- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- AN2-417-1020/2018
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Pažeidėjas
- A. U.
- Advokatai
- Deividas Soloveičikas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. U. atstovo advokato Deivido Soloveičik (toliau – apeliantas arba A. U. atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo, kuriuo A. U. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 184 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPT) 2018 m. liepos 27 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) Mažos vertės pirkimų komisijos (toliau – pirkimų komisija) pirmininkei A. U. dėl jos galimai padarytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 17 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto bei 35 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimų, vykdant robotizuotų kamerų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo paslaugų viešąjį pirkimą.
2. 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, jog A. U. 2018 m. vasario 1 d. 10.30 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdama (duomenys neskelbtini) pirkimų komisijos pirmininke, turėdama pareigą užtikrinti, kad parengtų pirkimo dokumentų turinys atitiktų VPĮ ir šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas, skelbime apie pirkimą, pirkimo sąlygose ir pirkimo techninėje specifikacijoje nenurodė, kokių konkrečių prekių priežiūros ir tvarkymo paslaugos yra įsigyjamos (nenurodė gamintojo, modelio, turimų prekių kiekio ir kitų prekių techninių savybių, galinčių įtakoti pasiūlymo kainą ir tiekėjo sprendimą dalyvauti viešajame pirkime), techninėje specifikacijoje nenurodė jokių turimos įrangos techninių parametrų, o nurodė informaciją, kuri yra išskirtinai susijusi su nustatytų gedimų registravimu, reagavimo laiku, naujų dalių pristatymu ir, galimai, remonto paslaugų teikimu prekių buvimo vietoje, pirkimo sąlygose nenustatė jokių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti tiekėjo siūlomų paslaugų dalies vertę, balsuodama už sprendimą pritarti tokioms pirkimo sąlygoms, pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą, taip pat balsuodama už sprendimą pritarti pirkimo sąlygoms, kai pirkimo dokumentuose apmokėjimas už perkamas paslaugas reglamentuotas nesivadovaujant kainodaros taisyklėmis, pažeidė VPĮ 35 straipsnio 4 dalies nuostatas bei neįgyvendino 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai.
3. Teismas sutiko su pirkimų vertinimo išvada, kad nesilaikant VPĮ reikalavimų, techninėje specifikacijoje nepagrįstai nenurodyti turimos įrangos techniniai parametrai (gamintojas, modelis), kas rodo, kad pirkimo dokumentai yra neišsamūs. Pasak teismo, A. U. pažeidė VPĮ nustatytą skaidrumo principą – nes akivaizdu, kad atliekant bet kurį viešą pirkimą privalomoji pirkimo dokumentų informacija turi apimti bendruosius ir specialiuosius pirkimo objekto reikalavimus. Tačiau iš bylos matyti, kad tik tiekėjas UAB „T“, kuris teikė pasiūlymą šiame viešajame pirkime ir prieš tai sudarė sutartį pateikti šias prekes (pirkimas Nr. 1), galėjo žinoti, kokias prekių priežiūros ir tvarkymo paslaugas perkančioji organizacija ketina įsigyti atlikdama pirkimą Nr. 2. Nutarime nurodoma, kad A. U., kaip pirkimų komisijos pirmininkė, neįsitikino, ar pirkimo dokumentų turinys atitinka viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas – pirkimų sąlygose nebuvo nustatyti jokie kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti tiekėjo siūlomų paslaugų vertę ir patikrinti siūlomų paslaugų kainos pagrįstumą. Apylinkės teismas atmetė A. U. ir jos atstovo argumentus, kad A. U. veikoje nebuvo administracinio nusižengimo sudėties požymių – vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas kelti klausimą dėl atsakomybės, o pastaroji nesielgė rūpestingai ir atsakingai, nevykdė pareigos laikytis įstatymų reikalavimų. Teismas atmetė ir galimybę A. U. veiką vertinti kaip mažareikšmę, nes ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas nepatenka į ANK 12 straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą pažeidimų, kurie tam tikrais atvejais gali būti tokiais laikomi.