų požymius iš kurių matyti, kad nusikaltimą padarę asmenys yra skirtingi tiek ūgiu, tiek sudėjimu, tačiau apeliantai pabrėžia, kad jie abu itin panašūs sudėjimu, išvaizda, o jų ūgis skiriasi tik 2 cm. Ir jei vagystės metu nukentėjęs būtų matęs būtent juos, pirmiausia būtų įvardijęs jų panašumą. Šiuo atveju nukentėjusiojo apibūdinimas yra priešingas jų išvaizdai. Be to, jų atpažinimai buvo atliekami pažeidžiant BPK 191 straipsnio nuostatas, nes nukentėjusysis iki jam rodomų asmenų atpažinimo jau buvo bendravęs su jam atpažinimui pateikiamu S. V., manydamas, kad bendrauja su D. V., kas rodo, jog jam šių asmenų foto buvo parodytos iki minimo procesinio veiksmo, o be to kartu su D. V. atpažinimui buvo parodytas ir nukentėjusiajam galimai pažįstamas asmuo, kuris gyvena netoli nukentėjusiojo. Šie nurodyti trūkumai, kelia abejonių gautų duomenų patikimumu, o visos abejonės turi būti vertinamos jų naudai.

Teismas nepagrįstai nesivadovavo N. Š. parodymais, kuris prisipažino įvykdęs vagystę, motyvuodamas, kad jo parodymai nenuoseklūs ir nepatvirtinti kitais įrodymais, tačiau tyrimą atlikusi tyrėja pirmosios instancijos teisme teigė, kad N. Š. pas ją atvyko pats, duodamas parodymus apie jo įvykdytą nusikaltimą jis kalbėjo pakankamai užtikrintai, žinojo atsakymus į klausimus, detaliai nurodė visas veikos padarymo aplinkybes. Būtent jo išvaizda atitinka ir nukentėjusio nurodyto vieno iš vagystę įvykdžiusių asmenų išvaizdą ir ūgį.

Nors 2014 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant tirti pateiktos pirštinės, paimtos iš įvykio vietos yra S. V. ir dar vieno asmens DNR, tačiau N. Š. DNR net nebuvo tirta, tyrėja šiuo klausimu paaiškino, kad skirti užduotį šiam specialisto tyrimui neleido prokurorė G. Vilkienė, kontroliavusį ikiteisminį tyrimą.

Teigia, kad jie abu pažįsta N. Š., nes jis yra dirbęs pas S. V. ir apsivogęs, tačiau su minimu asmeniu šiuo metu jų nesieja jokie nusikalstami ar dar kokie kiti santykiai. Ikiteisminio tyrimo metu apie jį jokių duomenų nenurodė, nes nežinojo, kad jis prisipažino įvykdęs vagystę, šias aplinkybes sužinojo tik susipažinę su bylos medžiaga.

Apibendrindami apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų, nepagrįstai duomenis, kurie gauti pažeidžiant įrodymų gavimo tvarką, pripažino įrodytais ir jais rėmėsi, sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, remdamasis prielaidomis, tinkamai neįvertino N. Š. duotų parodymų ir baudžiamojo proceso normų pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms, ir nepagrįstai juos pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – juos išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. V. apeliacinis skundas tenkinamas, S. V. – atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių tie skundai buvo paduoti.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo sprendimą ir priimdamas apeliantus apkaltinamąjį nuosprendį nurodė, kad jų kaltė padarius jiems inkriminuojamas veikas įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma - nuosekliais nukentėjusiojo V. M. parodymais, kuriuos patvirtina įvykio vietos apžiūros ir asmens parodymo atpažinti protokolų duomenys – nukentėjęs be jokių abejonių atpažino abu asmenis, dalyvavusius vykdant jo turto vagystę, bei specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant pirštinės, paimtos iš įvykio vietos rastas biologinis pėdsakas sutampa su S. V. genotipu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl D. V. kaltės.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. kovo 16 d. apie 5.20 val. nukentėjusysis V. M. savo namo kieme pamatė du asmenis, vogusius nuo ten stovėjusių jo vilkikų ratus. V. M. šių asmenų sulaikyti nepavyko, tačiau juos įsidėmėjo ir apibūdino iš karto po įvykio surašytame protokole - pareiškime bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausiamas liudytoju iš karto po įvykio – 2014 m. kovo 16 ir 18 dienomis, kur nurodė, kad vienas iš jų buvo apie 35 metų amžiaus, apie 185 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo, tamsių, trumpų plaukų, apvalaus veido, o kitas – apie 30 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, pailgo veido. V. M. taip pat nurodė, kad jis geriau įsidėmėjo atletiško kūno sudėjimo vyrą, kurį jis vijosi ir kuris pametė pirštinę, kuri buvo rasta įvykio vietoje (1 t. b.l. 16,105-106, 108). Kad šie parodymai yra teisingi, V. M. patvirtino teisiamojo posėdžio metu pirmos instancijos teisme 2015-02-09 (2 t. b.l. 137-138), o jo nurodytą aplinkybę apie nusikaltime dalyvavusio asmens pamestą pirštinę patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas faktas, kad pirštinė įvykio vietoje buvo rasta (1 t. b.l. 17-20).

