- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-06
- Bylos Nr.
- 2A-46-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03388-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- K. P. B., S. B.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 46 - 252 - 2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4498-400-2013 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovams K. P. B., S. B. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2012-11-14 reikalavimo perleidimo (pirkimo – pardavimo) sutartį Nr. 12-11-14, sudarytą tarp atsakovo K. P. B. ir atsakovės S. B., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-02-04 nutartimi UAB „Verslo resursai“ iškelta bankroto byla ir jos bankroto administratoriumi paskirtas atsakovas K. P. B.. Bendrovės bankroto bylos nagrinėjimo metu bendrovės bankroto administratorius pareiškė ieškinį R. Č., kaip buvusiai bendrovės direktorei, dėl žalos atlyginimo. Panevėžio apygardos teismas 2010-12-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš R. Č. bendrovės naudai 40 627,24 Lt bei 5 procentus metinių palūkanų. Be to, ieškovė 2011-06-03 Panevėžio apygardos teismo nutartimi pripažinta bendrovės kreditore, turinčia 69 854,33 Lt kreditorinio reikalavimo teisę. Ieškovės manymu, BUAB „Verslo resursai“ bankroto administratorius K. P. B., 2012-11-14 sudaręs reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 12-11-14 ir perleidęs ieškovės BUAB “Verslo resursai“ 40 627,24 Lt su 5 procentų metinių palūkanų skolą už 4 000 Lt savo sūnaus žmonai S. B., pažeidė CK 6.101 str. 5 d. nustatytas imperatyvias normas gauti tokiam pardavimui ieškovės sutikimą, taip pat BUAB „Verslo resursai“ ir jos kitų kreditorių interesus bei iš esmės sumažino bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu priteisė iš atsakovės R. Č. ieškovo BUAB „Verslo resursai“ naudai 40 627,24 Lt ir 5 procentus metinių palūkanų. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovą, bankrutavusią UAB „Verslo resursai“ pakeitė į ieškovę S. B. ir išdavė jai vykdomąjį raštą dėl 40 627,24 Lt su 5 procentais metinių palūkanų nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo išieškojimo iš atsakovės R. Č.. Šiame sprendime konstatuota, kad reikalavimo teisių perleidimo 2012 m. lapkričio 14 d. sutarties tarp BUAB „Verslo resursai“ ir S. B. pagrindu pasikeitė ieškovas iš BUAB „Verslo resursai“ į S. B.. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad iš BUAB „Verslo resursai“ kreditorių susirinkimo 2011 m. gruodžio 14 d. protokolo Nr. 06 turinio matyti, jog kreditoriai susirinkime nutarė 40 627,24 Lt reikalavimo teisę su 5 procentais metinių palūkanų parduoti iš varžytynių susirinkime nustatyta tvarka ir kainomis (Kreditorių susirinkimo protokolo 2.1 – 2.15 punktai). Nepardavus šios reikalavimo teisės dviejose varžytynėse, daugiau varžytynių nebevykdyti, įpareigoti bankroto administratorių 40 627,24 Lt reikalavimo teisę su 5 procentų metinių palūkanų parduoti skelbiant laisvą pardavimą už didžiausią pirkėjo raštišku pareiškimu pasiūlytą kainą įgaliojant administratorių pasirašyti reikalavimo teisės prikimo – pardavimo sutartį bei šio reikalavimo teisę įrodančių dokumentų priėmimo – perdavimo aktą. Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Č. buvo pateikusi skundus dėl BUAB „Verslo resursai“ minėtų kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi R. Č. skundą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Šių teismų sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, kad 2011-12-14 kreditorių susirinkimas nenustatė mažiausios šios reikalavimo teisės pardavimo kainos, todėl netenkinti S. B. pareiškimo dėl reikalavimo teisės pirkimo už 4 000 Lt nebuvo jokio pagrindo, tuo labiau, kad daugiau jokių raštiškų pareiškimų dėl reikalavimo teisės pirkimo negauta. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad 2012-11-14 reikalavimo perleidimo (pirkimo – pardavimo) sutartis Nr. 12-11-14, sudaryta tarp atsakovo K. P. B. ir atsakovės S. B., iš esmės pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes, LITEKO sistemos duomenimis, bendrovei iškėlus bankroto bylą kreditorių skolos sudarė 676 892,44 Lt. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad sudarant minėtą reikalavimo perleidimo sandorį bankroto administratorius privalėjo gauti ieškovės leidimą, nes toks imperatyvas įstatymu nėra įtvirtintas. Be to, teismas nenustatė kitų jokių pažeidimų sudarant 2012-11-14 reikalavimo perleidimo sutartį, išskyrus tai, kad sandorio šalys yra susijusios vedybų giminystės ryšiais ir šis faktas galimai yra specialiosios etikos taisyklių pažeidimas, kuris teismo nuomone, neįtakoja 2012-11-14 reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumo. Dėl tokių aplinkybių, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog bankroto administratorius, sudarydamas 2012-11-14 reikalavimo perleidimo (pirkimo – pardavimo) sutartį Nr. 12-11-14, padidino bendrovės nuostolius, tuo pažeisdamas jos kreditorių ir kartu ieškovės teises.