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu A. U. atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną A. U. atžvilgiu nutraukti; tuo atveju, jei teismas teisenos nenutrauktų, prašoma skirti mažesnę nuobaudą, negu numatyta ANK 184 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas teigia, jog nutarime buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisė – pirkimo dokumentuose nurodant perkamos prekės modelį ir gamintoją, būtų pažeidžiamos VPĮ 37 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurios draudžia nurodyti šiuos aspektus ar kitas prekių savybes, nes tokiu būdu būtų sudaromos išimtinės galimybės tik konkretaus gamintojo atstovams; naujausioje teisminėje praktikoje, skirtingai nei nurodė teismas skundžiamame nutarime, nurodyta, jog tik esminės reikšmės turėjęs viešųjų pirkimų procedūrų galimai netinkamas vykdymas, faktiškai apribojęs tiekėjų teises, lemia pažeidimo konstatavimą – tik formalus pažeidimas, neturėjęs pasekmių, negalėjo būti pagrindu taikyti ANK 184 straipsnio nuostatas; teismas sutapatino VPĮ 17 straipsnio 2 dalyje numatytą racionalų lėšų panaudojimą su VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu per didelės kainos nustatymu – taip išplėsdamas kaltinimo ribas, nes tokie veiksmai nebuvo nurodyti VPT protokole; teismas nepagrįstai inkriminavo 1-ojo pirkimo teisėtumo nepatikrinimą, kaip pažeidimą, nors tokio pažeidimo nebuvo nurodyto protokole. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas ne tik netinkamai vertino įrodymus, tačiau ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė A. U. – nebuvo įrodyta, kad faktiškai buvo apribota rinkos dalyvių konkurencija (byloje yra duomenų, kad ir kiti pirkimo dalyviai žinojo apie pirkimo objektą, todėl konkurencija nebuvo suvaržyta); nepagrįstai konstatuota, kad nebuvo nurodytos prekės, kurių aptarnavimo paslaugos buvo perkamos, nors pačiame pirkimo pavadinime tiesiogiai buvo nurodyta, kad perkamas robotizuotų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo paslaugos. A. U. atstovas nurodo, kad apylinkės teismas spręsdamas ar jo atstovaujamoji pažeidė VPĮ 17 straipsnio nuostatas, jos veiksmus vertino tik skaidrumo principo kontekste, neatsižvelgdamas į lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir sąžiningos konkurencijos principus. Pasak apelianto, būtent prekės gamintojo ir kitų požymių nurodymas pirkimo dokumentuose lemtų nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos principų pažeidimus. Be to, byloje pateiktas ir kito pirkime dalyvavusio subjekto atsakymas, kad jis žinojo apie kokias paslaugas kalbama pirkimo dokumentuose – kas rodo, jog pavadinimų nenurodymas techninėje specifikacijoje neturėjo jokių pasekmių, nesuvaržė tiekėjų konkurencijos ir galimybių pateikti pasiūlymus viešajame pirkime. Apie vykdytą pirkimą buvo nurodyta ir (duomenys neskelbtini) interneto svetainėje bei žiniasklaidoje, todėl visa reikiama informacija buvo prieinama. Dėl minėtų priežasčių A. U. veikoje nėra ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Nors protokole nėra nurodyti pažeidimai dėl galimai per didelės kainos, teismo nutarime nurodomi viešųjų pirkimų teisės aktais nereguliuojami neaiškus kriterijai, pagal kuriuos turėjo būti įvertinta paslaugų vertė ir būtų galima įvertinti kainos pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo galima lyginti 2 viešųjų pirkimų rezultatų. Visumos minėtų argumentų pagrindu, apeliantas nurodo, kad teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, perkėlė įrodinėjimo pareigą A. U., vadovavosi tik VPT pateiktais duomenimis. VPT pateikė tik svarstymus dėl galimo racionalaus lėšų panaudojimo pažeidimo, tačiau nebuvo pateikti ekonominiai skaičiavimai, kiek būtų sutaupiusi perkančioji organizacija, jei paslaugos būtų įsigytos pagal VPT poziciją, kokią žalą patyrė (duomenys neskelbtini) ir valstybės biudžetas dėl tariamai neteisėtų veiksmų. VPT taip pat nepagrindė, kiek papildomai tiekėjų būtų dalyvavę