Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-27 · Administracinė byla Nr. eI-428-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-27
Bylos Nr.
eI-428-484/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
J. V., E. V.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-428-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00025-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.3.1; 12.15.6; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

dalyvaujant pareiškėjui J. V., pareiškėjų atstovui advokatui J. S., atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui I. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. ir E. V. (E. V.) skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM ar Inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)-FR0682-353 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. S-250 (7-209/2017) (toliau – Sprendimai) (el. byla, I t., b. l. 1).

Pareiškėja E. V. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. S-251 (7-210/2017) (el. byla, b. l. 52).

Pareiškėjai nesutinka su ginčijamuose sprendimuose išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu, laiko, kad šios aplinkybės nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo yra interpretuojamos ne objektyviai, o tendencingai jų nenaudai, ir dėl to Sprendimuose daromos išvados, kad sudarydami atitinkamus sandorius su susijusiais asmenimis, jie siekė vienintelio tikslo - gauti mokestinę naudą, yra nepagrįstos.

Pareiškėjų įsitikinimu, ginčijamuose Sprendimuose paneigiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, nurodanti, kad tais atvejais, kai objektyviai nustatoma, jog atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai ar kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 9 d. sudarytomis dovanojimo sutartimis jie padovanojo dukrai J. V. tris butus. Pareiškėjai laiko nepagrįstomis Inspekcijos išvadas, kad šiose sutartyse nurodytos dovanojamų butų kainos yra tariamai padidintos, kad jos būtų artimos toms kainoms, už kurias butai vėliau buvo parduoti. Pažymi, kad Patikrinimo aktuose ir Inspekcijos sprendimuose nurodyta, jog šalys dovanojamą turtą įvertino pagal VĮ „Registrų centras“ nustatytą vidutinę rinkos vertę. Todėl pareiškėjams nesuprantama, kodėl VĮ „Registrų centras“ nustatyta vidutinė rinkos vertė yra laikoma netinkamai nustatyta. Taip pat pastebi, kad buvo parduoti tik du iš trijų dukrai padovanotų butų, tačiau visų trijų butų dovanojimo sutartyse dovanojamo turto vertė nustatyta vadovaujantis tuo pačiu metodu - VĮ „Registrų centras“ nustatyta vidutinė rinkos verte. Ši aplinkybė, anot pareiškėjų, įrodo, kad šalys elgėsi sąžiningai ir neturėjo tikslo nei padidinti dovanojamo nekilnojamojo turto vertės, nei išvengti mokesčių.

Atkreipia dėmesį į tai, kad VMI prie FM sprendime, pagrįsdama argumentus, kad butų dovanojimo sandoriais buvo siekiama padidinti turto vertę, pateikė lentelę, kurioje 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartyse nurodyta butų vertė lyginama su butų įsigijimo/pastatymo verte: Buto Nr. 2, įsigijimo/pastatymo išlaidos sudarė 55 582 Lt, Buto Nr. 23 – 31 052 Lt. Remiantis šia lentele pareiškėjai daro išvadą, kad, VMI prie FM nuomone, dovanojimo sandoriuose turėjo būti nurodyta ne VĮ „Registrų centras“ nustatyta butų vidutinė rinkos vertė, o jų pastatymo išlaidos. Tačiau, pabrėžia, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą dovanojamas turtas turi būti įvertintas tikrąja rinkos kaina. Teigia, kad dukrai padovanotų butų Nr. 2 ir Nr. 23 vertė padidėjo tik dėl to, kad šiuose sandoriuose buvo nurodyta didesnė vertė (nustatyta VĮ „Registrų centras“ vidutinė rinkos vertė), lyginant su šių butų pastatymo kaina.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su VMI prie FM sprendimo išvada, kad ginčo butus jau dovanojimo sandorių sudarymo metu, ketino parduoti. Paaiškina, kad J. V. 2014 m. sausio 31 d. įgaliojimą tėvui išdavė ne tik parduoti ar įkeisti jai dovanotus butus, bet ir atstovauti įregistruojant jų baigtumą, atstovauti jai santykiuose su bet kokiais trečiaisiais asmenimis, teikiančiais komunalines ar ryšių paslaugas, sudaryti sutartis su šiais asmenimis, duoti sutikimus tretiesiems asmenimis dėl remonto/rekonstrukcijos ir t. t. Tokios pat atstovo teisės buvo numatytos ir 2014 m. rugsėjo 18 d. įgaliojime. Įgaliojimai J. V. buvo suteikti ne dėl to, kad jau iš karto buvo planuojama parduoti butus, o dėl to, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu J. V. tik neseniai buvo sukakę 18 metų, tuo metu ji buvo moksleivė ir neturėjo nekilnojamojo turto disponavimo patirties (tuo labiau, kad visi dovanoti butai buvo nebaigtos statybos).

Nesutinka ir su VMI prie FM vertinimu, kad tai, jog įgaliojimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išduotas dar 2014 m. sausio 31 d., o šis butas buvo parduotas praėjus devyniems mėnesiams nuo įgaliojimo išdavimo (2014 m. spalio 28 d.), įrodo, jog pardavimui ruoštasi iš karto po dovanojimo sandorio sudarymo. Atkreipia dėmesį, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki šio nėra parduotas, nors tokia teisė J. V. buvo suteikta tuo pačiu įgaliojimu, kaip ir butui Nr. 2. Sprendimas parduoti butus buvo priimtas gerokai vėliau, kai J. V. susidūrė su finansinėmis problemomis dėl lėšų stygiaus daugiabučiui namui užbaigti bei įsipareigojimams įvykdyti.

Pareiškėjai neigia, kad J. V. padovanoti butai buvo parduoti už kainą, artimą jų rinkos vertei, nurodytai dovanojimo sutartyse, taip išvengiant GPM bei PVM (ar jų dalies) mokėjimo. Pastebi, kad kainų skirtumas yra gana ženklus: Buto Nr. 2 rinkos vertė 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartyje yra nurodyta 109 000 litų, o UAB „A.“ jis buvo parduotas už 140 000 litų, t. y. apie 25 proc. didesne kaina; Buto Nr. 23 vertė 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartyje yra nurodyta 65 700 litų, o jis buvo parduotas B. ir E. V. už 90 000 litų, t. y. apie 20 proc. didesne kaina.

Paaiškino ir tai, kad padovanojus tris butus dukrai J. V., šie butai tapo jos asmenine nuosavybe ir jiems nebepriklausė. Todėl faktiškai butai buvo atskirti nuo jungtinės sutuoktinių nuosavybės ir į juos nebebuvo galima nukreipti reikalavimų, kylančių iš pareiškėjo J. V. (arba jo sutuoktinės) veiklos. Pažymi, kad tokie sandoriai yra leistini pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o jų veiksmai neprieštaravo nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ), nei Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPMĮ) nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatoms.

