Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. L. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-970/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų butų ūkis“ ieškinį atsakovėms I. V., A. L., trečiajam asmeniui Daugiabučio namo savininkų bendrijai (toliau – DNSB) „Vijūnėlė“ dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

Kitų atsiliepimų negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės prievolės sumokėti ieškovei už šilumos tinklų priežiūros paslaugas bei paslaugų tiekėjo pareigos, prieš kreipiantis į teismą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos

Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta kokiais atvejais ir kuri institucija išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka sprendžia ginčus kylančius iš sutartinių santykių, apibrėžtos kiekvienos iš institucijų kompetencijos ribos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų, ginčo sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios valstybės ir savivaldybės institucijos: 1) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos – dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, dėl šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo; 2) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo; 3) savivaldybės vykdomoji institucija – dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl administracinę priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimų bei šios priežiūros atlikimo tvarkos; 4) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo ir kitose nenumatytose valstybinės vartotojų teisių apsaugos srityse. Taigi ne visiems tarp šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų kilusiems ginčams spręsti yra privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo teisme tvarka. Pagal įtvirtiną teisinį reglamentavimą, ginčo nagrinėjimo priskirtinumas kuriai nors iš aukščiau minėtų institucijų priklauso ne tik nuo ginčo subjektų, bet nuo teisinio santykio iš kurio kilo ginčas, t.y. nuo ginčo dalyko. Nagrinėjamoje byloje pareikštas vienintelis materialinis teisinis reikalavimas – priteisti įsiskolinimą už suteiktas šilumos ūkio (tinklų) priežiūros paslaugas. Šis reikalavimas ir lemia ginčo teisinį santykį. Tarp šalių yra kilęs ginčas tik dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo. Tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas nei vienos iš aukščiau minėtų institucijų kompetencijai, šie ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal pareikštą reikalavimą Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka netaikoma, pripažintina pagrįsta ir teisėta, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentui, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas dėl atsakovės reikalavimo nutraukti bylą nesilaikius išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos pažeidė CPK 290 ir 291 straipsnių reikalavimus. CPK 290 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais kai yra sprendžiami byloje kilę klausimai, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, yra priimama teismo nutartis. Tačiau ši teisės norma nedraudžia teismui byloje keltus klausimus išspręsti ir teismo sprendime, priimame išsprendus bylą iš esmės. CPK 293-295 straipsniai reglamentuoja bylos nutraukimo tvarką ir pagrindus. Pagal CPK 294 straipsnio 1 dalį numatoma, jog byla nutraukiama teismo nutartimi, tačiau ši procesinė norma nedraudžia teismui priimant sprendimą pasisakyti ir dėl prašymo nutraukti bylą. CPK II dalies XV skyriaus trečiame skirsnyje nėra nustatyta terminų per kuriuos turi būti išsprendžiamas prašymas dėl bylos nutraukimo, todėl pripažintina, jog teismui sprendime pasisakius dėl atsakovės pareikšto prašymo nutraukti bylą, atsakovės procesinės teisės nebuvo nei apribotos, nei pažeistos.

