Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė 2007 m. balandžio 11 d. nutarimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai vykdomą veiklą vertino kaip taksi paslaugas. Jis taksi paslaugų neteikė, tad nėra licencijuojamos veiklos subjektas, o jo vykdoma veikla nėra licencijavimo objektas. Jis yra fizinis asmuo, vykdantis savarankišką individualią veiklą, teikia ne vežimo paslaugas, o transporto priemonės nuomos bei vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarties pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XXVIII skyriaus penktas skirsnis). Kiekvienu paslaugų teikimo atveju jis išnuomoja savo transporto priemonę VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kartu su vairuotoju, suteikdamas papildomą paslaugą transporto priemonės nuomininkui. Vykdoma veikla atitinka Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (toliau – ir EVRK) kodu 60.22.20 pažymėtą privačiųjų lengvųjų automobilių su vairuotoju nuomą. Jis nėra susijęs darbo santykiais su jokia taksi paslaugas teikiančia įmone, transporto priemonė naudojama išimtinai jo individualios veiklos tikslais, sutartis paprastai įforminama pagal tipinę sutarties formą, atlyginimo už teikiamas paslaugas dydis ir skaičiavimo būdas nustatomi šalių susitarimu pagal nuvažiuotą atstumą ar pagal paslaugų teikimo laiką, paslaugų atilikimas tvirtinamas prekių (paslaugų) pardavimo kvitu, automobilis naudojamas ir veikos savireklamai. Jo vykdoma veikla atitinka jai keliamus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad automobilyje buvo įrengtas ne taksometras, o specialus įrenginys, skirtas nustatyti tam tikrą laiko matą, pagal kurį moka keleivis. Su klientu E. A. buvo susitarta žodžiu, rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Taksi firma „Kabrioletas“ teikia klientus, o jis jiems už tai moka. Šiuo atveju irgi buvo taip pat.

A. B., atstovaujamas advokato Ugniaus Pėdnyčios, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartį bei 2007 m. balandžio 11 d. Komisijos nutarimą, o bylą nutraukti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad A. B. vykdė taksi veiklą. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad jo automobilis buvo su šviestuvu („plafonu“) ir „daiktu, panašiu į taksometrą“. Tačiau A. B. nenaudojo tokio plafono, koks yra naudojamas taksi veikloje, jo automobilis nėra apipavidalintas kaip taksi automobilis (Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 10.3, 10.4 punktai, Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatai), neturi skiriamųjų geltonų taksi automobilių numerių. Byloje yra nustatyta, kad A. B. naudojamas šviestuvas yra įrengtas kita kryptimi nei taksi automobilių plafonai, ant jo užrašyta ne „taksi“, o „nuoma“. Tokias ar kitokias reklamines priemones savo veikloje gali naudoti ir kitokia veikla nei taksi užsiimantys asmenys. Be to, tiek iš A. B. paaiškinimų, tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų (VĮ „Vilniaus metrologijos centras“ pažyma) matyti, kad įrenginys, kuris įvardinamas kaip „daiktas, panašus į taksometrą“, nėra taksometras, t. y. aparatas, turintis kelionės atstumo ir prastovos laiko matavimo funkcinį bloką, atitinkantis Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 1 priedo reikalavimus. A. B. naudojamas įrenginys yra laikmatis, išimtinai skirtas fiksuoti laiką (t. y. skaičiuoti paslaugų teikimo laiką minučių tikslumu). Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriaus Viešojo transporto poskyrio keleivinio kelių transporto kontrolieriai E. A. ir E. M. (vertindami pagal aparato išvaizdą) teigė, kad A. B. naudojo taksometrą, tačiau aparato išvaizda nelemia ir negali nulemti aparato funkcijų (paskirties) ir rūšies. Kaip minėta, VĮ „Vilniaus metrologijos centras“ 2007 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. 8 patvirtina, kad A. B. naudojamas įrenginys nėra taksometras, jis negali atlikti tų funkcijų, kurias privalo atlikti taksi veikloje naudojami taksometrai. Net jei vieninteliu paslaugų atskyrimo ir veiklos kvalifikavimo požymiu būtų „išoriniai" automobilio požymiai, jie nesudaro pagrindo kvalifikuoti paslaugas kaip „taksi“ veiklą, nes minėti požymiai (plafonas, automobilio apipavidalinimas, taimeris) neatitinka naudojamų taksi veikloje. Iš byloje esančių įrodymų ir liudininkų parodymų yra akivaizdu, kad A. B. teikė ne taksi, o transporto priemonės nuomos su vairuotoju paslaugas. Ši veikla atitinka Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje kodu 60.22.20 pažymėtą privačiųjų lengvųjų automobilių su vairuotoju nuomą, kuri nėra licencijuojama (savo esme tai transporto priemonės nuoma, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, kuri reglamentuojama CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus penktajame skirsnyje). A. B. 2007 m. balandžio 4 d. suteikė savo automobilį VW Sharan laikinai ir atlygintinai naudotis E. A.; automobilis buvo suteiktas kartu su vairuotoju, taip užtikrinant nuomininko galimybę pasinaudoti transporto priemone tokiam tikslui, kokiam ji buvo išsinuomota, t.y. pagal individualius nuomininko (paslaugos pirkėjo) poreikius, kaip to reikalauja CK 6.515 straipsnis. Reikšminga ir tai, kad E. A. telefonu buvo pasiūlyti nuomos (ne taksi) santykiai ir su tuo jis sutiko (išreiškė akceptą); matydamas, kad ant automobilio nurodyta paslaugų rūšis „NUOMA“, sėdo į automobilį ir sutiko, kad jam būtų teikiamos nuomos paslaugos. Taigi, E. A. savo konkliudentiniais veiksmais net du kartus patvirtino (akceptavo) transporto priemonės nuomos sutarties sudarymą, o vėliau šalių valia buvo patvirtinta raštu – abiejų šalių pasirašytu prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitu. Taigi šalys išreiškė valią sudaryti nuomos sutartį, ją sudarė, įformino ir įvykdė. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nevertino jų prigimties. Taigi, A. B. nevykdė veiklos, kuri reglamentuojama Kelių transporto kodekse ir Vyriausybės nutarime dėl kelių transporto veiklos licencijavimo, ir kuriai šie aktai nustato reikalavimą turėti licenciją, todėl negalėjo pažeisti jais reglamentuojamos veiklos tvarkos. Teismo išvada, kad posėdžio metu A. B. bei jo atstovas negalėjo tiksliai apibrėžti, kokią konkrečiai paslaugą atliko A. B., neatitinka faktinės padėties, nes tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu ne kartą pabrėžta, kad A. B. teikė transporto paslaugas, žymimas EVRK kodu 60.22.20. Taigi akivaizdu, kad A. B. veikla, 2007 m. balandžio 4 d. tarp A. B. ir E. A. susiklostę santykiai savo esme atitinka transporto priemonės nuomos santykius, jie turi visas privalomas šios sutarties sąlygas. Tai, kad pagal tam tikrus pavienius požymius nelicencijuojama veikla yra panaši į licencijuojamą veiklą, nekeičia ir negali pakeisti šių teisinių santykių esmės ir turinio, todėl negali keisti ir jų reglamentavimo, kartu nenustato ir negali nustatyti papildomų ribojimų užsiimti tam tikra teisėta komercine veikla. Tokius ribojimus draudžia ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas.

