Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D.K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Anot pareiškėjos, mokesčių administratorius, nustatinėdamas jos tariamą mokestinę naudą, rėmėsi ne pinigų gavimo, o jų panaudojimo aplinkybėmis, nurodydamas, kad minėtos piniginės lėšos turi būti apmokestinamos, kadangi jomis tikėtina pareiškėja atsiskaitė su J.P.S. už jo pareiškėjai parduotą butą. Tokia išvada grindžiama pateiktu nekilnojamojo turto vertinimu.

Pareiškėjos nuomone, tokios išvados nepagrįstos, kadangi vertinimas atliktas pagal dabartinį buto statusą ir neatsižvelgiant į padarytus pakeitimus (beveik pusę jo ploto sudarė neįrengta laiptinė), kitų parduotų butų kainas (jomis mokesčių administratorius nesuabejojo, nors jos buvo iš esmės tapačios), pardavimo aplinkybes (pareiškėjos parduotas butas buvo paskutinis ir svarbus užbaigti visą sandorį); sprendimuose neabejojama J.P.S. parodymų teisingumu, tačiau necituojamas jo liudijimas, kad visi atsiskaitymai buvo vykdomi pagal sutartyse nurodytas kainas; jis paneigė mokesčių administratorių versiją, kad jos parduoto buto kaina buvo daug didesnė negu nurodyta sutartyje. Tokią išvadą paneigtų ir kitų butų kainos – patvirtinus mokesčių administratoriaus išvadą dėl pareiškėjai parduoto buto kainos, išeitų, kad jis, palyginti su kitais butais, buvo parduotas kelis kartus brangiau, nors tam mokesčių administratorius nepateikia jokio paaiškinimo. Įvertinus, kad maždaug pusę pareiškėjos buto ploto sudarė buvusios laiptinės patalpos (neįrengtos) ir net esant mokesčių administratoriaus įvertinimui, kuris nebuvo pakoreguotas pagal faktinį buto stovį - 143 000 Lt, nėra prielaidų teigti, kad pareiškėjos įsigyto buto kaina – 193 000 Lt, nes ji nerealiai ir nepagrįstai didelė.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenustatė ir nenustatinėjo jokios pareiškėjos naudos pinigus pervedusio A.S. sąskaita, o pareiškėjos išlaidas (be pagrindo padidintas) pripažino pajamomis. Mokesčių administratorius sprendimą grindė aplinkybėmis, kurių pats tiesiogiai netyrė - Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos liudijimais asmenų, kurie tiesiogiai sandoriuose dalyvavo epizodiškai ir visų aplinkybių nežinojo, iš atskirų asmenų liudijimų naudoja tik atitinkamas ištraukas jo prielaidoms patvirtinti, nevertindamas tų epizodų visų liudijimų (tiek to paties, tiek kitų asmenų) kontekste.

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratoriaus išvadoms ir mokestinių ginčų sprendimams taip pat turėjo įtakos neteisingas faktinių aplinkybių nurodymas. Mokesčių administratorius nurodo, kad vien pagal A.S. ir D.K. paaiškinimus suteiktų paskolų suma gaunama 181 000 Lt, tačiau nenurodo, kodėl prie šios sumos neprideda A.Z.K. sumos (10 000 Lt). Tokiu atveju gaunama 191 000 Lt suma ir skirtumas neesminis - 2 000 Lt. Dėl A.S. nurodoma, kad jis pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir atsiskaitė 2004 m. gruodžio 29 d., nors iš tikrųjų sutartys sudarytos 2005 m. vasario 21 d..

Civilinio kodekso 6.875 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (šio kodekso 6.871 straipsnis), pagal šio straipsnio 1 dalį ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 straipsnyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Atsižvelgiant į minėtą nuostatą, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju negalima remtis liudytojų parodymais siekiant patvirtinti paskolos sutarčių egzistavimą.

Dėl A.S. J.P.S. parodė, kad pirmą kartą jį pamatė vieno buto pirkimo metu ir jis pervedė už perkamą butą, o pareiškėja pati pirko 2 butus ir pervedė pinigus kaip pirkėja, šiaip ji jokių pinigų nepervedinėjo. Pastaroji aplinkybė patvirtina Inspekcijos padarytą išvadą, kad 193 000 Lt buvo pervesti už pareiškėjos minėtame name įsigytą turtą, kurį pagal sutartį ji pirko už 10 000 Lt, tačiau atlikus šio turto vertinimą „Baltijos turto vertinimo agentūra“ nustatė, kad jo vertė įsigijimo dieną buvo 143 000 Lt, todėl 10 000 Lt vertė už 99,8 kv. m ploto būstą yra akivaizdžiai per maža.

