Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį, 233 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Pritaikius BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, paskirtas 40 parų areštas pakeistas į 40 dienų laisvės atėmimą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei pagal BK 149 straipsnio 3 dalį apimant švelnesnę bausmę pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės atlikimo laiką nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, tai yra nuo 2014 m. birželio 13 d. Į bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. birželio 13 d.

R. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. M. 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinės, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo L. Ž. naudai, R. Ž. naudai neturtinės žalos nepriteista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 11 d. apie 19 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laukymėje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris nežinomas, panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametę L. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini), perversdamas ją ant automobilio sėdynės, užguldamas ir laikydamas rankas, numaudamas kelnes ir kelnaites, ir taip atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės nukentėjusiosios būkle dėl jos neįgalumo, lytiškai santykiavo su nepilnamete L. Ž. prieš jos valią.

A. M., po to siekdamas, kad ikiteisminis tyrimas dėl nepilnametės išžaginimo, padaryto 2013 m. spalio 11 d., jo atžvilgiu būtų nutrauktas, iš savo mobilaus ryšio telefono, kurio SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), rašydamas SMS žinutes nepilnametei L. Ž., į jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną, kurio SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini): 2013-10-15 12 val. 52 min. 32 s. „lab, cea aleaųs sugyventini asijik pareiskima aje“, 13 val. 10 min. 59 s. „saki kad gali paskonbini i pagalbas numeri ir sujuks su telšie ir pasakisi kad atsijemi“, 13 val. 40 min. 22 s. „kaip gal netiketi asijik pareiskema ir asigersem šanpana, pašnekesiam gera“, 2013-10-16 15 val. 34 min. 24 s. „no buvai policijo“, 2013-10-17 10 val. 57 min. 16 s. „atsijimkit pareiškima ir pinigu gausi“, 15 val. 26 min. 27 sek. „tai nenori pinkiu šimtu“, 15 val. 42 min. 53 s.ek. „pareiskim pajami piniga iškarta“, 15 val. 52 min. 32 s. „juk greceau pajami greceau lita tau“, 15 val. 58 min. „paskonbini dab imintura ir pasaką ir pinihgus gauni tujau“, 16 val. 56 min. 30 s. „jug paskanbisi geceau ir bus piniga taų“, 2013-10-18 08 val. 31 min. 01 s. „dousu lt“, 11 val. 12 min. 13 s. „asijime jau“, siekė paveikti nukentėjusiąją L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus dėl nusikalstamos veikos įvykdymo jos atžvilgiu.

Apeliantui kyla klausimas kodėl buvo išimtos L. Ž. tik gaunamos žinutės, o siunčiamos nebuvo. Tai apelianto teigimu įrodytų, kad L. Ž. jam rašė žinutes, kuriomis jo prašė 3000 Lt, nes kitaip atsidurs kalėjime. Dėl to jis ir siūlė L. Ž. 500 Lt, nes bijojo, kad bus nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Pasak apelianto, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai, nes jeigu ir būtų išprievartavęs L. Ž., jis neprašė duoti melagingų parodymų, o tik rašė SMS žinutes, kuriomis prašė atsiimti melagingą pareiškimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidų pobūdžio teiginiais, o tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Esant byloje prieštaringų duomenų apie vieną ir tą pačią aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalo visus įrodymus įvertinti kaip visumą, nurodyti, kuriais iš jų grindžia procesinį sprendimą, taip pat motyvus, kodėl atmeta kitus įrodymus.