Be to, šių apklausų metu V. M. nurodė, jog asmenys, darę nusikaltimą jo kieme, jam buvo nepažįstami. Kad, atlikus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo nustatytas ši nusikaltimą padaręs asmuo matyti ir iš 2014-04-23 prokurorės nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą (1 t. b.l. 2)

Iš byloje esančios 2014-05-30 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pažymos matyti, kad nagrinėjamo įvykio vietos apžiūros metu rastoje pirštinėje rastas dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, kurių vieno genotipas sutapo su DNR registre esančiu S. V. genotipu (1 t. b.l. 39)

Ši aplinkybė patvirtinta ir byloje esančia 2014-07-25 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodyta, kad ant pirštinės, paimtos 2014-03-16 apžiūrint įvykio vietą buvo rasti susimaišę dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių vienas sutampa su S. V. genotipu, o kito asmens biologiniai pėdsakai nepriklauso D. V.. (I t. b.l. 45-47).

Byloje yra ir 2014-05-05 Panevėžio rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo A. S. tarnybiniai pranešimai, kuriose nurodyta, jog buvo gauta duomenų, kad šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą galėjo padaryti D. V. ir kurių pagrindu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas byloje, bei kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją prašant sankcionuoti procesines prievartos priemones: kratų atlikimą D. V. ir jo artimųjų gyvenamosiose vietose bei D. V. telefoninių pokalbių pasiklausymą (1 t. b.l. 4,52,91)

Apeliacinės instancijos teisme A. S. apklausus liudytoju, jis nurodė, kad informaciją apie galimą D. V. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme gavo pabendravęs su M. gyvenvietės gyventojais, tačiau jų neįvardino, taip pat nenurodė, kokią konkrečią informaciją šie asmenys jam pateikė. Liudytojas taip pat parodė, kad jo gauta informacija apie galimą D. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme nėra susijusi su informacija, gauta iš kriminalinių tyrimų centro apie įvykio vietoje rastoje pirštinėje esančių biologinių pėdsakų priklausomybę S. V..

Atsižvelgiant į A. S. nurodytas aplinkybes, bei byloje esančių aptartų jo tarnybinių pranešimų surašymo laiką ir turinį, t.y. kad jose nebuvo minimas kaip galimas įtariamasis nagrinėjamo nusikaltimo padarymu S. V., akivaizdu, kad šio liudytojo turėta pirminė informacija apie asmenis, galimai dalyvavusius šio nusikaltimo padaryme, visiškai nėra susijusi su informacija, gauta išanalizavus Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro DNR registro duomenis.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu gavus A. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos, kad minimą nusikaltimą galimai įvykdė D. V., 2014-05-28 jis buvo parodytas atpažinti nukentėjusiajam, o gavus informaciją iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, 2014-06-26 nukentėjusiajam buvo parodytas atpažinti ir S. V.. Nukentėjęs juos abu atpažino kaip asmenis, įvykdžiusius jo turto vagystę teikdamas, kad atpažintuosius atpažįsta iš jų ūgio ir veido bruožų (1 t. b.l. 116-118,121-124).

