- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-10
- Bylos Nr.
- 2A-198/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalies, kuria priteisti delspinigiai, palūkanos, bylinėjimosi išlaidos ir atmestas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, civilinėje byloje Nr. 2-3136-553/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal 2005 m. birželio 1 d. ir 2007 m. kovo 2 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartis ieškovas UAB „Naujamiesčio būstas“ teikė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Vilniaus miesto teritorijų sanitarinio valymo ir želdinių priežiūros paslaugas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Naujamiesčio būstas“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo naudai 3 058 128,92 Lt skolos, 53 142,64 Lt delspinigių, 12,7 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui paslaugos buvo tinkamai ir kokybiškai suteiktos, atsakovo priimtos, jam pateikiant apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2008 m. gruodžio 31 d. laiku ir pilnai jau itin ilgą laiką neatsiskaitė.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, tačiau atsakovas pateikė prieštaravimus, kuriais prašė ieškinį atmesti, o šio prašymo netenkinus, - išdėstyti reikalaujamą priteisti sumą trijų metų laikotarpiui.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pagrindinė skola buvo sumokėta, o byloje kilo ginčas dėl delspinigių, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. preliminarų sprendimą ir civilinę bylą dalyje dėl ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ reikalavimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 3 058 128,92 Lt sumai nutraukė ieškovui atsisakius nuo šios ieškinio dalies. Tačiau teismas priteisė ieškovui UAB „Naujamiesčio būstas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 53 142,64 Lt dydžio delspinigius ir 12,7 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 53 142,64 Lt dydžio sumą nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 265 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad bendra pagal abi sutartis apskaičiuota delspinigių suma 53 142,64 Lt (49 518,50 Lt+3 624,14 Lt) pagrįsta rašytiniais įrodymais, o atsakovas, pateikęs prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prievolių pagal sutartį dydžio ir jų pradelsto vykdymo neneigė, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. preliminaraus sprendimo šioje dalyje. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu prašė delspinigių dydį mažinti per pusę, tačiau tokį prašymą atmetė, nes civilinių teisinių santykių subjektai patys savo nuožiūra nustato tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.), o nustatytas 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną vėlavimo dieną dydis laikytinas protingo dydžio.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.), o nagrinėjamu atveju atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, kurio užsakymu buvo atlikti sutartyse numatyti darbai ir tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai, todėl, esant ieškovo prašymui, atsakovui taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas bei priteistinos 12,7 procento palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas 2009 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl reikalaujamo įsiskolinimo pagal sutartį Nr. A64-13 sumokėjimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas 2009 m. balandžio 2 d. raštu Nr. A51-4788 patvirtino, jog ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros bus apmokėtos gavus finansavimą, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas susidariusį įsiskolinimą ieškovui sumokėjo, todėl ieškovas pagrįstai ėmėsi kitų savo teisių gynimo būtų ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo (CK 6.209 str.).
Spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog atsakovo finansinė padėtis yra tokia, kad jis negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, taip pat nepateikti duomenys, kad ateityje atsakovo turtinė padėtis pagerės ir atidėjus skolos mokėjimo terminą ar išdėsčius skolos mokėjimą kreditoriaus interesai bus pažeidžiami tik ribotą laiką. Be to, priteista skolos suma lyginant su pradine skola yra sąlyginai nedidelė, o teismas neturi pagrindo manyti, kad ieškovo turtinė padėtis yra ženkliai geresnė už atsakovo. Be to, pažymėjo, kad šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 7, 18 str.), o išimtinių aplinkybių teismo sprendimo vykdymo išdėstymui pagrįsti nenustatyta. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad vykdymo procese teismo sprendimų vykdymo tvarką skolininkas su kreditoriumi gali nustatyti tarpusavio sutarimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti, o netenkinus minėto reikalavimo – sumažinti netesybas iki 0,01 proc. bei išdėstyti teismo sprendimo vykdymą trejiems metams. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytose sutartyse įtvirtintą ginčų sprendimo derybų būdu nuostatą (Sutarties Nr. A64-17 6 p., Sutarties Nr. A64-13 7.6 p.) bei į tai, jog sutartyse buvo numatyta, kad paslaugos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto. Atitinkamai tai, kad sumažėjus biudžetinių ir nebiudžetinių fondų lėšoms atsakovas negalėjo laiku vykdyti visų finansinių įsipareigojimų, nelaikytina netinkamu sutarčių vykdymu. Be to, atsakovas periodiškai vykdė mokėjimus dalimis, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu visiškai sumokėjo įsiskolinimą, todėl egzistavo pagrindas nepriteisti iš atsakovo ieškovo naudai prašomų 53 142,64 Lt delspinigių (CK 1.5 str.).
2. Teismui nustačius esant pagrįstam ieškovo reikalavimui priteisti delspinigius, jų suma turėjo būti mažinama, nes ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog dėl atsakovo neatsiskaitymo patiria žymiai didesnius nuostolius negu prašoma priteisti delspinigių suma bei atsižvelgiant į prievolės įvykdymą (CK 6.258 str. 3 d.), sumažinti netesybų dydį.
