Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-669-821/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-04-26
Bylos Nr.: eA-669-821/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03050-2020-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei
Pareiškėjas: UAB „Westcargo“

Kategorijos

13.5Prekių muitinis įvertinimas

Administracinė byla Nr. eA-669-821/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03050-2020-5Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Westcargo“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 1A-155 „Dėl UAB „Westcargo“ skundo“ (toliau – Sprendimas Nr. 1A-155), 2) Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160 „Dėl Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 1A-155 taisymo“ (toliau – Sprendimas Nr. 1A-160), 3) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Vilniaus TM) 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190307S (toliau – Ataskaita). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo patikrinimą, 2020 m. vasario 21 d. surašė Ataskaitą ir nusprendė: 1) taisyti deklaracijoje 19LTVC0100IM217AE7 deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į nustatytą TARIC kodą 6110909090; 2) netaikyti pareiškėjo deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo; 3) nustatyti pareiškėjo deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir perskaičiuoti importo mokesčius; 4) deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) prekių muitinė vertė ir importo mokesčiai turėtų būti kaip nurodyta 2 lentelėje; 5) skirti pareiškėjui 5 221 Eur baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą; 6) apskaičiuoti ir įtraukti (neįtraukti) į apskaitą 1 priede nurodytus delspinigius; 7) įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę: 16 281 Eur (šešiolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) importo muito (įmokos kodas A00), 35 929 Eur (trisdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt devynis eurus) PVM (įmokos kodas B00), skirtą 5 221 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt vieno euro) baudą (įmokos kodas 894) bei apskaičiuotus ir įtrauktus į apskaitą 1 priede nurodytus delspinigius; 8) apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę bei apskaičiuotus ir į apskaitą įtrauktus 1 priede nurodytus delspinigius sumokėti per 10 dienų nuo šios ataskaitos gavimo dienos, mokėjimo pavedimuose nurodyti įmokos kodus.

2.2. Pareiškėjas, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Kodeksas) 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi bei 154 straipsnio 1 dalimi, apskundė Ataskaitą Departamentui. Departamento Sprendime Nr. 1A-155 nebuvo aiškaus sprendimo dėl Ataskaitos, kadangi rezoliucinėje dalyje buvo nurodytas tik Ataskaitos pavadinimas. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 1 d. gavo Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160, iš kurio jau buvo aišku, kad Departamentas Ataskaitą patvirtino, kadangi rezoliucinėje dalyje prie Ataskaitos pavadinimo įrašytas žodis „patvirtinti“ (toliau kartu - ir Sprendimai).

2.3. Vilniaus TM nepagrįstai ištaisė deklaracijoje 19LTVC0100IM217AE7 deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į nustatytą TARIC kodą 6110909090. Pastaruoju kodu turi būti žymimi megztiniai, susagstomi megztiniai, liemenės ir panašūs dirbiniai, megzti arba nerti iš kitų tekstilės medžiagų. Kodu 6210500000 turi būti žymimi drabužiai ir jų priedai, išskyrus megztus ir nertus, pasiūti iš kitų tekstilės medžiagų. Kitaip tariant, trikotažinės liemenės (megzti arba nerti drabužiai ir jų priedai) klasifikuojamos Reglamento (EB) Nr. 2018/1602, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 2658/87, 61 skirsnyje, o siūtos liemenės (drabužiai ir jų priedai, išskyrus megztus ir nertus) 62 skirsnyje. Nagrinėjamu atveju buvo įvežami iš sintetinio pluošto pasiūti drabužiai, tai aiškiai nurodyta importo deklaracijoje, o ne megzti arba nerti drabužiai, todėl pareiškėja pagrįstai buvo nurodžiusi TARIC kodą 6210500000.

2.4. Iš Ataskaitos matyti, kad Vilniaus TM sprendimas netaikyti sandorio vertės metodo grindžiamas tuo, jog pareiškėjo importuotų prekių deklaruotos vertės neatitinka palyginamųjų verčių (yra mažesnės), sukauptų PREMI duomenų bazėje, ir Vilniaus TM reikalavimas pareiškėjui pagrįsti šiuos neatitikimus esą neįvykdytas.

2.5. Pareiškėjas paaiškino, kad už įsigytas prekes pagal 2019 m. rugpjūčio 17 d. sąskaitą 2019GYHF1934, išrašytą Kinijos įmonės „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Honkongo įmonei „Boyuan Shunda Ltd“, pagal 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą 2019GYHF1935, išrašytą Kinijos įmonei „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Kinijos įmonei „Beijing Jaypie International Logistic Co., Ltd“, prekių siuntėjų prašymu ir tarp įmonių buvo padarytos tarpusavio skolų užskaitos, o tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti su pareiškėjos skundu ir yra Vilniaus TM. Vilniaus TM pateiktuose mokėjimų nurodymuose aiškiai nurodyta, pagal kokias ir kieno išrašytas sąskaitas mokama.

2.6. Vilniaus TM nepagrįstai sureikšmina aplinkybę, kad pateiktoje Kinijos muitinės eksporto deklaracijoje nurodyta informacija apie prekių vertes skiriasi nuo muitiniam įforminimui pateiktoje 2019 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitoje Nr. 2019AUG12 nurodytos (deklaracija 19LTVC0100IM20C533). Logiška, kad pareiškėjas deklaravo prekių išleidimą į laisvą apyvartą pirkimo sąskaitoje nurodytomis kainomis, kurios buvo sutartos su pardavėju sutartyje. Taip pat nepagrįstai sureikšminama, kad prekių siuntimo iš Kinijos organizatorius nesutampa su prekių pardavėjais pagal sutartis, nes pareiškėjai ši aplinkybė nėra aktuali.

2.7. Atsakydamas į Vilniaus TM nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis, nurodė, kad su pardavėju prekių kainos buvo suderintos pagal jo atsiųstas prekių nuotraukas bendraujant elektroniniu paštu ir per Kinijos daugiafunkcinę komunikavimo programą „Wechat“. Dalis nuotraukų buvo pateikta Vilniaus TM.