Tačiau, asmens parodymo atpažinti protokoluose užfiksuota, o ir bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija akivaizdžiai įsitikino, kad abiejų apeliantų amžius, ūgis ir sudėjimas beveik identiški, jie taip pat labai panašių veido bruožų. Be to, didelį D. ir S. V. panašumą įrodo ir faktas, nurodytas byloje esančiame tyrėjo A. S. 2014-05-28 tarnybiniame pranešime, kad sulaikant D. V. šis prisistatė S. V. ir kaip savo pateikė S. V. asmens tapatybės kortelę (1 t. b.l. 137).

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis nusikaltimo vietoje matytus asmenis apibūdino kaip aiškiai besiskiriančius tiek amžiumi, tiek ūgiu, o S. V. ir D. V. išoriniai požymiai iš esmės yra vienodi ir jie visiškai atitinka nukentėjusiojo V. M. pirminėse apklausose nurodyto asmens, kurį jis betarpiškai vijosi ir kuris bėgdamas pamatė pirštinę, požymius, darytina išvada, kad jų abiejų kartu nusikaltimo vietoje nukentėjusysis nematė.

Dėl to, taip pat atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, kad nukentėjęs, iki jam parodant atpažinti abu apeliantus, pareigūnų buvo informuotas, kad jo turto vagystę galimai įvykdė D. V., po ko V. M. savo iniciatyva važiavo pas jį į namus, ir ten nuvykęs pamatė vyriškį, kurį atpažino kaip vieną iš asmenų, buvusių įvykio vietoje aptariamos vagystės metu ir kreipėsi į jį, manydamas kad tai yra D. V., tačiau iš tikrųjų tai buvo ne D., o S. V., kuris tai patvirtino jo parodymo atpažinti V. M. metu (1 t. b.l. 123), kolegija sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų – parodymų atpažinti protokoluose nukentėjusiojo V. M. užfiksuoti parodymai nėra patikimi. Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo V. M. parodymai pirmos instancijos teisme, iš kurių matyti, kad jis nurodė neabejojąs, kad nusikaltimo vietoje matė ir atpažino S. V., kas, kolegijos vertinimu, akivaizdžiai rodo, jog nukentėjusysis D. V. buvimu nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje nėra įsitikinęs.

Tokiu būdu, aukščiau aptartų įrodymų visetas, t.y. tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusiojo V. M. nurodyti duomenys, apibūdinantys vieną iš nusikaltime dalyvavusio asmens, kurį nukentėjusysis vijosi, išvaizdą detalėse (ūgis, sudėjimas, amžius) sutampa su tarpusavyje išoriškai labai panašių D. ir S. V. išvaizda, tai, kad įvykio vietoje buvo rasta pirštinė, kurią, kaip nurodė V. M., pametė nusikaltimą daręs asmuo, kurį jis vijosi ir kurioje buvo rasti S. V. biologiniai pėdsakai ir nerasti D. V. biologiniai pėdsakai, kas vienareikšmiškai įrodo, jog nusikaltimo vietoje rastą pirštinę mūvėjo S. V., tai, kad nukentėjusysis pirmos instancijos teisiamajame posėdyje kategoriškai nurodė, kad S. V. jis atpažino kaip asmenį, dalyvavusį nusikaltimo padaryme leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nagrinėjamo nusikaltimo padaryme kaip vykdytojas dalyvavo S. V.. Dėl to skundžiamas nuosprendis S. V. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, nes šio asmens kaltė jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme neginčijamai įrodyta.