Dėl skolos priteisimo ir solidarios bendraturčių atsakomybės

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad daugiabučiame name, kuriame yra atsakovėms priklausantis butas, yra įsteigta Daugiabučio namo savininkų bendrija „Vijūnėlė“ (t. I, b.l. 54). GNSB „Vijūnėlė“ 2013 m. vasario 1 d. sudarė su ieškove Paslaugų teikimo sutartį (t. I, b.l. 92-95), kurios pagrindu ieškovė name teikia šilumos ūkio priežiūros paslaugas. Pagal Sutarties 3.1 punktą butų ir kitų patalpų savininkai už suteiktą paslaugą, pagal galiojančius tarifus apmoka UAB „Druskininkų butų ūkis“. UAB „Druskininkų butų ūkis“ už per mėnesį suteiktas paslaugas pateikia apmokėjimui butų ir kitų patalpų savininkams sąskaitas-pranešimus. Sąskaitos apmokamos ne vėliau kaip iki kito, po išgyvento mėnesio trisdešimtos kalendorinės dienos (Sutarties 3.2 p.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė prievolės mokėti ieškovei už suteiktas šilumos ūkio priežiūros paslaugas nevykdė. Teismas neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog įsteigus Daugiabučio namo savininkų bendriją, pareigos dėl bendro naudojimo objektų išlaikymo perėjo Daugiabučio namo savininkų bendrijai. Kelių savininkų bendrosios nuosavybės teisės objektų valdymo ir naudojimo specifiką lemia imperatyvas valdymą, naudojimą bei disponavimą tokiu turtu grįsti bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 str. 1 d.). Taigi daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau DNSBĮ) 3 straipsnį daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Nors pagal šią normą bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau ji, kaip civilinės atsakomybės subjektas, turi ypatumų, kuriuos lemia tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai, turintys disponavimo šiais objektais teisę. Šie asmenys, o ne bendrija, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas (CK 4.83 str. 6 d.), privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3-4 d.). Taigi bendrijos įsteigimas nepanaikina bendraturčio pareigos išlaikyti bendro naudojimo objektus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bendrija neįgyja nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo objektus. Bendrojo naudojimo objektai išlieka butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybėje, o daikto valdymo forma nemodifikuoja daikto nuosavybės teisės. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu. Kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma kaip proporcija, gaunama visą konkrečiam savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų (gyvenamųjų ir (ar) negyvenamųjų), esančių daugiabučiame gyvenamajame name, naudingąjį plotą palyginus su namo visu naudinguoju plotu (CK 4.82 str. 7 d.). Bendraturčių pareiga išlaikyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą – bendrojo naudojimo objektus įtvirtinta ir DNSBĮ. Šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Patalpų (butų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra išlaikymu ir atnaujinimu, yra lygios neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai ar ne (DNSBĮ 21 str. 2 d.). Todėl tai, jog apeliantė nėra bendrijos narė neatleidžia jos nuo prievolės mokėti mokesčius, skirtus bendro naudojimo objektų priežiūrai bei išlaikymui. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl apmokėjimo už suteiktas šilumos ūkio priežiūros paslaugas. Šilumos inžinerinės sistemos priskirtinos bendro naudojimo pastato inžinerinėms sistemoms (CK 4.82 str. 1 d., DNSBĮ 2 str. 15 d. 2 p.). Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, šilumos punktus turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją) Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) sutartį su pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius. Taigi įstatyme yra įtvirtinta pareiga prižiūrėti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemą. Nagrinėjamu atveju šilumos ūkio priežiūros paslaugų teikimo sutartį su ieškove sudarė būtent daugiabučių namų savininkų bendrija, t.y. Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatytas asmuo. Sutiktina su apeliante, jog įsteigus bendriją, patalpų ir butų savininkai savo teises ir pareigas, susijusias su bendrosios nuosavybės valdymu, įgyvendina būtent per įsteigtą bendriją, tačiau tai nesudaro pagrindo pritarti apeliantei, jog dėl to butų ir patalpų savininkams nebelieka pareigos apmokėti išlaidas, susijusias su bendrosios nuosavybės išlaikymu ir priežiūra. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog apeliantė nesutinka su ieškovės reikalavimu apmokėti už suteiktas paslaugas ir dėl to, kad, apeliantės vertinimu, bendrija ir paslaugų tiekėjas, negalėjo susitarti, jog už suteiktas paslaugas butų ir kitų patalpų savininkai tiesiogiai atsiskaitys su paslaugos teikėju (Paslaugų sutarties 3.1 p.). Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiai pozicijai. Kaip jau buvo minėta, pareiga išlaikyti bendrąją nuosavybę bei apmokėti su jos išlaikymu susijusius mokesčius tenka bendrosios nuosavybės savininkams, t.y. butų ir kitų patalpų savininkams, o ne bendrijai. Nėra draudžiama tokia atsiskaitymo tvarka kuomet už suteiktas paslaugas paslaugų tiekėjui tiesiogiai apmoka butų ir kitų patalpų savininkai. Iš byloje esančių bendrijos atsakovei pateiktų sąskaitų matyti, kad ginčo laikotarpiu mokestis už šilumos tinklų priežiūras į šias sąskaitas įtrauktas nebuvo (t. I, b.l. 14-34). Už šilumos tinklų priežiūrą ieškovė atsakovei išrašydavo atskiras sąskaitas-pranešimus (t. I, b.l. 102-127), esant šioms aplinkybėms atsakovės atsisakymas apmokėti ieškovei už suteiktas paslaugas pripažintinas nepagrįstu. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog įsiskolinimo faktas buvo nustatytas remiantis tik ieškovės pateiktais dokumentais. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Todėl kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovei reikalaujant apmokėjimo už suteiktas paslaugas, o atsakovei nepripažįstant šio reikalavimo, ieškovei teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius paslaugos teikimo teisinį pagrindą, paslaugos suteikimą, o atsakovei pagrįsti savo teiginius dėl pareigos mokėti už suteiktas paslaugas nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė Paslaugų teikimo sutartį (t. I, b.l. 92-95), 2009-12-23 d. įsakymą Nr. 74 dėl tarifo nustatymo (t. I, b.l. 98), priežiūros darbų sąrašą (t. I, b.l. 99-100), 2013 m. vasario mėn. - 2015 m. kovo mėn. buhalterinę pažymą apie atsakovių įsiskolinimą, kurioje pateikiama priskaičiuotų sumų ir neapmokėtų sąskaitų suvestinė (t. I, b.l. 101), atsakovei pateiktų sąskaitų pranešimų už ginčo laikotarpį suteiktas paslaugas kopijas (t. I, b.l. 102-127), šildymo sistemos priežiūros darbų registravimo žurnalo išrašą (t. I, b.l 128-134). Taigi ieškovė įvykdė CPK nustatytą įrodinėjimo pareigą ir pateikė į bylą reiškiamą reikalavimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Tuo tarpu atsakovė nesutikimą su pareikštu ieškiniu pirmosios instancijos teisme grindė iš esmės dviem argumentais: 1) ieškovė kreipdamasi į teismą nesilaikė šiai bylų kategorijai įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir 2) prievolė apmokėti už ieškovės suteiktas paslaugas kyla ne atsakovei, o daugiabučių namų savininkų bendrijai. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir iš esmės tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma, o apeliantės subjektyvi teisės aktų interpretacija, bei jai nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nesudaro pagrindo spręsti apie pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas prievolės apmokėti susidariusį įsiskolinimą solidarumas. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apeliantės argumentą, jog atsakovėms netaikytina solidari atsakomybė. Atsakovėms butas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ½ dalį kiekvienai (t. I, b.l. 3). Taikydamas solidarinę atsakomybę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad solidari skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu. CK 6.717 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai paslaugas teikia keli asmenys, už tinkamą sutarties įvykdymą atsako visi paslaugų tiekėjai, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo kurio nors vieno iš jų kaltės nėra. Taigi solidarioji skolininkų atsakomybės prezumpcija paslaugų sutarties teikimo atveju yra taikoma sprendžiant dėl kelių paslaugų teikėjų atsakomybės klientui apimties. Nagrinėjamu atveju, atsakovės, kaip buto savininkės, pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, kyla iš daiktinės teisės normų. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas bei kitas įmokas patalpų savininkai apmoka proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, t.y. mokesčių dydis yra tiesiogiai priklausomas nuo turimos turto dalies. Atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai remiamasi CK 4.86 straipsniu, kadangi jis reglamentuoja bendraturčių pareigas bendrosios jungtinės, o ne dalinės nuosavybės atveju. Kadangi atsakovėms priklauso po ½ dalį buto – jų atsakomybė už suteiktas paslaugas yra dalinė. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 83,77 Eur skola už šilumos tinklų priežiūrą ieškovei priteista solidariai iš atsakovių keistina, įsiskolinimą iš atsakovių priteisiant lygiomis dalimis, t.y. po 41,89 Eur iš kiekvienos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovių ieškovei priteista 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, motyvuojant tuo, kad Paslaugų teikimo sutarties 3.3 punkte yra numatyta atsakomybė už apmokėjimo termino praleidimą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos, kurios pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanų dydis nustatytas įstatyme (CK 6.210 str. 1 d.), pagrindas šių palūkanų priteisimui yra ieškovo prašymas jas priteisti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantės nurodomame Paslaugų sutarties 3.3 punkte nustatytos netesybos – 0,02 % dydžio delspinigiai nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybų numatymas sutartyje nepanaikina kreditoriaus teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo. Esant rašytiniams šalių susitarimui dėl netesybų (CK 6.72 str.), kreditorius turi teisę reikalauti ir netesybų (delspinigių) už prievolės praleidimo terminą, skaičiuojamų nuo prievolės pažeidimo iki bylos iškėlimo, ir procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl netesybų priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti atsakovėms dar ir sutartinę atsakomybę.