2. Teismo išvada, jog tai, kad privačių automobilių su vairuotoju nuoma nėra numatyta licencijavimo taisyklėse, reiškia, jog be minėtose taisyklėse numatytos licencijos ji negalima, yra teisiškai nelogiška, prieštarauja teisėtumo, proporcingumo, protingumo principams, paneigia esminį privačių asmenų veiklos reglamentavimo principą – leidžiama tai, kas neuždrausta. Teismas taip pat neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus – Statistikos departamento, Susisiekimo ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos pateiktus raštus, kuriuose aiškiai nurodoma, kad taksi paslauga ir transporto priemonės nuoma su vairuotoju yra skirtingos paslaugos, kad veikla, pažymėta kodu 60.22.20 (t. y. privačiųjų lengvųjų automobilių su vairuotoju nuoma), nėra licencijuojama. A. B. nepažeidė licencijuojamą veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nes jo veiklai minėti teisės aktai ir reikalavimai nėra taikomi, tad nėra ir būtino ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties objektyviosios pusės požymio.

3. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad A. B. veiksmai nebuvo kalti, nes jis neturėjo ir negalėjo suprasti galimai priešingo teisei savo veikimo pobūdžio, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad jo veiksmai galėtų pažeisti nustatytą komercinės ir ūkinės veiklos tvarką - net kelios kompetentingos institucijos raštu patvirtino, kad jo vykdoma veikla nėra licencijuojama ir apie šią institucijų teisinę poziciją A. B. buvo žinoma.

4. Teismas vadovavosi neleistinais įrodymais – E. A. ir E. M. parodymais. Šių liudininkų parodymai yra nepatikimi ir vertintini itin kritiškai, nes jie 2007 m. gegužės 22 d. nagrinėjant bylą buvo teismo posėdžių salėje kaip žiūrovai, tad jiems iki apklausos buvo žinomi A. B. atstovo išsakyti argumentai, teismą dominančios ir abejonių kėlusios aplinkybės. Be to, šie asmenys iš esmės atstovauja administracinio teisės protokolą surašiusią instituciją ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė būtent E. A. (dalyvaujant E. M.). E. A. ne tik liudijo apie faktines aplinkybes (susijusias su jo įsėdimu į A. B. automobilį), bet ir kaip faktą pateikė teismui savą teisinį situacijos vertinimą, tai yra, kad A. B. neva teikė taksi paslaugas, pažeisdamas tam tikras taksi veiklos sąlygas, liudijo teismui apie tai, kokias taksi veiklos sąlygas A. B. pažeidė (nors šioje byloje yra kaip tik kilęs ginčas dėl to, ar A. B. vykdoma veikla apskritai yra kvalifikuotina kaip taksi, ar transporto priemonės nuoma). Liudydamas E. A. iš pradžių nutylėjo, kad jam telefonu buvo pasiūlytos nuomos paslaugos, vėliau tai patvirtino teigdamas, kad jis tebuvo apie tai informuotas, o sutikimo nuomos paslaugoms jis nedavė. Nepaisant to, jis įsėdo į paslaugų teikėjo automobilį, pažymėtą užrašu „NUOMA“, ir patvirtino sutikimą laikinai atlygintinai pasinaudoti transporto priemone su vairuotoju. Taigi, E. A. parodymai yra prieštaringi, neatitinka paties E. A. veiksmų.