Pastebi, kad vykdant individualią veiklą bei statant daugiabutį gyvenamąjį namą, projekto įgyvendinimo sėkmę lėmė ne tik pareiškėjo J. V. gebėjimas planuoti ar numatyti projekto vykdymo išteklius, bet ir kiti veiksniai. Pareiškėjai prieš 2007-2010 metų pasaulinę ekonominę krizę per brangiai įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir manė, kad nekilnojamojo turto kainos tik kils ir pastačius daugiabutį namą ne tik pavyks įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriams, bet ir uždirbti nemažą pelną. Tačiau kilus ekonominei krizei, situacija nekilnojamojo turto rinkoje dramatiškai pasikeitė, nekilnojamojo turto objektai labai nuvertėjo, todėl ir žadėjęs būti labai pelningu daugiabučio namo statybos projektas tapo nuostolingas. Pažymi, kad šių aplinkybių jie negalėjo numatyti.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su Inspekcijos išvadomis, kad dovanodamas savo tėvui V. V. du butus (butą Nr. 12 ir butą Nr. 21), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, J. V. siekė mokestinės naudos. Pastebi, kad nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai nedraudžia sudaryti dovanojimo sandorių su šeimos nariais ir artimais giminaičiais. Įstatymo leidėjai numatė, kad tokie sandoriai neapmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu, taip pat numatė daug mažesnes notarines rinkliavas už tokių sandorių sudarymą. Nurodo, kad už 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartis, pagal kurias E. V. sutuoktiniui J. V. padovanojo bendros jungtinės nuosavybės teise po ½ dalį turėtų butų Nr. 12 ir Nr. 21, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, remiantis šių sandorių sudarymo metu galiojusiais įkainiais už nekilnojamojo daikto dovanojimo sutuoktiniui, tėvams, vaikams (įvaikiams), seneliams, vaikaičiams ar mainų tarp šių asmenų sutarties patvirtinimą imamas 50-80 litų notaro atlyginimas, o už nekilnojamojo daikto perleidimo, perdavimo už turtinę skolą (skolos padengimo) ar turto perleidimo už rentą sutarties, išskyrus 1.9 punkte nurodytą sutartį, patvirtinimą buvo imamas 0,45 procento (bet ne mažiau 100 Lt ir ne daugiau 20 000Lt) nuo perleidžiamo turto vertės notaro atlyginimas. Jei 1/2 dalis buto Nr. 12 būtų buvusi dovanota E. V. tiesiogiai V. V., notaro atlyginimas už 1/2 dalies nuo E. V. dalies dovanojimą būtų apie 250 litų, o už J. V. 1/2 dalį – dar 50-100 litų. Jei 1/2 dalis buto Nr. 21 būtų buvusi dovanota E. V. tiesiogiai V. V., notaro atlyginimas už ½ nuo E. V. dalies dovanojimą būtų apie 175 litus, o už J. V. 1/2 dalį dar 50-100 litų. Skirtumas tarp mokamos notarinės rinkliavos tiesioginio dovanojimo atveju ir netiesioginio dovanojimo atveju būtų buvęs apie 425 litus. Pareiškėjų vertinimu, tai pakankamai ženkli suma, kuri ir lėmė sprendimą 2013 m. gruodžio 9 d. sudaryti dvi butų dalių (po 1/2) dovanojimo sutartis, pagal kurias E. V. sutuoktiniui J. V. padovanojo bendros jungtinės nuosavybės teise turėtų buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dalis (po 1/2d.), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tai, kad šiuo atveju kaip papildomas faktorius atsirado mokestinė nauda, pareiškėjų įsitikinimu, nepaneigia aplinkybės, kad buvo siekta ekonominės naudos sutaupant notarui mokamo atlyginimo sąskaita.

Pareiškėjai VMI prie FM išvadas, kad jau sudarydamas 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartis su savo tėvu V. V., J. V. tariamai ketino šiuos butus parduoti tretiesiems asmenims, nes statybos finansinės problemos jam turėjo būti žinomos jau tuomet, laiko nepagrįstomis. Paaiškina, kad dovanojimo sutartys, kuriomis butai padovanoti V. V., buvo sudarytos 2013 m. gruodžio 20 d. Butas Nr. 12 buvo parduotas 2014 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „E. b. g.“, o butas Nr. 21 G. J. S. – 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Laiko tarpas tarp dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo yra daugiau nei 9 mėnesiai ir tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį J. V. vykdomo verslo situacija pablogėjo, atsirado nauji rizikos veiksniai.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl buto pardavimo G. J. S. ir MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo paaiškina, kad su G. J. S. 2013 m. liepos 25 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis (toliau – Preliminarioji sutartis), pagal kurią šalys susitarė dėl buto statomame daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo sąlygų. G. J. S. Preliminariąja sutartimi įsipareigojo pardavėjui sumokėti 110 000 Lt. Šiuos pinigus G. J. S. sumokėjo. Akcentuoja, kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta, kai dar tebevyko statybos darbai ir G. J. S. pageidaujamas butas dar nebuvo pastatytas. Pastačius butą paaiškėjo, kad G. J. S. lūkesčiai buvo kitokie, todėl jis atsisakė pirkti pastatytą butą. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis Preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais nebuvo pasirašyta, todėl ji neteko galios. Todėl J. V. atsirado pareiga grąžinti pagal Preliminariąją sutartį sumokėtus pinigus G. J. S.. Kadangi visi pinigai tuo metu buvo investuoti į daugiabučio namo statybos užbaigimą, pareiškėjas greitai to negalėjo padaryti, todėl G. J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, reikalaudamas iš J. V. priteisti 160 000 Lt pagal preliminariąją sutartį, taip pat jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. preliminariuoju sprendimu (kuris nebuvo apskųstas, todėl įsiteisėjo) civilinėje byloje Nr. 2-3908-656/2014 iš pareiškėjų G. J. S. naudai priteisė 160 000 litų skolos, 1161,64 litų palūkanų, 2857,14 litų delspinigių, 5 procentai procesinių palūkanų, po 1 070 litų bylinėjimosi išlaidų. Tarpusavio nuolaidų būdu sutarus dėl sąlygų tarp J. ir E. V. ir G. J. S. buvo sudaryta taikos sutartis vykdymo procese. J. ir E. V. įsipareigojo sumokėti išieškotojui 176 000 (šimtą septyniasdešimt šešis tūkstančius) litų ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šios taikos sutarties įsigaliojimo. Šalys, pasirašydamos šią taikos sutartį, patvirtino, kad išsprendė visus tarpusavio ginčus, dėl 2013 m. liepos 25 d. Preliminarios sutarties. Pažymi, kad mokesčių administratoriui yra pateiktas G. J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškimas antstoliui, kuriame nurodyta, kad jis atsisako išieškojimo vykdomosiose bylose, kuriose vykdomas vykdomasis dokumentas, išduotas Vilniaus apygardos teismo, siekiant įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. preliminarųjį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3908-656/2014 ir prašo nutraukti visas vykdomąsias bylas. Be to, yra pateiktas G. J. S. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas antstoliui, kad būtų nuimti pareiškėjų turto areštai ir nurodyta, kad jie visą skolą G. J. S. grąžino ir jis jokių priekaištų jiems neturi. Iš šių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjai įvykdė savo įsipareigojimus G. J. S., prisiimtus taikos sutartimi vykdymo procese.

Nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, kuria J. V. tėvas V. V. pardavė G. J. S. jam nuosavybės teise priklausiusį 46,36 kv. m. butą. Sutartyje nurodyta 80 000 litų pardavimo kaina atitiko tuo metu buvusią jo rinkos kainą, atsižvelgus į parduodamo buto plotą, įrengimo laipsnį bei šalių tarpusavio derybas. Pabrėžia, kad pasirašant šią pirkimo pardavimo sutartį, Preliminarioji sutartis jau buvo netekusi galios. Be to, skyrėsi Preliminariosios sutarties bei pirkimo-pardavimo sutarties šalys, sutarties dalykas, sutarties kaina ir kitos aplinkybės, todėl jas sujungti, pareiškėjų vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl, pareiškėjų nuomone, nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 str. 1 d. normos, o Sprendimuose ir Patikrinimo akte padarytos išvados neatitinka surinktų įrodymų.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka ir su VMI prie FM išvada, kad žemės sklypo daugiabučio namo statybai įsigijimui patirtos išlaidos nėra susijusios su jų gautomis pajamomis už parduotus butus bei automobilių stovėjimo aikštele ir, kad skaičiuojant butų įsigijimo kainas ir kitų su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas, į jas negalėjo būti įtrauktos išlaidos, tenkančios žemės sklypo įsigijimui. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pažymi, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo įsigytas daugiabučio namo statybai, o ne asmeniniams pareiškėjų poreikiams tenkinti. Žemės sklypas yra įkeistas bankui, užtikrinant 213681,65 Eur (737800 Lt) paskolą. Kredito grąžinimo terminas – 2037 m. spalio 31 d. Dėl šių aplinkybių nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis namas, pasirašant butų pirkimo pardavimo sutartis negalėjo būti perleistos pirkėjams. Šiuo metu šiame sklype yra pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, kitą sklypo dalį, kuri nėra užstatyta, užima daugiabučiui namui eksploatuoti reikalinga teritorija (automobilių stovėjimui, įvažiavimui į kiemą ir požeminę aikštelę, kitoms namo gyventojų reikmėms). Šis žemės sklypas, kuriame pastatytas daugiabutis namas negali būti panaudotas kitoms reikmėms - tik daugiabučio namo gyventojų reikmėms. Dėl to mano, kad žemės sklypo įsigijimo išlaidos pagrįstai buvo priskirtos butų įsigijimo kainai ir turėtų būti pripažintos kaip daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos išlaidos.