Apeliaciniame skunde keliamas tinkamo atstovavimo klausimas, apeliantės teigimu, advokatas Vaidas Rakauskas neturėjo teisės atstovauti ieškovę pirmosios instancijos teisme, kadangi atstovavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir advokato Prano Makausko. Byloje yra pateiktas 2015-04-07 išrašas iš ieškovės ir advokato Prano Makausko sudarytos atstovavimo sutarties (t. I, b.l. 89), kurioje yra numatyta, kad advokatas Pranas Makauskas turi teisę visus advokato įsipareigojimus/veiksmus pavesti atlikti advokatui Vaidui Rakauskui. 2015-04-07 pavedimu advokatas Pranas Makauskas pavedė advokatui Vaidui Rakauskui atstovauti kliento UAB „Druskininkų ūkis“ interesams, tame tarpe ruošti procesinius dokumentus, juos pasirašyti ir pateikti teismui, atstovauti teisme ir kt. (t. I, b.l. 90). Dėl ko apeliantės teiginiai dėl netinkamo atstovavimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei išlaidas advokato pagalbai apmokėti, byloje nesant patirtas išlaidas pavirtinančių įrodymų. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra priteisiamos bylą laimėjusiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos raštu pateikusiai prašymą dėl jų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Byloje yra pateikta: prašymai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, nurodant suteiktų paslaugų pobūdį, PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymai, patvirtinantys, kad ieškovė yra apmokėjusi pateiktas sąskaitas (t. II, b.l. 2-4, 45-48), visi šie dokumentai buvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta prieštaraujančiu byloje esantiems rašytiniams įrodymams apeliantės teiginį, jog ieškovės pateiktas ieškinys buvo nepamokėtas žyminiu mokesčiu. Ieškovė reikalavimą dėl skolos priteisimo apmokėjo 40,85 Eur žyminiu mokesčiu (20,85 Eur (72,00 Lt)) už pradinį ieškinį bei 20,00 Eur už patikslintą ieškinį) (t. I, b.l. 7, 91). Ieškovei sumokėjus daugiau žyminio mokesčio nei reikalauja įstatymas, dalis žyminio mokesčio (20,00 Eur) jai buvo grąžinta sprendimu. Apeliantė akcentuoja, kad už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį ieškovė nepagrįstai įtraukė į skolą už paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, į jį neįskaičiavo ieškovės už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog teismas į bylą priėmė netinkamai patvirtintas dokumentų kopijas. Pagal CPK 114 straipsnio 1 dalį į bylą yra pateikiami arba rašytinių įrodymų originalai arba jų kopijos, patvirtintos teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Byloje ieškovę pagal 2015 m. balandžio 7 d. sutartį Nr. 1306 bei pavedimą (t. I, b.l. 89-90) atstovavo advokatas Vaidas Rakauskas, kuris patvirtino prie patikslinto ieškinio bei vėliau bylos nagrinėjimo metu pateiktų dokumentų kopijas. Advokato pateiktos dokumentų kopijas yra surištos, užantspauduotos bei patvirtintos jo parašu, toks dokumentų kopijų tvirtinimas atitinka CPK 114 straipsnio nuostatas, advokato teisė tvirtinti dokumentų kopijas yra numatyta Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės atstovo pateiktų dokumentų kopijas laikė tinkamais įrodymais byloje.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą atsakovių solidarią atsakomybę į dalinę, tačiau ieškovei priteisto įsiskolinimo dydžio bendros sumos nemažina, todėl nesikeičiant ieškovės patenkintų reikalavimų proporcijai, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 str. 2, 5 d.).

