- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-09
- Bylos Nr.
- e2A-793-368/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00602-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Driverta“
- Atsakovas
- R. U.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) UAB „Driverta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Driverta“ ieškinį atsakovui R. U. dėl su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė: 1) pripažinti, kad ieškovė UAB „Driverta“ atsakovui R. U. yra sumokėjusi darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, tai yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu R. U. 2019 m. lapkričio 25 d. nutraukiant tarp šalių sudarytą darbo sutartį; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas R. U. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), prašydamas išieškoti iš UAB „Driverta“ neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Prašymą grindė tuo, kad jis nuo 2018-06-06 iki 2019-11-25 UAB „Driverta“ dirbo (pareigos neskelbtinos). Darbo sutartis su atsakovu nutraukė 2019-11-25, tačiau nutraukus darbo santykius su atsakovu R. U. pilnai neatsiskaitė. Atsakovui įsidarbinant UAB „Driverta“ su direktoriumi J. G. sutarė, kad už vieną darbo dieną atsakovui bus mokamas 73 Eur atlyginimas, tačiau sudarant darbo sutartį nebuvo gilinamasi į darbo sutarties sąlygas dėl apmokėjimo. DGK 2020 m. kovo 3 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino, nuspręsdama išieškoti iš UAB „Driverta“ R. U. naudai 1241 Eur darbo užmokestį bei dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėnesį, 940,93 Eur nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensaciją, 2441,41 Eur netesybas. Ieškovė su tokiu sprendimu nesutiko, nurodydama, kad nebuvo šalių susitarimo dėl 73 Eur mokėjimo už vieną dieną ir dėl jokio kito mokėjimo. Atsakovui grįžus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius susidarė permoka, todėl 2019-11-22 atsakovui pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį bei 2019-11-25 ją nutraukus, dienpinigių permoką užskaitė darbo užmokesčiui bei kompensacijai už kasmetines atostogas sumokėti, dėl ko ieškovė mano, kad su atsakovu, nutraukiant darbo sutartį, buvo pilnai atsiskaityta.
2. Atsakovas R. U. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jam įsidarbinant pas ieškovę UAB „Driverta“, susitarė, kad už vieną darbo dieną jam mokės 73 Eur, o tai patvirtina šalių faktinis elgesys, ieškovės teikti skelbimai: 2019-01-13 skelbimas, kuriame nurodyta „Tolimųjų reisų vairuotojas po Europą 90-95 Eur/d.“; 2018-05-30 skelbimas, kuriame nurodyta „Tolimųjų reisų vairuotojas (C, E kategorija) 85 Eur“, ko nepaneigė ir ieškovė. Pati ieškovė nepateikė patikimos dienpinigių apskaitos tvarkos, nedetalizavo konkrečios išmokamos dienpinigių sumos ginčo atveju, todėl mano, kad ieškovė dirbtinai sutartą normą nori sumažinti iki 50 procentų, be to, dienpinigių norma skaičiuojama mažesnė tik už ginčo periodą, nors ankstesniu laikotarpiu mokėjimai buvo didesni. Taip pat nurodo, kad dalis atsakovo gautų pajamų (darbo užmokesčio) nebuvo savalaikiai deklaruotos. Taip pat, žinodama apie atsakovo ketinimą nutraukti darbo sutartį, ieškovės įgaliota darbuotoja elektroniniu paštu atsiuntė parengtą 2019-11-19 prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kuriame nurodoma, kad atsakovas prašo suteikti kasmetines atostogas nuo 2019-11-20 iki 2019-12-13 imtinai ir sumokėti kartu su einamo mėnesio atlyginimu. Šio prašymo atsakovas nepasirašė ir 2019-11-22 pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Mano, kad esminis ginčas su ieškove kilo po to, kai paprašė išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir sutartą atlygį už lapkričio mėnesį dirbtas dienas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad nuo darbuotojo įsidarbinimo pradžios dienpinigiai darbuotojui buvo mokami 100 proc., nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio, darbo santykių pabaigoje - 50 proc., tačiau dienpinigių mažinimo aplinkybės neaiškios, nėra duomenų apie kitų šalių įmonių sutrikusius atsiskaitymus, bankrotą ar kitokių aplinkybių. Remiantis tai, teismas padarė išvadą, kad darbdavys, sudarydamas darbo sutartį su darbuotoju, sutarė mokėti jam ne mažiau 73 Eur už dieną komandiruotėje (atlyginimas ir dienpinigiai), to nepaneigė ir atsakovo nurodyti darbdavio įkelti siūlomo darbo skelbimai.