2.8. Nei pareiškėjui, nei Vilniaus TM nėra žinomos prekių siuntimo išlaidos, todėl Vilniaus TM išvados grindžiamos tik pateiktomis prielaidomis nurodant galimą siuntimo kainą, bet nepagrįstos objektyviais duomenimis, kad prekių pardavėjas nustato pirkėjui mažesnę prekės kainą už šių prekių pristatymo išlaidas, t. y. nesiekia padengti patirtų prekių tvarkymo, transportavimo, pardavimo sąnaudų bei gauti atlygį už atliktą darbą, prieštarauja prekybinei logikai, yra absurdiškos, nes niekas nesiųs prekių mažiau už savikainą.

2.9. Prekių pirkimas didesniais kiekiais turi didelės įtakos prekių kainai. O tokių pačių pavadinimų prekės yra skirtingos kokybės, todėl kainuoja skirtingai. Negana to, Lietuvos prekybos tinklų, pavyzdžiui „Batų kalnas“ ir „Lidl“, dabartinės mažmeninės prekių kainos tik šiek tiek skiriasi nuo panašių pareiškėjos importuotų prekių kainų, o į mažmeninę kainą jau yra įskaičiuoti ne tik visi mokesčiai, bet ir prekių pardavimo savikaina (darbo užmokestis, patalpos, patalpų išlaikymas ir kt.) bei pelnas. Vilniaus TM pagal PREMI duomenų bazę nustatytas kainų skirtumas yra neobjektyvus. Jis negali būti pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo. Prekių kokybė nebuvo tikrinta, todėl Vilniaus TM negali vienareikšmiškai palyginti PREMI duomenų bazėje tokių pačių pavadinimų prekių. Nagrinėjamu atveju prekės buvo prastos kokybės. Be to, pasak pareiškėjos, prekių kainos yra labai skirtingos dėl rinkodaros, pvz., kiekio ir kokybės standartų skirtumų bei sezoniškumo (nagrinėjamu atveju buvo išparduodamos pasibaigusio sezono prekės). Prekių kainų realumą patvirtina ir pridedamos prekių siuntėjo iš Kinijos reklamos nuotraukos, kuriose nurodytos viešai siūlomos parduodamų prekių kainos.

2.10. Pareiškėjo importuotų prekių kaina yra labai aiški ir turi būti nustatyta pagal pareiškėjo Vilniaus TM pateiktus dokumentus, kurie atspindi visas su nagrinėjama problema susijusias ūkines operacijas ir visas su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. O muitinė, suabejojusi deklaracijose nurodytų kainų sąžiningumu, privalėjo kreiptis į eksporto valstybės – Kinijos – kompetentingą instituciją, kad ši patvirtintų ar paneigtų eksportuotų prekių ekonominę vertę.

2.11. Pareiškėjas įsigydamas prekes iš Kinijos pateikė ir pagrįstai deklaravo faktinę prekių sandorio vertę. Į prekių savikainą įtraukė visas išlaidas, susijusias su prekių įsigijimu, sumokėjo visus mokesčius (muitą ir PVM) už įvežtas ir parduotas prekes. Taip pat nuo uždirbtų pajamų buvo apskaičiuoti visi mokėtini mokesčiai. Pareiškėjas atliko teisėtus veiksmus, kurie leido jam uždirbti pajamų. Jis sprendimą pirkti prekes iš Kinijos tiekėjo priėmė atsižvelgdamas į tą kainą, kurią jai pasiūlė tiekėjas iš Kinijos. Visos minimos prekės jau yra parduotos ir pardavimo kaina buvo nustatyta įvertinus prekių įsigijimo kainą iš tiekėjo bei kitas išlaidas – mokesčius, darbo užmokestį ir pan. Todėl šiandien pareiškėjas nebeturi galimybės į šių prekių pardavimo kainą įtraukti papildomas muito mokesčio sumas ir pan., kad iš pirkėjo gautų lėšų papildomam muito mokesčiui už minimas prekes sumokėti.

2.12. Ataskaita ir Sprendimai yra nepakankamai motyvuoti. Vilniaus TM nepateikė jokių duomenų, kokiais kriterijais vadovaudamiesi: 1) atrinko duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas, sukauptas PREMI duomenų bazėje; 2) atliko prekių pripažinimo panašiomis tyrimą; 3) nustatė didelį skirtumą nuo kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio kainų. Pareiškėjos žiniomis, jos deklaruotos prekių kainos skiriasi nuo Vilniaus TM nustatytų palyginamųjų kainų ne daugiau kaip 30 procentų. Aptartos aplinkybės yra svarbios siekiant nustatyti, ar tinkamai nagrinėjamu atveju pritaikyti Kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktas bei 74 straipsnio 3 dalis, t. y. ar pagrįstai importuotų prekių muitinė vertė nustatyta taikant ne sandorio vertės metodą.

2.13. Pareiškėjas apmokėjo už prekes trečiajai šaliai pardavėjo naudai, o tai, kad įmonių „Boyuan Shunda Ltd“, „Guiang Hong Chemphy Trade Co., Ltd“ ir „Beijing Jaypie International Logistics Co., Ltd“ (ne)sąsajumas nenustatytas, negali lemti sandorio vertės metodo netaikymo.

2.14. Importuotų prekių vertę Vilniaus TM nustatė tik pagal kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio vertes, sukauptas lokalinėje (Lietuvos) PREMI duomenų bazėje, vadovaudamasi išimtinai tik faktu, kad importuotų prekių vertė yra gerokai mažesnė nei panašių pavadinimų prekės, importuotos kitų importuotojų, neatsižvelgusi į kitus pareiškėjo nurodytus kriterijus, tokius kaip kiekis, kokybė, bei į eksporto deklaracijoje nurodytas vertes, todėl Vilniaus TM netinkamai taikė Kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktą bei 74 straipsnio 3 dalį ir nepagrįstai importuotų prekių muitinę vertę nustatė taikydama ne sandorio vertės metodą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

3.1. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai vietos mokesčių administratorius, atlikęs supaprastintą mokestinį patikrinimą, prekių muitiniam įvertinimui netaikė sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo bei atitinkamai perskaičiavo mokėtinus importo mokesčius.