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino kilusių prieštaravimų, dėl to padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja V. M. parodė, kad 2013 m. spalio 11 d. pas ją į svečius buvo atvažiavęs A. M. su draugu, po kurio laiko A. M. kažkur išvažiavo, kur ji nežino. L. Ž. iš mokyklos grįžo apie 15.30 val., po kiek laiko girdėjo, kad L. Ž. motinai sakė, jog eina į parduotuvę. L. Ž. kažkas namo parvežė apie 20.30 val., kas parvežė nežino. L. Ž. grįžo išsigandusi ir papasakojo, kad A. M. mašinoje bandė ją išprievartauti, sakė, kad A. M. numovė jai kelnes, savo varpą kišo jai į lytinius organus, jai skaudėjo. Sakė, kad A. M. buvo išėjęs iš mašinos, o tada ji ir pabėgo. Sakė, kad A. M. bandė kišti į lytinius organus.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja D. B. parodė, kad 2013 m. spalio 11 d. apie 19 val. į jos gyvenamo namo kiemą atėjo nepažįstama mergaitė, kuri pasakė, kad miške pabėgo iš mašinos nuo prievartautojo. Ji pati neklausė jos vardo ir pavardės. Mergaitė pasakė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini), kad jai yra 15 metų. Taip pat pasakė, kad vyras mašinoje ją išprievartavo. Paklausė, kodėl neskambino policijai, jai atsakė, kad išsikrovęs telefonas. Kas vyko mašinoje ji neklausė ir ji jai nepasakojo. Ji tik pasakė, kad pabėgo iš mašinos. Tą vakarą, maždaug prieš valandą ar pusvalandį iki mergaitės atėjimo matė, kaip nuo miško pusės keliuku pro jos sodybą pravažiavo baltos spalvos automobilis „VW Golf“. Ji žinojo, kad tokiu automobiliu važinėja A. M., kuris gyvena apie 2 km atstumu nuo jos, vienkiemyje su žmona ir augina dvynukus. Tas automobilis važiavo nuo miško link A. M. namų. Ji paklausė mergaitės, ar tas vyras A. M.. Ji patvirtino. Pasakojo, kad ėjo į parduotuvę, jis pasiūlė ją pavežti, o ji sutiko. Mergaitė buvo išsidraikiusiais plaukais, neverkusi, tačiau išsigandusi. Besikalbant mergina patvirtino, kad ją išprievartavo A. M.. Ji merginą parvežė namo, tą vakarą buvo stiprus rūkas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja, L. Ž. atstovė pagal įstatymą, R. Ž. parodė, kad 2013 m. spalio 11 d. apie 16 val. jos nepilnametė neįgali dukra, L. Ž., išėjo į parduotuvę, apie 18.30 val. paskambinusi telefonu pasakė, kad A. M. ją su mašina nusivežė į laukus ir ten ją paliko, o pats kažkur išėjo, sakė, kad nebežino kur ji yra ir kad A. M. norėjo automobilyje ją išprievartauti. Ji liepė dukrai pačiai skambinti į policiją. Bet po to ji pati paskambino į policiją ir pranešė, ką girdėjo iš dukros. Apie 21 val. L. Ž. į namus parvežė nepažįstama moteris, pas kurią į namus atėjo dukra, klaidžiodama po laukus. Dukra buvo išsigandusi, apsiverkusi, susijaudinusi, pasakojo, kad A. M. automobilyje jai vilko kelnes ir kelnaites, ir bandė kišti savo lytinį organą, o ji gynėsi jam suduodama kelis kartus iš delno, kad mašinos durelės nebuvo užrakintos, jos telefonas tuo metu buvo išjungtas, aplinkui nesimatė gyvenamųjų namų ir žmonių, kad A. M. jai laikė rankas, kelis kartus kišo savo lytinį organą į makštį. Sakė jai nekraujavo, spermos nematė. A. M. kažkur išėjo ir ją paliko mašinoje ir tuo metu ji pabėgo. Dukrai išėjus į parduotuvę po kelių minučių iš kiemo išvažiavo A. M., kuris buvo pas kaimynę V. M.. Vakare grįžusi dukra pasipasakojo, kad ją A. M. buvo išrengęs ir išprievartavo. Dukra teigė, kad buvo įkišęs jai lytinį organą, bet nieko nepadarė, ištraukė.