Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui S. B. dėl įpareigojimo įvykdyti sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas, siekdamas nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, 2023 m. kovo 20 d. nutartimi įpareigojo ieškovą patikslinti ieškinio faktinį pagrindą.

5. Byloje išnagrinėtas ieškovo 2023 m. liepos 3 d. patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas prašė: 1) įpareigoti atsakovą S. B. įvykdyti 2006 m. gruodžio 21 d. Paslaugų pavedimo sutartimi ieškovo V. M. naudai nustatytą sutartinę prievolę ir per protingą terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti veiksmus – atsakovo S. B. sąskaita atidalyti 0,0800 ha žemės sklypą ir perduoti ieškovui V. M. nuosavybės teisę į 0,08 ha žemės sklypą natūra, suformuojant nurodytą 0,08 ha ploto žemės sklypą atsakovui priklausančiame 0,2943 ha bendro ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 2023 m. birželio 22 d. žemės sklypo vidinio padalijimo planu, pagal kurį 0,08 ha sklypą sudarys 0,0664 ha žemės sklypo dalis, plane pažymėta raide „B“, ir 0,0136 ha žemės sklypo dalis, plane pažymėta raide „E“, bei kuriam prašoma nustatyti servitutą, užtikrinantį atsakovui S. B. patekimą į jam nuosavybės teise priklausančio sklypo dalį, plane pažymėtą raide „C“; 2) nustatyti žemės servitutą bendrame 0,2943 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalyje, plane pažymėtoje raide „D“, turintį 0,0167 ha ploto, žemės sklypo dalies plane pažymėta taškais 6, 15, 17, 16, įpareigojant atsakovą S. B. bei trečiąjį asmenį A. K. užtikrinti ieškovui V. M. patekimą į jam asmeninėn nuosavybėn perduodamą žemės sklypą (taškai 16, 17, 18, 19, 20, 21, žemės sklypo dalis „B“); 3) priteisti ieškovui iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Kartu su nurodytu įgaliojimu atsakovas sudarė 2006 m. gruodžio 21 d. Paslaugų pavedimo sutartį (toliau – ir pavedimo sutartis), kurios 4–6 punktuose buvo išspręstas ieškovo įgaliojime bei pavedimo sutartyje numatytų paslaugų įvertinimas: atsakovas įsipareigojo už atstovavimą įgaliotiniui, t. y. ieškovui, neatlygintinai perleisti 0,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), per 14 dienų nuo nuosavybės teisės įgijimo į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės įregistravimo valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre dienos. Pavedimo sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad, atsakovui (sutartyje – įgaliotojas) vienašališkai atšaukus įgaliojimą, išduotą 2006 m. gruodžio 21 d., ieškovui privalomai kompensuojamos faktinės turėtos pavedimo išlaidos bei nuostoliai, kurių dydis šalių susitarimu nustatytas pagal 0,08 ha žemės sklypo rinkos vertę Vilniaus mieste ((duomenys neskelbtini)) – 149 000,00 Lt (43 153,38 Eur). Pasak ieškovo, nei pavedimo sutartyje, nei įgaliojime nebuvo reikalaujama, kad ieškovas įsipareigotų padėti atsakovui atkurti nuosavybės teisę į nacionalizuotą 7 ha žemę apimtimi; pavedimo sutartis numatė nuosavybės atkūrimo pavedimą ieškovui ta apimtimi, kuria ieškovui pavyks tai padaryti (vertinant, kad atkūrimas vykdomas (duomenys neskelbtini), tai reiškia, kad 7 ha žemės nuosavybės atkūrimas yra probleminis, o gal ir neįmanomas).

9. Atsakovo tėvas A. B. (duomenys neskelbtini) mirė, nespėjęs įvykdyti sutartinių prievolių. Atsakovas priėmė visą tėvo turtą kaip palikimą, vadinasi, priėmė ir visas mirties dieną neįvykdytas prievoles pagal pavedimo sutartį. Ieškovas žodžiu bendravo su atsakovu ir, nepraleidęs trijų mėnesių termino, įteikė atsakovui raštą apie tai, kad sutartinė A. B. prievolė nėra įvykdyta, ir tai yra kreipimasis į S. B. dėl prievolės buvimo bei sutartinės prievolės įvykdymo. Be to, dar iki nurodyto pranešimo pats atsakovas kreipėsi į ieškovą ir patvirtino, kad jam žinomas 2006 m. susitarimas ir kad sutartines tėvo prievoles jis įvykdys po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Pasak ieškovo, esant tokioms aplinkybėms, sutartinės, nuolat patvirtinamos prievolės pažeidimo faktas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m., kai mirė A. B..