3.2. Departamento manymu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė ir dokumentais nepagrindė, kas turėjo ar galėjo turėti įtakos labai mažai prekių vertei. Pareiškėjas nepateikė visos informacijos, galinčios pagrįsti deklaruotą prekių vertę, t. y. informacijos apie prekių užsakymus, tiekėjo patvirtinimų, prekių kainoraščių, kainų derinimo protokolų, o dalis pateiktų dokumentų, kaip antai daiktų nuotraukos, patalpų nuomos sutartis, apskritai jokios įtakos muitinės vertės nustatymui neturi. Vilniaus TM Ataskaitoje išsamiai įvertino kiekvieną pareiškėjo pateiktą dokumentą ir nurodė, kodėl pateikti dokumentai neišsklaidė pagrįstų abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo. Taigi, atsižvelgus į labai žemą, palyginti su Departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, prekių kainą bei į tai, jog pareiškėjas objektyviais duomenimis neįrodė, kas turėjo ar galėjo turėti įtakos tokiai žemai prekių kainai, skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nuspręsta pareiškėjo importuotoms prekėms netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo.

Šalies argumentai

3.3. Pareiškėjas skunde teismui visiškai nepagrįstai nurodė, kad jo deklaruotos prekių kainos nuo Vilniaus TM nustatytų palyginamųjų kainų skiriasi ne daugiau kaip 30 procentų, kadangi iš ginčo medžiagos matyti, kad kainos skiriasi ne procentais, o kartais (net iki 5 kartų ir daugiau), todėl akivaizdu, kad muitinė teisingai konstatavo, jog turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Kodekso 70 straipsnio 1 dalyje.

3.4. Vilniaus TM Ataskaitoje pagrįstai nurodė, kad, vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjo deklaruotas TARIC kodas 6210500000 neatitinka prekės aprašymo „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“. 6210 KN pozicijoje klasifikuojami drabužiai, pasiūti iš medžiagų, priskiriamų 5602, 5603, 5903, 5906 arba 5907 pozicijai, tačiau nei importo deklaracijoje nurodytame prekės aprašyme, nei kituose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, kad importuota prekė pasiūta iš 5602, 5603, 5903, 5906 arba 5907 pozicijai priskiriamų medžiagų, todėl importo deklaracijoje Nr. 19LTVC0100IM217AE7 deklaruota prekė Nr. 29 TARIC kodu 6210500000 neklasifikuotina. Pakeitus prekės kodą, importuotos prekės muito tarifas nesikeitė.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

4.1. Vilniaus TM, atlikusi minėtų importo deklaracijų patikrinimą, nustatė, kad EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotos 29-tos prekės „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“ TARIC kodas 6210500000 neatitinka prekės aprašymo. Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – KN) pozicijoje 6210 klasifikuojami drabužiai, pasiūti iš medžiagų, priskiriamų 5602, 5603, 5903, 5906 arba 5907 pozicijoms ir jiems būdinga specifinė paskirtis (pvz., šioms prekėms priskirtini neperšlampami specialūs drabužiai, apsauginiai kombinezonai, atšvaitus atspindinčios liemenės, neperšlampamos prijuostės ir t. t.). 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitoje Nr. 2019GYHF1935 (eil. Nr. 37), pagal kurią buvo deklaruotos prekės „moteriškos liemenės iš sintetinio pluošto“ taip pat yra nurodytas neteisingas KN prekės kodas 62121090, t. y. pagal KN poziciją 6212 yra klasifikuojamos liemenėlės, korsetai, petnešos ir panašūs dirbiniai.

4.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad minėtose importo deklaracijose didžiosios dalies deklaruotų prekių, kurių muitiniam įvertinimui mokesčių administratorius netaikė sandorio vertės metodo, kainos yra ne iki 30 procentų, kaip teigia pareiškėjas, o iki 5 kartų mažesnės, palyginti su kitų importuotojų atitinkamu laikotarpiu deklaruotomis panašių prekių vidutinėmis sandorio kainomis, sukauptomis Departamento informacinėje PREMI duomenų bazėje.

4.3. Išnagrinėjus muitinio įforminimo metu bei papildomai pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją, nustatyta, kad nei muitiniam įforminimui pateiktose sąskaitose, nei pateiktose sutartyse informacijos, kad prekės būtų nekokybiškos, užsigulėjusios ar turinčios defektų, o tai galėtų turėti įtakos tokiai mažai prekių kainai, nėra. Muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis; pateikti tik pirmi sutarčių, pasirašytų su prekių pardavėjais, lapai, t. y. nepateiktos kitos lapų pusės, kuriose nurodomos sudaromų sandorių bendrosios sąlygos. Be to, iš sąskaitų matyti, kad itin mažos prekių kainos yra nurodytos įskaičiavus į jas prekių transportavimo iš Kinijos išlaidas, kurios sąskaitose atskira eilute nėra išskirtos (pristatymo sąlygos CFR, CIP reiškia, kad pardavėjas apmoka visas prekių gabenimo iki pirkėjo nurodytos vietos išlaidas). Muitinė, palyginusi sąlygines 1 kg krovinio transportavimo iš Kinijos sąnaudas, nustatė, kad EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.) deklaruotų prekių vertė yra mažesnė už sąlygines šių prekių transportavimo išlaidas, o kitose deklaracijose, atėmus šias išlaidas, lieka nerealiai maža prekių vertė.

4.4. Vilniaus TM neginčijo pareiškėjo teisės pervesti lėšas tiems asmenims, kuriems yra skolingas prekių pardavėjas, tačiau nurodė, kad, esant tokiam savitarpio įsiskolinimų dengimui, esant ypač mažai prekių kainai, nežinant, kokie tarpusavio ryšiai sieja Kinijoje esančias įmones ir ar tai yra galutinis prekių gavėjo atsiskaitymas, negalima atsekti faktiškai sumokėtos sumos už importuotas prekes. Pareiškėjo pateiktame elektroninio susirašinėjimo fragmente su neidentifikuotu asmeniu „Serioža“ nėra informacijos, kokias prekes ir iš ko įsigijo šis asmuo, kokiomis kainomis jos parduotos ir kaip jos susijusios su ginčo deklaracijose deklaruotomis prekėmis. Pareiškėjo pateiktos prekių nuotraukos neįrodo, kad buvo importuotos būtent tokios prekės, be to, iš jų negalima nustatyti nei jų kokybės, nei vertės.

