Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB ,,Vakarų prekyba“ ir atsakovo A. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11-479/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios UAB ,,Vakarų prekyba“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos atlyginimo; tretieji asmens byloje UAB ,,Krola“, V. P. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) 566 819,34 Lt žalos, padarytos dėl pinigų paėmimo iš bendrovės be teisėto pagrindo, atlyginimo;

6) Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovui buvo mokamas toks darbo užmokestis, koks buvo aptartas įmonės akcininkų susirinkime. Akcininkai negalėjo pareikšti pretenzijas atsakovui dėl darbo užmokesčio, nes nei viename susirinkime šis klausimas nebuvo svarstomas. Byloje nėra įrodymų, kad akcininkams buvo žinoma apie administracijos vadovo savavališkai nusistatytą darbo užmokestį. Akcininkai apie tai sužinojo daug vėliau, kai buvo atliktas atsakovo kaip administracijos vadovo veiklos patikrinimas ir atsakovas buvo atšauktas iš bendrovės direktoriaus pareigų.

7) Atsakovo veiklos neteisėtumo negali pašalinti ta aplinkybė, kad kaip nurodė teismas, atsakovo darbo užmokestis nebuvo itin didelis. Bendroje sumoje atsakovo padaryta žala sudaro 85 338,05 Lt, o tokia suma negali būti laikoma maža. Be to, įstatymai nenumato, kad žalos dydis galėtų suponuoti kitokį neteisėtų veiksmų pasekmių įvertinimą – nelaikymą jų žala.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas už pastatą Tilžės g. 74, Šiauliuose sumokėjo asmeniškas lėšas, o ne UAB „Vakarų prekyba“. Tuo teismas atsisakė pripažinti ieškovo reikalavimo teisę į nekilnojamąjį turtą (minėtą pastatą), o A. Z. įmonės naudai panaudotas lėšas turto įsigijimui – neįrodytais. KB „Fabiola“, sudarytų sutarčių aiškinimo prasme, perėmė iš UAB „Vakarų prekyba“ teisę pirkti pastatą ir atsiskaitė už jį įskaitymo būdu. Teismas, neįvertinęs pastato įgijimo būdo, šalių tikrų ketinimų, palikęs šį klausimą nuošalyje, priėmė sprendimą iš dalies ieškovo naudai. Tokio sprendimo pasėkoje A. Z. liko be jam priklausančio pastato ir dar pripažintas likęs skoloje 281 000 Lt. UAB „Fabiola“ pareiškė teismui prašymą dėl jos įtraukimo į teismo procesą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, tačiau teismas šio prašymo netenkino ir tuo apribojo atsakovo įrodinėjimo galimybes.

2) Pirmosios instancijos teismas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo iki kol nebus išnagrinėtos baudžiamosios bylos, iškeltos pagal BK 323 str. 1 d. Šis prašymas buvo pagrįstas tuo, kad atliekamame ikiteisminiame tyrime sprendžiami klausimai, susiję su šio civilinio ieškinio dalyku. Teismas nustatė atsakovo atsakomybę už atliktas finansines – ūkines operacijas ir jo kaltę už atsiradusią žalą. Tačiau šie klausimai sprendžiami ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje paskirta ekonominė ekspertizė. Tik gavus atsakymus į pateiktus ekspertams klausimus galima spręsti dėl A. Z. atsakomybės už patirtą žalą šioje civilinėje byloje, nes dėl žalos atsiradimo ir atsakovo atsakomybės turi būti priežastinis ryšys.

3) Teismas neteisingai įvertino rašytinius įrodymus, taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti sprendimo dalyje dėl 240 000 Lt priteisimo už atsiskaitymą su UAB „Vakarų prekyba“ kreditoriumi UAB „Krola“. Teismas neteisingai pritaikė CK 6.50 str. 1 d., kadangi tarp atsakovo ir ieškovo nebuvo nei rašytinio nei žodinio susitarimo dėl ieškovo skolinio

įsipareigojimo įvykdymo už trečiojo asmens A. Z. lėšas. Priešingai, atsakovas, būdamas UAB „Vakarų prekyba“ direktoriumi, 2002 m. pavasarį iš dalies atsiskaitė su UAB „Krola“ už nuomojamas patalpas, tuo sumažindamas įsiskolinimą. Atsakovas 2005-07-17 pateikė UAB „Vakarų prekyba“ kasos pajamų orderį, kadangi turėjo atsiskaityti prieš įmonę už panaudotas įmonės lėšas. Ieškovas ir tretysis asmuo UAB „Krola“, sudarydami taikos sutartį dėl UAB „Krola“ kreditorinio reikalavimo dydžio sumažinimo, sutarė dėl šios sumos įskaitymo ir todėl ieškinio reikalavimas šioje dalyje turėjo būti atmestas, kadangi išspręstas kitoje byloje.