Dėl pareiškėjos argumento dėl turto vertės ir jo vertinimo atsakovas pažymėjo, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, rinkos vertę 2005 m. vasario 22 d. dienai nustatė kompetentingi asmenys, nustatyta buto vertė laikytina teisinga, nes ekspertizės aktas ir ekspertizės akto dėl turto vertės pažyma teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Šio turto vertė yra kaip netiesioginis įrodymas, jog pinigai iš pareiškėjos sąskaitos į J.P.S. sąskaitą buvo pervesti ne kaip įmokos už kitus parduotus butus, o kaip jos asmeninė įmoka už perkamą butą. 2006 m. gruodžio 13 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad ji J.P.S. konsultavo daug metų (kaip aplinkybę, pagrindžiančią mažą buto kainą), tuo tarpu pastarasis teigia, kad pareiškėją pažįsta tik tiek, kiek sudarinėjo sutartis, o notarę surado per maklerių biurą ir tai buvo biuro reikalas.

Anot atsakovo, pareiškėja skunde taip pat klaidingai teigia, kad Inspekcija dėl A.S. yra nurodžiusi, jog jis pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir atsiskaitė 2004 m. gruodžio 29 d., nors iš tikrųjų sutartys sudarytos 2005 m. vasario 21 d.. Patikrinimo akto 11 puslapyje, nurodyta, kad N.K. buto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta 2004 m. gruodžio 29 d., beveik 2 mėnesiais anksčiau, nei pareiškėjai buvo pervesti pinigai ir šią aplinkybę patvirtina byloje esanti pirkimo-pardavimo sutartis.

II.

Teismas akcentavo, jog pareiškėja nesutinka su mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimais dėl jai papildomai priskaičiuoto 63 204 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 17 122 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių bei paskirta 18 961 Lt gyventojų pajamų mokesčio bauda. Pareiškėjos ginčijama gyventojų pajamų mokesčio suma jai papildomai priskaičiuota už 193 000 Lt sumą, kurią pareiškėja gavo iš A.S.. Teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad A.S. 2005 m. vasario 23 d.dviem mokėjimo nurodymais pervedė į pareiškėjos sąskaitą 193 000 Lt; banko pateiktame sąskaitos išraše nurodyta, kad ši suma pervesta kaip paskola buto pirkimui. 2005 m. vasario 23 d.pareiškėja 193 000 Lt pervedė J.P.S.; banko pateiktame sąskaitos išraše nurodyta, kad ši suma pervesta kaip sąskaitos papildymas. Pareiškėja neginčija fakto, kad ji gavo iš A.S. 193 000 Lt, tačiau ji tvirtina, jog šie pinigai nebuvo jos pajamos, pinigus gavusi kaip tarpininkė, kad juos perduotų kaip paskolą tretiesiems asmenims nekilnojamam turtui (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, įsigyti. Kaip nurodė teismas, šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar 193 000 Lt suma yra pareiškėjos apmokestinamosios pajamos.

Teismas taip pat pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – FNTT) ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti asmenys, pirkę butus (duomenys neskelbtini), Druskininkuose. 2007 m. lapkričio 28 d. liudytojo apklausos protokole O.L. parodė, kad už nekilnojamąjį turtą mokėjo grynais 35 000 Lt, A.S. šiuos pinigus jai paskolino grynais. Buto pardavėjui O.L. pinigus perdavė prie notarės. O.L., būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, šiais parodymais paneigė savo 2007 m. sausio 26 d. paaiškinimą, kad A.S. už jos perkamą butą pervedė J.P.S. 35 000 litų.2007 m. gruodžio 10 d. liudytojo apklausos protokole S.B. parodė, kad už butus mokėjo grynais, buto pardavėjui juos perdavė sutarties pasirašymo metu, A.S. ji asmeniškai nepažįsta, jokių komercinių ar kitokių reikalų su juo neturėjo. S.B., būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, šiais parodymais paneigė savo 2007 m. sausio 26 d. paaiškinimą, kad A.S. už jos perkamą butą pervedė J.P.S. 30 000 litų. 2007 m. lapkričio 16 d. liudytojo apklausos protokole A.Z.K. parodė, kad už butus mokėjo grynais pinigais, kiek pamena, juos perdavė Vokietijos piliečiui pas notarę. Liudytoja neprisimena, kad būtų pažinojusi D.K. ar A.S.. Taigi, O.L., S.B. ir A.Z.K. yra patvirtinusios, kad už jų perkamus butus su pardavėju yra atsiskaičiusios grynais pinigais pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo metu. Tokiais jų parodymais abejoti pagrindo nėra. O.L. tvirtina, kad A.S. pinigus jai skolino, tačiau šio teiginio nepatvirtina įrodymais, jo nepatvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl teismas tokiu jos liudijimu netiki.

Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog 2008 m. vasario 4 d. liudytojo apklausos protokole N.K. parodė, kad visi namo, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkuose butai buvo nupirkti per du kartus dalyvaujant pačiam savininkui J.P.S.. Liudytoja jį pažįsta nuo 1996 metų. J.P.S. jos paprašė padėti organizuoti šio namo butų pardavimą. Notarę D.K. liudytoja pažįsta nuo 1987 metų. N.K. pareiškėją ir namo savininką supažindino. Namo savininkas prašė, kad visi dokumentai būtų tvarkomi pas pareiškėją, nes ją pažįsta ir pasitiki. A.S. liudytoja pažįsta nuo 1977 metų. Ji pastarojo prašiusi padėti surasti klientų butų pirkimui. A.S. pats pirko butą ir skolino pinigus butų pirkimui kitiems asmenims, kurie tuo metu pinigų neturėjo, nes visus butus reikėjo parduoti greitai. Kiek liudytojai žinoma, A.S. trūkstamą už butus pinigų sumą pervedė į notarės sąskaitą, nes butų pardavėjas taip norėjo. Skolininkai su A.S. atsiskaitė. 2007 m. sausio 26 d. notarine forma patvirtintame paaiškinime N.K. paaiškino, kad už jos perkamą butą 10 000 litų pardavėjui pervedė A.S., jis taip pat pervedė 60 000 litų pardavėjui už tris A.S. perkamus butus, buvo pasinaudota pareiškėjos sąskaita. N.K. parodymais dėl pinigų skolinimo butų pirkėjams ir jų pervedimo į pardavėjo sąskaitą pasinaudojant pareiškėjos sąskaita teismas netiki. N.K. parodymai patvirtina, kad su pareiškėja ir A.S. ji seniai pažįstama, su jais susijusi. Teismo vertinimu, tokius parodymus N.K. duoda siekdama padėti pareiškėjai.

Teismas akcentavo ir tai, jog byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjos ir J.P.S. 2005 m. vasario 22 d. buvo sudaryta sutartis dėl buto M.K. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, pirkimo-pardavimo Bensheimo apylinkės teismo atliktoje J.P.S. apklausoje J.P.S. parodė, kad jo pavedimu butus pardavė Kaune esanti nekilnojamojo turto firma „Naujasis būstas“; už parduodamus butus buvo atsiskaitoma ir grynais pinigais, ir per banką, tačiau visuomet sutarties sudarymo metu. Dėl A.S. J.P.S. parodė, kad pirmą kartą jį pamatė vieno buto pirkimo metu ir jis pervedė už perkamą butą, o pareiškėja pati pirko 2 butus ir pervedė pinigus kaip pirkėja, šiaip ji jokių pinigų nepervedinėjo. Taigi J.P.S. parodymai paneigia tai, kad pareiškėjos pervesti 193 000 Lt buvo skirti sumokėti už trečiųjų asmenų įsigytus butus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai 193 000 Lt suma buvo pervesta 2005 m. vasario 23 d., tačiau sutartys su trečiaisiais asmenimis dėl butų pirkimo buvo sudarytos 2005 m. sausio 21 d. ir sutarčių 3 punkte nurodyta, kad pinigai sumokami sutarties pasirašymo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad 193 000 Lt buvo pervesti už pareiškėjos įsigytą nekilnojamąjį turtą, kurį pagal sutartį ji pirko už 10 000 Lt. Atlikus šio turto vertinimą „Baltijos turto vertinimo agentūra“ nustatė, jog pareiškėjos įsigyto buto vertė įsigijimo dieną buvo 143 000 Lt, todėl 10 000 Lt vertė už 99,8 kv. m ploto būstą yra akivaizdžiai per maža. Turto vertinimo ataskaita nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, be to pareiškėjos įsigyto turto vertė nėra ginčo dalykas šioje byloje. Teismo nuomone, įvertinant byloje surinktų įrodymų visumą, šio turto vertė yra netiesioginis įrodymas, jog pinigai į J.P.S. sąskaitą buvo pervesti ne kaip įmokos už kitus parduotus butus, o kaip jos asmeninė įmoka.