pirkime, jeigu būtų nurodyti vėžimėlių gamintojai ir pavadinimai. Taigi byloje buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir lygiateisiškumo principai, o teismas išėjo iš bylos ribų, kadangi pasisakė ir dėl ankstesnio pirkimo, dėl per didelės kainos instituto ir kitų aplinkybių – ir šie procesiniai pažeidimai lėmė neteisėto ir nemotyvuoto nutarimo priėmimą, todėl jis turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į A. U. atstovo apeliacinį skundą, VPT apeliacinį skundą prašo atmesti. Pasak VPT, viešųjų pirkimų procese pati perkančioji organizacija geriausiai žinodama pirkimo objektą, turi diskrecijos teisę nustatyti konkrečias pirkimo sąlygas, tačiau nustatydama jas, yra saistoma viešųjų pirkimų principų ir kitų imperatyvių VPĮ nuostatų ir jos sprendimai visais atvejais negali pažeisti viešųjų pirkimų principų. Perkančiosios organizacijos dokumentai turi būti tikslūs ir aiškus, o šiuo atveju nebuvo nurodyta kokios konkrečiai paslaugos yra įgyjamos, nenurodytas nei gamintojas, nei modelis ar turimų prekių kiekis, ar kitos įrangos techninės savybės, o tai laikytina esmine informacija lemiančia tiekėjo sprendimą dalyvauti konkurse ar ne. VPT įsitikinimu, pagal tokius pirkimo dokumentus be jokių papildomų paaiškinimų, galimybę dalyvauti pirkime turėjo tik toks tiekėjas, kuris pagal kitą sutartį vykdė garantinį įrangos aptarnavimą ar dalyvavo pirkime perkant tą įrangą. Taigi potencialiems tiekėjams nebuvo sudaryta galimybė teikiant pasiūlymus veiksmingai konkuruoti tarpusavyje ir tai lėmė vykdomos procedūros neskaidrumą. VPT nesutinka su apelianto argumentu dėl neva nepadaryto esminio viešųjų pirkimo principų pažeidimo – remdamasi LAT praktika, nurodo, kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. VPT atkreipia dėmesį į tai, kad pirkimu buvo perkamos robotizuotų kamerų vežimėlių tvarkymo ir priežiūros paslaugos, todėl techninėje specifikacijoje šių prekių gamintojo pavadinimo nurodymas reikštų tik fakto konstatavimą, nes būtent tokias prekes perkančioji organizacija jau yra įsigijusi ir būtent šio gamintojo prekių priežiūros paslaugas (duomenys neskelbtini) ir perka – todėl šiuo atveju gamintojo nurodymas pats savaime nesuponuoja reikalavimo pirkime dalyvauti būtent nurodyto gamintojo prekes galinčiam pasiūlyti tiekėjui, o ir tiekėjui ši informacija yra būtina žinoti. VPT įsitikinimu, tai, kad vienas iš pirkimo dalyvių informavo, jog jam iš tiesų buvo aiškus pirkimo objektas, nekeičia išvados, kad kitam potencialiam dalyviui jis nebūtų aiškus. Iš A. U. pridėto pirkėjo atsakymo akivaizdu, kad asmeniui pirkimo objektas buvo aiškus ne todėl, kad pirkimo dokumentuose buvo nurodyta būtina ir pakankama informacija apie pirkimo objektą, o todėl, kad prekių techninės savybės ir kita informacija buvo žinoma dėl dalyvavimo ankstesniame pirkime, kuomet tos prekes (kurių aptarnavimo paslaugos buvo perkamos šioje byloje aptariamu pirkimu) buvo įsigyjamos. VPT įsitikinimu, apelianto argumentai, kad informaciją apie pirkimą buvo galima gauti ir kitur, nekeičia išvados, kad perkančioji organizacija turėjo parengti tikslią pirkimo objekto informaciją pirkimo dokumentuose. VPT nurodo, kad aplinkybė, jog teismas savo sprendime pirkimo pažeidimus iš dalies sieja su ankstesnio pirkimo, kuriuo buvo perkama įranga, kuria vėliau kilo poreikis aptarnauti ir dėl jo organizuoti pirkimą, aplinkybėmis, nepaneigia A. U. padarytų VPĮ pažeidimų fakto.
Motyvuojamoji dalis
A. U. atstovo advokato D. Soloveičik apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį turinį, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai ir pagrįstai vertino įrodymus administracinio nusižengimo byloje bei pagrįstai A. U. pripažino kalta padariusia ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
7. Apygardos teismo vertinimu, nepaisant apelianto pabrėžiamų VPĮ 37 straipsnio 5 dalies nuostatų – kad apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti – šioje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tokia informacija pirkimo dokumentuose buvo būtina pateikti.