4) Teismo pozicija skundžiamame sprendime neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato paskelbtai praktikai (1997 m. AT Senato nutarimas Nr. 5, Teismų praktika Nr. 7), kur nurodoma, kad išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Tretysis asmuo UAB „Krola“ pareiškimu prisidėjo prie atsakovo A. Z. apeliacinio skundo ir prašė Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ieškovas BUAB „Vakarų prekyba“ atsiliepimu prašo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad KB „Fabiola“ ir A. Z. 2002-10-29 sudarė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią A. Z. perkėlė „Fabiolai“ 261 000 Lt skolą „Vakarų prekybai“. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2004-09-20 sprendimu ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o A. Z. įpareigotas grąžinti BUAB „Vakarų prekyba“ 261 000 Lt skolą. Todėl šis klausimas yra išspręstas ir negali būti pagrindu pateisinti dalies be pagrindo paimtų iš ieškovo kasos pinigų panaudojimą. Be to, atsakovas 566 819,34 Lt iš ieškovo kasos paėmė 2002-05-01, o 261 000 Lt už turtą Tilžės g. 74, Šiauliuose jis sumokėjo 2001 m., todėl atsakovas mokėjimui už turtą negalėjo panaudoti iš ieškovo 2002-05-01 paimtų pinigų. Dalies UAB „Vakarų prekyba“ akcininkų surašytas 2001-12-27 susitarimas perimti A. Z. kaip pirkėjo teises pagal 2001-09-21 pirkimo-pardavimo sutartį yra teisiškai nereikšmingas, nes jis nėra įformintas kaip UAB „Vakarų prekyba“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Minėtas susitarimas nebuvo įvykdytas, minėtą turtą A. Z. pirko sau, ieškovas jokios naudos iš to negavo. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl baudžiamosios bylos, kurioje yra paskirta ekonominė ekspertizė, yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad minėto ikiteisminio tyrimo eigoje yra aiškinamos aplinkybės, kurios gali turėti reikšmės šios bylos nagrinėjimui. Ieškovas pažymi, kad svarbios yra aplinkybės, susijusios su A. Z. 2002-07-17 pasirašytais dokumentais, iš kurių seka, kad tą dieną A. Z. gavo iš UAB „Krola“ akcijų savininko R. K. 240 000 Lt, kuriuos A. Z. neva tai davė R. K. 2001-04-03, kai buvo pasirašoma Negyvenamųjų patalpų ir įrengimų nuomos sutartis. Šis dokumentas įrodo, kad 2002-07-17 jokių pinigų „Krolai“ A. Z. nemokėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 566 819,34 Lt priteisimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas A. Z. paėmęs šią pinigų sumą iš bendrovės ,,Vakarų prekyba“ kasos bei jos pastarajai negrąžinęs, šiuos pinigus įgijo be teisėto pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.). Tačiau visiškai sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima, nes kartu pats teismas konstatavo faktą, kad dalį šių pinigų – 240 000 Lt atsakovas įnešė už ieškovą UAB ,,Krola“ už patalpų nuomą. Šia prasme pastebėtina, kad ieškovas šio pirmosios instancijos teismo motyvo apeliacine tvarka neapskundė.

Be to, tokios teismo išvados pagrįstumą patvirtina, kaip byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančios bendrovės ,,Krola“ paaiškinimai dėl nurodytos sumos (240 000 Lt) įnešimo aplinkybių, taip ir pastarosios išduotas kasos pajamų orderis, patvirtinantis, kad atsakovas įnešė už ieškovą nurodytus pinigus. Turėtina omenyje ir tai, kad bendrovė ,,Krola“, kreipdamasi į teismą su ieškiniu bendrovei ,,Vakarų prekyba“ dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo, apskaičiuodama skolos dydį atsižvelgė į atsakovo A. Z. įneštą sumą ir ją iš bendros skolos sumos minusavo.

Tenkindamas šią ieškovo reikalavimo dalį (dėl 240 000 Lt priteisimo) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, sumokėdamas už ieškovą 240 000 Lt nuomos, pažeidė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas bei kitų ieškovo kreditorių interesus. Tačiau nurodytais faktiniais bei įstatyminiais pagrindais ieškovo reikalavimas dėl šios sumos priteisimo paremtas nebuvo (CPK 265 str. 2 d.).