Teismas kartu nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus, nagrinėjamu atveju, apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos yra tinkamai pagrįstos. Minėto straipsnio 2 dalis atitinkamai numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kadangi byloje nėra jokių dokumentų, galinčių pagrįsti A.S. skolinimo fiziniams asmenims faktą, dokumentų, patvirtinančių A.S. įsipareigojimus pardavėjui, notarės susitarimą su pardavėju, kad bus atsiskaitoma per jos sąskaitą, be to, visose sutartyse nurodoma, kad pinigai už įsigytus butus sumokėti pardavėjams sutarties pasirašymo metu, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų parodymai dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais, todėl darytina išvada, kad 193 000 Lt pinigų suma yra pareiškėjos pajamos, kurios buvo pagrįstai apmokestintos remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi pajamų gavimo momentu) 6 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgdamas į įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai buvo pagrįstai apskaičiuotas 63 204 Lt gyventojų pajamų mokestis, 17 122 Lt GPM delspinigių bei skirta 18 961 Lt GPM bauda. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. S-251(7-218/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 69-201, Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 13/08, kuriuo patvirtinti 2008 m. balandžio 16 d. patikrinimo akto Nr. A4-26 įpareigojimai sumokėti 63 204 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 17 122 Lt GPM delspinigių bei skirta 18 961 Lt GPM bauda, yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjos nuomone, šiems trūkumams iš dalies pašalinti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apklaustini liudytojais asmenys, kuriuos atsisakė apklausti mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas, nors priimant sprendimus, remtasi iš esmės jų rašytiniais paaiškinimais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl mokesčių administratoriaus - Alytaus apskrities valstybinės

mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 13/08 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 69-20, kuriais pareiškėjai priskaičiuota sumokėti 63 204 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 17 122 Lt GPM delspinigių bei skirta 18 961 Lt GPM bauda.

Paminėti mokesčiai ir su jais susijusios sumos pareiškėjai paskaičiuotos už A.S. 2005 m. vasario 23 d. į jos sąskaitą banke dviem mokėjimais (34 000 ir 159 000 Lt, iš viso 193 000 Lt) pervestus pinigus, kuriuos mokesčių administratorius įvertino kaip pareiškėjos gautas pajamas.

Analogiškas išvadas dėl minėtų pinigų priskyrimo pareiškėjos pajamoms padarė ir ginčą nagrinėjusios institucijos - Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; pirmosios instancijos teismas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai pinigai buvo pervedami bankiniais pavedimais, kuriuose nurodyta jų paskirtis - „paskola buto pirkimui“.

Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad išvados dėl šių pinigų priskyrimo pareiškėjos pajamoms, grindžiami O.L.s, S.B.s, N.K., A.S. ir kitų asmenų parodymais bei duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Druskininkuose pirkimo – pardavimo operacijas.

Iš bylos matyti, kad liudytojų parodymai buvo gauti juos apklausus parengtinio tyrimo metu, kuris buvo vykdomas pareiškėjos atžvilgiu dėl minėtų sandorių vykdymo ir pan. (mok. bylos t.1 b. l. 90-108; 156-157; t.2 b. l. 52; 54). Iš bylos taip pat matyti, kad parengtinis tyrimas pareiškėjos atžvilgiu buvo vykdomas 2005 – 2007 m..

Paprastai baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai yra įvertinami jų patikimumo, leistinumo ir kitais aspektais, baigus baudžiamosios bylos nagrinėjimą (priimant atitinkamą nutarimą ar teismo nuosprendį), kuomet ir pateikiamos išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, remiantis surinktų įrodymų pagrindu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį „Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.“

Tai savo ruožtu lemia, kad tais atvejais, kai nagrinėjant mokestinius teisinius santykius, daromos atitinkamos išvados, remiantis parengtinio tyrimo metu surinktais įrodymais, yra tikslinga, sužinoti bei gauti duomenis apie parengtinio tyrimo eigą, o tyrimo užbaigimo atveju ir baigiamojo akto nuorašą.

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas minėtų veiksmų neatliko, kas prieštarauja reikalavimams dėl visapusiško ir objektyvaus teisminio tyrimo (ABTĮ 57 str. 4 d.; 81; 86 str.) bei galėjo sąlygoti ir neteisingo sprendimo priėmimą (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Iš naujo nagrinėjant bylą turėtų būti surinkti duomenys apie baudžiamosios bylos eigą ar jos baigtį bei spręstinas klausimas ir dėl liudytojų, kurių parodymais remtasi darant išvadas mokesčių klausimais, apklausos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą

ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.