4.5. Vilniaus TM 2020 m. sausio 13 d. pranešime Nr. 9.2/46)-2V-607 išdėstė abejones ir kilusius klausimus dėl sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo ginčo prekių muitinei vertei nustatyti, tačiau pareiškėjas neįrodė, kas turėjo ar galėjo turėti įtakos labai žemai prekių kainai, o jos pateiktas atsakymas ir dokumentai nepagrindė sandorio vertės metodo taikymo prekių muitiniam įvertinimui.

4.6. Vadovaudamasi Kodekso 74 straipsniu, Vilniaus TM naudojo duomenis, surinktus importuojančioje šalyje, t. y. Departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptus duomenis.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Vilniaus TM, vadovaudamasi Kodekso 48 straipsnio nuostatomis, atliko pareiškėjo iš Kinijos Liaudies Respublikos importuotų prekių (tekstilės ir galanterijos gaminių, bižuterijos), deklaruotų elektroninėmis importo deklaracijomis (toliau – EID) 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.), muitinės vertės patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad minėtose deklaracijose deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui nepagrįstai buvo pritaikytas sandorio vertės metodas, o EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) buvo neteisingai nurodytas deklaruotos 29-os prekės „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“ TARIC kodas.

6.2. Vilniaus TM 2019 m. spalio 7 d. raštu Nr. (9.2/46)-2V-15812 nurodė pareiškėjui iki 2019 m. lapkričio 4 d. pateikti importuotų prekių, deklaruotų deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.), muitinę vertę pagrindžiančius dokumentus ir nurodė, kad tai galėtų būti sutarčių, pasirašytų su prekių pardavėjais, vertimai, sutartys su trečiaisiais asmenimis, turėjusiais įtakos sandorio vertei (tarpininkavimo, paslaugų ir kt.), prekių siuntėjo eksporto deklaracijos, patvirtintos Kinijos muitinės, pardavėjo prekių kainoraščiai (angl. price list), prekių sąrašai su siūlomomis kainomis, kainų derinimo protokolai, užsakymai, užsakymų patvirtinimai, kita informacija ir dokumentai, kurių pagrindu buvo užsakomos ir atsiunčiamos prekės, prekių pardavimo Bendrijoje dokumentai, kiti turimi dokumentai ir informacija, pagrindžiantys prekių vertę. Taip pat nurodė deklaruotų prekių vertę pagrįsti dedukciniu prekių muitinės vertės nustatymo metodu, t. y. pateikti dokumentus ir informaciją, reikalingą muitinei vertei nustatyti pagal prekių vieneto kainą, už kurią Sąjungos muitų teritorijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis, kaip tai nustatyta Kodekso 74 straipsnio 2 dalies c punkte, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomas išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių 142 straipsnyje.

6.3. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 5 d. pateikė Vilniaus TM AB SEB banko išrašą, prekių gavimo pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2019GYHF1935 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, prekių gavimo pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2019AUG12 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, prekių gavimo pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2019GYHF1934 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, sutartis su paslaugų tiekėjais, išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, prekių apskaitos registrą ir prekių apskaitos pavyzdžius iš buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“, keletą siūlomų prekių pirkti pavyzdžių bei laiškus ir kitas ryšio priemones, kuriomis buvo derinami prekių įsigijimai, kainos ir kiti klausimai.

6.4. Vilniaus TM, įvertinusi pareiškėjo papildomai pateiktus nurodytus dokumentus, Ataskaita nusprendė taisyti EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į TARIC kodą 6110909090 bei netaikyti EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, nustatyti šių deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei atitinkamai apskaičiuoti mokestinę nepriemoką: 16 281 Eur importo muito, 35 929 Eur PVM, apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius (100 Eur) bei skirti 5 221 Eur baudą.

6.5. Vilniaus TM Ataskaitoje konstatavo, kad pareiškėja muitinei neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, todėl jai išliko pagrįstų abejonių dėl prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti atsižvelgiant į tai, Vilniaus TM Ataskaita nusprendė nepripažinti deklaruotos sandorio vertės bei, nesant galimybės taikyti kitų Kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose išvardytų metodų, prekių muitinę vertę nustatyti vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi, t. y. naudojant Departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas.

6.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus TM Ataskaita, pateikė skundą Departamentui, jis 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 1A-155 (šio sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta techninė klaida buvo ištaisyta Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 1A-160) konstatavo, kad Vilniaus TM Ataskaita yra pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo.

7. Teismas pažymėjo, kad importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą – sandorio vertės metodą – reglamentuoja Kodekso 70 straipsnis. Teismas išanalizavo Kodekso 70 straipsnio 1 dalį, 3 dalies a–d punktus, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 140 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431, 8 punktą, Pasaulinės prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo komiteto 6.1 sprendimą, Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalį.

8. Teismas pažymėjo, kad importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą – sandorio vertės metodą – reglamentuoja Kodekso 29 straipsnis. Nagrinėjamu atveju aktualus Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymas, nes Departamentas pareiškėjo importuotoms prekėms netaikė sandorio vertės metodo, konstatavęs, kad apmokėjimo už prekes aplinkybės nėra aiškios. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportuoti į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais

9. Tam, kad būtų galima taikyti sandorio vertės metodą, turi būti išpildytos konkrečios sąlygos, įtvirtintos Kodekso 29 straipsnio 1 dalies a–d punktuose.

