Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir jai skirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. pripažintas ir A. G. ir jam skirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Laisvės apribojimo bausmių vykdymas nustatytas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Skundžiamu nuosprendžiu D. B. pagal kaltinimą LR BK 155 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. B. nukentėjusiajai D. J. priteista 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G. nukentėjusiajai D. J. priteista 1000 (vienas tūkstantis) litų neturinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteista už tai, kad 2010 metų gegužės 3 dieną apie 16.30 min., (duomenys neskelbtini) mieste, nukentėjusiajai D. J. einant per A. G. sklypo kraštą, užsipuolė ją sakydama „ko tu čia vaikštai per tėvų žemę, nėra čia nieko tavo“, liepė jai išeiti bei pasisukusiai eiti, paėmusi nuo žemės pagaliuką, su juo sudavė tris ar keturis smūgius į nugarą, kaklą, smakro-žandikaulio sritį, sukeldama fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metų gegužės 3 dieną apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) mieste, nukentėjusiajai D. J. bėgant nuo neteisėtų D. B. veiksmų, su sodo įrankio kotu sudavė tris-keturis smūgius į dešinę ranką, dešinį petį ir dešinės kojos šlaunį, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantų tvirtinimu, byloje surinktais įrodymais neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Atsižvelgdami į tai, apeliantai tvirtina, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį D. B. ir A. G. atžvilgiu ir teisme neįrodžius, kad jie dalyvavo darant nusikalstamas veikas, nukentėjusiosios civilinis ieškinys taip pat turi būti atmestas (LR BPK 115 str. 3 d. l p.).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantai savo skundą grindžia tuo, jog teismas nepilnai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkami įvertino įrodymus.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodė trumpus, tačiau konkrečius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti. Nukentėjusiosios parodymus dėl smurto vartojimo aplinkybių patvirtino ne tik liudytojo V. J. parodymai, tačiau ir objektyvūs duomenys – specialisto išvada, todėl teismas pagrįstai šiuos duomenis laikė patikimais ir jais vadovavosi nustatydamas faktines aplinkybes, o nuteistųjų parodymus vertino kritiškai.

Nukentėjusioji, tiek kreipdamasi į policiją (kaip matyti iš nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) (40 b. l.), tiek ir savo skunde teismui (1-3 b. l.) bei teisme nurodė (184 b. l.) tas pačias konflikto priežastis bei įvykių eigą, tas pačias sužalojimo aplinkybes, tai yra tai, kad konfliktas kilo dėl to, jog ji, praardžiusi skylę tvoroje, ėjo per kaimynų žemę link savo sandėliuko, tuo metu kilo žodinis konfliktas su D. B., kuri pyko, kad ji (nukentėjusioji) eina per tėvų sklypo žemę, jos apsižodžiavo, D. B. ištrauktu prie serbentų buvusiu pagaliuku sudavė nukentėjusiajai per petį, per žandikaulį, sudavė apie 3-4 kartus, o grįžtant pro tą patį tvoros tarpą už vartų stovėjo A. G., kuris rankose laikė kažkokį sodo įrankį, kuriuo jai (nukentėjusiajai) trenkė per šlaunį, per alkūnę, per nugarą, nuo kurio smūgio ji sukniubo. Liudytojas V. J. teismui parodė, kad įvykio dieną buvo išvažiavęs, namo grįžo apie 15 val., išlipęs iš automobilio išgirdo, kaip labai rėkia jo žmona, nuėjęs pamatė, kaip ji ėjo įsikibusi į sieną, o P. G. jai su vėzdu 2 kartus sudavė per nugarą, žmona susmuko, P. G., pamatęs jį (V. J.) nuėjo, o jis (V. J.) padėjo žmonai pareiti į kiemą, kieme ji nualpo, vėliau po įvykio V. J. nuvežė D. J. į ligoninės priėmimo skyrių, o kitą dieną ją vežė pas ekspertą į Šiaulius(157-158 b. l.).

2010-05-05 specialisto išvadoje, kuri pateikta praėjus dviem dienoms po įvykio, objektyviai apžiūrėjus D. J., konstatuota, jog D. J. padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje ir dilbyje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą galimai aplinkybėse nurodytu laiku (7 b. l.).

Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios paaiškinimai, parodymai dėl įvykio aplinkybių nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir išsamūs, jie patvirtinti kitais aptartais duomenimis, kurie patikrinti juos gretinant ir lyginant tarpusavyje, todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo jais netikėti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus laikė patikimais, nes byloje nėra jokių kitų juos patvirtinančių įrodymų. Apeliantų teigimų, byloje esanti specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų negali būti laikoma patikima ir patvirtinančia nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kadangi joje užfiksuoti sužalojimai nesutampa su gydytojo R. V., apžiūrėjusio nukentėjusiąją iš kart po įvykio, įrašais medicininiuose dokumentuose bei jo parodymais teisme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Pažymi, jog teisminis bylos nagrinėjimas ir vyksta tam, kad būtų išaiškintos tikrosios veikos aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu byloje liudytojais buvo apklausti gydytojas R. V. ir ekspertas H. D.. R. V. teismui paaiškino, kad medicininiuose dokumentuose fiksuojami nusiskundimai, kokius nurodo pacientas, ir kartais gali būti taip, kad nebūna viskas į dokumentus surašoma (186 b. l.). Ekspertas H. D. teismui patvirtino, kad sužalojimai, padaryti nukentėjusiajai, nebūdingi griuvinėms traumoms, jis išvadoje nurodė sužalojimus, kuriuos matė nukentėjusiosios apžiūros metu, patvirtino, kad jie buvo padaryti ne mažiau 7 tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais dešinėje peties, rankos ir kojos pusėje (186-187 b. l.). Atsižvelgdamas į šiuos bylos duomenis, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek nukentėjusiosios sužalojimų kiekį, tiek jų vietas, tiek jų padarymo mechanizmą ir būdą. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. J. nuosekliai teigė, jog jai A. G. su sodo įrankio kotu sudavė 3-4 smūgius į dešinę ranką, dešinį petį ir dešinę kojos šlaunį, o D. B. su pagaliuku sudavė 3-4 smūgius į nugarą, kaklą, smakro – žandikaulio sritį.

Dėl apeliantų teiginio, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nelygino byloje surinktų įrodymų su Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-08-01 apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytais įrodymais, pažymėtina, kad teismas šiuo atveju tyrė ir nagrinėjo tuos įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados dėl A. G. ir D. B. kaltės (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Be to, kolegija, susipažinusi su D. J. parodymais baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-645/2012, pažymi, kad D. J. ir minėtoje byloje nurodė tas pačias aplinkybes dėl jos atžvilgiu A. G. ir D. B. naudoto skurto, tai yra tai, kad pradžioje ji (D. J.) apsižodžiavo su D. B., paskui D. B. ištraukė iš serbento krūmo nykščio storumo medinį pagalį ir juo sudavė jai į nugarą, o jai bėgant į savo namų pusę prie vartelių stovėjo A. G., kuris taip pat sudavė jai 3 ar 4 kartus, ji išgriuvo (Baudžiamoji byla Nr. 1-53-645/2012, 2 t., 22 b. l.). Baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-645/2012 V. J., apklausiamas liudytoju, taip pat nurodė, kad matė, kaip A. G. du sykius su strypu uždavė jo žmonai, ji ėjo įsikibusi į sieną, o kieme ji susmuko (Baudžiamoji byla Nr. 1-53-645/2012, 2 t., 26 b. l.).

Iš bylos duomenų matyti, kad į policijos įstaigą nukentėjusioji kreipėsi praėjus dviems dienoms po įvykio. Tai pakankamai nedidelis laiko tarpas. Įstatyme nėra apibrėžtas laikas, per kurį asmuo privalo kreiptis dėl jo atžvilgiu vartoto smurto. Tai kiekvieno asmens apsisprendimo teisė, todėl tai, kad nukentėjusioji į ekspertus kreipėsi po dviejų dienų, o iš karto po įvykio kreipėsi į medikus dėl sveikatos būklės, nereiškia, jog įvykio apskritai nebuvo ar, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė kur nors kitur, o ne nagrinėjamo įvykio metu, taip pat nepaneigia nukentėjusiosios parodymų dėl paties įvykio aplinkybių, kurias teismas pripažino nustatytomis ir įrodytomis.

Skunde apeliantai išreiškia abejones ir dėl specialisto išvadoje pateiktų duomenų, vertinant sužalojimų laiką, patikimumo. Kolegija sprendžia, kad šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, nes ji pateikta asmens, kuris turi reikalingą patirtį ir išsilavinimą medicinos srityje ir turi įstatymų suteiktą teisę tokias išvadas teikti. Be to, specialistas, teikdamas išvadą, yra įspėtas dėl atsakomybės už melagingos išvados teikimą, todėl abejoti išvadoje pateiktais vertinimais, kurie yra išimtinai specialisto kompetencija, teismas neturi pagrindo. Esant šiom aplinkybėms, skundo argumentai dėl netinkamai įvertintos specialisto išvados nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų ir pagrįstai pripažino, jog D. B. ir A. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d.

Byloje yra pateiktas 2013 m. lapkričio 4 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 538447, kuris patvirtina, jog nukentėjusioji D. J. už dokumentų (atsikirtimo į apeliacinį skundą) surašymą sumokėjo 500 Lt savo atstovui advokatui V. Skaburskui (1 t., 219 b. l.), kuriuos nukentėjusioji ir jos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti iš nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų D. B. ir A. G. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas nukentėjusiosios aukščiau paminėtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistųjų. Tačiau kolegija, nustatydama priteistinos sumos dydį, atsižvelgia į tai, jog nukentėjusiosios atstovas advokatas pateiktame atsikirtime į apeliacinį skundą didesnėje dalyje atsikirtimo išdėstė nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus, o nuomonę dėl prašymo nuteistuosius išteisinti išdėstė tik keliais standartiniais ir formaliais sakiniais, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, prašomą priteisti sumą mažina iki 100 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų D. B. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš D. B. ir A. G. nukentėjusiajai D. J. 100 litų turėtų proceso išlaidų advokatui.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.