Pažymi, kad ginčijamuose MGK sprendimuose iš esmės pakartoti VMI prie FM 2017 m. birželio 28 d. Patikrinimo aktuose Nr. (21.60-32)-FR0680-291 ir Nr. (21.60-32)-FR0680-292 (toliau – Patikrinimo aktai) nurodyti motyvai, o jų atsikirtimuose bei skunduose pateikti argumentai buvo atmesti nepateikiant jokių pagrįstų motyvų.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI prie FM atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus (el. byla, I t., b. l. 172-192, II t., b. l. 1-24). Atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl mokestinės naudos siekimo ir nurodo, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Dėl minėtų MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygų nustatymo kartu konstatuojamas ir mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas, taigi mokesčių mokėtojo veiksmai nelaikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (LVAT 2013-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A602-1718/2013, LVAT 2016-02-08 nutartis adm. byloje Nr. A-145-602/2016).

Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog J. V. ir jo sutuoktinės E. V. vardu 2006 m. rugsėjo 6 d. mainų sutarties pagrindu įregistruotas žemės sklypas su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiame žemės sklype pareiškėjas pastatė daugiabutį gyvenamąjį namą (VĮ „Registrų centras“ duomenimis – nebaigtas statyti, statybos pradžios metai – 2010 m., pabaigos metai – 2013 m., baigtumo procentas nuo 10 iki 54 proc., butų skaičius - 31). Nurodyto žemės sklypo su pastatais adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), Vilniuje. J. V. ir E. V. 2011–2014 m. daugiabučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavė 26 butus, automobilių saugyklą. Pareiškėjai 2013 m. susijusiems asmenims (dukrai J. V. ir pareiškėjo tėvui V. V.) padovanojo penkis butus, iš kurių keturi per trumpą laiko tarpą 2014 metais buvo parduoti tretiesiems asmenims.

Paaiškina, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių yra neapmokestinamos. Remiantis patikrinimo metu surinktais įrodymais, nustatyta, kad J. ir E. V. įformino dviejų butų (Buto Nr. 2 ir Buto Nr. 23) dovanojimo dukrai J. V. sandorius, kuriais padidino turto įsigijimo kainą, kad juos pardavus neatsirastų arba būtų kuo mažesnis skirtumas tarp butų įsigijimo ir pardavimo kainų. Kadangi dukra J. V. du jai dovanotus butus (Butą Nr. 2 ir Butą Nr. 23), įvertintus 109000 Lt ir 65700 Lt, pardavė atitinkamai UAB „A.“ už 140000 Lt ir B. ir V. V. už 90 000 Lt, t. y. už artimas dovanojimo sutartyje nustatytas kainas, todėl jai susidarė minimalios mokėtinos į biudžetą GPM sumos ir neatsirado prievolės nuo visų gautų turto pardavimo pajamų skaičiuoti PVM.

Atsiliepimas

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad J. V. mokesčių administratoriui teikė prieštaringus paaiškinimus dėl butų dovanojimo dukrai aplinkybių. VMI prie FM taip pat kritiškai vertina pareiškėjų paaiškinimus, kad dovanotus butus buvo būtina parduoti dėl lėšų stygiaus vykdomam projektui užbaigti. Pažymi, kad J. V., kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą, prieš atlikdamas dovanojimo sandorius, privalėjo apskaičiuoti ir nustatyti savo veiklos rezultatui – pastatytame daugiabučiame gyvenamajame name parduodamiems butams – tokias pardavimo kainas, kad jo veikla nebūtų nuostolinga. Atsakovės manymu, dar iki dovanojimo sandorių jau buvo galima numatyti, kad trijų butų panaudojimas (dovanojimas) savo reikmėms reikalaus papildomų finansinių išteklių ir, jei šiuos butus J. ir E. V. būtų pardavę patys, o ne juos padovanoję, jie būtų gavę 230 000 Lt pajamų (2014 m. saplio 28 d. sandoriu iš UAB „Aloresta“ – 140 000 Lt; 2014 m. spalio 3 d. sandoriu iš B. ir E. V. – 90 000 Lt), iš kurių J. V. ir būtų dengęs savo individualioje veikloje patirtas išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjų paaiškinimus, kad dukrai J. V. dovanoti butai buvo parduoti dėl lėšų stygiaus, siekiant užbaigti J. V. vykdomą daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektą, atsakovės teigimu, paneigia jų pačių dukters paaiškinimas, kad gautos pajamos iš UAB „A.“ už Buto Nr. 2 pardavimą (už 140 000 Lt) buvo panaudotos jų asmeninėms reikmėms, t. y. dviejų dukrai dovanotų butų - Buto Nr. 1 ir Buto Nr. 2 apjungimui, kuriuose šiuo metu gyvena J. ir E. V. šeima.

Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad nepraėjus nė dviems mėnesiams nuo Buto Nr. 2 dovanojimo sandorio sudarymo, 2014 m. sausio 31 d. notaras patvirtino įgaliojimą, kuriuo J. V. įgaliojo savo tėvą J. V. savo nuožiūra ir savo nustatytomis sąlygomis, įskaitant kainą, parduoti ar įkeisti jai priklausantį butą. Butas Nr. 2 buvo parduotas po 9 mėn., t. y. 2014 m. spalio 28 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, atsakovė daro išvadą, kad jau po dovanojimo sandorio buvo planuojama vykdyti tolimesnius veiksmus, parduoti butą.

Kad butų dovanojimo sandoriais buvo siekiama padidinti turto vertę tam, kad vėliau juos pardavus būtų kuo mažesnis skirtumas tarp jų įsigijimo ir pardavimo kainų, nuo kurių skaičiuojamas GPM, anot atsakovės, įrodo ir 2016 m. balandžio 19 d. atliktų J. ir E. V. mokestinių tyrimų metu pagal jų pateiktus dokumentus nustatytos sąlyginai žemos parduodamų/dovanojamų butų įsigijimo/pastatymo vertės. Atsakovė daro išvadą, kad šiuo atveju J. V. buvo tik tarpininkė, tam, kad pareiškėjai išvengtų mokesčių mokėjimo nuo jų vykdomos ekonominės veiklos - prekybos nekilnojamuoju turtu. Šiuo atveju mokestinę naudą gavo ne asmenys, kuriems mokesčio bazė buvo formaliai perkelta, o asmenys, perkėlę mokesčio bazę – J. ir E. V. Todėl vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, atkūrus iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, atsakovės įsitikinimu, patikrinimo aktuose pagrįstai neatsižvelgta į tarpinius 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo dukrai J. V. sandorius, ir vertinta, kad pareiškėjai patys pardavė butus ir gavo 230000 Lt (140000+90000) pajamų.