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji L. Ž. parodė, kad 2013 m. spalio 11 d. ji iš savo namų ėjo į parduotuvę, kai prie jos sustojo A. M. vairuojamas automobilis „VW Golf“ baltos spalvos, A. M. pasisiūlė pavežti ją iki parduotuvės. Ji sutiko, atsisėdo šalia vairuotojo. A. M. prie parduotuvės nesustojo, sakė, kad važiuoja į mišką pasimylėti. Ji prašė parvežti ją namo, tačiau A. M. neklausė. Nuvažiavo pas A. M. pažįstamą gyvenantį (duomenys neskelbtini) kaime, A. M. su tuo vyru gėrė alų. Telefoną ji turėjo, kelnių kišenėje, jo išsiimti A. M. jai neleido ir liepė išsijungti, kurį ji išjungė, nes jo bijojo. Po to su A. M. jie išvažiavo, ji prašė parvežti namo, tačiau jis nevežė, o ją nusivežė į laukus, miško keliuku. Kur tiksliai nuvežė negali pasakyti, nes neįsidėmėjo, jokių ženklų nematė. Laukuose sustabdęs automobilį A. M. pradėjo prie jos priekabiauti, nuleido sėdynės atlošą, ją paguldė, užsigulęs ant jos atsegė kelnių užtrauktuką ir sagą, nusmaukė kelnes iki kelių, gal šiek tiek žemiau. Šiek tiek nusismaukė jis ir sau kelnes, tačiau apatinių kelnaičių nenusimovė. Bandė kelnaites jai numauti, tačiau ji nesileido, traukė A. M. rankas, grasino, kad apie tai praneš policijai. A. M. nurimo, tačiau po kiek laiko vėl bandė numauti kelnes ir kelnaites. Taip jis darė kelis kartus, kol galiausiai jis vėl užlipo ant jos, atsegė kelnių sagą, atitraukė užtrauktuką ir vėl numovė kelnes žemiau kelių, žemiau kelių numovė ir apatines kelnaites, būdamas ant jos nusismaukė savo kelnes ir kelnaites bei išsitraukė savo lytinį organą. Ji su juo lytiškai santykiauti nenorėjo, prašė to nedaryti, jam nenusiraminus sudavė 4-5 smūgius į veidą, kad būtų jį sužalojusi, nematė. Jis vis tiek nesiramino. Juto, kaip jis savo lytinį organą įkišo į makštį, nes jai pradėjo labai skaudėti, ji verkė. A. M. nurimo, nulipo nuo jos. Abu apsivilko drabužius. Kiek suprato, jis savo lytinį organą buvo įkišęs jai į makštį vieną kartą, tai truko neilgai, gal minutę, gal mažiau, gal daugiau. Kelnaitės kruvinos jai nebuvo, kad būtų kas išbėgę A. M. iš lytinių organų, nematė. Pavažiavus apie 1 km A. M. vėl sustabdė automobilį, sakė, kad eina paimti uždangalo, sakė, kad su ja miegos automobilyje. Buvo jau tamsu. A. M. išlipus iš automobilio, ji pabėgo. Ji ėjo lauko keliukais, girdėjo, kaip jis kažkur netoli jos automobiliu pravažiavo, bet ji pasislėpė miške. Vėliau įsijungė telefoną, paskambino mamai ir pasakė, kas atsitiko. Ėjo laukais, kol priėjo nepažįstamą sodybą. Nepažįstama moteris ją parvežė į (duomenys neskelbtini) miestelį ir ji grįžo namo. Kai nuvyko su A. M. pas nepažįstamą žmogų, tam žmogui nieko nesakė, nes bijojo. A. M. jai gulinčiai nutraukė kelnes, nors ji priešinosi, stūmė nuo savęs. Kaip nusirengė A. M., neprisimena. Po pirmo karto, kai A. M. nusmaukė jai kelnes, ji apsirengė. A. M. prie jos lindo jau antrą kartą. Kai buvo laukuose, A. M. prie jos lindo tris kartus. Pirmą kartą kai lindo, nusmaukė jai džinsus atsegęs sagą ir atitraukęs užtrauktuką. Ji priešinosi, stūmė jo rankas, susitvarkė, bet jis neatstojo ir vėl movė kelnes. A. M. tik vieną kartą bandė įkišti savo lytinį organą į jos lytinius organus. Jai buvo nemalonu, skausmą jautė nežino kur, ar iš išorės, ar viduje. A. M. ant jos užgulęs nejudėjo, nes ji pradėjo šaukti. Drabužių jai nesuplėšė. Kuriuo momentu sudavė jam į veidą 3-4 kartus, neprisimena. Jis jai kalbėjo gražius žodžius, siūlė gyventi kartu. Ji turėjo A. M. telefono numerį. Po įvykio jis jai rašinėjo žinutes, atsiprašinėjo, kad taip įvyko, prašė, kad nesiskųstų, bet negrasino. Tą kartą jai su juo buvo nejauku. A. M. atvažiuodavo pas jos mamą ir kaimynę, bet ne pas ją.