Esant pasakytam, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita 240 000 litais. Priešingai, turint omenyje, kad, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, atsakovas A. Z. įnešė minėtą sumą į bendrovės ,,Krola“ kasą, kaip ieškovo mokėjimas už nuomą ir bendrovė ,,Krola“ šį mokėjimą akceptavo bei nereiškė ieškovui pretenzijų šiai sumai, šios sumos priteisimas iš atsakovo reikštų bendrovės ,,Vakarų prekyba“ nepagrįstą praturtėjimą atsakovo sąskaita bei prieštarautų protingumo bei teisingumo kriterijams (CK 1.5 str.).

Dėl pasakyto ši sprendimo dalis naikintina ir ieškovo reikalavimas dalyje dėl 240 000 Lt priteisimo atmestinas (CK 1.5 str., 6.237 str. 1 d.).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gautas bendrovės ,,Fabiola“ prašymas dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje (t. 4, b.l. 180-181). Prašymas buvo motyvuotas tuo, kad galimas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 261 000 Lt priteisimo iš A. Z. (iš prašomos priteisti 566 819,34 Lt sumos), kuriuos atsakovas sumokėjo už pastatą Tilžės gt. 74, Šiauliuose, įtakos bendrovės ,,Fabiola“ teises ir pareigas. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi šį prašymą atmetė (t.5 b.l. 28).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bendrovės ,,Fabiola“ atskirąjį skundą, paminėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino bei konstatavo, jog teismo išvada, kad teismo sprendimas dalyje dėl 261 000 Lt priteisimo neturės įtakos bendrovės ,,Fabiola“ teisėms ir pareigoms, yra nepagrįsta bei priešingai konstatavo, kad skundžiamas sprendimas sudaro pagrindą regresiniams teisiniams santykiams tarp atsakovo A. Z. ir bendrovės ,,Fabiola“ atsirasti (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 20 d. nutartis, t.5, b.l. 83, 84).

Kolegijos nuomone, ši apeliacinės instancijos teismo nutartis, konstatavusi pirmosios instancijos teismo padarytą esminį procesinės teisės normos pažeidimą, sprendžiant ieškovo reikalavimą dalyje dėl 261 000 Lt priteisimo (CPK 18 str.) bei byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su bendrovės ,,Fabiola“ A. Z. skolos bendrovei ,,Vakarų prekyba“ perėmimu patvirtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimas dalyje dėl 261 000 Lt priteisimo iš A. Z. įtakojo bendrovės ,,Fabiola“ teises ir pareigas, o šios bendrovės neįtraukimas į bylą atėmė iš pastarosios galimybę pasinaudoti įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis gintis nuo pareikšto ieškinio.

Dėl pasakyto skundžiamo sprendimo dalis dėl 261 000 Lt priteisimo naikinama ir šią bylos dalį perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 566 819,34 Lt priteisimo, pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo pagrįstumą iš esmės sprendė tik dalyje dėl 261 000 Lt atsakovo sumokėtų už pastato Tilžės gt. 74, Šiauliuose, ir 240 000 Lt sumokėtų bendrovei “Krola“ priteisimo. Tuo tarpu priteisdamas likusią šio reikalavimo dalį, pirmosios instancijos teismas apsiribojo jokiais argumentais neparemta išvada apie tai, kad atsakovas ginčijamas lėšas pasiėmė be teisėto pagrindo. Tokia išvada buvo padaryta nenurodant jokių motyvų, dėl kurių yra atmetami atsakovo argumentai skirti šios sumos paėmimo iš bendrovės ,,Vakarų prekyba“ kasos, pagrįstumui.

Kaip matyti iš byloje atsakovo užimtos teisinės gynimosi nuo ieškinio pozicijos, atsakovas likusios sumos paėmimą iš ieškovo siejo su jo patirtais nuostoliais (281 000 Lt - 261 000 Lt = 20 000 Lt), atsiradusiais pastarajam atsisakius savo įsipareigojimo perimti A. Z. kaip pirkėjo teises pagal 2001 m. rugsėjo 21 d. pastato, esančio Tilžės gt. 74, Šiauliuose pirkimo-pardavimo sutartį bei ieškovo įsipareigojimu kompensuoti atsakovui 40 000 Lt už pastato nugriovimą (t.3, b.l. 12). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodyto dokumento, anksčiau nurodytu požiūriu jo neanalizavo, bet tik padarė išvadą, kad jo pagrindu atsakovo už pastatą sumokėtas lėšas pripažinti ieškovo nuosavybe negalima.

Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas likusią iš prašomos 566 819,34 Lt sumos dalį, ne tik nenurodė tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų, bet ir visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų dėl šios reikalavimo dalies nepagrįstumo. Dėl nurodyto darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šią reikalavimo dalį, ne tik neatskleidė

šios reikalavimo dalies esmės, bet nepasisakydamas dėl atsakovo argumentų bei jo pateiktų įrodymų, šios reikalavimo dalies iš esmės neišsprendė.