Dėl butų pareiškėjo V. V. dovanojimo ir pardavimo sandorių atsakovė nurodė, kad šių sandorių tikslas taip pat buvo gauti mokestinę naudą. Tai, anot atsakovės, įrodo patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės. Nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d., prieš Buto Nr. 12 ir Buto Nr. 21 dovanojimą pareiškėjo tėvui V. V., pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė dvi nurodytų butų dovanojimo sutartis, pagal kurias E. V. sutuoktiniui J. V. padovanojo po 1/2 dalį bendros jungtinės nuosavybės teise turėtų Butų Nr. 12 ir Nr. 21, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo E. V. dovanotų butų dalies gautos pajamos (natūra) (jei J. V. ir E. V. būtų kartu padovanoję minėtus butus), vadovaujantis GPMĮ 3, 9 straipsnių nuostatomis, būtų priskiriamos V. V. apmokestinamoms pajamoms. Ši dovana būtų apmokestinama, kaip gautos pajamos natūra ir V. V. būtų turėjęs mokėti GPM nuo padovanoto turto vertės. Tokiu būdu, siekiant išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, E. V. ir įformino dvi dovanojimo sutartis vyrui, pagal kurias šie du butai atiteko sutuoktiniui J. V., kad šis galėtų juos padovanoti savo tėvui. Kaip minėta, remiantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktu, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių yra neapmokestinamos. J. ir E. V., siekdami mokestinės naudos ir turėdami tikslą išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, įformino dviejų butų (Nr. 12 ir Nr. 21) dovanojimo sandorius, kuriais padidino turto įsigijimo kainą, kad juos pardavus būtų kuo mažesnis skirtumas tarp jų įsigijimo ir pardavimo kainų. Kadangi J. V. tėvas V. V. du jam padovanotus butus (Nr. 12 ir Nr. 21), šalių įvertintus 111 000 Lt ir 77 900 Lt, pardavė UAB „E. b. g.“ už 120000 Lt ir G. J. S. – už 80000 Lt, t. y. už artimas dovanojimo sutartyje nustatytas kainas, todėl V. V. susidarė minimalios mokėtinos į biudžetą GPM sumos ir neatsirado prievolės nuo visų gautų turto pardavimo pajamų skaičiuoti PVM.

Pažymi, kad šio patikrinimo metu nustatyti tėvui V. V. sudaryti butų dovanojimo bei vėlesni jų pardavimo sandoriai nebuvo vienkartiniai. J. ir E. V. ir anksčiau vykdė GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies 4 punkte numatytiems, susijusiems asmenims dovanojimo sandorius, tikslu padidinti jų vertę, kad būtų kuo mažesnis skirtumas tarp įsigijimo ir pardavimo kainų. 2009 m. liepos 20 d. atlikto mokestinio tyrimo už 2005 – 2008 m. laikotarpį metu buvo nustatyta, kad J. V. nurodytu laikotarpiu vykdydamas kito daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą, taip pat vykdė dovanojimo sandorius savo tėvui V. V.. Mokestinių patikrinimų metu pateiktuose paaiškinimuose J. V. nurodė, kad butai buvo dovanojami kaip atsiskaitymas už tėvo paskolintas lėšas statybų projekto vykdymui bei fizinį darbą vykdant statybos darbus.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad J. V. paaiškinimai dėl butų dovanojimo tėvui aplinkybių yra prieštaringi. J. V. 2015 m. spalio 28 d. paaiškinime nurodė, kad du butus perleido tėvui, kad jis (tėvas) padengtų jo vardu kredito įstaigos suteiktą 400 000 Lt paskolą. Kitame – 2016 m. sausio 11 d. paaiškinime J. V. teigia, kad tėvui du butai buvo padovanoti – vienas gyventi, kadangi šiuo metu butą nuomoja, o kitą butą turėjo padovanoti jo broliui, kadangi jis turi senos statybos butą, įsigytą už paskolą. 2016 m. gruodžio 5 d. pateiktame paaiškinime J. V. jau nurodė, kad butus tėvui padovanojo tam, kad būtų atskirtas turtas, kuriuo jis disponuoja verslo reikalais nuo šeimos turto. Kadangi jo tėvas yra pensininkas, ligotas žmogus ir gyvena nuomojamame bute, o pensija yra maža, tai jis kartu su tėvu nusprendė, kad viename jam padovanotame bute jis (tėvas) pats gyvens, o kitą tėvas išnuomos ir tai būtų jam papildomas pragyvenimo šaltinis. J. V. teiginys, kad dovanojo tėvui du butus, kad juos pardavęs padengtų 400 000 Lt kreditą, kuris buvo naudojamas finansuojant jo vykdytą statybos projektą, anot atsakovės, rodo, kad gauti lėšų kredito padengimui, dovanojimo sandoriai buvo nereikalingi, nes savo vykdytos individualios veiklos išlaidas J. V. turėjo dengti iš gautų pajamų pardavęs butus, todėl J. V. pats galėjo parduoti šiuos butus ir gautomis lėšomis padengti įsiskolinimus, atsiradusius vykdant ekonominę veiklą. Tuo labiau, kad jam tai buvo nesunku padaryti, nes pats J. V. 2016 m. sausio 11 d. paaiškinime nurodė, kad „tuo metu buvo daug norinčių įsigyti butus šiame name, o laisvų butų jau nebuvo“.

Atsakovė kritiškai vertina J. V. tėvo V. V. paaiškinimus dėl butų dovanojimo ir pardavimo aplinkybių. V. V. 2016 m. rugsėho 26 d. pateiktame paaiškinime dėl sūnaus dovanotų butų, nurodė, kad Butą Nr. 21 padovanojo jam, kad jis jį išnuomotų ir turėtų papildomą pragyvenimo šaltinį, nes neužtenka gaunamos pensijos, o Bute Nr. 12 jis planavo gyventi, nes butas yra 1 aukšte. Kadangi jis turėjo sukaupęs lėšų, planavo samdyti darbininkus ir užbaigti šių butų įrengimo darbus. Dėl butų pardavimo aplinkybių V. V. nurodė, kad Butą Nr. 12 ir Butą Nr. 21 turėjo parduoti dėl paskolos kredito įstaigai grąžinimo, nes jai bankrutavus, buvo prarasta galimybė pratęsti sutartį ir teko grąžinti paskolą. Butų pirkėjais pasirūpino jo sūnus, jis davė jam įgaliojimą sutvarkyti visus su pardavimu susijusius klausimus. Visus reikalus tvarkė J. V., todėl pinigai ėjo per jo sąskaitas, o mokant grynais – pro jo rankas. Jis tik stebėjo, kad būtų padengta paskola. Tačiau įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, nustatyta, kad V. V. neturėjo finansinių galimybių įsirengti butų, kad viename iš jų galėtų gyventi pats, o kitą išnuomotų. Nors paaiškinime V. V. teigė, kad turėjo santaupų ir planavo samdyti darbininkus bei užbaigti butų įrengimo darbus, tačiau mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad V. V. 2011-2012 m. paėmė paskolas iš kredito įstaigos, kurias naudojo kitiems tikslams bei suteikinėjo paskolas kitiems fiziniams asmenims. Kad V. V. neturėjo finansinių galimybių užbaigti butų įrengimo darbus įrodo „Swedbank“, AB pateikta informacija apie momentinių kreditų gavimą ir jų panaudojimą V. V. vartojimo reikmėms tenkinti. Atlikus V. V. kreditos įstaigos 2011 – 2012 m. išduotų paskolų, kurių paskirtis - smulkiam verslui, analizę, nenustatyta, kad V. V. jas būtų naudojęs sūnaus dovanotų butų įrengimui.