10. Teismas atsižvelgė į Kodekso 30 straipsnio 1 dalį, Kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

11. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčo prekių deklaruota vertė atitiko faktiškai sumokėtą sumą už importuojamas prekes. Pareiškėjo pervestos pinigų sumos nesutampa su deklaruotomis sandorių vertėmis. Vilniaus TM Ataskaitoje detaliai aprašė ir išanalizavo visus pareiškėjo tiek deklaruojant, tiek vėliau papildomai pateiktus dokumentus ir nurodė priežastis, kodėl jos pateikti dokumentai nepagrindžia sandorio vertės metodo taikymo deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) nurodytų prekių muitinei vertei nustatyti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kas sudarė sumokėtų sumų ir deklaruotų sumų skirtumą. Iš nurodytų mokėjimų pavedimų nėra aišku, už kokias konkrečias prekes pagal kokius užsakymus yra atsiskaitoma. Tokia deklaruotų sumų ir sumokėtų sumų neatitiktis laikytina pagrindu muitinei netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas pažymėjo, kad, pagal Kodekso 70 straipsnio 1 dalį, pareiškėja privalėjo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes, o ne informaciją apie tarpusavio skolos suderinimus, sutartis su paslaugų teikėjais ar neaišku kokių prekių nuotraukas ir pan. Be to, neatskleidimas muitinei visų sandorio detalių ir pateikimas tik dalies sutarties, iš kurios negalima nustatyti realios prekių transportavimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvą ir kurią apmokėjo prekių siuntėjas, kainos leidžia daryti išvadą, kad prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos kitos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma nustatyti.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, kad nėra žinomos prekių siuntimo išlaidos, todėl Vilniaus TM išvados grindžiamos tik pateiktomis prielaidomis nurodant galimą siuntimo kainą, bet nepagrįstos objektyviais duomenimis, kad prekių pardavėjas nustato pirkėjui mažesnę prekės kainą už šių prekių pristatymo išlaidas, yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kaip skirtųsi jos importuojamų prekių kainos perkant, pavyzdžiui, vieną vienetą, šimtą vienetų ar dešimt tūkstančių vienetų. Taip pat pareiškėja nepateikė muitinei prekių kainoraščio price list ar kito dokumento su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis, kuris leistų nustatyti, kokiomis kainomis prekės, atsižvelgiant į jų kokybę, kiekius, aprašymus, yra parduodamos, o ir atsiskaitymai už prekes buvo atlikti ne tiesiogiai pardavėjui, bet kitoms įmonėms. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad teisės aktai nedraudžia to daryti, bet visų anksčiau nurodytų faktinių aplinkybių kontekste visa tai sudaro realų pagrindą abejoti pareiškėjo Vilniaus TM pateiktų dokumentų ir nurodomų faktinių aplinkybių aiškumu ir skaidrumu. Nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad jis prekes perka už tokią kainą, kokią pasiūlė pardavėjas, kad jai neįdomios prekių transportavimo, kurias prisiėmė pardavėjas, išlaidos, nes tokie teiginiai prieštarauja ne tik logikai, bet ir verslo esmei. Ir nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė įtikinti muitinę, kad yra kitaip, jis šia galimybe nepasinaudojo nei muitinei atliekant patikrinimą, nei teisme. Todėl, neįvykdžius savo prievolės, niekuo nepagrįsta pareiškėjo gynybinė pozicija kaltinti mokesčių administratorius neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu ar teisės aktų taikymu.

14. Teismas nurodė, kad nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas jokių duomenų, pagrįstų neginčijamais įrodymais, apie realią prekių įsigijimo kainą nepateikė, todėl muitinė pagrįstai konstatavo, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti, todėl akivaizdu, jog importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, taigi pareiškėjai pagrįstai pritaikytos Kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatos. Teismo įsitikinimu, mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo importuotos prekės buvo būtent tokios, kaip jis teigia, t. y. nei muitiniam įforminimui pateiktoje sąskaitoje, nei sutartyje informacijos, kad prekės būtų nekokybiškos, užsigulėjusios ar turinčios defektų, o tai galėtų paaiškinti, kodėl ta prekių kaina tokia maža, nėra. Muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis. Teismas pažymėjo, kad importuojamas prekes privaloma deklaruoti taip, kad nekiltų abejonių dėl jų identifikavimo. Jeigu importuojamos prekės yra specifinės, tai turi atsispindėti prekių aprašyme.

15. Išnagrinėjęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių kainos ir apmokėjimo sąlygų neaiškumą įrodo, kad Vilniaus TM turėjo pagrindą netaikyti sandorio vertės metodo pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti ir importuotų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Kodekso 74 straipsnio 3 dalį, naudodama duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės.

16. Teismas, išanalizavęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai yra pakankamai motyvuoti, t. y. teisėti ir pagrįsti; priimti sprendimai atitinka minėtas imperatyvias VAĮ nuostatas, teisės principus bei administracinę teismų praktiką. Skundžiamuose sprendimuose pagrįstai remtasi sisteminiu nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimu. Teismas, remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundo argumentai nepaneigė ginčijamų Departamento sprendimo ir Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitos teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Taigi naikinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 1A-155 „Dėl UAB „Westcargo“ skundo“, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160 „Dėl Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 1A-155 taisymo“ bei Vilniaus TM 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190307S remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

17. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir panaikinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus bei Vilniaus TM Ataskaitą dalyje, kurioje nuspręsta netaikyti elektroninėmis importo deklaracijoms deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:

19.1. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovai privalėjo nurodyti, kodėl pareiškėjos pateikti argumentai ir(ar) paaiškinimai yra nepriimtini ar nepagrįsti.

19.2. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus ir nagrinėdamas bylą pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį ir 56 straipsnio 5 ir 7 dalis.

19.3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 129 straipsnio 1 dalies b punktu, pažymi, kad teismo sprendime neatskleista, kodėl tarpusavio skolų užskaita nepripažįstama tinkamu faktišku apmokėjimu už importuotas prekes įrodymu. Sprendime taip pat neatskleista, kodėl aiškiai prekių pirkimo kontraktuose ir sąskaitose faktūrose nurodyta nupirktų prekių kaina neįrodo mokėtinos už prekes kainos.

19.4. Vilniaus TM išvados apie tai, kad esą prekės parduodamos mažesne kaina už šių prekių pristatymo išlaidas (t. y. nesiekiama padengti patirtų prekių tvarkymo, transportavimo, pardavimo sąnaudų bei gauti atlygį už atliktą darbą) ir tai prieštarauja prekybinei logikai, grindžiamos tik pateiktomis prielaidomis nurodant galimą siuntimo kainą, nepagrindžiant išvadų objektyviais duomenimis.

19.5. Visas ginčo prekes tikrino kompetentingi muitinės pareigūnai šių prekių deklaravimo metu. Muitinės pareigūnai patikrinę prekes ir juos lydinčius dokumentus priėmė sprendimą, kad prekės buvo tinkami deklaruotos ir jas išleido į laivą apyvartą.