Iš pirmiau išdėstytų liudytojų V. M., D. B., R. Ž., nukentėjusiosios L. Ž. duotų parodymų matyti, kad liudytojos ir nukentėjusioji nurodo, jog A. M. išprievartavo L. Ž. ir kad A. M. bandė įkišti lytinį organą L. Ž. į makštį, šio teisiškai reikšmingo skirtumo pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir jo nepašalino, taip pat šių parodymų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų (specialistų išvadų) kontekste.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusioji L. Ž. parodė, kad iki 2013 m. spalio 11 d. su A. M. ne dažnai bendraudavo. Važinėdavosi jo vairuojamu automobiliu. 2013 m. spalio 11 d. A. M. pasisiūlė pavežti iki parduotuvės ir ji įsėdo. Ją vežė už kaimo toliau. Sakė, kad veža į mišką. Dar užvažiavo pas jo kažkokį draugą, jis ten išgėrė alaus. Paskui jis norėjo ją vežti namo, bet kai paskambino policija, jis jos nebevežė. Ką A. M. jai sakė neprisimena. Jis ją nedaug, bet rengė. Pats nenusirengė. Lytinio akto jis su ja neatliko, nieko nepadarė. Kodėl skambino mamai nežino. Iki 2013 m. spalio 13 d. lytinių santykių turėjo su kitais vyrais. Supranta kas yra lytiniai santykiai. Jai iš A. M. artimųjų niekas nesakė sakyti kitaip. Jis bandė ją nurenginėti. Pats buvo tik kelnes atsisegęs. Jam priešinosi ir sudavė, bet jis su ja lytinio akto neatliko. A. M. savo lytinių organų apsinuoginęs nebuvo, buvo tik kelnes atsisagstęs. Lytinių santykių buvo turėjusi prieš dvi savaites, bet ne su A. M.. Jai sunku prisiminti, kas buvo prieš metus laiko. Po įvykio sakė teisybę, bet nedaug. Niekas neprašė pasakoti kitaip. Anksčiau A. M. nėra bandęs prie jos lįsti. Su mama nesitarė ką sakyti. Sakė mamai, kad norėjo A. M. ją išprievartauti. Gal susimaišė, sakydama, kad norėjo. Tą vakarą jis norėjo ją išprievartauti. Ar A. M. jai įkišo lytinį organą nežino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja R. Ž. parodė, kad nukentėjusioji L. Ž. yra jos dukra. Nuteistąjį pažinojo. Jie dažnai nebendravo. Kadangi A. M. dukrą buvo išsivežęs galvojo, kad išprievartavo. Dukra jai pasakė, kad išprievartauta. 2013 m. spalio 11 d. jai paskambino dukra ir pasakė, kad bandė ją išprievartauti. Sakė, kad lytinio akto nebuvo, tik bandė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų liudytojų ir nukentėjusiosios duotus parodymus kitų byloje surinktų įrodymų (skundo, specialistų išvadų, ekspertizės akto ir kt.), kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, kontekste, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neįrodo, jog A. M. atliko lytinį aktą su nukentėjusiąja L. Ž., tačiau surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog A. M. 2013 m. spalio 11 d. apie 19 val., pasikėsino atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąja L. Ž. prieš jos valią, tačiau jo neatliko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. nukentėjusiosios L. Ž. pasipriešinimo. Dėl šių priežasčių nuteistojo A. M. veika perkvalifikuotina iš BK 149 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį.