Konstatavus, jog atsakovių atsakomybė yra dalinė, todėl įsiskolinimo sumą už suteiktas šilumos ūkio priežiūros paslaugas ieškovei priteisiant ne solidariai iš abiejų atsakovių, tačiau lygiomis dalimis iš kiekvienos, laikytina, jog atsakovės apeliacinis skundas buvo patenkintas 50 procentų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pareiškė prašymą priteisti jos turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas ieškovė patyrė apmokėdama advokatui 391 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) rekomenduojamo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio, tačiau teismo vertinimu, yra nepagrįstai didelės ir neatitinka protingumo bei proporcingumo principų. Rekomendacijose yra nustatytas maksimaliai galimas priteisti užmokestis už advokato pagalbą. Rekomendacijų 2 punktas nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama nustatant priteistino užmokesčio už paslaugas dydį konkrečioje byloje. Tai reiškia, kad jose numatytas užmokesčio dydis nebūtinai taikytinas visose bylose, o sprendžiant klausimą dėl išlaidų susijusių su advokato pagalba dydžio pagrįstumo atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą ir kt. turinčias reikšmės aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi materialinės ar procesinės teisės klausimai, tarp šalių kilęs ginčas nereikalavo specialių teisines paslaugas teikusio asmens žinių, sudėtingos teisinės analizės, pagrįstos papildomomis darbo ir laiko sąnaudomis, pati byla nėra didelės apimties, tas pats atstovas atstovavo ieškovę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių naujų teisės aiškinimo taisyklių lyginant su pirmosios instancijos teismui pateiktų atsikirtimų turiniu. Nurodytų aplinkybių visuma paneigia poreikį priteisti tokio dydžio atstovavimo išlaidas, kurios yra daugiau nei keturis kartus didesnės nei ginčo suma. Įvertinus ir pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį bei tai, kad apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas pripažintina, jog šiuo atveju 80 Eur suma patirtoms išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti yra pakankama, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d., CPK 93, 98 str.). Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį (t. II, b.l. 75). Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą, pusę šios sumos, t.y. 10 Eur priteistina apeliantei iš ieškovės (CPK 93 str. 2, 3 d.). Kadangi iš apeliantės ieškovei priteistina 80 Eur suma, o iš ieškovės apeliantei 10 Eur, vadovaujantis ekonomiškumo principu, į ieškovei priteistiną sumą įskaitytina iš ieškovės apeliantei priteisina suma ir iš apeliantės ieškovei viso priteistina 70 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo patirta 8,63 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios pagal CPK 96 straipsnio taisykles lygiomis dalims priteistinos valstybei iš apeliantės ir ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „Druskininkų butų ūkis“ solidariai iš atsakovių I. V. ir A. L. priteista 83,77 Eur skolos, priteisiant ieškovei iš atsakovių I. V. ir A. L. po 41,89 Eur skolos už šilumos tinklų priežiūrą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo iš kiekvienos atsakovės priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei UAB „Druskininkų butų ūkis“ (įmonės kodas 152007157) iš atsakovės A. L., gimusios (duomenys neskelbtini), 70 Eur (septyniasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės UAB „Druskininkų butų ūkis“ ir atsakovės A. L. po 4,31 Eur (keturis eurus ir 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.