8. Pirmiausia pažymėtina tai, kad aptariamo pirkimo sąlygose buvo nurodyta, kad tiekėjas, jei nėra gamintojas, turi būti oficialus techninėje specifikacijoje nurodytos įrangos gamintojo atstovas, įgaliotas parduoti, diegti ir prižiūrėti įrangą. Iš to akivaizdu, kad viena iš esminių atlikto viešojo pirkimo sąlygų buvo tai, jog tiekėjas būtų arba jau turimos įrangos gamintojas, arba gamintojo atstovas, galintis prižiūrėti konkrečią įrangą. Taigi šiuo atveju žinoti kas yra (duomenys neskelbtini) jau turimos įrangos gamintojas buvo būtina. Siekiant viešo ir konkurencingo pirkimo tokios įrangos priežiūrai ir tvarkymui, potencialūs tiekėjai turėjo būti informuoti apie kokio konkrečiai gamintojo įrangos priežiūrą skelbiamas pirkimas ir kokio gamintojo oficialiu atstovu reikia būti siekiant dalyvauti pirkime. Nenurodant tokios informacijos potencialūs tiekėjai verčiami spėlioti kokią konkrečiai įrangą jau turi (duomenys neskelbtini), kokią įrangą gali tekti prižiūrėti, kokio gamintojo oficialiu atstovu reikia būti, svarstyti ar pirkimas nėra formalus, nes skelbime nenurodomos itin svarbią ir esminę reikšmę turinčios sąlygos. Taigi šiuo konkrečiu atveju aptariamos informacijos nurodymas apie pirkimo objektą buvo būtinas ir objektyvus.
9. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas sutinka su VPT nurodytu argumentu, jog dalis galimai potencialių paslaugos teikėjų dėl informacijos apie pirkimo objektą trūkumo, be jų valios, net ir atitikdami keliamus reikalavimus, galėjo nesudalyvauti minėtame viešajame konkurse. Nors apeliantas skunde teigia, jog A. U. pateikė dokumentus, kurie įrodo, kad ne tik viešąjį pirkimą laimėjusiam, bet ir kitam ūkio subjektui pirkimo objekto techninė specifikacija buvo aiški, iš minėto dokumento matyti, kad apelianto pabrėžiamas kitas ūkio subjektas nebuvo atsitiktinis rinkos dalyvis. Kaip matyti, ūkio subjekto atstovui abejonių ar neaiškumų dėl techninės specifikacijos nekilo dėl to, nes kalba ėjo apie tą pačią įrangą, dėl kurios pardavimo jie varžėsi 2016 metais (b. l. 11). Taigi akivaizdu, jog šis ūkio subjektas pirkimo objektą identifikavo dėl to, kad jis dalyvavo pirminiame (duomenys neskelbtini) vykdytame viešajame pirkime dėl minėtos įrangos pirkimo, kurios aptarnavimo paslaugos buvo perkamos šioje byloje aptariamu vėlesniu pirkimu. Atitinkamai kitiems subjektams, kurie potencialiai galėjo dalyvauti įrangos aptarnavimo paslaugų viešajame pirkime, techninėje specifikacijoje esanti informacija jokiu būdu negalėjo būti pakankama ir tai lemia ne tik viešųjų pirkimų skaidrumo principo pažeidimą, tačiau leidžia kvestionuoti ir paties apelianto minimų sąžiningos konkurencijos ir lygiateisiškumo principų laikymąsi (duomenys neskelbtini) atliekant minėtą pirkimą, nes ankstesniame viešajame pirkime dalyvavę subjektai iš esmės buvo dominuojančioje padėtyje, lyginant juos su subjektais, kuriems apie minėtos įrangos viešąjį pirkimą nebuvo žinoma ir jiems siekiant sužinoti aiškias pirkimo sąlygas reiktų kreiptis į perkančiąją informaciją dėl esminės informacijos pateikimo, kas yra nesuderinama su viešųjų pirkimų esme. Dėl to kas minėta, apygardos teismui nekyla abejonių, jog VPĮ nuostatos šiuo atveju buvo pažeistos.