Šios išvados niekaip nepaneigia ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmos instancijos teisme apklausto N. Š. , kuris parodė, jog būtent jis kartu su dar vienu asmeniu, bet ne su S. V., padarė šį nusikaltimą. Šie N. Š. parodymai yra deklaratyvūs, nes jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad neva nusikaltimą daręs kartu su asmeniu, kurio jokių duomenų, įgalinančių jo identifikavimą nenurodė, o teisiamajame posėdyje pareiškė, kad tai buvo šiuo metu jau miręs asmuo. Be to, N. Š. nenurodė jokių aplinkybių, kaip nusikaltimo vietoje liko pirštinė su S. V. biologiniais pėdsakais, t.y. nepaneigė V. M. parodymų, kad ją pametė į S. V. itin panašus asmuo. Šioje vietoje pažymėtina, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 255 straipsniu byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o N. Š. šioje byloje nebuvo kaltinamasis, todėl jo kaltės klausimas negali būti sprendžiamas ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinių skundų ribose, šio klausimo taip pat nesprendžia. Be to, vertinant N. Š. parodymus nagrinėjamoje apimtyje reikšmingoje dalyje, t.y. sprendžiant S. V. ir D. V. kaltės klausimą akivaizdu, kad apie rengimosi šiam nusikaltimui, apie susitikimo su kitu nusikaltime neva dalyvavusiu asmeniu aplinkybes jo parodymai yra nelogiški. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad N. Š. pats surašė prisipažinimą apie dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme ir įteikė jį ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2014-06-19 (1 t. b.l. 125), t.y. po to, kai įtarimai buvo pareikšti D. V. ir tą pačią dieną, kai įtarimai buvo pareikšti ir S. V., kurie, kaip matyti iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotų duomenų, intensyviai bendravo ieškodami tam tikrus požymius (atrodančio vyresniu nei 20 metų amžiaus, aukšto ) atitinkančio asmens bei aptardami ikiteisminio tyrimo pareigūnų turimus šioje byloje įrodymus, akivaizdu, kad N. Š. parodymus davė siekdamas padėti V. išvengti atsakomybės už šio nusikaltimo padarymą, todėl šioje dalyje jo parodymai atmetami. Apeliantų parodymai, kad užfiksuoto jų telefoninio pokalbio metu jie kalbėjo apie ieškomą darbuotoją, atmetami kaip nelogiški, nes, akivaizdu, kad jie ieškojo asmens ne turinčio daugiau kaip 20 metų, bet atrodančio vyresniu.

Tuo, kad kitas nukentėjusiojo matytas nusikaltimo daryme dalyvavęs asmuo pagal V. M. parodymus išoriškai labai, tiek ūgiu, tiek amžiumi, skiriasi nuo D. ir S. V., kurie, kaip minėta, tarpusavyje išoriškai yra labai panašūs, įrodyta ir kad nusikaltimo vietoje kartu su S. V. nukentėjusiojo matytas kitas asmuo nebuvo D. V.. Nors liudytojas A. S. parodė, kad jis turėjo duomenų apie galimą D. V. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme, tačiau tų duomenų nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, kad abu apeliantai savo kaltę viso proceso metu neigė, atliktų kratų metu pas juos bylai reikšmingų daiktų nerasta, neginčytinų duomenų, patvirtinančių D. V. kaltę padarius jam inkriminuotas veikas byloje nėra, darytina išvada, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. V. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, todėl naikinama, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais. Kadangi nukentėjusiojo V. M. parodymais neginčijamai įrodyta, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo ne mažiau kaip du asmenys, o aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai įrodyta tik S. V. kaltė, o kitas nusikaltimo padaryme asmuo lieka nenustatytas, D. V. iš šių kaltinimų išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas ( BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Tuo pačiu daroma išvada, kad S. V. veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš D. V. ir S. V. solidariai 3797,65 eurų (13112,56 Lt) M. individualiai įmonei, 503,22 eurų V. M. turtinei ir 100 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kadangi šiuo nuosprendžiu D. V. išteisinamas, nuosprendžio dalis dėl nusikaltimu padarytos žalos iš jo išieškojimo taip pat naikinama (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį, kuria iš D. V. solidariai priteista V. M. individualiai įmonei 9590,05 eurų turtinės žalos bei V. M. 503,22 eurų turtinės ir 100 eurų neturtinės žalos.

D. V. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

S. V. apeliacinį skundą atmesti.