Remiantis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuojama, kad A. M. 2013 m. spalio 11 d. apie 19 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laukymėje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris nežinomas, panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametę L. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini), perversdamas ją ant automobilio sėdynės, užguldamas ir laikydamas rankas, numaudamas kelnes ir kelnaites, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės nukentėjusiosios būkle dėl jos neįgalumo, pasikėsino lytiškai santykiauti su nepilnamete L. Ž. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiosios pasipriešinimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo, kad jei būtų buvusios išimtos ir L. Ž. siunčiamos žinutės, iš jų matytųsi, jog L. Ž. jam rašė žinutes, kuriomis jo prašė 3000 Lt, nes kitaip atsidurs kalėjime. Dėl to jis siūlė L. Ž. 500 Lt, nes bijojo, kad bus nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo A. M. kaltę padarius BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tai telefoninių skambučių analizė ir išklotinės, daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuotos L. Ž. mobiliojo ryšio telefone esančios SMS žinutės, R. Ž. skundas, liudytojos V. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Iš kurių visumos matyti, kad A. M. siekdamas paveikti nukentėjusiąją L. Ž., iš savo mobilaus ryšio telefono siuntė SMS žinutes L. Ž. su prašymais duoti melagingus parodymus dėl nusikalstamos veikos įvykdymo jos atžvilgiu.

Nuteistojo versijos, kad L. Ž. prašė jo 3000 Lt, jog neatsidurtų kalėjime ir dėl to jis L. Ž. pasiūlė 500 Lt, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Iš 2013 m. spalio 18 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateiktų nukentėjusiosios L. Ž. naudojamo mobiliojo ryšio telefone esančių SMS žinučių turinio matyti, kad buvo užfiksuotos tiek siunčiamos, tiek gaunamos SMS žinutės. Iš gautų žinučių akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis A. M. siekdamas paveikti nukentėjusiąją L. Ž., jog ši policijos pareigūnams nurodytų, jog buvo nesusipratimas ir atsiimtų pareiškimą, t. y. siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Iš žinučių išrašo taip pat matyti, kad laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. iš L. Ž. telefono numerio buvo siųsta žinutė A. M. naudojamo telefono numeriu, turiniu „Labas. Jei nori kad (duomenys neskelbtini) butu laisvas tai sumokekit“. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad tiriamas įvykis įvyko 2013 m. spalio 11 d., kad A. M. buvo sulaikytas tik 2013 m. gruodžio 14 d., daro išvadą, kad ši užfiksuota SMS nėra susijusi su nagrinėjamu įvykiu. Kitų duomenų patvirtinančių nuteistojo teiginius, jog iš jo buvo reikalaujama 3000 Lt nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tokią aplinkybę iš dalies paneigia ir tai, kad A. M. apie tokį pasiūlymą nenurodė įtariamojo apklausų metu, nesikreipė į policijos pareigūnus dėl turto prievartavimo, šmeižto, ar melagingų parodymų davimo. Tokią versiją pateikė tik 2014 m. sausio 14 d. skunde Šiaulių apygardos teismui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nuteistojo pateiktą versiją atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujančią byloje nustatytų aplinkybių visumai.

Teisėjų kolegija, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios L. Ž. duotais parodymais, kadangi nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtina liudytojų: V. M. duoti parodymai, kad L. Ž. kažkas namo parvežė apie 20.30 val., kas parvežė nežino, ji grįžo išsigandusi ir papasakojo, kad A. M. mašinoje bandė ją išprievartauti, sakė, kad A. M. numovė jai kelnes, savo varpą kišo jai į lytinius organus, jai skaudėjo. Sakė, kad A. M. išėjo iš mašinos, o tada ji pabėgo. D. B. duoti parodymai, kad 2013 m. spalio 11 d. apie 19 val. į jos gyvenamo namo kiemą atėjo nepažįstama mergaitė, kuri pasakė, kad miške pabėgo iš mašinos, kurioje vyras ją išprievartavo. Tą vakarą, maždaug prieš valandą ar pusvalandį iki mergaitės atėjimo ji matė, kaip nuo miško pusės keliuku pro jos sodybą pravažiavo baltos spalvos automobilis „Golf“. Ji žinojo, kad tokiu automobiliu važinėja A. M.. Ji paklausė mergaitės, ar tas vyras A. M., ji patvirtino. Ji pasakė, kad ji ėjo į parduotuvę, jis pasiūlė pavežti, o ji sutiko. Mergaitė buvo išsidraikiusiais plaukais, neverkusi, tačiau išsigandusi. A. Ms. duoti parodymai, kad 2013 m. rudenį apie 15-16 valandą, pas jį su „VW Golf“ baltos spalvos automobiliu buvo atvažiavęs A. M. su nepažįstama mergina. Merginai buvo apie 16 metų. Jis su A. M. išgėrė butelį alaus ir A. M. su mergina išvažiavo. Mergina neatrodė išsigandusi, nieko