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai vertinant ir aiškinant byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, nukrypstant nuo vieningos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Konstatuodamas bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumą, teismas vien dėl šios priežasties visiškai netyrė ir nevertino šių sprendimų vykdymo teisėtumo, t. y. ar atsakovas, sudarydamas ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, nepažeidė CK 6.101 str. 5 d. įtvirtinto draudimo perleisti reikalavimo teisę be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės, bei tai, ar atsakovas, perleisdamas 40 627,24 Lt su 5 procentų metinių palūkanų reikalavimo teisę savo sūnaus žmonai už daugiau nei 10 kartų mažesnę sumą, nepažeidė CK 1.5 str. įtvirtinto imperatyvaus sąžiningumo reikalavimo. Teigia, jog nagrinėjamu atveju ieškovė buvo ne tik bendrovės skolininkė, tačiau ir kreditorė, kuriai priklauso reikalavimo teisė į bendrovę. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškovės santykio su bendrove, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad reikalavimo perleidimo sutartimi pasikeitus ieškovės kreditoriui iš bendrovės į atsakovę, tuo buvo pažeistos ieškovės, kaip bendrovės kreditorės, interesai, bei ieškovės, kaip skolininkės teisės, kadangi kuo didesnę sumą iš ieškovės būtų atgavusi bendrovė, tuo didesnę dalį būtų galėjusi atgauti iš bendrovės ieškovė. Tuo tarpu reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisė į 40 627,24 Lt su 5 procentų metinių palūkanų suma naujajam kreditoriui buvo perleista vos už 4 000 Lt. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad kreditoriaus asmuo ieškovei turi esminę reikšmę, todėl atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, neabejotinai privalėjo vykdyti CK 6.101 str. 5 d. įtvirtintą imperatyvą. Be to, teismas, padaręs prielaidą, jog atsakovas, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį su savo sūnaus žmona, pažeidė specialiųjų etikos normų reikalavimus, t. y. veikė nesąžiningai, atitinkamai siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą privalėjo šią aplinkybę ištirti ir įvertinti ne tik etikos normų kontekste, bet ir civilinės materialiosios teisės normų ir jų pažeidimo kontekste. Taip pat teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad ginčijama sutartis ieškovės ir kitų bendrovės kreditorių interesų nepažeidžia, nepagrįstai neanalizavo visų nurodytų actio Pauliana sąlygų ir dėl jų sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas K. P. B. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pati ieškovė R. Č., kaip buvusi UAB „Verslo resursai“ vadovė ir savininkė, neįvykdė įsiteisėjusio Panevėžio apygardos teismo sprendimo civ. byloje Nr. 2-965-280/2010 ir nesumokėjo bankrutavusiai UAB „Verslo resursai“ 40 627,24 Lt teismo priteistos žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų nuo šios sumos. Jei R. Č. būtų įvykdžiusi teismo sprendimą, būtų geriausiai patenkinti ne tik jos, kaip bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ kreditorės, interesai, bet ir visų įmonės kreditorių interesai. Kad administratorius bankroto proceso metu elgėsi sąžiningai, įrodo teismų nutartys ir sprendimai, iš kurių matyti, jog visos R. Č. sukurtos prielaidos yra niekinės. Nemano, kad administratorius galėjo pažeisti specialiųjų etikos normų reikalavimus, nes giminystė sukelia teisines pasekmes tik įstatymų numatytais atvejais (CK 3.130 str.): S. B. (marti) ir K. P. B. (uošvis) sieja svainystės santykis, o svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais (CK 3.136 str.).
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė S. B. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei skirti apeliantei iki 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 procentų šios baudos skiriant S. B. patirtoms sąnaudoms procese kompensuoti. Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė ieškinį, tinkamai motyvavo priimtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl išsamiai jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos bylose. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, neįrodė. Priešingai apeliantės argumentams, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, akivaizdu, jog reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 12-11-14 su naujuoju kreditoriumi S. B. sudaryta sąžiningai, nepažeidžiant galiojančių įstatymo nuostatų, vadovaujantis protingumo principu bei siekiant kuo geriau patenkinti bankrutavusios įmonės ir visų jos kreditorių interesus.