Nustatyta ir tai, kad nepraėjus dviem mėnesiams nuo Buto Nr. 12 ir Buto Nr. 21 tėvui dovanojimo sandorių sudarymo, 2014 m. sausio 31 d. notaro biure buvo patvirtintas įgaliojimas, kuriuo V. V. įgaliojo savo sūnų J. V. savo nuožiūra ir savo nustatytomis sąlygomis, įskaitant kainą, parduoti ar įkeisti jam priklausančius butus. Šie butai buvo parduoti po 9 mėnesių, t. y. 2014 m. rugsėjo 25 d. ir 2014 m. spalio 8 d. (G. J. S. už 80000 Lt ir UAB „Easy business group“ už 120000 Lt). Atsižvelgiant į tai, atsakovė daro išvadą, kad jau po dovanojimo sandorio sudarymo buvo planuojama vykdyti tolimesnius veiksmus, t. y. butų pardavimo sandorius. Kadangi dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių, pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą yra priskiriamos gyventojo neapmokestinamosioms pajamoms, įvertinus aukščiau aprašytą, konstatuoja, kad J. V. ir E. V., siekdami mokestinės naudos ir turėdami tikslą išvengti GPM ir PVM mokėjimo, įformino nurodytų butų dovanojimo sandorius, kuriais padidino turto (butų) įsigijimo kainą, kad juos pardavus neatsirastų skirtumo (arba būtų kuo mažesnis) tarp jo įsigijimo ir pardavimo kainų. V. V. buvo tik tarpininkas, kad pareiškėjai išvengtų mokesčių mokėjimo nuo jų vykdomos ekonominės veiklos - prekybos nekilnojamuoju turtu.

Atsiliepimas

Dėl pareiškėjų pajamų, gautų iš G. J. S., apmokestinimo atsakovė atsiliepime rėmiasi nagrinėjamu laikotarpiu galiojančio GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatomis, pagal kurias pajamomis laikomos pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gyventojo gautas atlygis už jo atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas, kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Taip pat nurodo, kad pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, t. y. kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d., pats arba per įgaliotą asmenį savo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui privalo pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestino laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

Patikrinimo metu nustatytos pareiškėjo tėvui priklausančio buto Nr. 21 pardavimo (pagal 2014 m. rugsėjo 25 d. sutartį) bei atsiskaitymo už jį aplinkybės patvirtina, kad būtent pareiškėjas, atstovaudamas V. V., parduodant pastarajam dovanotą butą, pagal šio buto pirkėjo G. J. S. 2016 m. liepos 12 d. ir 2017 m. gegužės 24 d. pateiktus paaiškinimus, faktiškai gavo ne 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus 80 000 Lt, o 176 000 Lt, t. y. 96 000 Lt daugiau, kurių nedeklaravo ir mokėtino GPM nesumokėjo. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis G. J. S. jam teismo priteistą sumokėti skolą grąžino grynaisiais pinigais. Todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu, 96 000 Lt pagrįstai pripažinti pareiškėjų nedeklaruotomis pajamomis.

Dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės E. V. išlaidų, vykdant statybos darbus, pripažinimo paaiškina, kad patikrinimo medžiaga rodo, jog pareiškėjai, pažeisdami GPMĮ 19 straipsnio nuostatas, metinėse pajamų deklaracijose už 2011— 2014 m. deklaruodami turto (butų) įsigijimo kainas ir kitų su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumas, žemės sklypo įsigijimo išlaidas nepagrįstai priskyrė butų įsigijimo kainai, nes žemė, ant kurios pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, nebuvo parduota butų pirkėjams ir šis žemės sklypas iki šiol jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjams. Atsakovė savo išvadas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.394 str. 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Patikrinimo medžiaga patvirtina, kad J. ir E. V. butų pirkėjams žemės sklypo (ar jų dalių), kuriame pastatytas minėtas namas, nepardavė. Sutartyse nurodyta, kad žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis priklauso pardavėjams. Atkreipia dėmesį, kad kai kuriose sutartyse (2014 m. sausio 9 d. Nr. EP16, Nr. EP19, Nr. EP20, Nr. EP23, 2014 m. sausio 13 d. Nr. EP33, 2014 m. vasario 20 d. Nr. EP166) tiksliai nurodyta, kad ir po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo žemės sklypas lieka pardavėjų nuosavybėje. Todėl mokesčių administratorius, vertindamas sutuoktinių J. ir E. V. deklaruotas apmokestinamąsias pajamas, gautas už butų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimą, pagrįstai į šių butų įsigijimo ir kitas su jų pardavimu susijusias išlaidas neįskaitė išlaidų patirtų už žemės sklypo įsigijimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas J. V. palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skundų reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasis skunduose išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjų skundų reikalavimais nesutiko ir prašė jų netenkinti remdamasis atsiliepimo į skundus argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuotų GPM ir PVM bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo.

Nustatyta, kad VMI prie FM Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimų skyriaus II poskyris atliko pareiškėjų GPM ir PVM už 2011-2014 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Nustatyta, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys (pareiškėjai, jų dukra J. V. ir pareiškėjo J. V. tėvas V. V.), sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, siekė mokestinės naudos, t. y. pasinaudodami GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata (dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos), siekė išvengti GPM mokėjimo, kuris atsirastų pareiškėjams tiesiogiai perleidus (pardavus) ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Todėl, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą, mokesčių bazė perkelta pareiškėjams. Be to, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjai nedeklaravo dalies iš G. J. S. gautų pajamų (96 000 Lt) už parduotą butą Nr. 21. Įvertinus patikrinimo metu nustatytus GPMĮ ir PVMĮ pažeidimus, pareiškėjams papildomai apskaičiuotas mokėtinas GPM ir PVM: pareiškėjui J. V. – 29013,85 Eur GPM, 9728,62 Eur GPM delspinigių, 2901 Eur GPM bauda, 10806,88 Eur PVM, 2864,16 PVM delspinigių ir 1081 PVM bauda; E. V. - 25767,63 Eur GPM, 8959,42 Eur GPM delspinigių, 2577 Eur GPM bauda, 10806,88 Eur PVM, 3082,53 Eur PVM delspinigių, 1081 Eur PVM bauda (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, II t., b. l. 36-55; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, I t., b.l. 31-49).

Patikrinimo metu apskaičiuoti mokesčiai patvirtinti VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais Nr. (21.131.-31-5)-FR0682-53 ir Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 15-27; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, I t., b. l. 13-23).

Išnagrinėjusi mokestinį ginčą išansktine ne per teismą tvarka, MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. S-250(7-209/2017) ir Nr. S-251(7-209/2017) patvirtino atsakovės sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, II t., b. l.145-165; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, II t. b. l. 146-163).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1600) savo dukrai J. V. padovanojo 41,30 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – Butas Nr. 1; MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., 56-57). Šalys dovanojamą turtą įvertino pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę, t. y. 69 200 Lt. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, minėtas butas yra neparduotas (sutuoktiniai šiuo adresu deklaruoja gyvenamąją vietą). Ginčo dėl šio sandorio nėra.

Pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1603) dukrai J. V. taip pat padovanojo 70,22 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – Butas Nr. 2; MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 59-61). Šalys dovanojamą turtą įvertino 109 000 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, pagal 2014 m. sausio 31 d. įgaliojimą atstovaudamas dukrai J. V. (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 76-77), šį butą pagal 2014 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė UAB „Aloresta“, atstovaujamai direktoriaus V. K., už 140 000 Lt (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 71-74). Sutartyje nurodyta, kad 140 000 Lt sumą pardavėjo atstovas gavo iš pirkėjo grynaisiais pinigais iki šios sutarties pasirašymo.

Taip pat pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1606) dukrai J. V. padovanojo 39,23 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – Butas Nr. 23; MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 62-64). Šalys dovanojamą turtą įvertino 65 700 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, pagal 2014 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimą atstovaudamas dukrai J. V., šį butą pagal 2014 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė B. ir E. V. už 90 000 Lt. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjai J. V. visą daikto kainą sumokėjo banko pavedimu į jos vardu atidarytą sąskaitą banke iki šios sutarties pasirašymo momento.