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įmonė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą. Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakingas darbdavys, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavęs sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, teismas sprendė, kad nutraukus darbo santykius darbdavys neturi teisės išskaityti tam tikrų su darbo teisiniais santykiais susijusių darbuotojui išmokėtų sumų, susidariusių už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad pilnai atsiskaitė su darbuotoju, tai yra sumokėjusi darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas 2019-11-25 nutraukiant su darbuotoju atsakovu darbo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Driverta“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai - pripažinti, kad ieškovė atsakovui R. U. yra sumokėjusi darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, t. y., visiškai atsiskaičiusi su atsakovu R. U. 2019-11-25 nutraukiant tarp šalių sudarytą darbo sutartį, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei prijungti prie bylos pateiktą pažymą apie darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų paskaičiavimą ir išmokėjimą už 2019 m. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas. Šalių pasirašytos ir sulygtos darbo sutarties pagrindu, ieškovė UAB „Driverta“ skaičiavo ir mokėjo atsakovui darbo užmokestį nuo darbo sutarties sudarymo pradžios (2018-06-06) iki jos nutraukimo darbuotojo iniciatyva (2019-11-25). Atsakovui taikoma darbo apmokėjimo sistema buvo žinoma, jis su šia tvarka visą darbo laikotarpį sutiko. Šalys niekada nesitarė, kad atsakovui bus mokamas 73 Eur atlyginimas už darbo dieną.
6.2. Darbo sutarties šalys susitarė mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių. Atsakovui už komandiruotes, kaip ir numatyta Tvarkos aprašo 2 punkte, šalių sudarytos darbo sutarties 6.1 punkte, apeliantė sumokėjo 50 procentų pavirtintų maksimalių dienpinigių. Atsakovas jokių pretenzijų dėl nurodyto dydžio dienpinigių sumokėjimo nereiškė, ir toliau tęsė darbo santykius, ir tik nutraukęs darbo sutartį, pradėjo reikšti reikalavimus. Pateiktos avansinės apyskaitos DGK patvirtina, jog atsakovui R. U. buvo mokami nuo 50 iki 100 procentų maksimalių dienpinigių. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad apeliantė UAB „Driverta“ kokiais nors veiksmais leido atsakovui tikėtis, jog jam bus mokama maksimali dienpinigių norma. UAB „Driverta“ dienpinigių mokėjimas atitiko teisinį reguliavimą ir šalių susitarimą, numatytą darbo sutartyje, kurių dydis svyravo per visą darbo laikotarpį.
6.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą. Aprašo 10 punktas numato, jog komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Atsakovui R. U. pagal avansines apyskaitas buvo išmokami dienpinigiai, kurie grižus iš komandiruotės buvo perskaičiuojami. Kilus ginčui dėl atsakovui priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už kasmetines atostogas sumokėjimo, patekti duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovui grižus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius, susidarė permoka.
7. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės darbdavio ieškinys dėl pripažinimo, kad su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui yra sumokėtos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
10. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia tuo, kad po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, atsirado būtinybė išsiaiškinti ir nustatyti tikrąją šalių valią sudarant darbo sutartį.
11. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nėra tikslinga bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka ir tokios būtinybės apeliantė nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Apeliantė prašo prijungti prie bylos teikiamą naują įrodymą – pateiktą pažymą apie darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų paskaičiavimą ir išmokėjimą už 2019 m. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateikto dokumento turinį, jį atsisako priimti, nes šis dokumentas galėjo būti pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (CPK 314 straipsnis).