Bankroto instituto paskirtis yra apginti nemokaus skolininko kreditorių teises ir kartu apsaugoti paties nemokaus skolininko teisėtus interesus. Bankroto proceso koncentracija ir ekonomiškumas užtikrina kreditorių ir nemokaus skolininko interesų apsaugą, nes operatyvus bankroto procedūrų atlikimas padeda sutaupyti administravimo išlaidas ir garantuoja geresnį kreditorių reikalavimų patenkinimą. ĮBĮ 33 str. nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarka. Šioje normoje nereglamentuota reikalavimo teisės pardavimo (perleidimo) tvarka, tačiau nurodyta, kad kitas turtas (kurio pardavimo tvarka nereglamentuota) parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kreditorių susirinkimas sprendžia, kokia tvarka ir už kokią kainą turi būti parduota reikalavimo teisė. Pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ką Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi. Šių 2011 m. gruodžio 14 d. BUAB „Verslo resursai“ kreditorių susirinkimo nutarimų pagrindu BUAB „Verslo resursai“ ir S. B. 2012 m. lapkričio 14 d. pasirašė reikalavimo perleidimo (pirkimo – pardavimo) sutartį Nr. 12-11-14. Taigi akivaizdu, jog ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios įmonės turto pardavimą, nebuvo pažeistos.
Apeliantė nurodo, kad reikalavimo perleidimo sandoris, sudarytas be jos sutikimo, pažeidžia jos teises, nes kreditoriaus asmuo jai turi esminę reikšmę (CK 6.101 str. 5 d.) ir sandorį ji ginčija šiuo pagrindu, todėl teismas, spręsdamas ginčą ir konstatuodamas bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumą, vien dėl šios priežasties visiškai netyrė ir nevertino šių sprendimų vykdymo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad bendruoju reikalavimo perleidimo atveju kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (CK 6.101 str. 1 d.). Be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Aiškinant CK 6.101 str. 5 d. pažymėtina, kad įstatyme neapibrėžti atvejai, kai kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011). Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje nustato teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl kreditoriaus asmens skolininkui esminio reikšmingumo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Nagrinėjamu atveju vien naujoji kreditorė, kaip nurodo apeliantė, negali būti aplinkybė, kaip turinti esminę reikšmę skolininkei, dėl kurios reikalavimas negali būti perleistas. Akivaizdu, jog šiuo atveju skolininkės teisinė padėtis dėl kreditorės pasikeitimo nesikeičia, t. y. jos teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu netampa blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Būtent kreditoriaus asmens reikšmingumas skolininkui grindžiamas jų tarpusavio susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio reikšmingumu, o ne emociniu ryšiu. Be to, šios aplinkybės turi egzistuoti dar iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Taip pat atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog, kaip minėta, ji nenurodo argumentų, išskyrus siekį iš esmės atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (apeliantės teigimu, kuo didesnę sumą iš jos būtų atgavusi bendrovė, tuo didesnę dalį būtų galėjusi atgauti iš bendrovės ji pati, tuo tarpu reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisė į 40 627,24 Lt su 5 procentų metinių palūkanų suma naujajai kreditorei buvo perleista vos už 4 000 Lt), kuris bankroto byloje negalimas, kuo pradinis kreditorius jai reikšmingesnis, negu naujasis. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės R. Č. argumentą, kad teismas netinkamai taikė CK 6.101 str. 5 d.
R. Č. apeliuoja į tai, kad atsakovas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su savo sūnaus žmona. Tačiau, kaip matyti, 2011-12-14 kreditorių susirinkimas nenustatė mažiausios šios reikalavimo teisės pardavimo kainos, kreditorių nutarime nėra jokių apribojimų dalyviams, pagrindinė sąlyga laisvo pardavimo dalyviui – raštišku pareiškimu pasiūlyti savo kainą, o laimi tas, kas raštišku pareiškimu pasiūlo didžiausią kainą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų buvę gauta daugiau raštiškų pareiškimų dėl reikalavimo teisės pirkimo. Tokiu būdu, administratoriui K. P. B. nebuvo jokio juridinio pagrindo netenkinti S. B. raštiško pareiškimo dėl reikalavimo teisės pirkimo už jos pasiūlytą kainą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad reikalavimo perleidimas naujam kreditoriui labiau suvaržė ar išplėtė apeliantės prievoles, negu jas turėjo pradinis kreditorius. Kadangi ginčijamas sandoris apeliantės interesų nepažeidė, tai teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, grindžiamų actio Pauliana instituto nuostatomis, nepasisako.
Atsakovė S. B., vadovaudamasi CPK 95 str., prašo skirti apeliantei iki 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, jog CPK 95 str. 1 d. numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė R. Č. įstatymų nustatyta tvarka pareiškė apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo. Vien aplinkybė, kad apeliacinis skundas netenkinamas, neleidžia daryti išvados, jog R. Č. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju apeliantė gali laisvai naudotis savo subjektinėmis teisėmis ir nevaržoma pasirinkti savo teisių gynimo būdą, kuris, nenustačius įstatymų pažeidimų, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės S. B. prašymas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti apeliantei R. Č. baudą atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.