10. Apelianto įsitikinimu, net ir konstatavus VPĮ nuostatų pažeidimą, jis turi būti ne bet koks, o turi turėti esminės reikšmės, apriboti tiekėjų teises. Skunde nurodoma, kad VPT nepateikė duomenų apie tai, kiek papildomai tiekėjų būtų dalyvavę pirkime, jeigu būtų nurodyti vežimėlių gamintojai ir pavadinimai; ji pateikė tik svarstymus dėl galimo racionalaus lėšų panaudojimo pažeidimo, bet nepateikė jokių skaičiavimų, nenurodė, kokia žalą patyrė (duomenys neskelbtini) ir pan. Dėl to, apelianto vertinimu, šiuo atveju formalus pažeidimas, kuris neturėjo pasekmių negalėjo būti vertinamas kaip pažeidimas ANK 184 straipsnio 1 dalies prasme. Visgi apygardos teismas su tokiu situacijos vertinimu ir jos teisiniu kvalifikavimu negali sutikti.
11. Pirmiausia pažymėtina, jog ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis yra formaliojo pobūdžio – t. y. vien minėtų teisės aktų nuostatų pažeidimas yra pakankamas konstatuoti esant baigtą administracinį nusižengimą. Visgi, apygardos teismo vertinimu, ir realus šios veikos pavojingumas nėra formalus. Pabrėžtina, jog apeliantas šiuo atveju reikalauja VPT pateikti duomenis, kurie tiksliai negali būti apskaičiuoti ar numatomi – numatyti, kiek potencialių tiekėjų galėjo dalyvauti pirkime, jei nebūtų padaryti viešojo pirkimo procedūros pažeidimai ar kokios būtų siūlomos paslaugos kainos, jei būtų žinomas aptarnautinų prekių kiekis, yra apskritai neįmanoma, nes tiekėjai yra laisvi rinktis ar teikti pasiūlymą (pvz. ir ūkio subjektas, kurio atsakymą A. U. pateikė teismui, nurodė, kad nors svarstė konkurso sąlygas, bet įvertinę jas, nusprendė nedalyvauti jame ir susitelkti ties kitais projektais (b. l. 11)), taip pat už kokią sumą jie yra pajėgūs atlikti darbus. Kita vertus esminiu aspektu šiuo atveju laikytina tai, kad dėl menko ir abstraktaus informatyvumo, minėtame konkurse realiai galėjo dalyvauti tik ribotas subjektų ratas, todėl tai rodo aiškų ir neabejotiną procedūros skaidrumo pažeidimą, kuris, jį įvertinus per kitų apelianto minimų principų prizmę, yra pakankamas pirkimų komisijos direktorės atsakomybei pagal ANK 184 straipsnio 1 dalį konstatuoti.
12. Teismas sutinka su apelianto argumentu, jog apylinkės teismas, atsižvelgdamas į kaltinimą, nepagrįstai pasisakė dėl pirkimų komisijos sprendimo vertinant tiekėjo pasiūlymo kainą ir jos dydį (nutarimo l. 7, b. l. 151). Apelianto įsitikinimu, toks apylinkės teismo teiginys lėmė kaltinimo ribų išplėtimą ir tokiu būdu galimai yra vertinamas asmens atsakomybės pagal VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punktą klausimas, o ši norma jo atstovaujamajai administracinio nusižengimo protokolu neinkriminuota. Visgi, apygardos teismo vertinimu, tokie skundžiamo procesinio sprendimo teiginiai neleidžia daryti išvados, jog A. U. patraukta atsakomybėn už veiksmus, kuriais nebuvo kaltinta, ar kad kaltinimo ribos šioje byloje dėl to buvo peržengtos. Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamo nutarimo nustatomojoje dalyje apylinkės teismas be kita ko konstatavo, kad A. U. „neįgyvendino (VPĮ – aut. past) 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai.“ (b. l. 145-146). Taigi akivaizdu, kad minėta pareiga ir tuo pačiu inkriminuotas pažeidimas yra kildinamas iš VPĮ 17 straipsnio, o ne minėto teisės akto 45 straipsnio nuostatų, kurios skundžiamame nutarime apskritai nėra minimos (b. l. 151-152). Taigi, net ir pripažįstant aptariamus apylinkės teismo teiginius pertekliniais ir nepagrįstais, jie jokiu būdu nedaro skundžiamo sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.