Dėl bylos esmės
13. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pateikia savo poziciją, nurodydama, kad pirma, šalių pasirašytos ir sulygtos darbo sutarties pagrindu, ieškovė UAB „Driverta“ skaičiavo ir mokėjo atsakovui darbo užmokestį nuo darbo sutarties sudarymo pradžios (2018-06-06) iki jos nutraukimo darbuotojo iniciatyva (2019-11-25), šalys niekada nesitarė, kad atsakovui bus mokamas 73 Eur atlyginimas už darbo dieną. Antra, darbo sutarties šalys susitarė mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių, o pateiktos avansinės apyskaitos, jog atsakovui R. U. buvo mokami nuo 50 iki 100 procentų maksimalių dienpinigių, be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad apeliantė UAB „Driverta“ kokiais nors veiksmais leido atsakovui tikėtis, jog jam bus mokama maksimali dienpinigių norma, kuri svyravo per visą darbo laikotarpį. Ketvirta, teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nesilaikė Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatų. Su šiais apeliantės argumentais, teisėjų kolegija nesutinka.
14. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos išplaukia išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laiko jį pagrįstu, teisėtu ir teisingu, tik pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
15. Byloje nustatyta, kad tarp darbdavio UAB „Driverta“ (ieškovės) ir darbuotojo R. U. (atsakovo) 2018-06-06 sudaryta darbo sutartis Nr. 45, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje (pareigos neskelbtinos), darbo užmokestis – 550 Eur, darbo sutartis įsigalioja 2018-06-06. Darbo sutartyje numatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dienpinigius, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių. 2018-12-28 pakeitimu Nr. 45/1 2018-06-06 sudaryta darbo sutartis Nr. 45, pakeista, nuo 2019-01-01 pakeičiant minėtos sutarties 1.3. punktą ir papildant 6.4. punktą, nurodant, kad darbuotojui mokama nustatoma darbo alga – 723 Eur vieną kartą per mėnesį. 2019-02-28 pakeitimu Nr. 45/2 2018-06-06 sudaryta darbo sutartis Nr. 45, pakeista, nuo 2019-03-01 pakeičiant minėtos sutarties 1.3. punktą, nurodant, kad darbuotojui mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MVA (minimalus valandinis atlygis) padaugintas iš koeficiento 1,305. Darbo sutartimi šalys taip pat susitarė, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas vieną kartą per mėnesį iki kalendorinio mėnesio 15 dienos už praėjusį mėnesį, darbo laiko norma – pilnas darbo krūvis, taikant suminę darbo laiko apskaitą, apskaitinis laikotarpis 3 mėnesiai. UAB „Driverta“ direktoriaus 2019-11-22 įsakymu R. U. atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojui prašant, be svarbių priežasčių) nuo 2019-11-25. Atsakovas R. U. prašymu 2020-02-06 kreipėsi į DGK komisiją nurodydamas, kad jam neišmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir už 2019 m. lapkričio mėnesį dirbtas dienas, taip pat pateikė savo darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelę, kurioje nurodė, kad jam už 2019 m. lapkričio mėnesį 17 dienų turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta 1241 Eur, kadangi šalys darbo sutartyje sutarė dėl 73 Eur darbo užmokesčio už vieną darbo dieną. DGK 2020-03-03 sprendimu R. U. prašymą patenkino ir nurodė išieškoti iš UAB „Driverta“ R. U. naudai 1241,00 Eur darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėnesį (suma nurodyta atskaičius mokesčius), taip pat išieškoti iš UAB „Driverta“ R. U. naudai 940,93 Eur nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensaciją bei netesybas 2241,41 Eur (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių).
16. Apeliantė teigia, kad šalių pasirašytos ir sulygtos darbo sutarties pagrindu, ieškovė UAB „Driverta“ skaičiavo ir mokėjo atsakovui darbo užmokestį nuo darbo sutarties sudarymo pradžios (2018-06-06) iki jos nutraukimo darbuotojo iniciatyva (2019-11-25), šalys niekada nesitarė, kad atsakovui bus mokamas 73 Eur atlyginimas už darbo dieną.