Patikrinimo metu nustatyta ir tai, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. E. V. dovanojo sutuoktiniui J. V. jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį 72,17 kv. m bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio baigtumas 54 proc. (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 102-105). Šalys dovanojamą turto dalį įvertino 55 500 Lt. Tą pačią dieną pareiškėja padovanojo pareiškėjui jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį 46,36 kv. m bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio baigtumas 54 proc. (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t ., b. l. 107-110). Šalys dovanojamą turto dalį įvertino 38 800 Lt. Netrukus po šių sandorių sudarymo, t. y. 2013 m. gruodžio 20 d., pareiškėjas jam padovanotas bei jam priklausančias nurodytų butų dalis padovanojo savo tėvui V. V.: 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1683) padovanojo 72,17 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – Butas Nr. 12; MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 65-67). Šalys dovanojamą turtą įvertino 111 000 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę; 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1686) padovanojo 46,36 kv. m bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – Butas Nr. 21; MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 68-70). Šalys dovanojamą turtą įvertino 77 600 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, pagal 2014 m. sausio 31 d. jam išduotą įgaliojimą atstovaudamas savo tėvą (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b.l. 92-93), šį butą 2014 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Easy business group“, atstovaujamai direktoriaus V. V., už 120 000 Lt (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 94-100). Sutarties 2.4 punkte nurodyta, kad 2014 m. spalio 8 d. yra gautas kreditoriaus E. M. (toliau - E. M.) sutikimas parduoti įkeistą Butą Nr. 12. Apmokėjimo sąlygose nurodyta, kad pardavėjo atstovo pareiškimu pardavėjas gavo iš pirkėjo 20 000 Lt, o likusius 100 000 Lt pirkėjas UAB „E. b. g.“ pervedė į E. M. sąskaitą banke iki šios sutarties sudarymo. Sutartyje dėl atsiskaitymo aplinkybių yra nurodyta, kad pardavėją V. V. atstovaujantis pareiškėjas pareiškė, kad gavo iš pirkėjo UAB „E. b. g.“ 100 000 Lt iki šios sutarties sudarymo. Pareiškėjas, veikdamas pagal įgaliojimą savo tėvo vardu, 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė butą Nr. 21 G. J. S. už 80 000 Lt (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 85-91). Sutartyje nurodyta vidutinė rinkos vertė 2014 m. vasario 5 d. – 94 600 Lt, šalių susitarimu pirkėjas visą daikto kainą – 80 000 Lt sumokėjo pardavėjo atstovui pareiškėjui grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu GPM apskaičiavimo deklaravimo ir mokėjimo santykius reglamentavo aktualios GPMĮ 6, 16, 17, 19, 22, 27 straipsnių redakcijos, kurios numatė, kad prie apmokestinamųjų pajamų yra priskiriamos pajamos iš ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, jeigu nekilnojamasis turtas buvo įsigytas mažiau kaip prieš penkis metus ir šios pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu, atėmus šio turto įsigijimo kainą.

Skundžiamų sprendimų turinys rodo, kad tiek vietos, tiek centrinio mokesčių administratoriaus sprendimai apskaičiuoti GPM, PVM ir su jais susijusias sumas iš esmės yra grindžiami tuo, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais tarp tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių asmenų (pareiškėjų ir dukters J. V., pareiškėjos ir pareiškėjo, pareiškėjo J. V. ir jo tėvo V. V.) buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. pasinaudojant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata (dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos) išvengti GPM mokėjimo, kuris atsirastų pareiškėjams tiesiogiai perleidus (pardavus) ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius taikė turinio viršenybės prieš formą principą, pripažindamas, jog tikrieji mokestinės naudos gavėjai buvo pareiškėjai, kuriems priklauso apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius nuo pajamų gautų pardavus minėtą turtą.

MAĮ 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas reikalauja, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis). Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad MAĮ 69 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai nustatomos dvi būtinos sąlygos: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Dėl minėtų MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygų nustatymo kartu konstatuojamas ir mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas, taigi mokesčių mokėtojo veiksmai nelaikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjai neginčija aplinkybių, susijusių su butų dovanojimo artiemiems giminaičiams ir jų tolesnio perleidimo tretiesiems asmenis sudarymo aplinkybių. Dovanojimo sandorių sudarymo metu galiojusi GPMĮ redakcija numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) (17 straipsnio 1 dalies 26 punktas). Dėl šios aplinkybės pažymėtina, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui. Akivaizdu, jog sąžiningai veikiantis asmuo (teisės subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas.

Teismas, nekartodamas VMI prie FM patikrinimo aktuose, VMI prie FM ir MGK sprendimuose išsamiai aprašytų mokestinių patikrinimų metu nustatytų faktinių aplinkybių, pareiškėjų ir kitų šių sandorių šalių paaiškinimų, juos įvertinęs, konstatuoja, kad tarp pareiškėjų ir jų dukters J. V. bei pareiškėjo tėvo V. V. sudarytais Butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, o tarpiniai sandoriai (2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 2 ir buto Nr. 23 dovanojimo dukrai bei 2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 12 bei buto Nr. 21 1/2 dalių dovanojimo pareiškėjui ir 2013 m. gruodžio 20 d. buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dovanojimo tėvui V. V. sandoriai) sudaryti turint vienintelį tikslą - išvengti GPM mokėjimo, nes pagal nurodytas GPMĮ nuostatas pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.

Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad aukščiau paminėtų butų dovanojimo sandorių šalys yra tarpusavyje susiję asmenys (pareiškėjai, jų dukra, pareiškėjo J. V. tėvas). Aplinkybė, kad tris butus pareiškėjai dukrai padovanojo tą pačią dieną, iš kurių du netrukus buvo parduoti, rodo, kad dviem iš trijų dovanojimo sandorių pareiškėjai nesiekė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygų, kaip jie teigia, o siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti mokesčių. Tiek pareiškėjai, tiek J. V. paaiškinimuose nurodė, kad butus pardavė dėl lėšų stygiaus daugiabučio namo projektui užbaigti (MGK byla Nr.6.11-(7-209/2017), I t., b. l. 111-115, 149-150, 168-169). Pirkėjų paieška, pardavimo sandoriais tretiesiems asmenims rūpinosi pareiškėjas J. V. pagal dukters ir tėvo jam išduotus įgaliojimus. Įgaliojimuose pareiškėjui buvo suteikta teisė savo nuožiūra ir savo nustatytomis sąlygomis, įskaitant kainą, atsiskaitymo tvarką ir būdus padovanotus butus parduoti ar įkeisti ir šiuo tikslu atstovauti dukrai bei tėvui visose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Pirkimo pardavimo sutarčių nuostatomis bei byloje esančiais pareiškėjų, J. V. ir V. V. paaiškinimais nustatyta, kad: pinigus (140000 Lt) už parduotą butą Nr. 2 grynaisiais pinigais gavo pareiškėjas iki sutarties pasirašymo; už parduotą butą Nr. 23 pinigai (90 000 Lt) buvo pervesti į pareiškėjo dukters J. V. sąskaitą, kuri juos perdavė pareiškėjui statyboms užbaigti; už butą Nr. 21 pinigus (80 000 Lt) gavo V. V. atstovas J. V. grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo; už butą Nr. 12 pinigus (100 000 Lt) gavo V. V. atstovaujantis J. V., iki sutarties sudarymo. Taigi, iš esmės pinigus už parduotus butus gavo pareiškėjas. Ši aplinkybė paneigia neatlygintino sandorio, t. y. nurodytų dovanojimo sutarčių turinį.

Bylos duomenys taip pat rodo, kad ginčo butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 statybos baigtumas dovanojimo sandorių sudarymo metu (2013-12-09 ir 2013-12-20) sudarė 54 proc., o po 10 mėnesių jie buvo parduoti neatlikus juose jokių papildomų darbų. Palyginus dovanotų ir vėliau parduotų butų kainą, matyti, kad sudarant dovanojimo sandorius, taip pat ir parduodant nekilnojamąjį turtą, jo kaina buvo didesnė už tikruosius pareiškėjų butų įsigijimo (statybos) kaštus. To paties nekilnojamojo turto perleidimas iš vieno asmens kitam, o po to trečiam asmeniui, įvyko per trumpą laikotarpį. Dėl pareiškėjų argumentų, kad dovanojimo sandorių sudarymo metu dovanojamo turto kaina nustatyta pagal VĮ Registrų centro vidutinę rinkos vertę ir, kad taip nustatyta kaina yra tinkama, pažymėtina, kad mokesčių administratorius kainos nustatymo teisėtumo šiuo atveju nekvestionuoja ir vertina patį dovanojimo sandorį, kaip sudarytą siekiant mokestinės naudos.