Dėl pasakyto ši sprendimo dalis taip pat naikintina ir perduotina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 2 d.).

Reikalavimą dėl 73 449,95 Lt priteisimo padarytai žalai, susijusiai su pinigų skolinimu iš banko, atlyginimo ieškovas tiesiogiai sieja su, jo nuomone, atsakovo be teisinio pagrindo pinigų iš ieškovo kasos paėmimu (566 819,34 Lt). Tačiau atmetus dalį ieškovo reikalavimo dėl nurodytos sumos priteisimo (240 000 Lt) bei kitą šio reikalavimo dalį perdavus pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, byloje nelieka teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai žalos atlyginimą (CK 6.263 str.). Todėl ši sprendimo dalis naikinama, o reikalavimas dėl 73 449,95 Lt perduotinas pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl žalos, susijusios su, jo nuomone, atsakovui neteisėtai permokėtu darbo užmokesčiu bei SODROS įmokomis, ieškovas nurodė, kad toks sprendimas prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. Tačiau sutikti su šiuo ieškovo argumentu negalima, nes jis paremtas ieškovo neteisingu tarp šalių sudarytos sutarties, kurią jie pavadino darbo sutartimi, aiškinimu. Tokia išvada daroma todėl, kad kaip matyti iš bylos aplinkybių, priešingai negu teigia ieškovas, sudarant tarp šalių paminėtą sutartį, atsakovui nebuvo nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Sutartyje nebuvo pasakyta, kad atsakovui bus mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, o buvo tik konstatuota, kad atsakovo atlyginimas negali būti mažesnis nei Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Vien ši aplinkybė neleidžia teigti, kad atsakovui mokamas atlyginimas viršijo bendrovės akcininkų jam nustatytą atlyginimo dydį. Dėl pasakyto ieškovo nuorodos į jo apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra tinkamos.

Be to, kaip nustatyta byloje, beveik tuo pačiu metu kaip ir su atsakovu bendrovė buvo sudariusi darbo sutartis su kitais bendrovei vadovaujančiais bei atsakingais darbuotojais, kuriems nustatyti darbo užmokesčiai žymiai viršijo Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį atlyginimą (t.3, b.l. 33, 34). Todėl ieškovo aiškinimas, kad atsakovui, kaip bendrovės direktoriui, buvo nustatytas mažesnis, negu kitų bendrovės darbuotojų atlyginimas, neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

Šia prasme apelianto bandymas atsakovui, jo nuomone, nustatytą minimalaus atlyginimo dydį susieti su pastarojo kaip bendrovės akcininko teise į kapitalo pajamų gavimą nėra pagrįstas, nes visu pirma prieštarauja tarp šalių sudarytos sutarties, kuria šalys susitarė kad atsakovui bus mokama už šalių sutartą atliekamų darbą, prasmei bei nepagrįstai sutapatina tarp bendrovės ir jos akcininko bei bendrovės ir su ja pagal sudarytą sutartį dirbančio asmens teisinius santykius.

Be to, sprendžiant šį ginčą turėtina omenyje ir tai, kad atsakovas bendrovės direktoriaus pareigose dirbo pakankamai ilgą laiko tarpą, per kurį bendrovės akcininkai pasinaudodami Akcinių bendrovių įstatymu suteiktomis neturtinėmis teisėmis turėjo galimybę žinoti apie atsakovui mokamo atlyginimo dydį, o kaip matyti iš liudytojos E. S. , atstovavusios bendrovėje akcininkę E. A. , bendrovės akcininkams apie tai buvo žinoma (t.4, b.l. 149, 150).

Dėl pasakyto teigti, kaip tai daro ieškovas, kad atsakovas A. Z. atlyginimą sau padidino ir išsimokėjo savavališkai negalima. Priešingai, bylos aplinkybės rodo, kad bendrovės akcininkams buvo žinoma apie atsakovui mokamo atlyginimo dydį ir jie tokiam mokėjimui faktiškai pritarė ir dėl to neprieštaravo.

Dėl pasakyto naikinti ieškovo skundžiamą sprendimo dalį jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3, 4 punktais

n utaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį dėl 566 819,34 Lt bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš atsakovo A. Z. ieškovo BUAB ,,Vakarų prekyba“ naudai ir ieškinį dalyje dėl 240 000 Lt priteisimo atmesti. Kitą šio reikalavimo dalį perduoti tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti.

Panaikinti sprendimo dalį dėl 73 449,95 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo ir šią bylos dalį perduoti tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti.

Panaikinti sprendimo dalį dėl priteisimo iš A. Z. : 32 013,46 Lt žyminio mokesčio BUAB ,,Vakarų prekyba“ naudai, 95,3 Lt pašto išlaidų valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.