17. Atsakant į šį apeliantės argumentą, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad darbo užmokestis atsakovui nuo 2018-06-06 buvo sulygtas darbo sutartimi (1.3 p.) (550 Eur, 723 Eur ir minimalus valandinis atlygis padaugintas iš koeficiento 1,305 (bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 4-8 b. l. )), kuri buvo keista 2 kartus ir joje nebuvo aptarta, kad atsakovui bus mokamas 73 Eur atlyginimas už darbo dieną. Kita vertus, kaip matyti iš bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų (126-143 b. l.), atsakovo vidutinis uždarbis per dieną iki 2019 m. liepos mėnesio (imtinai) buvo artimas jo nurodomai darbo užmokesčio sumai – 78,54 Eur, dėl kurios jis teigia, kad susitarė su ieškove. Iš to seka, kad atsakovas daugiau nei metus laiko (nuo 2018-06-06 iki 2019-08-01) dirbo gaudamas tokį darbo užmokestį (kartu su mokamais dienpinigiais), dėl kurio šalys tikėtinai ir susitarė ir toks, koks buvo nurodomas ieškovės darbo skelbime (nuo 85 iki 95 Eur/dieną). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs avansines apyskaitas, nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. atsakovo vidutinis darbo užmokestis per dieną sumažėjo ir sudarė tik 51,25 Eur. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovo darbo užmokestis sumažėjo, nes buvo sumažinti jam mokami dienpinigiai. Faktiškai, nuo darbuotojo įsidarbinimo pradžios darbuotojui buvo mokami 100 proc. dienpinigių, tačiau nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio, darbo santykių pabaigoje, jie sumažėjo iki 50 proc. Dienpinigių mažinimo aplinkybės neaiškios, duomenų apie kitų šalių įmonių sutrikusius atsiskaitymus, bankrotą ar kitokių aplinkybių, nėra, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovui teisėtai darbo santykių pabaigoje sumažino mokamus dienpinigius.
18. Ieškovė teigia, kad darbo sutarties šalys susitarė mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių, o pateiktos avansinės apyskaitos DGK patvirtina, jog atsakovui R. U. buvo mokami nuo 50 iki 100 procentų maksimalių dienpinigių.
19. Kaip matyti iš tarp šalių sudarytos 2018-06-06 Darbo sutarties Nr. 45 6.1 punkto (byla Nr. (duomenys neskelbtini), 5 b. l.) jame įtvirtinta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dienpinigius. Taip pat nurodyta, kad darbo sutarties šalys susitaria mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių. Ta yra, vienu sakiniu įsipareigojama mokėti darbuotojui dienpinigius tokio dydžio, koks nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime (2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas). Kitu - nustatoma, kad šalys susitaria mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių. Teisėjų kolegijos vertinimu, 6.1 punkto formuluotė yra dviprasmiška, iš jos apskritai neaišku kas ir kam ketina mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių, nes konkrečiai nenurodyta, kad būtent darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui dienpinigius, todėl ieškovės argumentai, kad apeliantė sumokėjo 50 procentų pavirtintų maksimalių dienpinigių, kaip numatyta šalių sudarytos darbo sutarties 6.1 punkte, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, darant prielaidą, kad tokia formuluote būtent darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių, reiškia, kad darbdavys iš esmės, savo nuožiūra mažina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus dienpinigių dydžius, kas prieštarauja to paties analizuojamo punkto pirmam sakiniui ir minimo poįstatyminio teisės akto nuostatoms.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pačios ieškovės įsakymuose dėl atsakovo siuntimo į komandiruotes yra patvirtinta, kad dienpinigiai apmokami „pagal faktiškai būtą šalį“ (2018-06-06 Įsakymas Nr. 18P-09), „už nurodytą komandiruotės laiką pagal toje šalyje galiojančias normas“ (2018-07-01 Įsakymas Nr. K382, 2018-08-01 Įsakymas Nr. K410, 2018-09-01 Nr. K444, 2018-11-01 Įsakymas Nr. K517 ir kt.) (byla Nr. (duomenys neskelbtini), 52-69 b. l.). Tokia ieškovės vidinių teisės aktų (Įsakymų) nuostata, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui tokio dydžio dienpinigius, kokie yra nustatyti ir galioja kiekvienoje konkrečioje šalyje, o ne pasirinktai intervale nuo 50 iki 100 procentų savo nuožiūra mažesnius dienpinigius. Teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir Įsakymuose įtvirtinta nuostata, kad „visos nurodytos komandiruotės išlaidos atlyginamos, kai pateikiami jas įrodantys dokumentai“. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė per visą atsakovo darbo laikotarpį prašė pateikti tokius duomenis ar išmokėdama su darbo santykiais susijusias išmokas (tame tarpe ir dienpinigius) atitinkamai išmokėtas sumas būtų mažinusi dėl atsakovo nepateiktų dokumentų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad apeliantė UAB „Driverta“ kokiais nors veiksmais leido atsakovui tikėtis, jog jam bus mokama maksimali dienpinigių norma, kuri svyravo per visą darbo laikotarpį, atmestini kaip prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
21. Pagal CK 6.193 straipsnį, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), o visi neaiškumai yra aiškinami sutartį parengusios šalies darbdavio nenaudai ir šiuo atveju, darbuotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis, DK 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo atveju, atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles ir įvertinus dviprasmišką tarp šalių 2018-06-06 sudarytą Darbo sutarties 6.1 punktą, jį aiškinant darbuotojo naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleidimo dieną, ieškovė neturėjo pagrindo išskaičiuoti iš atsakovo jau išmokėtų dienpinigių (juos apskaičiuojant už darbą paskutiniais mėnesiais mažesnius), ir jais dengiant kitas su darbo santykiais susijusias išmokas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirma, mažesnių dienpinigių, nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime, priešingai nei teigia ieškovė, tarp šalių sudarytoje Darbo sutartyje, nenumatyta. Antra, kaip teisingai sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, tai prieštarauja darbo teisės normoms (DK 150 straipsnis).
22. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų. Pažymi, kad Aprašo 10 punktas numato, jog komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Teigia, kad atsakovui pagal avansines apyskaitas buvo išmokami dienpinigiai, kurie grižus iš komandiruotės buvo perskaičiuojami, o kilus ginčui dėl atsakovui priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už kasmetines atostogas sumokėjimo, patekti duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovui grižus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius, susidarė permoka.
23. Šių apeliantės argumentų kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė neteisingai traktuoja Aprašo 10 punkto nuostatas, atsietai ir ne sistemiškai nuo viso Aprašo nuostatų. Visgi, Aprašo 9 punktas numato, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Aprašo 10 punktas numato, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Taigi, kaip matyti iš nurodytų abiejų Aprašo 9 ir 10 punktų, juos aiškinant sistemiškai, pirmiausiai, darbuotojui yra išmokami ne mažesni kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas, o darbuotojui grįžus, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis, t. y. likusi, (nuo 50 iki 100 procentų) išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ieškovė savaip, kaip jai naudinga, interpretuoja Aprašo nuostatas, nurodydama, kad atsakovui grižus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius, susidarė permoka. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, permokos apskritai negalėjo susidaryti, nes ieškovė nepagrindė, kodėl sumažino atsakovui laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. mokamus dienpinigius, kurių dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526.
24. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, taikomą nagrinėjamu atveju teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad UAB „Driverta“ pilnai atsiskaitė su darbuotoju, tai yra sumokėjusi darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas 2019-11-25 nutraukiant su darbuotoju R. U. darbo sutartį (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Ir vertinti padarytos išvados kitaip nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
25. Kiti apeliantės argumentai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
27. Apeliantė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.