Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-10-09 nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu keturiems (4) mėnesiams.

V. T. pripažinta kalta pagal LR BK 155 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu trims (3) mėnesiams.

Nuosprendžiu priteista R. P. iš V. T. vienas tūkstantis litų (1000) litų neturtinės žalos atlyginimo, iš V. T. penki šimtai (500) litų neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuosprendžiu priteista R. P. iš V. T. ir V. T. po vieną šimtą penkiasdešimt (150) litų proceso išlaidų ir po vieną tūkstantį keturis šimtus (1400 ) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. T. ir V. T. privataus kaltinimo byloje nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 30 d., apie 15 val., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme, viešai žodžiu, o V. T. – ir veiksmu, užgauliai pažemino nukentėjusiąją R. P., t. y. V. T. ją išvadino necenzūriniais ir įžeidžiamais žodžiais „k., kekše, prostitute, latre“, o V. T. pavadino „vagile“ ir parodė špygas.

Apeliaciniais skundais nuteistieji prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-10-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą nutraukti, o nuteistuosius išteisinti.

Apeliaciniuose skunduose prašoma atsižvelgti į suformuotą Teismų praktiką, pagal kurią nepritariama tam, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamos veikos padarymu. Apeliantų nuomone, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Nuteistieji nurodo, kad konfliktas su jų kaimyne R. P. kilo dėl buitinių nuotekų šulinio, esančio valstybinėje žemėje, bet nuosavybės teise priklausančio V. T.. Abi pusės, siekdamos apginti savo interesus, kreipėsi į teisėsaugos institucijas: R. P. apskundė V. T. atliktus šulinio remonto darbus statybos priežiūros institucijai, D. T. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo po to, kai V. P. ėmėsi šulinio išardymo ir užpylimo darbų, R. P. kreipėsi į policiją prašydama įvertinti V. T. ir V. T. veiksmus. Galiausiai, R. P., sužinojusi, kad 2011-11-15 Raseinių rajono apylinkės teismo nutarimu V. T. administracinė byla buvo nutraukta, nenustačius pažeidimo sudėties, dėl šio įvykio kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Nuteistieji kategoriškai teigia, kad nukentėjusiosios R. P. atžvilgiu necenzūrinių žeminančių žodžių nevartojo, gestų nerodė. Jų nuomone, teismas padarė niekuo nepagrįstas išvadas, kad nukentėjusioji buvo užgauliota ir pažeminta.

Atsikirtime į apeliacinius skundus nukentėjusioji prašo apeliacinius skundus atmesti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų V. T. ir V. T. apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-10-09 nuosprendis dėl V. T. ir V. T. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal LR BK 155 str. 1 d. yra nepagrįstas, todėl naikintinas, V. T. ir V. T. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiosios R. P. bei jos draugės liudytojos A. G. parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad abejones reikia aiškinti kaltinamųjų naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamųjų naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. T. ir V. T. pripažindamas kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d., nustatė, kad jie 2011 m. rugsėjo 30 d., apie 15 val., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme, viešai žodžiu, o V. T. – ir veiksmu, užgauliai pažemino nukentėjusiąją R. P., t. y. V. T. ją išvadino necenzūriniais ir įžeidžiamais žodžiais „k., kekše, prostitute, latre“, o V. T. pavadino „vagile“ ir parodė špygas.

Darydamas tokias išvadas teismas rėmėsi nukentėjusiosios R. P. ir jos artimos draugės liudytojos A. G. parodymais, tuos parodymus laikė sutampančiais esminėmis aplinkybėmis bei vienas kitą papildančiais. O pačių nuteistųjų, kategoriškai ir nuosekliai neigusių atlikus minėtus veiksmus, parodymus apie įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik atkartojo, teisinio vertinimo neišdėstė. Iš galutinio sprendimo matyti, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo įvertinti kaip pasirinkta gynybos pozicija, neatspindinti objektyvios tiesos.

Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos.

Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo pripažinti, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina tai, kad nuteistieji įvykdė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas), kad konflikto, įvykusio tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios, nematė ir negirdėjo nė vienas pašalinis asmuo, išskyrus nukentėjusiosios artimą draugę A. G., kurios dėl draugystės su nukentėjusiąja negalima laikyti nešališku asmeniu. Jokių objektyvių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų kurios nors iš konfliktuojančių pusių poziciją, byloje nėra.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojos A. G. parodymų patikimumo. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtos liudytojos parodymus kaip patikimus, akcentavo tai, kad ji įvykio vietoje buvo atsitiktinai (o ne pakviesta prasidėjus konfliktui), pažįsta visus konflikto dalyvius, o atsižvelgiant į tai, kad konfliktas įvyko dienos viduryje miestelio gatvėje, aplink yra daug gyvenamųjų namų ir įvykį galėjo girdėti neapibrėžtas skaičius liudytojų, mažai tikėtina, kad nukentėjusioji ir liudytoja drįstų nepagrįstai apkaltinti T. nebūtais dalykais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios išvados tėra tik prielaidos, o tais pačiais kriterijais vertinant ir nuteistųjų T. parodymus, išplauktų analogiška išvada apie V. T. ir V. T. parodymų patikimumą. Taigi, nėra pagrindo kategoriškai teigti, kad nukentėjusiosios R. P. ir liudytojos A. G. parodymai yra neginčijamai teisingi, o V. T. ir V. T. – melagingi.

Kolegijos nuomone, kiti byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti duomenys: liudytojų V. P., J. J., R. J., D. T., A. T., E. P. parodymai, antstolio protokolo išvada tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia nei vienos iš konfliktuojančiųjų versijos, todėl vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės aiškinamos kaltinamųjų naudai.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų V. T. ir V. T. apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad V. T. ir V. T. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje, todėl V. T. ir V. T. išteisintini.

Apeliantų skundų argumentai dėl jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių konstatavimo bei jų veikos pripažinimo mažareikšme ir bylos nutraukimo nenagrinėtini, kadangi, pripažinus neįrodyta, kad jie padarė nusikalstamą veiką, minėtų klausimų nagrinėjimas netenka prasmės.

Konstatavus, kad V. T. ir V. T. nepadarė nusikalstamos veikos, nukentėjusiosios R. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.), taip pat atmetamas nukentėjusiosios prašymas priteisti iš kaltinamųjų jos turėtas proceso išlaidas bei išlaidas už advokato suteiktas paslaugas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 367 str. 3 d.,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-10-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. T. ir V. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamieji padarė šią nusikalstamą veiką.

R. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo bei dėl proceso išlaidų ir išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo atmesti.

Nuosprendis neskundžiamas.