Aplinkybės, kad J. V. padovanojo J. V. po 1/2 dalį jai priklausančių butų Nr. 12 ir Nr. 21, kurie netrukus po to J. V. buvo padovanoti jo tėvui V. V., kuris šiuos butus per pareiškėją pardavė tretiesiems asmenims, taip pat patvirtina siekį išvengti mokesčių mokėjimo. J. V. tiesiogiai padovanojus jai priklausančias dalis sutuoktinio tėvui V. V., tokia dovana pagal GPMĮ 3, 9 straipsnių nuostatas būtų laikoma V. V. natūra gautomis pajamomis, kurios yra apmokestinamos GPM. Tačiau vengiant šio apmokestinimo, iš pradžių buvo įformintas J. V. priklausančių butų dalių dovanojimas sutuoktiniui, kuris netrukus kartu su jam priklausančia dalimi šiuos butus padovanojo tėvui. Jokių aiškių ir įtikinamų aplinkybių, koks tikslas buvo šių dovanojimo sandorių, nei pareiškėjai, nei V. V. iš esmės nenurodė. Per visą tikrrinimo laikotarpį pareiškėjas pateikė net kelias versijas, kokiais tikslais buvo padovanoti du butai tėvui ir kodėl jie vėliau parduoti. Pareiškėjas butų dovanojimo tėvui tikslu buvo nurodęs tai, kad butai buvo dovanojami V. V. jo gyvenimo sąlygoms pagerinti: viename bute V. V. ketino gyventi, o kitą nuomoti ir turėti papildomą pajamų šaltinį. Ši versija vertinama kritiškai, kadangi byloje esančiais VĮ „Registrų centras” duomenimis V. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Be to, iš byloje esančių paaiškinimų matyti, kad butai V. V. buvo padovanoti su daline apdaila, tačiau jokie apdailos darbai, reikalingi gyvenimui šiuose butuose ginčui aktualiu laikotarpiu atlikti nebuvo.

Pareiškėjo J. V. 2015 m. spalio 28 d. paaiškinime (MGK byla Nr.6.11-(7-209/2017), I t., b. l. 149-150) jau nurodyta, kad du butai buvo perleisti jo tėvui, kad jis padengtų 400 000 Lt skolą K. U. „V. T. k.“ (toliau – K. U.), kuri buvo naudojama jo (J. V.) vykdomų statybų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, finansavimui 2016 m. sausio 11 d. paaiškinime (MGK byla Nr.6.11-(7-209/2017), I t., b. l. 160-167) J. V. nurodė dar kitas butų tėvui dovanojimo aplinkybes, t. y., kad tėvui buvo padovanoti du butai: vienas gyventi, kadangi šiuo metu jis butą nuomoja, o kitą jis turėjo padovanoti jo broliui, nes brolis turi senos statybos butą, įsigytą už paskolą. Kadangi neužteko lėšų užbaigti statybas, nes blogai įvertino savo galimybes, jis paprašė, kad šiuos butus tėvas parduotų.

Taigi, pagrindinė priežastis, nurodyta šiuose paaiškinimuose, kad dovanotus butus reikėjo parduoti - jo tėvo V. V. paimto kredito iš K. U., kurio lėšomis buvo vykdoma individuali veikla, jai bankrutavus, grąžinimas bei lėšų stygius užbaigti vykdomą projektą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vėliau buvo iškelta versija, kad pareiškėjas tėvui padovanojo butus dėl to, kad būtų atskirtas turtas, kuriuo disponuoja verslo reikalais, nuo šeimos verslo (MGK byla Nr.6.11-(7-209/2017), I t., b. l. 168-171). Tokias pačias dovanotų butų pardavimo priežastis pateikė ir pati E. V. 2016 m. lapkričio 30 d. paaiškinime (MGK byla Nr.6.11-(7-210/2017), I t., b. l. 170-171). Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, pastatytas daugiabutis namas ir jame suformuotas 31 butas pareiškėjams kaip sutuoktiniams priklausė jungtinės nuosavybės teise ir dėl to nebuvo būtina juos dovanojant atskirti nuo šeimos verslo, nes visas neparduotas turtas (butai) ir taip liktų šeimai.

Atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus, mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus apie jų finansinę padėtį, nurodytus sunkumus vykdant daugiabučio namų projektą (apyvartinių lėšų stygius), darytina išvada, kad pareiškėjai nuo pat pradžių žinojo, kad šiam projektui užbaigti jie privalės parduoti dovanotus butus. Nepaisant to, jie sudarė butų dovanojimo sandorius su artimais giminaičiais, turėdami tikslą, vėliau juos pardavus, sumažinti skirtumą tarp kainų, numatytų dovanojimo ir pardavimo sutartyse, nuo kurio mokamas GPM. Be to, byloje esantys ankstensių mokestinių tyrimų duomenys rodo, kad pareiškėjas ir anksčiau su tėvu V. V. sudarinėjo nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, tikslu išvengti mokesčių mokėjimo. Taigi, įvertinus su ginčo butais atliktų veiksmų seką, atsižvelgus į minėtų butų dovanojimo ir pardavimo sandoriuose kintančią turto vertę, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog tokiu būdu buvo siekta mokestinės naudos. Taip pat mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog butus buvo siekiama parduoti dar iki dovanojimo sandorių sudarymo, o pareiškėjai sudarydami dovanojimo sandorius, padidino parduodamų butų įsigijimo kainą, siekdami išvengti GPM. Kaip jau minėta, pareiškėjų dukra J. V. ir pareiškėjo tėvas V. V. pagal GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies 4 punktą – susiję asmenys, todėl galimybė sudaryti tarpinius sandorius, turint tikslą gauti mokestinę naudą yra reali. Mokesčių administratorius nustatė, kad tuo atveju, jei pareiškėjai nebūtų sudarę butų dovanojimo sutarčių, o šį turtą būtų pardavę patys tiesiogiai, vadovaujantis GPMĮ 6 ir 19 straipsnių nuostatomis, jų gautos pajamos būtų apmokestintos pajamų mokesčiu.

Taigi, mokesčių administratorius ginčo situacijoje MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė pagrįstai ir tinkamai, pripažindamas, kad butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis (2014-09-25 - buto Nr. 21, 2014-10-03 - buto Nr. 23, 2014-10-08 - buto Nr. 12 ir 2014- 10-28 - buto Nr. 2) pardavė ir pajamas faktiškai gavo patys pareiškėjai, o J. V. ir V. V. tebuvo tik tarpininkai, padėję pareiškėjams išvengti PVM mokėjimo nuo gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, MAĮ 69 straipsnio nuostatas bei jas aiškinančią LVAT praktiką, konstatuoja, jog VMI prie FM pagrįstai ginčo situacijoje taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas, atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, ir neatsižvelgė į tarpinius 2013 m. gruodžio 9 ir 20 d. dovanojimo šeimos nariams sandorius ir vertino, kad sutuoktiniai patys pardavė butus ir gavo jų pardavimo pajamas: 140000 Lt už butą Nr. 2, 90000 Lt už butą Nr. 23, 120000 Lt už butą Nr. 12 ir 80000 Lt už butą Nr. 21.