19.6. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Vilniaus TM duomenis apie tai, kokiais kriterijais vadovaujantis: atrinko duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas, sukauptas PREMI duomenų bazėje, atliko prekių pripažinimo panašiomis tyrimą, nustatė žymų skirtumą nuo kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio kainų, kitą informaciją apie pareiškėjos importuotoms prekėms pritaikytų palyginamųjų kainų nustatymo aplinkybes bei pačias pareiškėjo importuotoms prekėms pritaikytas palyginamąsias kainas, tai datai, kada buvo deklaruotos prekės.

19.7. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

20.1. Departamentas nurodo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) 19 ir 22 punktus bei sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo prekių deklaruota vertė atitiko faktiškai sumokėtą sumą už importuojamas prekes. Pareiškėjo pervestos pinigų sumos nesutampa su deklaruotomis sandorių vertėmis.

20.2. Pareiškėjas, grįsdamas itin žemą prekių kainą, nepateikė jokių objektyviai įvertinamų įrodymų, kad importo deklaracijose deklaruotos prekės yra nekokybiškos, t. y. nei muitiniam įforminimui pateiktoje sąskaitoje, nei sutartyje nėra informacijos, kad prekės būtų blogos kokybės, užsigulėjusios ar turinčios defektų. Be to, byloje nepateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis.

20.3. Nagrinėjamu atveju, įvertinus visus Apeliantės pateiktus dokumentus, kuriais ji grindė sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą importuotoms prekėms, Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, kad pateikti dokumentai ir paaiškinimai neišsklaidė pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą.

20.4. Departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Vilniaus TM papildomus įrodymus, pažymi, kad, kad ginčo prekių muitinis įvertinimas atliktas laikantis Taisyklių nuostatų, o išrašai iš PREMI informacinės sistemos, iš kurių matyti, kokiais kriterijais (apyvartos lygmuo, kiekis, prekių kilmės šalis, kodas) remiantis buvo vertinamos ginčo prekės, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir yra sudėtinė bylos medžiagos dalis, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl papildomų įrodymų pateikimo į bylą - PREMI informacinės sistemos išrašai byloje pateikti, o sandorių atrankos kriterijai nustatyti pirmiau minėtame teisės akte, t. y. Taisyklėse.

Atsiliepimas

21. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

21.1. Muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis; pateikti kontraktų, pasirašytų su prekių pardavėjais, tik pirmi lapai, t .y. nepateiktos kitos lapų pusės, kuriose nurodomos sudaromų sandorių bendrosios sąlygos. Dėl pastarosios aplinkybės pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė aiškinamąjį raštą, kad bendrosios kontraktų sąlygos nebuvo pasirašytos ir jos šalims negalioja ir visiškai nieko nereiškia, o sutarties šalys vadovavosi tik tomis sąlygomis, kurios yra nurodytos kontraktų pirmuose puslapiuose. Toks paaiškinimas kilusių abejonių dėl itin mažų prekių kainų neišsklaidė.

Atsiliepimas

21.2. Pareiškėjo pateiktame elektroninio susirašinėjimo fragmente su neidentifikuotu asmeniu nėra informacijos, kokias prekes ir iš ko įsigijo šis asmuo, kokiomis kainomis jos parduotos ir kaip jos susijusios su ginčo deklaracijose deklaruotomis prekėmis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pateiktos prekių nuotraukos neįrodo, kad buvo importuotos būtent tokios prekės. Be to, pagal nuotraukas negalima nustatyti nei jų kokybės nei vertės.

21.3. Muitinė, palyginusi minimalius sąlyginius 1 kg krovinio transportavimo iš Kinijos kaštus, nustatė, jog EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.) deklaruotų prekių vertė yra mažesnė už sąlygines šių prekių transportavimo išlaidas, o kitose deklaracijose, atėmus šias išlaidas, lieka nerealiai maža prekių vertė (2020 m. vasario 21 d. ataskaitos Nr. 0VM190307S 3.1 dalis). Aplinkybė, kad prekių pardavėjas nustato pirkėjui mažesnę kainą už šių prekių pristatymo išlaidas, nesiekdamas padengti patirtų prekių tvarkymo, transportavimo, pardavimo sąnaudų, prekiauja, negaudamas iš to pelno, neatitinka įprastų komercinių santykių. Taigi šiuo atveju nepakanka pareiškėjo paaiškinimo, kad perka prekes tokiomis kainomis, dėl kurių susitaria su pardavėju, bendraujant el. paštu ar kitokiu būdu.

21.4. Dėl Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 129 straipsnio taikymo Vilniaus TM nurodo, kad esant tokiam savitarpio įsiskolinimų dengimui, esant ypatingai mažai prekių kainai, kai prekių gamintojas ir pardavėjas nesutampa su prekių siuntėju, nežinant, kokie tarpusavio ryšiai sieja Kinijoje esančias įmones ir ar tai yra galutinis prekių gavėjo atsiskaitymas, negalima atsekti faktiškai sumokėtos sumos už importuotas prekes. Kaip nurodyta Ataskaitoje, nei pateiktose sutartyse, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, kad už prekes pareiškėjas privalo mokėti tretiesiems asmenims.

