- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- I-8295-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00607-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. gruodžio 10 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas, ir J. M.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, ir atsakovės atstovas), priteisti 38 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 2016 m. lapkričio 23 d.- 2018 m. liepos 23 d. laikotarpiu II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje bei 2018 m. liepos 24 d.- 2018 m. gruodžio 24 d. laikotarpiu šio sektoriaus aštuntajame būryje. J. M. teigė, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, buvo priverstas jausti gėdą ir pažeminimą naudojantis tualetu, prausyklomis. Tvirtino, kad dėl nepakankamo unitazų ir pisuarų skaičiaus tekdavo laukti eilėse, be to, Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus tualetai įrengti taip, kad žeminamas žmogaus orumas. Teigė, kad tualetuose a nėra įrengtos ventiliacijos, todėl patalpos durys laikomos pravertos, dėl ko kiti asmenys iš prausyklos arba pro langą stebėdavo, kaip pareiškėjas naudojasi tualetu. Pareiškėjo tvirtinimu, tokios kalinimo sąlygos žeidė žmogiškąjį orumą, žalojo sveikatą bei sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Marijampolės PN 2016 m. lapkričio 30 d. – 2017 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu atliko II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje, o 2018 m. liepos 31 d. – 2018 m. gruodžio 24 d. laikotarpiu – II-ojo lokalinio sektoriaus aštuntajame būryje. Marijampolės PN paaiškino, kad II-ojo lokalinio sektoriaus trečiasis ir ketvirtasis būriai yra viename aukšte, todėl skaičiuojamas bendras nuteistųjų skaičius. Atsakovės atstovas, remdamasis Marijampolės PN l-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr. 14/07-4345 (toliau – ir Pažyma) duomenimis, nurodė, kad 2016 m. lapkričio 30 d. - 2017 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame ir ketvirtajame būryje buvo iki 134 nuteistųjų; šiuose būriuose įrengta po 3 unitazus ir 3 pisuarus, t. y. šių būrių nuteistieji naudojosi 12 kietųjų įrenginių ir vienas įrenginys teko 11 nuteistųjų. Teigė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Marijampolės PN nurodė, kad pataisos įstaigoje yra įvairių patalpų – biblioteka, koplyčia ir kt., visose šiose patalpose yra sanitariniai mazgai, kuriais pareiškėjas galėjo naudotis. Pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kuriame nebuvo numatyta sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. yra nepagristas. Atsakovės atstovas, remdamasis Pažymoje pateiktais duomenimis, tvirtino, kad kietaisiais įrenginiais galėjo naudotis 180 nuteistųjų (12 kietųjų įrenginių x 15 nuteistųjų). Teigė, kad teisės aktai nenumato sanitariniuose mazguose privalomai įrengti atskyrimus priešais kietuosius įrenginius. Vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus negalėjo pasinaudoti tualetu, yra deklaratyvūs, pažymėjo, kad dėl negalėjimo pasinaudoti tualetu pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Remdamasis pateiktomis Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus aštuntojo būrio sanitarinio mazgo nuotraukomis, tvirtino, kad praustuvėje yra įrengti 5 kranai. Atsakovės atstovas, atsižvelgęs į tai, kad praustuvė skirta nuteistiesiems praustis, tvirtino, kad nagrinėjamu atveju svarbus yra ne praustuvų skaičius, o juose esamų vandens maišytuvų skaičius, todėl vertino, jog pareiškėjo teiginiai apie naudojimąsi viena praustuve iš esmės yra klaidingi, kadangi prie didžiulės praustuvės vienu metu galėjo praustis 5 asmenys. Marijampolės PN, remdamiesi Pažymos duomenimis, tvirtino, kad aštuntajame būryje 2018 metų III ketvirtyje buvo iki 47 nuteistųjų, 2018 m. IV ketvirtyje - iki 42 nuteistųjų, o iš viso būryje galėjo būti iki 48 nuteistųjų. Marijampolės PN aštuntajame būryje sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis 60 nuteistųjų (4 kietieji įrenginiai x 15 nuteistųjų). Remdamasis fotonuotraukomis, atsakovės atstovas teigė, kad jose aiškiai matyti, jog kietuosius įrenginius skiriančios sienelės įrengtos, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo yra nepagrįsti. Remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 ir 2018 metais atliktų periodinių patikrinimų aktais, tvirtino, kad pataisos įstaigoje pažeidimų nebuvo nustatyta. Pabrėžė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, Psichologinę tarnybą ir Sveikatos priežiūros tarnybą dėl to, kad patalpos galimai neatitinka higienos normų, nesikreipė (b. l. 9-14).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Marijampolės PN atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis kalinimo sąlygomis.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad J. M. bausmę Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje atliko nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., o aštuntajame būryje – nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. gruodžio 24 d. (b. l. 21). Pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo sąlygos Marijampolės PN buvo netinkamos 2016 m. lapkričio 23 d. – 2018 m. liepos 23 d. laikotarpiu II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje bei 2018 m. liepos 24 d. – 2018 m. gruodžio 24 d. laikotarpiu II-ojo lokalinio sektoriaus aštuntajame būryje (b. l. 2).
Teismas nenustatė pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais duomenimis apie J. M. kalinimo laikotarpius, todėl jais remiasi ir daro išvadą, kad ginčo laikotarpiai yra nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., kai pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje, ir nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. gruodžio 24 d., kai jis laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus aštuntajame būryje (toliau – ir ginčo laikotarpiai).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Sprendžiant ginčą dėl žalos, kildinamos kalinimo netinkamomis kalinimo sąlygomis, taikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Vertinant įrodymus, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016/2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).
Pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus aštuntajame būryje 45 žmonėms buvo įrengti tik 3 unitazai, 1 pisuaras, 4 kranai ir 1 dušas, trečiajame būryje – 4 prausyklos, 3 unitazai ir 3 pisuarai, todėl nuolat tekdavo laukti eilėse ir kentėti nepatogumus.
Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatė, kad pataisos įstaigos prausykloje turi būti įrengta po 1 praustuvę 10 asmenų, tualete – po 1 klozetą arba 1 unitazą 12 asmenų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius nenumatytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi normos), įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d., bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsižvelgus į tai, kad Marijampolės PN, pateiktais duomenimis, II-ojo lokalinio sektoriaus trečiasis ir ketvirtasis būriai yra viename aukšte, darant išvadas, atsižvelgiama į bendrą šių būrių nuteistųjų skaičių. Bylos duomenimis, nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. šiuose būriuose buvo iki 134 nuteistųjų; 2018 m. liepos- rugsėjo mėnesiais aštuntajame būryje buvo iki 47 nuteistųjų, 2018 m. spalio-gruodžio mėnesiais – iki 42 nuteistųjų (b. l. 21); Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame būryje yra 3 unitazai, 3 pisuarai, 1 praustuvė su 7 vandens kranais; ketvirtajame būryje – 3 unitazai, 3 pisuarai, 1 praustuvė su 6 vandens kranais; aštuntajame būryje – 3 unitazai, 1 pisuaras, 1 praustuvė su 5 vandens kranais (b. l. 9-14, 39-59).
Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą Marijampolės PN pateiktus duomenis vertinti kaip neteisingus ir keliančius pagrįstų abejonių dėl patikimumo, todėl jais remiasi. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimo su priedais kopijas, duomenų apie ginčo laikotarpiais buvusį nuteistųjų skaičių, jiems naudotis skirtų įrenginių skaičių neginčijo ir kitokių duomenų nepateikė.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad 2016 m. lapkričio 30 d. -2017 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame ir ketvirtajame būriuose 1 pisuaras arba tualetas teko 11 nuteistųjų, 1 vandens kranas – 10 nuteistųjų; 2018 m. liepos- rugsėjo mėnesiais aštuntajame būryje 1 unitazas ar pisuaras teko 11 nuteistųjų, 1 vandens kranas – 9 nuteistiesiems; 2018 m. spalio - gruodžio mėnesiais 1 unitazas ar pisuaras teko 10 nuteistųjų, 1 vandens kranas – 8 nuteistiesiems. Darydamas išvadas, teismas atsižvelgia į tai, jog nors Aprūpinimo normos ir Aprūpinimo inventoriumi normos numato, kiek turi būti įrengta praustuvių atitinkamam skaičiui nuteistųjų, tačiau praustuvės paskirtis yra prausimasis naudojant vandenį, todėl esminę reikšmę turi tai, kiek kranų yra įrengta praustuvėje bei kiek nuteistųjų gali ja naudotis.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, jog ginčo laikotarpiais praustuvių (kartu su jose įrengtu kranų kiekiu) ir unitazų bei pisuarų skaičius atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo J. M. skundo teiginiai dėl per mažo šių įrenginių kiekio atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, J. M. teigė, kad neturtinę žalą sukėlė Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame ir aštuntajame būriuose netinkamai įrengti tualetai: vienam asmeniui naudojantis unitazu, kitas asmuo stovėdavo priešais ir naudodavosi pisuaru, tualetuose nebuvo ventiliacijos, kiti asmenys iš prausyklos arba pro langą stebėdavo pareiškėjas Maksimovas naudojasi tualetu.
EŽTT praktikoje yra nurodyta, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie veiksnių, nulemiančių šios ribos viršijimą, priskirtinas ir galimybės privačiai naudotis tualetu nebuvimas. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). EŽTT praktikoje kalinamo asmens privatumo pažeidimas naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai konstatuojamas tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad unitazai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis (b. l. 39-59). Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris buvo įrengtas ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, visiškai atskirtoje nuo gyvenamųjų patalpų. Taigi, nepaisant to, kad J. M. galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiais naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra prielaidų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Vertinant pareiškėjo teiginius, jog naudodamasis tualetu būdavo stebimas kitų asmenų pro langą, atsižvelgiama į tai, kad byloje pateiktos fotonuotraukos (b. l. 42, 44) leidžia teigti, jog šalia vieno iš unitazų esantis langas yra uždengtas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo naudojantis tualetu laikytini nepagrįstais. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, jog iš J. M. ar kitų nuteistųjų ginčo laikotarpiu būtų gauta skundų dėl neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu ar pisuarais.
Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamo tualetų patalpų ventiliavimo, atsižvelgiama į tai, kad iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 39-59) matyti, jog Marijampolės PN II-ojo lokalinio sektoriaus trečiajame, ketvirtajame ir aštuntajame būriuose yra įrengta ventiliavimo sistema, ir tai leidžia teigti, kad šių patalpų vėdinimas buvo užtikrinamas. Be to, sprendžiant dėl nurodyto pareiškėjo teiginio pagrįstumo, atsižvelgiama į visuomenės sveikatos priežiūros institucijų atliktų Marijampolės PN patikrinimų rezultatus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12) bei 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 nurodyta, kad atliktų patikrinimų metu Marijampolės PN Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b. l. 24-26, 27-29). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis dėl netinkamos tualetų patalpų ventiliacijos būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo teiginys dėl netinkamos patalpų ventiliacijos atmetamas.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, sprendžiama, kad byloje nenustatyta Marijampolės PN ir (ar) jų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. M. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.