11. Ieškovas su patikslintu ieškiniu pateikė teismui projektinį 0,2943 ha žemės sklypo vidinio padalijimo pasiūlymą. Remiantis VĮ Registrų centro pateikta pažyma, tarp atsakovo S. B. ir trečiojo asmens A. K. yra nustatyta naudojimosi statiniais, esančiais 0,2943 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), tvarka; naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp šių asmenų nenustatyta. Pasak ieškovo, siūlomu planu kiekvienam suinteresuotam asmeniui yra užtikrinamas priėjimas prie tenkančios žemės sklypo dalies – „A“, „B“, „C“.

12. Tuo atveju, jeigu bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, atsakovas turės pareigą atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus ir savo sąskaita atlikti 0,0664 ha žemės sklypo atidalijimą („B“ dalis) pagal ieškovo teismui pateiktą projektinį pasiūlymą ir užtikrinti patekimą (pravažiavimą) prie žemės sklypo dalių „B“ (0,0664 ha) ir „C“ (0,1037 ha) perėjimu, susidedančiu iš dalių D+E (0,0167 ha+ 0,0136 ha), pažymėtu taškais 6, 15, 17, 18, 20, 21, 16.

13. Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas, be kitų aplinkybių, papildomai paaiškino, kad ieškovas padėjo atkurti nuosavybės teisę į du žemės sklypus, rengė dokumentus žemės sklypui prie namo atkurti, tačiau, matyt, tokius dokumentus atsakovui rengė dar kažkas, nes, kai reikėjo pasirašyti parengtus matavimus, A. B. atsisakė tai padaryti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

30. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl atsakovo, kaip įpėdinio, įpareigojimo įvykdyti palikėjo sutartines prievoles atsakovui. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusioms faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimą priėmusiems palikimą įpėdiniams, ieškinio senatį, pavedimo teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

31. Byloje nustatyta, kad A. B. (atsakovo tėvas) 2006 m. gruodžio 21 d. išdavė ieškovui (apeliantui) įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo įgaliojo ieškovą (apeliantą) būti atstovu Apskrities viršininko administracijoje, Žemėtvarkos skyriuje, tvarkant dokumentus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu į žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste. Įgaliojimas išduotas trejiems metams. Tą pačią dieną – 2006 m. gruodžio 21 d. – A. B. (atsakovo tėvas) ir ieškovas (apeliantas) sudarė Pavedimo paslaugų sutartį, kuria A. B. pavedė, o ieškovas (apeliantas) įsipareigojo atstovauti A. B. interesams Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, notarinėse kontorose, atliekant veiksmus, nurodytus 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojime, bei teikti kitas su šia sutartimi susijusias konsultacijas (sutarties 1 punktas). Pagal pavedimo sutarties 4 punktą už atstovavimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijose ir už atliktus veiksmus, numatytus sutarties 1 punkte, A. B. įsipareigojo neatlygintinai perleisti ieškovui (apeliantui) 0,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), kurį A. B. įgis asmeninės nuosavybės teise. A. B. vienašališkai atšaukus įgaliojimą, išduotą 2006 m. gruodžio 21 d., jis įsipareigojo atlyginti ieškovo (apelianto) turėtas faktines pavedimo vykdymo išlaidas ir kompensuoti nuostolius, atitinkančius 0,08 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuris bus įsigytas A. B. asmeninės nuosavybė teise, rinkos vertę (sutarties 6 punktas).

32. Įgaliotojas A. B. 2010 m. vasario 18 d. prašymu – pranešimu ieškovui (apeliantui) V. M. pranešė, kad dėl to, jog šis nepakankamai operatyviai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ir nepateikė dokumentų apie atliktus veiksmus, įgaliotojas panaikina ieškovui (apeliantui) suteiktus 2008 m. gegužės 26 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009 m. balandžio 20 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2009 m. lapkričio 16 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

33. A. B. 2010 m. kovo 1 d. registruota pašto siunta paprašė ieškovo (apelianto) V. M. pateikti raštu ataskaitą apie jo nuo 2006 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. vasario 18 d. atliktus pagal pavedimo sutartį darbus, taip pat asmeninių išlaidų, vykdant nurodytą sutartį, sąrašą ir jas patvirtinančių dokumentų kopijas.

34. Ieškovas (apeliantas) 2010 m. kovo 9 d. pareiškimu, persiųstu A. B. Vilniaus miesto 33–iojo notaro biuro, pasiūlė per 7 kalendorines dienas po šio pareiškimo gavimo dienos Vilniaus miesto 33–iajame notaro biure sudaryti dokumentų priėmimo–perdavimo aktą ir susitarimą dėl ieškovui priklausančio 143 622,87 Lt atlygio sumokėjimo. A. B. 2010 m. kovo 24 d. pareiškimu ieškovui (apeliantui) pranešė, kad jo 2010 m. kovo 9 d. pareiškimas yra nepagrįstas, nes ieškovas (apeliantas) įgaliotojui nepateikė nė vienos ataskaitos apie atliktus veiksmus ir nė vieno finansinio dokumento, neatliko veiksmų, numatytų 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojime. Remdamasis tuo, kad ieškovo (apelianto) veiksmais A. B. buvo grąžinti tik 5 proc. visos grąžintinos žemės, įgaliotojas pasiūlė ieškovui (apeliantui) už šiuos darbus atsiskaityti, perleisdamas ieškovui 5 proc. suderėto 0,08 ha atlygio, t. y. 0,004 ha žemės grąžintiname sklype. Šiame pareiškime įgaliotojas taip pat pažymėjo, kad 2010 m. vasario 18 d. pranešimu (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) jis atšaukė kitus tris įgaliojimus, o 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojimas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pasibaigė, suėjus jo terminui, dėl to ieškovas (apeliantas) neturi teisės reikalauti atlyginti jam 0,08 ha žemės sklypo kainą.

35. Byloje pateiktas antstolio M. D. 2022 m. balandžio 11 d. parengtas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame yra pokalbių, įrašytų ieškovo (apelianto) mobiliojo ryšio telefone, tekstas. Iš ieškovo (apelianto) ir A. B. 2013 m. rugsėjo 27 d. pokalbio nustatyta, kad, ieškovui pašnekovo paklausus, ar šis turi jam kokių pretenzijų, pašnekovas atsakė, jog neturi. Nagrinėjamam ginčui reikšmingų aplinkybių pokalbyje neužfiksuota, t. y. apie ieškovui (apeliantui) priklausantį atlyginimą, jo dydį, mokėjimą ar pan. šalys nekalbėjo. Iš ieškovo (apelianto) ir A. B. 2014 m. vasario 28 d. pokalbio nustatyta, kad ieškovas (apeliantas) kelis kartus priminė pašnekovui, jog būtina grąžinti skolas, tačiau šis nurodė, jog nieko negali padaryti, nes dabar viską sprendžia sūnus, kuris paima jo pensiją.

36. A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Jo palikimą priėmė atsakovas S. B..

Dėl termino kreditoriaus reikalavimams palikėjo įpėdiniams pareikšti

37. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad jis laiku, nepraleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, informavo atsakovą S. B. apie tai, jog palikėjas A. B. neįvykdė prievolės atsiskaityti su apeliantu pagal pavedimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, neturi pagrindo pripažinti, jog apeliantas įrodė šią aplinkybę.

38. CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Atvejai, kuriems esant pirmiau nurodyta tvarka netaikoma, nurodyti CK 5.63 straipsnio 3 dalyje (kai reikalavimai pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, susiję su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla). Trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti teismas gali atnaujinti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011; kt.).

40. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. CK 5.63 straipsnyje įtvirtintoms kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo procedūroms atliekant įpėdinių informavimo apie palikėjo skolas bei civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo funkcijas, jų tinkamą įgyvendinimą lemia ne informacijos pateikimo forma, o šios informacijos turinys bei jos pateikimas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

41. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad įgaliotojas A. B. ir jo sūnus (atsakovas) buvo apelianto kaimynai, šalys nuolat bendravo tarpusavyje; atsakovui buvo žinoma apie nuosavybės teisių į turtą atkūrimo procesą ir tėvo prievolę atsiskaityti su apeliantu pagal pavedimo sutartį. Pasak apelianto, pats atsakovas po tėvo mirties žadėjo apeliantui atsilyginti už atkurtas nuosavybės teises; šalių santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu, todėl apeliantui nebuvo poreikio teismo keliu pareikšti apie kreditoriaus teises mirusio įgaliotojo įpėdiniui. Apelianto teigimu, jis, nepraleisdamas trijų mėnesių termino, įteikė atsakovui raštą apie neįvykdytą palikėjo prievolę, tačiau tai patvirtinančių įrodymų negali pateikti dėl to, kad AB Lietuvos paštas tik šešis mėnesius saugo informaciją apie registruotas pašto siuntas.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytoms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė net netiesioginių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas teigia, kad įrodymų apie registruotos pašto siuntos įteikimą atsakovui, kaip palikėjo įpėdiniui, negali pateikti dėl to, jog tokia informacija AB Lietuvos pašte saugoma tik šešis mėnesius, tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių jis nepateikė atsakovui siųsto rašto teksto (rašto kopijos), t. y. kitomis priemonėmis neįrodinėjo kreipimosi į atsakovą dėl mirusio tėvo neįvykdytų prievolių fakto bei įpėdiniui pateikto pranešimo turinio. Apelianto teiginiams, kad jis žodžiu atsakovui pareiškė apie neįvykdytą konkretaus turinio palikėjo prievolę, patvirtinti byloje nėra jokių duomenų (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas nepripažįsta, kad jis pats po tėvo mirties išreiškė valią įvykdyti tėvo prievoles pagal pavedimo sutartį.

43. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kurioms pagrįsti nepateikta objektyvių duomenų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė, jog per įstatymo nustatytą trijų mėnesių nuo palikėjo A. B. mirties terminą informavo atsakovą apie palikėjo neįvykdytą prievolę (CK 5.63 straipsnio 1 dalis; CPK 12, 178 straipsniai).

44. CK 5.63 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

45. Teisės doktrinoje nurodoma, kad naikinamieji materialiosios teisės terminai gali būti arba absoliučiai naikinamojo pobūdžio, kai terminui pasibaigus išnyksta tam tikra teisė arba pareiga ir termino negalima atnaujinti (pavyzdžiui, negali būti atnaujintas CK 2.142 straipsnio 1 dalyje nustatytas įgaliojimo galiojimo pagal įstatymą vienerių metų terminas), arba santykinio naikinamojo pobūdžio (atnaujinamieji), t. y. tokie terminai gali būti atnaujinti teisės aktuose (CPK IV dalies XXXVIII skyriuje) nustatyta tvarka (pavyzdžiui, teismo gali būti atnaujintas CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas palikimui priimti (CK 5.57 straipsnis), CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreditorių reikalavimų pareiškimo terminas (CK 5.63 straipsnio 4 dalis) (A. D.. Materialiosios privatinės teisės terminai: monografija. Vilnius: Justitia, 2019, p. 48).

46. Sistemiškai aiškinant CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalis, darytina išvada, kad praleistas trijų mėnesių terminas kreditoriaus reikalavimui palikėjo įpėdiniams pareikšti, kuris yra atnaujinamasis, gali būti atnaujintas tik tokiu atveju, jeigu nėra suėjęs naikinamasis trejų metų terminas, numatytas šio straipsnio 4 dalyje.

47. Nagrinėjamu atveju atnaujinamasis trijų mėnesių terminas, per kurį apeliantas (ieškovas) turėjo teisę pareikšti reikalavimus (duomenys neskelbtini) mirusio A. B. įpėdiniui (atsakovui), suėjo (duomenys neskelbtini) (CK 5.63 straipsnio 1 dalis), o naikinamasis trejų metų terminas – 2019 m. balandžio 28 d. (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje esančius duomenis apeliantas (ieškovas) į atsakovą, kaip A. B. įpėdinį, dėl palikėjo neįvykdytos sutartinės prievolės įvykdymo kreipėsi (pareikšdamas 2021 m. lapkričio 11 d. ieškinį) praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo palikėjo mirties, nėra pagrindo spręsti dėl praleisto CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo, nes, suėjus naikinamajam trejų metų terminui, kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą palikėjo įpėdiniui pasibaigė.

48. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog ieškovas (apeliantas) praleido CK 5.63 straipsnyje įtvirtintus terminus ir prarado galimybę įgyvendinti savo teises pagal pavedimo sutartį prieš atsakovą, kaip A. B. palikimą priėmusį įpėdinį. Pirmosios instancijos teisingai nurodė, kad vien dėl suėjusio CK 5.63 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino ieškovo ieškinio reikalavimai negali būti patenkinti.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams, grindžiamiems 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo sutartimi, pareikšti

50. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad tuo atveju, jeigu CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytas naikinamasis terminas nebūtų pažeistas, ieškovo reikalavimai negalėtų būti patenkinti dėl praleisto dešimties metų ieškinio senaties termino.