neminėjo apie tai, kad A. M. nenori jos parvežti į namus. Liudytojos R. Ž. duoti parodymai, kad 2013 m spalio 10-11 d. apie 16 val. jos nepilnametė dukra L. Ž. išėjo į parduotuvę, apie 18.30 val. paskambinusi telefonu pasakė, kad A. M. ją su mašina nusivežė į laukus ir ten ją paliko, o pats kažkur išėjo, sakė, kad nebežino kur esanti ir kad A. M. norėjo automobilyje ją išprievartauti. Apie 21 val. L. Ž. į namus parvežė nepažįstama moteris, pas kurią į namus atėjo dukra, klaidžiodama po laukus. Dukra buvo išsigandusi, apsiverkusi, susijaudinusi, ji pasakojo, kad A. M. automobilyje jai vilko kelnes ir kelnaites ir bandė kišti savo lytinį organą, o ji gynėsi jam suduodama kelis kartus iš delno, kad mašinos durelės nebuvo užrakintos, jos telefonas tuo metu buvo išjungtas, aplinkui nesimatė gyvenamųjų namų ir žmonių, kad A. M. jai laikė rankas, kelis kartus kišo savo lytinį organą į makštį. Sakė jai nekraujavo, spermos nematė. A. M. kažkur išėjo ir ją paliko mašinoje ir tuo metu ji pabėgo. Dukrai išėjus į parduotuvę po kelių minučių iš kiemo išvažiavo A. M., kuris buvo pas kaimynę V. M.. Taip pat R. Ž. skunde policijai, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės. Iš teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. Ž. gali duoti parodymus, nenustatytas jos padidintas polinkis fantazuoti, ji yra patikli ir įtaigi, tačiau jos duoti parodymai yra realistiški, gausūs detalėmis. Kolegija vertindama šias aplinkybes, daro išvadą, kad nukentėjusiosios L. Ž. parodymuose esantys netikslumai nėra esminiai, jos parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nesiremti jos parodymais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyti vis skirtingi jo parodymai, nes jis negalėdavo suskaityti tyrėjos rašto ir taip susipažinti su apklausos protokolais, o parašus dėdavo, nes buvo išsigandęs ir norėjo, kad viskas greičiau pasibaigtų. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka, nes jie akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Iš 2013 m. gruodžio 15 d., 2014 m. gegužės 15 d. įtariamojo A. M. apklausos protokolų matyti, kad jie buvo surašyti kompiuteriu ir tik 2014 m. kovo 15 d. įtariamojo apklausos protokolas surašytas ranka. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. M. duoti parodymai kiekvieną kartą buvo iš esmės skirtingi, todėl jo duoti parodymai nėra patikimi ir remtis nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo A. M. veika perkvalifikuojama iš BK 149 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, t. y. iš baigto nusikaltimo į pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, būtina nuteistajam bausmę skirti iš naujo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skirdama bausmę nuteistajam A. M. įvertina tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertina, kad A. M. praeityje baustas administracine tvarka ir teistas, tačiau nuobaudos negalioja, teistumas išnykęs, kad padarė vieną nesunkų ir vieną sunkų nusikaltimą, kad nukentėjusiajai dėl nusikaltimo nebuvo sutrikdyta sveikata, nekilo kitokių sunkių padarinių, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skyrus laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės minimumui, numatytam sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Nuteistajam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintina apėmimo būdu, griežtesnei iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę paskirtą bausmę, su pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, nes nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir nukentėjusiajai L. Ž. priteistos nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydį, daro išvadą, kad priteista 1000 Lt neturtinės nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo L. Ž. suma yra adekvati ir proporcinga nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams ir skausmui, todėl priteistos neturtinės žalos mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas A. M. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino kilusių prieštaravimų, dėl to padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, todėl buvo netinkamai kvalifikuota nuteistojo padaryta veika ir paskirta neteisinga bausmė, dėl šių priežasčių Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m birželio 13 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti:

A. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 3 dalies, į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir A. M. nuteisti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę paskirtą bausmę, su pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta 40 dienų laisvės atėmimo bausme, ir skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.