13. Analogiškai vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teiginio, jog „A. U., nepagrįstai nesiėmė veiksmų patikrinti, kiek teisėta yra pirkimo sutartis, pagal kurią buvo įvykdytas pirkimas Nr. 1, ir sąmoningai pratęsė ankstesnių pažeidimų grandinę“ (nutarimo l. 8, b. l. 152). Apygardos teismo vertinimu, tokie teismo teiginiai grindžiant priimtą sprendimą, bet tuo pačiu iškeliant abejones dėl ankstesnių pažeidimų grandinės, kurie nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėti, iš tiesų yra nepagrįsti ir ydingi. Visgi, vertinant priimto teismo sprendimo visumą ir teismo nustatytas, t. y. įrodytomis pripažintas aplinkybes, minėto antraeilio teiginio nepagrįstumas, niekaip nekeičia teismo išvadų dėl A. U., kaip pirkimų komisijos pirmininkės, pareigos būti atidžia ir rūpestinga vykdant šioje byloje nagrinėtas pirkimo organizavimo procedūras ir atsakomybės už padarytą skaidrumo principo pažeidimą, nenurodant būtinos informacijos apie siekiamas įsigyti paslaugas.
14. Apygardos teismas nesutinka su apelianto argumentais dėl A. U. perkeltos įrodinėjimo naštos. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių dokumentų, abi bylos šalys procese dalyvavo aktyviai: teismui teikė įvairius dokumentus, naudojosi jiems suteiktomis teisėmis. Todėl vien tai, kad apylinkės teismas patikimais laikė VPT tyrimo metu surinktus duomenis, o ne apelianto pateiktuosius, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad įrodinėjimo našta (onus probandi) buvo perkelta besiginančiajai pusei. Atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje nurodytus argumentus, apygardos teismas pabrėžia, jog VPT, priešingai nei teigia apeliantas, neprivalėjo įrodyti nei to, kad pirkimui skirtos lėšos buvo panaudotos racionaliai, nei, kad buvo faktiškai apribota konkurencija, nes VPĮ 17 straipsnio nuostatos taikytos už skaidrumo principo pažeidimą bei pareigos siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai neįgyvendinimą, o ne už dėl šių veiksmų kilusių neigiamų padarinių atsiradimą. Kita vertus, kaip jau minėta, patys pirkimo dokumentų turinio trūkumai sudarė konkurenciją ribojančias sąlygas rinkoje, nes tik pirminiame konkurse dalyvavę subjektai galėjo pateikti pasiūlymą ir vėliau vykusiame konkurse, net ir disponuodami abstrakčia informacija.
15. Pažymėtina, jog ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia įspėjimą arba baudą perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, viešojo pirkimo ar pirkimo, atliekamo vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiojo subjekto, ar koncesijos suteikimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams nuo 250 iki 3 000 tūkstančių eurų.
16. Už minėto nusižengimo padarymą A. U. buvo paskirtas įspėjimas, t. y. pati švelniausia administracinės nuobaudos rūšis. Pažymėtina, jog apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. U. pirkimų komisijos pirmininke dirba gana trumpą laiką, ankščiau administracine tvarka nebausta ir jos atžvilgiu paskyrė būtent šią nuobaudą. Atsižvelgus į paskirtos nuobaudos rūšį, apelianto prašymas skirti švelnesnę nuobaudą, nei ji numatyta ANK 184 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrįstas, nes ANK nenumato jokios švelnesnės nuobaudos rūšies už įspėjimą.
17. ANK 34 straipsnio 5 dalis numato galimybę asmeniui, vadovaujantis teisingumo ir protingumais, apskritai neskirti administracinės nuobaudos, visgi apygardos teismas šioje konkrečioje byloje neįžvelgia jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą A. U. neskirti įspėjimo. Įspėjimas, kaip administracinė nuobauda, įvykdomas – paskelbiamas ar įteikiamas – nedelsiant, todėl jis nesukuria asmeniui sunkių trunkamųjų teisinių ar ekonominių padarinių. Tai nuobauda, kuria išreiškiamas valstybės neigiamas požiūris į padarytą pažeidimą, bet tuo pačiu tokia nuobauda vertinama kaip pakankama priemonė siekiant užkirsti kelią panašių pažeidimų pasikartojimui. Būtent šio tikslo šiuo atveju ir yra siekiama, todėl teismo vertinimu, įspėjimas šiuo atveju leis užtikrinti ANK 22 straipsnio tikslus.
18. Atsižvelgęs į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas, kuriuo A. U. nubausta pagal ANK 184 straipsnio 1 dalį ir jos atžvilgiu paskirtas įspėjimas, paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. U. atstovo advokato Deivido Soloveičik apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 nutarimą palikti galioti nepakeistą.