51. Apeliantas (ieškovas) kvestionuoja tokią pirmosios instancijos teismo išvadą ir teigia, kad jis nepraleido ieškinio senaties termino, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. arba vėlesnės datos, nes A. B. ir atsakovas žodžiu nuolat teigė, jog planuoja atsiskaityti su apeliantu. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenų visumą, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl ieškinio senaties termino pradžios.

52. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, kaip laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų, visų pirma – teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2007).

53. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šalių ginčui dėl pavedimo sutarties įvykdymo išspręsti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

54. Bylos duomenimis, 2010 m. vasario–kovo mėn. tarp įgaliotojo A. B. ir apelianto (ieškovo) kilo nesutarimų dėl pavedimo padėti atkurti nuosavybės teises į žemę vykdymo ir šalys viena kitą apie tai informavo raštu. Įgaliotojas apeliantui pranešė apie įgaliojimų, kurių terminas nebuvo pasibaigęs, panaikinimą, taip pat paprašė pateikti ataskaitą apie pavedimo sutarties pagrindu atliktus veiksmus. Apeliantas 2010 m. kovo 9 d. pareiškimu įgaliotojui A. B. pasiūlė per 7 kalendorines dienas po šio pareiškimo gavimo dienos Vilniaus miesto 33–iajame notaro biure sudaryti dokumentų priėmimo–perdavimo aktą ir susitarimą dėl apeliantui priklausančio 143 622,87 Lt atlygio sumokėjimo. Įgaliotojas 2010 m. kovo 24 d. pareiškime nurodė, kad su apelianto pareiškimu nesutinka (šios nutarties 32–34 punktai).

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad pavedimo teisinių santykių šalys viena kitai išreiškė akivaizdžiai priešingą vertinimą dėl pavedimo padėti atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę įvykdymo. Įgaliotojas A. B. apeliantui aiškiai pareiškė, kad jis nesutinka atsiskaityti pavedimo sutartyje sutartomis sąlygomis, nesutinka sumokėti apelianto prašomą 143 622,87 Lt atlygį. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas, gavęs A. B. 2010 m. kovo 24 d. pareiškimą, galėjo ir turėjo suvokti, kad jo teisė gauti atlygį už atliktus pagal pavedimą veiksmus yra neigiama, todėl nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties termino šiai teisei teismine tvarka apginti eiga (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

56. Remdamasis bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl atsiskaitymo pagal pavedimo sutartį pareikšti prasidėjo 2010 m. kovo 17 d. Įgaliotojas A. B. aiškią poziciją dėl prievolių apeliantui (ieškovui) jo pareikalauta apimtimi nepripažinimo išreiškė 2010 m. kovo 24 d. pareiškimu. Šis įgaliotojo pareiškimas yra pagrindas konstatuoti akivaizdų jo nesutikimą su apelianto (ieškovo) reikalavimu dėl pavedimo sutartyje sulygto dydžio atlygio, o kartu ir apelianto sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo interesų pažeidimo momentą, nuo kurio prasideda ieškinio senaties termino eiga (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dešimties metų ieškinio senaties termino eiga reikalavimui atsiskaityti pagal pavedimo sutartį pareikšti apeliantui (ieškovui) prasidėjo 2010 m. kovo 24 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

57. Apeliantas (ieškovas), teigdamas, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m., nes A. B. nuolat žadėjo su juo atsiskaityti, remiasi antstolio M. D. 2022 m. balandžio 11 d. parengtame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotais 2013 m. rugsėjo 27 d. ir 2014 m. vasario 28 d. apelianto ir A. B. telefoniniais pokalbiais.

58. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog A. B. po 2010 m. kovo 24 d. pareiškimo, kuriame aiškiai išreiškė nesutikimą su apelianto prašomu atlygiu, iki 2014 m. būtų žadėjęs apeliantui su juo atsiskaityti, todėl apelianto teiginiai apie ieškinio senaties termino pradžią nuo 2014 m. vasario 28 d. ar vėlesnio momento atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

59. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).