3. Vilniaus miesto savivaldybė sutartis su ieškovu sudarė ne komerciniams tikslams ar siekdama pelno, o vykdydama įstatyme nustatytą priskirtąją funkciją (miesto, bendruomenės poreikių tenkinimas), todėl darytina išvada, kad tarp šalių nesusiklostė civiliniai – komerciniai teisiniai santykiai ir sutartys, dėl kurių vykdymo kilo ginčas, negali būti prilyginamos komerciniams sandoriams. Atitinkamai skaičiuojant palūkanas neturėtų būti remiamasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nes sprendimas priteisti visą reikalaujamą sumą iš karto apsunkintų savivaldybės pareigą tinkamai užtikrinti nenutrūkstamą minėtų funkcijų, ypač prioritetinių sričių (švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų) įgyvendinimą. Juo labiau, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu analogiško pobūdžio civilinėje byloje iš dalies tenkino atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Naujamiesčio būstas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog, kaip nustatė Vilniaus apygardos teismas, ieškovas 2009 m. kovo 13 d. kreipėsi į atsakovą dėl reikalaujamo įsiskolinimo pagal sutartį Nr. A64-13 sumokėjimo, todėl argumentai neva ieškovas pažeidė sutartyse įtvirtintą ginčų sprendimo derybų būdu nuostatą, laikytini nepagrįstais. Lėšas atsiskaitymui su ieškovu atsakovas privalo suplanuoti kasmet ir negali savo nemokumo rizikos neribotam laikui perkelti ieškovui. Atsakovas visą laiką stengėsi vilkinti procesą, jog galėtų sumokėti skolą ir tuo pagrindu prašyti teismo mažinti delspinigių dydį, o 0,02 proc. dydžio delspinigiai pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką apskritai nelaikytini dideliais. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį komerciniais sandoriais pripažįstami visi sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų (įskaitant savivaldybės valdymo institucijas), pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Atsakovo išrašai apie mokėjimų operacijas patvirtina, kad atsakovas apmoka paskutines sąskaitas faktūras ženkliai didesnėmis sumomis (pvz. 250 000 Lt), todėl laikytina, kad atsakovas gali pirmosios instancijos teismo sprendimą įvykdyti iškart.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė tik atsakovas, kuris skundžia tą sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškinio dalis dėl delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl byla nagrinėjama šio skundo ribose.
Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytose sutartyse įtvirtintą ginčo sprendimo derybų būdu nuostatą bei į tai, kad ieškovo teiktos paslaugos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto. Tačiau pažymėtina, kad dėl susidariusio įsiskolinimo padengimo ieškovas kreipėsi į atsakovą dar 2009 m. kovo 12 d., be to, ginčas dėl pagrindinio įsiskolinimo tarp šalių jau pasibaigė atsakovui jį padengus, dėl ko atsakovo teiginys apie ginčo sprendimo derybų būdu tvarkos pažeidimą nėra pagrįstas ir negali nulemti skundžiamos sprendimo dalies neteisėtumo. Pažymėtina, kad tai, jog ieškovo paslaugos bus finansuojamos iš savivaldybės biudžeto, buvo žinoma jau sudarant sutartis, dėl ko atsakovas turėjo atitinkamai suplanuoti savo biudžetą. Tuo tarpu atsakovo cituojamu 2009 m. spalio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1295 Lietuvoje susidariusi ekonominė situacija nebuvo pripažinta nenugalima jėga (force majeure), o atsakovo įsiskolinimas susidarė dar iki minėto nutarimo priėmimo. Be to, ekonomikos sunkmetis palietė tiek atsakovą, tiek ir ieškovą, tačiau pastarasis savo įsipareigojimus įvykdė, todėl vertinti susidariusią ekonominę situaciją vien atsakovo naudai ir atleisti jį nuo delspinigių priteisimo būtų neprotinga (CK 1.5 str.).
Patenkinus ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jų dydis (0,02 procento) nėra neprotingai didelis. Kolegijos nuomone, padaręs tokią išvadą dėl delspinigių, kurie vertintini kaip šalių iš anksto nustatyti būsimi kreditoriaus nuostoliai, dydžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialios teisės normas bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Darant tokią išvadą atsižvelgtina ir į tai, kad tarp šalių sudarytose sutartyse šalys susitarė, kad tiekėjui (ieškovui) praleidus bet kurios pareigos įvykdymo terminą, jam bus taikomi 0,05 (t. y. daugiau negu du kartus didesni negu atsakovui) delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, atsakovas savo skundą grindžia nuoroda į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą (civilinė byla Nr. 2-4924-661-2009). Tačiau paminėtu sprendimu iš atsakovo buvo priteisti 0,05 procento dydžio delspinigiai, kurie nurodytame procesiniame dokumente nebuvo vertinami kaip neproporcingai dideli. Paminėtu sprendimu, o taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-305-2010) analogiško pobūdžio byloje buvo konstatuota, kad sprendžiant palūkanų priteisimo klausimą turi būti vadovaujamasi specialiuoju, pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį turinčiu, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, numatančiu palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai - tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Valstybės institucija – valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 7 d.). Be to, CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.
Tuo tarpu apelianto nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005 nėra pagrįsta, nes nurodytoje nutartyje neaptariama CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad šešių procentų metinės palūkanos mokamos, jeigu įstatymas (nagrinėjamu atveju Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Apeliantas prašo skundžiamo sprendimo įvykdymą išdėstyti (nenurodant kokia tvarka) trejiems metams. Tačiau pastebėtina, kad pirmą kartą tokį prašymą atsakovas išdėstė 2009 m. spalio 9 d. prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo priėmimo (155 b. l.), o nuo tada praėjo daugiau nei du metai ir septyni mėnesiai t. y. didžioji dalis termino, per kurį buvo prašoma išdėstyti sprendimo vykdymą. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į tai, kad priteista delspinigių suma, palyginus su 3 058 128,92 Lt buvusio įsiskolinimo suma, nėra didelė, tenkinti prašymą ir išdėstyti sprendimo vykdymą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo (CPK 371 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.