21.5. Neteisus pareiškėjas, teigdamas, jog jam nėra žinomos mokesčių administratoriaus pritaikytos palyginamosios kainos ir neaišku, į ką buvo atsižvelgta, atrenkant duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas. Tiek deklaruotos, tiek vidutinės palyginamosios kainos, atrinktos iš PREMI duomenų bazės, yra nurodytos Vilniaus TM supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0VM190307S (2020 m. vasario 21 d.) 2-oje lentelėje, bei šios ataskaitos 3.1 dalyje išsamiai išdėstyta, į kokius kriterijus buvo atsižvelgta, parenkant palyginamąsias kainas iš duomenų bazėje esančių kitų importuotojų pripažintų sandorių. Dėl kiekvienos prekės, kuriai yra perskaičiuota muitinė vertė, yra pateikti išrašai iš PREMI duomenų bazės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus TM Ataskaitos ir Departamento sprendimų dalies, kuriais muitinė nusprendė prekių muitiniam įvertinimui netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo ir muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi bei atitinkamai perskaičiuoti mokėtinus importo mokesčius.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Vilniaus TM duomenis apie tai, kokiais kriterijais vadovaujantis muitinė atrinko duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas, sukauptas PREMI duomenų bazėje, atliko prekių pripažinimo panašiomis tyrimą, nustatė žymų skirtumą nuo kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio kainų, taip pat pačias pareiškėjo importuotoms prekėms pritaikytas palyginamąsias kainas.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje atsakovas į bylą yra pateikęs PREMI informacinės sistemos išrašus (atsiliepimo priedas Nr. 4), kurie buvo naudoti ginčo prekių palyginimui, todėl prašymas išreikalauti duomenis apie ginčo prekėms pritaikytas palyginamąsias kainas, netenkintinas. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad ginčo prekių muitinis įvertinimas atsakovo buvo atliktas laikantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių nuostatų. Atsakovui paaiškinus dėl taikytų teisės akte nustatytų sandorių atrankos kriterijų, pareiškėjo prašymas išreikalauti atitinkamą informaciją apie taikytus kriterijus, taip pat atmestinas.

26. Lietuvos vyriausias administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs šią bylą, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės nevertino, ar byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia aplinkybes, kuriomis remdamasi, muitinė nusprendė, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal SMK 70 straipsnio 1 dalį, taip pat nurodė, jog byloje turi būti patikrinama, ar nebuvo galimybės taikyti kitų SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose išvardintų metodų.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pakartotinai tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus, atsakovui nusprendus pareiškėjo prekių muitiniam įvertinimui netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo ir muitinę vertę nustatyti vadovaujantis SMK 74 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Vilniaus TM turėjo pagrindą netaikyti sandorio vertės metodo pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti ir importuotų prekių muitinę vertę nustatyti pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, naudodama duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja ankstesniuose skunduose išdėstytus argumentus, tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, importuotų prekių muitiniam įvertinimui turi būti taikomas sandorio vertės metodas, kadangi atsakovui jis yra pateikęs visus dokumentus, susijusius su apmokėjimu už importuotas prekes ir jų kaina. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti ir patikslinti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

28. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog ginčo santykius reguliuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau - ir SMK), todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodomas anksčiau galiojusiu 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso reguliavimas sandorio muitinei vertei nustatyti.

29. SMK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta ar mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

30. SMK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai, išskyrus šiuos: i) įstatymo arba Sąjungos valdžios institucijų nustatytus arba reikalaujamus nustatyti apribojimus; ii) geografinės srities, kurioje prekės gali būti perparduotos, apribojimus; iii) prekių muitinei vertei didelės įtakos neturinčius apribojimus; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti; c) jokia pajamų, gautų pirkėjui toliau perparduodant prekes, disponuojant jomis ar jas naudojant, dalis tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję arba jų ryšys neturėjo įtakos kainai.

31. Vadovaujantis 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (SMK Įgyvendinimo taisyklių), 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta SMK 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal SMK 70 straipsnio 1 dalį.

32. Nagrinėjamu atveju muitinė, pareiškėjo importuotoms prekėms netaikydama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, vadovavosi tuo, kad muitinei išdėsčius abejones ir kilusius klausimus dėl sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo ginčo prekių muitinės vertės nustatymui, pareiškėjas nepagrindė, kas galėjo turėti įtakos labai žemai prekių vertei, nepateikė visos informacijos galinčios pagrįsti deklaruotą prekių vertę. Muitinė vadovavosi SMK Įgyvendinimo taisyklių 140 straipsniu ir sprendė, jog pareiškėjui nepašalinus abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės, SMK 70 straipsnio 1 dalyje numatytas sandorio vertės metodas netaikytinas.

33. Muitinė Atskaitoje ir Sprendime rėmėsi SMK Įgyvendinimo taisyklių 140 straipsniu ir jo aiškinimu ESTT jurisprudencijoje, o būtent ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje Nr. C-291/15. Pažymėtina, jog šiame ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime pateikiamas iki SMK ir SMK Įgyvendinimo taisyklių įsigaliojimo galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir BMK) ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) normų aiškinimas, tačiau pateikti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

34. ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime Nr. C-291/15 Euro 2004. Hungary pažymėjo, jog Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnyje (atitinkančiame SMK Įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnį) numatyta, kad kai muitinei kyla pagrįstų abejonių, kad deklaruojama importuojamų prekių vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, tokių prekių muitinės vertės ji neprivalo nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu. Todėl ji gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai ji galbūt paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (31 p.). Tais atvejais, kai paaiškėja, jog deklaruota kaina daugiau nei 50 proc. mažesnė už vidutinę statistinę kainą, reikia pripažinti, kad tokio kainos skirtumo pakanka, kad būtų pagrįstos muitinės abejonės ir jos sprendimas nepatvirtinti deklaruotos atitinkamų prekių muitinės vertės (39 p.). Importuotų prekių sandorio vertę patvirtinančių dokumentų autentiškumas nėra lemiamas elementas; tai tik vienas iš veiksnių, į kuriuos gali atsižvelgti muitinė. Nepaisant šių dokumentų autentiškumo, muitinė gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu (41 p.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog, nustatant prekių muitinę vertę, pirmenybė teikiama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodui ir šis metodas yra pagrindinis bei dažniausiai taikomas muitinio įvertinimo metodas. Bet <..> deklaruota itin maža prekių vertė suteikė pagrindo <...> muitinei, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, kreiptis <...> dėl papildomos informacijos pateikimo (LVAT 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-96-575/2023).

36. Nagrinėjamu atveju muitinė abejones dėl sandorio vertės metodo taikymo, be kita ko, siejo su itin žema, palyginus su kitų importuotojų atitinkamu laikotarpiu deklaruotomis vidutinėmis sandorio kainomis PREMI duomenų bazėje, deklaruojamų prekių kaina, taip pat su aplinkybe, kad palyginus minimalius sąlyginius 1 kg krovinio transportavimo kaštus, buvo nustatyta, jog deklaruotų prekių vertė yra mažesnė už sąlygines šių prekių transportavimo išlaidas, arba šias išlaidas atėmus lieka itin maža prekių vertė bei pareiškėjo pateiktų dokumentų (informacijos) neišsamumu. Pirmosios instancijos teismas atliko minėtų muitinei abejones sukėlusių aplinkybių vertinimą ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas nepaneigė abejonių, dėl kurių Vilniaus TM nusprendė taikyti SMK 140 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad abejonių nepavykus išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal SMK 70 straipsnio 1 dalį.

37. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

38. Grįsdamas žemą prekių kainą pareiškėjas nurodė, jog ginčo atveju prekių žemą kainą lėmė jų kiekis ir kokybė. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad muitinė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai šių teiginių nepagrindžia. Nei muitiniam įforminimui pateiktose sąskaitose, nei pareiškėjo pateiktose sutartyse nėra informacijos (jog prekės būtų nekokybiškos ar turinčios defektų), kuri galėtų paaiškinti, kodėl prekių kaina tokia maža. Taip pat muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su muitinės išvada, jog prekės parduodamos mažesne kaina už pristatymo išlaidas (t. y. nesiekiama padengti patirtų prekių tvarkymo, transportavimo, pardavimo sąnaudų bei gauti atlygį už atliktą darbą), o tai prieštarauja prekybinei logikai, teigdamas, jog ji grindžiama tik prielaidomis. Pažymėtina, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pateikti dokumentus pagrindžiančius prekių kainodarą, tačiau pareiškėjas apsiribojo paaiškinimu, jog prekes perka už pardavėjo pasiūlytą kainą, o prekių transportavimo išlaidos jo nedomina, todėl šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti.

40. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteiktos tinkamos galimybės pateikti papildomus įrodymus bei paaiškinimus dėl sandorio vertės, taip pat muitinė informavo pareiškėją apie galimą nepalankų sprendimą, detaliai išdėstydama, kodėl deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui pagal muitinės turimus duomenis nebus taikomas sandorio vertės metodas, o prekių vertė bus nustatyta antriniais muitinio įvertinimo metodais. Taigi, muitinė suteikė pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir dokumentus dėl argumentų, kuriais ketinama grįsti nepalankų sprendimą, tačiau nei paaiškinimų, nei dokumentų pareiškėjas nepateikė.

41. SMK 74 straipsnio 1 dalyje nurodyti antriniai muitinio įvertinimo metodai, o ši dalis nustato, kad jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. SMK 74 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas.

42. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 patvirtindama Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisykles, įtvirtinto nuostatą, kad, nustatydama prekių muitinę vertę pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 74 straipsnį, muitinę vertę nustatanti muitinės įstaiga naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų baze ir kitais duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje naudojant minėto straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones (19 p.).

43. Muitinė prekių muitinei vertei apskaičiuoti taikė antrinį metodą, numatytą SMK 74 straipsnio 3 dalies a) punkte (pagal duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje). Ataskaitoje nurodyta, kad nesant galimybės pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nėra galimybės rasti prekių, parduotų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir vertinamosios prekės), vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą (nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje), apskaičiuotosios vertės metodo (nepateikti duomenys), vadovaujantis SMK 74 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu bei šio straipsnio nuostatomis, prekių muitinė vertė nustatytina naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje.

44. Pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės, redakcija galiojusi nuo 2018-10-06 iki 2020-03-27) 15 punktą, jei importuojamų prekių muitinės vertės negalima nustatyti taikant Taisyklių 9 ir 10 punktuose nurodytus muitinio įvertinimo metodus, importuojamų prekių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 144 straipsniu, t. y. remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje. Muitinės pareigūnai, taikydami Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatas, naudojasi muitinės informacinėse sistemose kaupiamais muitinės deklaracijų duomenimis (Taisyklių 18 punktas).

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog Ataskaitoje nurodytos priežastys, paneigusios galimybę ginčo prekių muitinę vertę nustatyti pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies metodus (nuo a iki d punkto) - PREMI duomenų bazėje nebuvo duomenų (informacijos) apie sandorių su tapačiomis ar panašiomis prekėmis, taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų ir informacijos, reikalingos muitinės vertę nustatyti taikant dedukcinį metodą bei apskaičiuotos vertės metodą. Todėl muitinė pagrįstai, apskaičiuodama prekių muitinę vertę pritaikė Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalį, ir muitinę vertę apskaičiavo remdamasi duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitinės teritorijoje, o konkrečiai rėmėsi duomenimis, surinktais importuojančioje šalyje – Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI) sukaupta informacija.

46. Papildomai pažymėtina, jog pagal Taisyklių 12 punktą, Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies c punkto ir SMK įgyvendinimo taisyklių 142 straipsnio nuostatos (dedukcinis muitinio įvertinimo metodas) gali būti taikomos tik tuo atveju, jei importuotojas pateikia muitinei informaciją apie importuotų prekių pardavimą Sąjungoje (prekių pardavimo Sąjungoje sąskaitas faktūras, pardavimo išlaidų kalkuliacijas ir pan.), kurią muitinė gali patikrinti ir atlikti dokumentų ir juose esančios informacijos įvertinimą. Šios aplinkybės iš esmės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, kuris nurodė, jog pareiškėjas yra pardavęs ginčo prekes, tačiau deklaruotosios prekių vertės dedukciniu muitinio įvertinimo metodu taip pat nepagrindė.

47. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

48. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

49. Pirmą kartą nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas buvo pateikęs prašymą priteisti 843,98 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų šioje byloje apeliacinės instancijos teisme. Šių išlaidų atlyginimo klausimas nėra išspręstas.

50. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, pareiškėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

51. 2021 m. vasario 12 d. prašyme pareiškėjas nurodo, jog patyrė 843,98 Eur išlaidų advokato paslaugoms, rengiant apeliacinį skundą, apmokėti. 2021 m. sausio 29 d. PVM sąskaita – faktūra ARJ Nr.21/004 ir 2021 m. vasario 12 d. mokėjimas pagrindžia pareiškėjo realiai patirtas išlaidas.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, taip pat bylos sudėtingumą, apimtį, į tai, jog pareiškėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur išlaidų advokato paslaugoms, rengiant apeliacinį skundą pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ naudai iš atsakovų Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėErnestas SpruogisSkirgailė Žalimienė