60. Apelianto (ieškovo) inicijuotuose ir įrašytuose 2013 m. rugsėjo 27 d. ir 2014 m. vasario 28 d. telefoniniuose pokalbiuose yra bendro pobūdžio apelianto teiginiai apie skolų grąžinimą ir A. B. patvirtinimas, jog jis neturi apeliantui pretenzijų dėl pavedimo sutarties vykdymo. A. B., atsakydamas į apelianto teiginius apie skolos grąžinimą, neišreiškė pozicijos, kuri galėtų būti įvertinta kaip prievolės sumokėti pavedimo sutartyje numatyto dydžio atlygį pripažinimas: įgaliotojas nenurodė, kad jis pripažįsta skolą apeliantui, nepasakė, kada ir kokiomis aplinkybėmis su juos atsiskaitys ar pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų pokalbių turinys nepatvirtina, kad įgaliotojas atliko veiksmus, rodančius prievolės apeliantui pripažinimą ir, atitinkamai, ieškinio senaties termino, prasidėjusio nuo 2010 m. kovo 24 d. pareiškimo gavimo, nutraukimą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis).

61. Kitokių aplinkybių, kurios patvirtintų įgaliotojo A. B. veiksmus, nutraukiančius ieškinio senaties terminą, apeliantas nenurodė, įrodymų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta 2014 m. vasario 28 d., skolininkui pripažinus apelianto įrodinėjamą prievolę (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

62. Jau nurodyta, kad A. B. 2010 m. kovo 24 d. pareiškime apeliantui (ieškovui) pažymėjo, jog pavedimo sutarties pagrindu jis sutinka kaip atlyginimą perleisti 5 proc. sutartimi suderėto 0,08 ha žemės sklypo, t. y. 0,004 ha grąžintiname žemės sklype (1 t., b. l. 69–71). Byloje nėra kitų duomenų, kad A. B. kitu būdu ir kitokia apimtimi būtų pripažinęs savo prievolę apeliantui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė leidžia nuspręsti, kad įgaliotojas A. B. 2010 m. kovo 24 d. aiškiai pareiškė, jog nesutinka su apelianto (ieškovo) reikalavimu sumokėti jam visą pavedimo sutartimi sulygtą atlygį, ir pasiūlė atlygį, jo nuomone, proporcingą apelianto suteiktų paslaugų apimčiai. Byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad po 2010 m. kovo 24 d. pareiškimo įgaliotojas pripažino savo prievolę atsiskaityti su apeliantu (ieškovu) ta pačia ar juolab apelianto įrodinėjama apimtimi.

63. Apeliantas (ieškovas) taip pat teigia, kad jis po A. B. mirties ir žodžiu, ir raštu pranešė atsakovui apie savo reikalavimą įvykdyti palikėjo prievolę, atsakovas ją įvykdyti atsisakė 2016 m., taigi nuo šios datos ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Vien apelianto paaiškinimai, kuriems patvirtinti nėra objektyvių duomenų, nėra pakankami įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

64. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

65. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Ieškovas (apeliantas) laikėsi pozicijos, kad jis ieškinio senaties termino nepraleido ir neprašė jo atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas, nors netiksliai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, kad su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi 2021 m. lapkričio 3 d., praleidęs dešimties metų ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė svarbių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

66. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti įvertintos kaip svarbios priežastys praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų sustabdytas, nutrauktas (CK 1.129, 1.130 straipsniai), nei aplinkybių, kurios suponuotų pagrindą atnaujinti šį terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

67. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog, ieškovui (apeliantui) praleidus ieškinio senaties terminą ir nenustačius svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo teise į atlygį už pavedimo sutarties įvykdymą

68. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad tai, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, kad tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, jog šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

69. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog ieškovo (apelianto) ieškinys negali būti tenkinamas tiek dėl pasibaigusio CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto naikinamojo termino, kuris negali būti atnaujinamas, dėl praleisto ieškinio senaties termino, kuriam atnaujinti svarbių priežasčių nenustatyta (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo sutarties vykdymu ir apelianto (ieškovo) teise į šioje sutartyje sulygtą atlygį, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo jų nagrinėti.

70. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nekvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu pripažino, kad nuosavybės teisės į namų valdą (duomenys neskelbtini), atsakovo tėvui 2010 m. buvo atkurtos ne ieškovo parengtų dokumentų pagrindu, t. y. atlyginimu turėjęs tapti rezultatas buvo pasiektas ne ieškovo atlikto darbo pagrindu, ir pasibaigus 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) terminui. Be to, ieškovas į bylą nepateikė paaiškinimuose minėtų parengtų dokumentų, kuriuos atsakovo tėvas neva atsisakė pasirašyti. Apeliaciniame skunde nenurodyta argumentų, nepridėta įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė įgijęs teisę į pavedimo sutartimi sulygtą atlyginimą žemės sklypu.

71. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo (apelianto) teisę reikalauti atlygio už faktiškai suteiktas pavedimo paslaugas, todėl turėjo pareigą priimti sprendimą dėl atlygio už faktiškai suteiktas paslaugas priteisimo. Taigi apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) išsakė poziciją dėl jo interesų gynimo alternatyviu būdu, tačiau tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodęs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas (apeliantas) nekeitė, nepildė ieškinio pagrindo ar dalyko CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka, neįrodinėjo jo faktiškai suteiktų paslaugų apimties ir neprašė priteisti proporcingos suteiktoms paslaugoms atlygio dalies. Teisė pakeisti, papildyti ieškinio pagrindą arba dalyką turi būti įgyvendinama civilinio proceso normų nustatyta tvarka, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

72. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

73. Dėl išdėstytų motyvų aptarti apeliacinio skundo argumentai negalėtų būti nagrinėjami ir tuo atveju, jeigu, atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą, būtų tikrinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas iš esmės.

Dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų

74. Apeliantas (ieškovas) taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą – nepagrįstai priteisė atsakovui 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas jo bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei 1 089 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

75. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

76. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

77. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, jog „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

78. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procesas išsiskiria tuo ypatumu, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva, t. y. net be atskiro šalies prašymo ar pareiškimo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias atitinkamos bylos procese (su tam tikromis išimtimis (žr. CPK 98 straipsnį). Ši procesinė pareiga (paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias konkrečia instancine tvarka) saisto visų instancijų teismus. Aukštesnės instancijos teismas, pakeisdamas ar panaikindamas žemesnės instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, paprastai savo iniciatyva perskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias žemesnės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 17 punktas).

79. Tačiau yra galimos tokios procesinės situacijos, kai aukštesnis (apeliacinės instancijos ar kasacinis) teismas neturi objektyvios galimybės paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias ta konkrečia instancine tvarka. Tai tie procesiniai atvejai, kai aukštesnės instancijos teismas atitinkamu proceso etapu nepriima galutinio sprendimo dėl materialiųjų teisinių reikalavimų pagrįstumo, t. y. panaikina apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Tokiais atvejais, pirma, tų bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė aukštesnės instancijos teisme, paskirstymo pareiga tenka teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, antra, bylinėjimosi išlaidoms paskirstyti negali būti pritaikyta ta principinė nuostata, kad atitinkamu proceso etapu susidariusios bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 17, 18 punktai).

80. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios aukštesnės instancijos teisme, paskirstomos atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo ta instancine tvarka, kuria pakartotinai nagrinėjama byla, rezultatą: 1) jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos tvarka rezultatą; 2) jeigu kasacinis teismas panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos tvarka rezultatą; 3) jeigu kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias kasaciniame teisme, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 20 punktas).

81. Remdamasis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo pirmojoje instancijoje rezultatą, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą atmesti ieškinį, buvo teisingai nuspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad teismo proceso metu ieškovas keletą kartų tikslino ieškinio reikalavimus, neturi pagrindo abejoti apeliaciniame skunde kvestionuojamų 1 210 Eur išlaidų už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme, būtinumu ir dydžio pagrįstumu.

82. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, argumentai, kuriais apeliantas grindžia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymu, prieštarauja CPK 93 ir 98 straipsniuose įtvirtintoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms ir pirmiau nurodytiems kasacinio teismo išaiškinimams, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

83. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė faktines šalių ginčo aplinkybes, nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo priėmusiems palikimą įpėdiniams terminus, ieškinio senaties taikymą, pavedimo teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

84. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto (ieškovo) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos jam neatlyginamos. Iš apelianto (ieškovo) valstybei priteisiama 707 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas jam buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi (CPK 96 straipsnis).

85. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. B. pareiškė prašymą priteisti jam 968 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pridėjo patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto (ieškovo) atsakovo naudai priteisiamos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 707 Eur (septynis šimtus septynis eurus) žyminio mokesčio. Šios lėšos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti atsakovui S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.