- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-1555-230/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- E. A., A. A.
- Ieškovas
- LR transporto priemonių draudikų biuro, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-702-587/2012 pagal ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams E. A. ir A. A. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė regreso teise priteisti solidariai iš bendraatsakovių 33 425,43 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Norvegijoje 2007-11-04 dėl atsakovo A. A., vairavusio E. A. priklausančią transporto priemonę MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. A. A. vairuojama, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio valstybės – Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 77 026 Norvegijos kronų (33 425,43 Lt) sumai. Ieškovas sumokėjo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui - 77 026 Norvegijos kronas (33 425,43 Lt) ir pateikė pretenzijas atsakovams dėl 33 425,43 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovai jos neatlygino, todėl ieškovas prašė priteisti žalą iš atsakovų solidariai LR CK 6.270 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies ir TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų E. A. ir A. A. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 33 425,43 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (33 425,43 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-09-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad žala trečiajam asmeniui buvo padaryta neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemone MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininku autoįvykio metu buvo atsakovas E. A.. Pastarasis yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą ir negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone. Atsakovas E. A. autoįvykio metu buvo neįvykdęs įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Todėl automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad automobilio savininkas neįvykdė įstatymo imperatyvo, įpareigojančio jį apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas turėjo suvokti galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Todėl atsakovas E. A. pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus, kurie buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Kadangi žala eismo įvykio metu atsirado dėl automobilį vairavusio atsakovo A. A. kaltų veiksmų, todėl jis taip pat yra atsakingas už padarytą žalą. Teismas, sistemiškai aiškindamas CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 straipsnio 4 dalį, pagal kurią skolininkų pareiga yra solidari, jeigu kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darė išvadą, kad TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari. Teismas atmetė atsakovo E. A. argumentus dėl transporto priemonės MITSUBISHI COLT pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu, nurodydamas, jog ieškovas ieškinį atsakovui E. A. pareiškė, atsižvelgdamas į TPVCAPD įstatymo 4 ir 23 straipsnių nuostatas bei remdamasis VĮ „Regitra“ viešo valstybės registro duomenimis, todėl ieškinys atsakovui E. A. pareikštas pagrįstai, kaip žinomam transporto priemonės MITSUBISHI COLT savininkui. Teismas atsakovo E. A. argumentus, jog transporto priemonės perleidimo sandoris yra apsimestinis, sudarytas tikslu išvengti automobilio dalybų skyrybų procese, atmetė remdamasis VĮ „Regitra“ transporto priemonių registro duomenimis, pagal kuriuos iki E. A. tampant transporto priemonės MITSUBISHI COLT savininku automobilis buvo M. V., o ne bendraatsakovio A. A. draugės vardu. Teismas taip pat atmetė atsakovo E. A. prašymą taikyti ieškinio senatį nurodydamas, jog ieškinys pareikštas ne dėl reikalavimų, kylančių iš draudimo santykių, bet dėl reikalavimų, kylančių iš delikto teisinių santykių, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (2008-08-25), ir šis terminas nebuvo praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas E. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti transporto priemonės MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą 2006 m. gegužės 24 d., niekiniu, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas nepriėmė atsakovo teiktų dokumentų, o juos yra būtina ištirti ir įvertinti. Nurodo, jog teismas šalių ginčo neišsprendė iš esmės, kadangi nevertino atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad automobilio perregistravimas buvo tik formalus veiksmas, o automobiliu atsakovas niekada nesinaudojo. Teismas sprendimą grindė tik ieškovo nurodytais argumentais ir materialinės teisės normas taikė formaliai. Be to, nepagrįstai atsisakė į bylą šalimis įtraukti M. V. ir S. V., kurių paaiškinimai byloje būtų turėję esminės reikšmės, bei nepriėmė atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų. Teismas ex officio turėjo spręsti klausimą dėl transporto priemonės MITSUBISHI COLT pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu, kadangi sandoris sudarytas tik dėl akių, t.y. tik tam, kad S. V. išvengtų automobilio dalybų jos santuokos nutraukimo procese. Iš teismo atsisakytų priimti dokumentų matyti, kad S. V., neturėdama sutuoktinio išduoto įgaliojimo, tokio sandorio sudaryti neturėjo teisės, todėl toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ir taikius restituciją automobilis nelaikytinas atsakovo E. A. nuosavybe. Teismas neatsižvelgė į tai, jog automobilis parduotas už 200 Lt, kas taip pat neatitinka protingumo kriterijų. Netirdamas visų aplinkybių, nepriimdamas teikiamų įrodymų, teismas pažeidė dispozityvumo, šalių rungimosi principus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo. Apeliantas visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis stengėsi teismui įrodyti sandorio negaliojimą, tačiau jam buvo užkirstas kelias tai padaryti. Pripažinus sandorį niekiniu, ieškovas neturėtų teisės reikšti jam reikalavimo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo E. A. skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas atsižvelgė į visus byloje pateiktus įrodymus ir argumentus ir, nenukrypdamas nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, pagrįstai konstatavo, jog eismo įvykio metu transporto priemonės MITSUBISHI COLT savininku buvo apeliantas. Skunde nurodomi argumentai dėl transporto priemonės perleidimo ir sandorio pripažinimo niekiniu nesutampa su bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktais argumentais, todėl jie vertintini kritiškai ir pripažintini naujais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
Dėl naujų įrodymų ir prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Atsakovas E. A. apeliaciniu skundu pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė atsakovo teiktų dokumentų, o juos yra būtina ištirti ir įvertinti. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymo įregistruoti transporto priemonę, VĮ „Regitra“ pažymos, pirkimo-pardavimo sutarties ir automobilio techninio paso, gyventojų registro tarnybos ir VĮ „Regitra“ registrų išrašų nuorašus (t.2, b.l. 11-18). Įrodymus atsakovas pateikė savo apeliacinio skundo argumentams dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįsti. Kadangi apeliacinio skundo esmę sudaro argumentai, kurių pagrindu reiškiamas prašymas teismui ex officio pripažinti nurodytą sandorį negaliojančiu, šie įrodymai priimtini į bylą tam, kad būtų galima įvertinti apeliacinio skundo pagrįstumą. Kadangi šie įrodymai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės jau buvo teikti, tačiau pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti (t.1, b.l. 106-117, 128-129, ), todėl šių įrodymų turinys šalims jau buvo žinomas bylos nagrinėjimo eigoje, o ieškovas dėl jų pasisakė ir pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą. Todėl šių įrodymų ištyrimui ir įvertinimui nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantas nenurodė, kokias bylos aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu ir kas kolegijai trukdo visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).
Dėl atsakovo E. A., kaip automobilio savininko, atsakomybės ir prašymo pripažinti automobilio pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu
Apeliantas ginčija teismo išvadą, kad jis yra automobilio savininkas ir todėl yra atsakingas už padarytą žalą, teigdamas, kad automobilis jo vardu buvo įregistruotas tik formaliai, ir jis juo niekada nesinaudojo. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas nurodytą išvadą, rėmėsi oficialiu rašytiniu įrodymu – VĮ „Regitra“, tvarkančios viešą valstybės registrą, išrašo duomenimis apie ginčo automobilio savininką. Atsakovas E. A., atsikirsdamas ieškiniui, atsiliepime į ieškinį (t.1, b.l. 95-99) nurodė, kad automobilis jo vardu buvo įregistruotas vykstant atsakovo A. A. draugės S. V. skyryboms su buvusiu vyru, jai siekiant išvengti automobilio dalybų skyrybų procese. Todėl, apelianto nuomone, automobilio pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, t.y. neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str.), ir toks sandoris negalioja ir yra niekinis, ką turėjo konstatuoti pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva). Atsakovas byloje buvo pareiškęs priešieškinį dėl automobilio pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu, į bylos nagrinėjimą įtraukdamas jo nuomone tikruosius automobilio savininkus S. V. ir M. V. (t.1, b.l. 146-149), tačiau priešieškinis teismo nutartimi nebuvo priimtas (t.1, b.l. 151-155), kadangi juo nebuvo reiškiami priešpriešiniai reikalavimai ieškovui. Kolegija daro išvadą, kad priešieškinis buvo pagrįstai atsisakytas priimti. CPK 143 straipsnio 1 dalis numato atsakovo teisę pareikšti priešieškinį ieškovui, tačiau šiuo atveju atsakovo pareikštu priešieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas byloje nedalyvaujančiam asmeniui – atsakovei S. V. ir trečiajam asmeniui M. V.. Todėl toks atsakovo pareiškimas neatitiko priešieškinio pareiškimui keliamų reikalavimų ir pagrįstai buvo nepriimtas, tačiau neužkirto atsakovui kelio tokį reikalavimą reikšti atskira tvarka.
Atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, neva patvirtinančios sandorio fiktyvumą, nėra akivaizdžios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės ir juo labiau pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei taikyti niekinio sandorio pasekmes. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. VšĮ ,,Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2011).
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti niekinio sandorio faktą, jo atsisakymas priimti priešieškinį atitiko procesinės teisės normų reikalavimų, ir atsakovui nebuvo atimta galimybė savo teises ginti pareiškiant atskirą ieškinį. Dėl tų pačių priežasčių ir nurodytos teismų praktikos atmestinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas automobilio pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimas dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, apeliantui teigiant, kad S. V. neturėjo teisės parduoti automobilio nuosavybės teise priklausiusio M. V. ir buvusio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šios apelianto nurodomos aplinkybės taip pat nėra akivaizdžios ir turi būti įrodinėjamos, pareiškiant reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sandorio šalims.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.