Iš ginčijamų VMI prie FM sprendimų turinio matyti, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2014 metų pajamas, taikė ir MAĮ 70 straipsnyje įtvitintą mokestinės prievolės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą būdą, kiek tai susiję su su V. V. ir G.J. S. 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria remiantis buvo parduotas butas Nr. 21 (MGK byla Nr. 6.11(7-209/2017), I t., b. l. 85-91).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1302-602/2016).

Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas, atstovaudamas tėvą V. V., parduodant pastarajam dovanotą butą, faktiškai gavo ne 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus 80 000 Lt, o 176000 Lt, t. y. 96000 Lt daugiau, kurių nedeklaravo ir mokėtino GPM nesumokėjo.

Nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. sutartyje parduodamo buto Nr. 21 kaina nurodyta 80 000 Lt (Sutarties 3.1 punktas), kurią visą pirkėjas G. J. S. pareiškėjui sumokėjo iki šios sutarties pasirašymo (Sutarties 4.1 punktas) ir šalys patvirtino, kad už perkamą daiktą yra galutinai ir tinkamai atsiskaitę (4.2 punktas). Tačiau remiantis mokestinio ginčo medžiaga, Vilniaus apygardos teismo procesinių dokumentų ir antstolio dokumentų turiniu bei G.J. S. paaiškinimais, mokesčių administratorius (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017) I t., b. l. 121-147) nustatė, kad pareiškėjai faktiškai iš G. J. S. už statomą ir planuojamą pirkti butą avansu buvo gavę 160 000 Lt, kurių negrąžino, taip pat nevykdė teismo sprendimo, kuriuo buvo priteista minėta skola ir apskaičiuotos su ja susijusios sumos, iš viso 176 000 Lt, ši suma iš pareiškėjų nebuvo išieškota vykdymo proceso metu. Pareiškėjai gi tvirtina, kad Vilniaus miesto Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartimi patvirtino 2014 m. rugsėjo 24 d. tarp skolininkų pareiškėjų bei išieškotojo G. J. S. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys, susitarė, kad pareiškėjai įsipareigoja sumokėti G. J. S. 176000 Lt, o G. J. S. skolininkams įvykdžius šią sąlygą, ateityje nekels jokių turtinių bei neturtinių reikalavimų nei dėl 2013 m. liepos 25 d. preliminarios sutarties, nei dėl Vilniaus apygardos teimso 2014 m. balandžio 25 d. preliminaraus sprendimo įvykdymo. Pareiškėjai įrodymais, kad ši taikos sutartis yra įvykdyta, laiko G. J. S. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymą adresuotą antstoliui, kad būtų nuimtas pareiškėjų turto areštas ir nurodyta, kad pareiškėjai visą skolą G. J. S. grąžino ir jis jokių priekaištų jiems neturi, taip pat G. J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškimą adresuotą antstoliui, kuriame nurodyta, jog jis atsisako išieškojimo pagal aukščiau minėtą vykdomąjį dokumentą.

Teismo vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjai G.J. S. yra realiai grąžinę taikos sutartyje nurodytą sumą. Byloje nėra jokių dokumentų, kad pareiškėjai sumokėjo grynaisiais pinigais, pervedė į G. J. S. banko sąskaitą 176 000 Lt. Tai, kad pareiškėjai nurodytos sumos negrąžino, patvirtina byloje esantys G. J. S. 2016 m. liepos 12 d. ir gegužės 24 d. paaiškinimai, kad 176000 Lt pareiškėjai jam nesumokėjo, o vietoj to, perdavė butą Nr. 21. G. J. S. su tokiu skolos atsiskaitymo būdu sutiko, nes tokiu būdu bent gavo turtą, vietoje negrąžintų pinigų. G. J. S. taip pat nurodė, jog antstoliui nevykdant skolos išieškojimo, jis vėl kreipėsi į pareiškėją tartis dėl lėšų susigrąžinimo. Buvo sutarta, kad pareiškėjas už priteistą skolą, įskaitant ir palūkanas, perduos likusį neparduotą butą Nr. 21. Tokiu būdu buvo taikiai užbaigtas ginčas dėl 176 000 Lt išieškojimo iš pareiškėjų.

Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai už parduotą butą Nr. 21 iš G. J. S. faktiškai gavo 176 000 Lt, iš jų 96000 Lt kaip skirtumą tarp negrąžintos 176 000 Lt sumos ir 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos buto Nr. 21 kainos - 80000 Lt. Patikrinimo metu nustačius, jog Pareiškėjas už, parduotą butą Nr. 21 gavo 96 000 Lt daugiau pajamų, nei nurodyta 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, ir jų nedeklaravo, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai jas pripažino pareiškėjų 2014 m. gautomis kitomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pripažintos pareiškėjo B klasės pajamomis ir pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. GPM.

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus spendimu, vertinant jų deklaruotas apmokestinamąsias pajamas už ginčo daugiabutyje parduotus butus, į šių butų įsigijimo kainą ir kitas su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas neįtraukti išlaidų, tenkančių žemės sklypui įsigyti.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad mokesčių administratorius šį savo sprendimą grindė GPMĮ 19 straipsnio nuostatomis bei faktu, kad žemė, ant kurios pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, nebuvo parduota butų pirkėjams ir šis žemės sklypas iki šiol pagal jungtinės nuosavybės teisę priklauso pareiškėjams.

Pagal GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 19 straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimamos per mokestinį laikotaipį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo, pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos. Gyventojas turi teisę nuspręsti šių išlaidų neatimti iš pajamų (GPMĮ 16 straipsnio 3 dalis). Be to, GPMĮ 19 straipsnyje yra numatytos ir kitos sąlygos, norint patirtomis išlaidomis sumažinti apmokestinamąsias pajamas. Pavyzdžiui, pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

Taigi, įstatymų leidėjas galimybę iš pajamų atimti nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas siejo su šio turto (viso ar jo dalies) perleidimu nuosavybėn. Kaip nustatyta mokestinio ginčo byloje, ginčo žemės sklypas, ant kurio pastatytas daugiabutis namas, nebuvo perleistas butų pirkėjų nuosavybėn ir viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo ir yra iki šiol įkeistas. Todėl apskaičiuojant pareiškėjų apmokestinamąsias pajamas už parduotus butus, iš gautų butų pardavimo pajamų negalėjo būti atimtos žemės sklypo įsigijimo išlaidos.

Pareiškėjas skunde remiasi CK 6.394 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad parduodant pastatą, įrenginį ar kitokį nekilnojamąjį daiktą, pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtinąjį naudoti pagal paskirtį.

Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, tai daikto pirkėjui nebūtinai turi būti perduota nuosavybės teisė į žemės sklypą ar jo dalį, kurį užima tas daiktas. Pirkėjui gali būti perduodama nuomos teisė ar užstatymo teisė. Svarbu, kad pirkėjų teisės į žemės sklypą būtų aptartos sutartyje. Kaip matyti iš butų pirkimo-pardavimo sandorių, žemės sklypas, sudarius pirkimo-pardavimo sutartis, butų pirkėjų nuosavybėn neperėjo. Todėl nagrinėjamu atveju, darytina išvada, kad mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjai pirkėjams neperdavė nuosavybės teisių į žemės sklypą (atitinkamas jo dalis), pagrįstai žemės sklypo įsigijimo išlaidoms nepriskyrė išlaidų, mažinančių butų pardavimo apmokestinamąsias pajamas.

Taigi, nagrinėjamu atveju mokesčių administatorius įvykdė jam MAĮ 67 straipsnyje iškeltą pareigą pagrįsti apskaičiuotą mokestinę prievolę, o pareiškėjai nepateikė įrodymų ir argumentų, paneigiančių jo išvadas. Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo GPM, PVM ir su šiais mokesčiais susijusias mokėtinas sumas. O MGK visapusiškai išnagrinėjo kilusį mokestinį ginčą ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus nesutikimo su mokesčių administratoriumi motyvus.

Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, daro išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius ir MGK teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundai atmestini.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjų J. V. ir E. V. (E. V.) skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė