Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-380-603/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-04
Bylos Nr.: 2A-380-603/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-44-3-00315-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
Ieškovas: G. K.
Atsakovas: V. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-380-603/2012Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00315-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.; 60.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams V. S. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Širvintų rajono 2-ojo notarų biuro notaras S. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2003 m. spalio 15 d. tarp S. K. ir Vilniaus apskrities viršininko, dalį dėl 0,22 ha žemės ploto, esančio Širvintų r., Viršuliškių k., įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Širvintų žemėtvarkos skyrių suformuoti 0,11 ha dydžio žemės sklypą ir jį parduoti ieškovei bei panaikinti 2009 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2313, išduoto V. S., dalį dėl 0,22 ha žemės sklypo paveldėjimo. Ieškovė nurodė, kad Širvintų r., Viršuliškių k., nuosavybės teise turi ¼ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalis pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurie ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kartu su V. S.. Prie minėto namo, kurio ¼ dalis priklauso ieškovei, buvo suformuotas 0,22 ha žemės sklypas, tačiau, vykdant privatizaciją, ½ dalis namo buvo parduota A. K., o minėtas 0,22 ha žemės sklypas – S. K., t. y. skirtingiems asmenims, nors šiame žemės sklype yra ir ieškovei priklausanti ¼ dalis namo, ir ½ dalis pagalbinių pastatų. S. K. buvo A. K. duktė. Dar A. K. turėjo sūnų S. K., kurie po A. K. mirties (1992 m. birželio 20 d.) paveldėjo po ½ dalį jos turto. 1993 m. balandžio 9 d. mirė S. K., po kurio mirties jo turtą paveldėjo ieškovė, o S. K. mirties jos turtą paveldėjo atsakovas. Tokiu būdu ieškovė su atsakovu tapo bendraturčiais, tačiau ieškovei priklausanti turto dalis atsidūrė atsakovui priklausančiame žemės sklype. 0,0100 ha žemės ploto sklypą ieškovė iš atsakovo įsigijo 2011 m. kovo 8 d.. Dar dalį 0,0100 ha sklypo atsakovas ieškovei siūlo pirkti už 1000 Lt, tačiau, ieškovės teigimu, šio sklypo vertė rinkoje yra tik 490 Lt. Pripažinus negaliojančia minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, prašė panaikinti ir atsakovo paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl minėto žemės sklypo paveldėjimo.

Atsakovas V. S. nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad žemė S. K. parduota teisėtai ir pagrįstai, kadangi ieškovei nuosavybės teisė į dalį pastatų pagal paveldėjimo liudijimą perėjo tik 2009 m. spalio 8 d., o sutartis su S. K. buvo sudaryta 2003 m. spalio 15 d. Mirus S. K., jos turtą paveldėjo atsakovas V. S.. 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas pardavė ieškovei 0,0100 ha žemės sklypo, esančio po ieškovei priklausančio namo dalimis, daugiau žemės įsigyti ieškovė nepageidavo.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi ginčo žemės sklypas S. K. buvo parduotas teisėtai. Nurodė, kad S. K. 1995 m. sausio 5 d. parašė prašymą pirkti už valstybės vienkartines išmokas 0,02, 0,07 ir 0,22 ha ploto žemės sklypus Viršuliškių k., Širvintų r. 1995 m. vasario 2 d. potvarkiu Nr. 40 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų pardavimo“ Širvintų rajono valdyba pardavė S. K. 0,85 ha žemės sklypus, tarp jų ir 0,22 ha žemės sklypą. 1995 metais buvo pradėta rengti S. K. asmeninio ūkio žemės sklypų byla, taip pat ir 0,22 ha žemės sklypo. 2003 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija su S. K. sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas nesutiko ir su ieškovės teiginiu, kad A. K. prie gyvenamojo namo nuomos pagrindais buvo suteiktas žemės sklypas neterminuotam laikui ir nenutraukus nuomos žemės sklypas negalėjo būti parduotas, kadangi nei A. K., nei S. K., nei ieškovė niekada nesikreipė dėl žemės nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. S. K. ginčo sklypas buvo parduotas teisėtai ir pagrįstai, o po S. K. mirties pagal paveldėjimo teisės liudijimą nuosavybė į ginčo sklypą perėjo V. S..

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Širvintų rajono 2-ojo notarų biuro notaras S. K. paaiškino, kad pagal senąjį ir naująjį CK paveldėjimo tvarka yra pareikštinė. Mirus A. K., suinteresuoti asmenys turėjo kreiptis dėl palikimo priėmimo. S. K. dėl paveldėjimo nesikreipė, savo teisių nerealizavo, paveldėjo S. K., o jai mirus, paveldėjo V. S.. Kadangi nebuvo sudaryta žemės nuomos sutartis, S. K. buvo parduotas sklypas, o jos turto paveldėtojui po jos mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl įpareigojimo parduoti žemės sklypą yra išvestinio pobūdžio, nes tik tada galima tokį reikalavimą svarstyti, kai sklypas nuosavybės teise priklausys valstybei. Šiuo metu šis žemės sklypas priklauso V. S., kuris jį 2009 m. rugsėjo 9 d. paveldėjo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė paveldėjimo, kaip nuosavybės atsiradimo pagrindo apskritai neginčijo, nors jai ir jos atstovui ši teisė buvo išaiškinta, todėl teismas apskritai dėl šio paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo nepasisakė. Iš byloje esančios valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teismas nustatė, kad 2003 m. spalio 15 d. VAVA ir S. K. sudarė ginčo sutartį. Pagal apskrities viršininko 2002 m. gegužės 22 d. įsakymą S. K. buvo parduotas ir 0.22 ha ploto žemės sklypas Viršuliškių kaime, Širvintų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad asmeninio ūkio žemės sklypas S. K. buvo parduotas laikantis visų tuo metu galiojančių teisės normų reikalavimų, kas atsispindi dokumentuose prie žemės tvarkymo bylos. Byloje yra tik vienos S. K. 1995 m. sausio 5 d. prašymas nusipirkti asmeniniam ūkiui žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėtai sudaryta, todėl nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia (CK 1.79 str.). Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto – pastatų, esančių Viršuliškių kaime, Širvintų rajone, savininkė buvo A. K., kuri mirė 1992 birželio 20 d. Po jos mirties name liko ir tik viena gyveno jos duktė S. K., kuri viena 1993 m. gruodžio 21 d. paveldėjo visą A. K. turtą. Iki 2006 metų šio paveldėjimo niekas neginčijo. A. K. sūnus S. K. (ieškovės vyras) mirė 1993 m. birželio 9 d. Jis iki savo mirties gyveno su ieškove Vilniuje. Po brolio – S. K. mirties S. K. ir toliau gyveno motinos name ir viena tvarkė asmeninio ūkio žemės dokumentus ir galutinai sutvarkė tik 2003 m. 2005 m. kovo 16 d., mirus S. K., kuri neturėjo vaikų, į teismą 2006 m. sausio 20 d. dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo – palikimo priėmimo kreipėsi dar 1993 m. mirusio S. K. sutuoktinė – ieškovė G. K.. Iš prijungtos bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovė tuo metu teismui nurodė, kad A. K. vaikai abu po jos mirties prižiūrėjo turtą – namą, kad namus prižiūri ir ieškovė. Tik nagrinėjant šią bylą paaiškėjo, kad ieškovei jau tada buvo žinoma apie V. S., bet jis nebuvo įtrauktas dalyvauti toje byloje. Nebuvo keliamas ir žemės klausimas, buvo nurodyti tik pastatai, todėl nedalyvavo ir žemėtvarkos atstovai, kurie jau žinojo apie žemės nuosavybę vienos S. K. vardu. Pažymėjo, kad būtent esant tokiai situacijai ir buvo priimtas 2006 m. kovo 8 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad G. K. priėmė S. K. palikimą, kuris jam atiteko po A. K. mirties. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad iki S. K. mirties 2005 m. faktiškai niekas kitas žemės tvarkymo reikalais nesirūpino, niekaip kitaip paveldėjimo reikalų netvarkė ir neginčijo, todėl vadovaudamasis civilinių santykių principais dėl nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad 2003 m. teisėtai ir pagrįstai susiklostę civiliniai santykiai dėl žemės nuosavybės negali būti revizuojami ir keičiami. Pažymėjo, kad tik dėl ieškovės pozicijos, elgesio galimai ir jai galėjęs priklausyti turtas – žemės sklypas šiuo metu teisėtai priklauso kitam asmeniui – atsakovui V. S.. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės reikalavimai yra susiję su asmeninio žemės sklypu skyrimo teisėtumu kitam asmeniui, ieškovė nekėlė klausimo dėl žemės sklypo prie jai priklausančių pastatų skyrimo jai nepriklausomai nuo kitų asmenų turimos žemės, todėl teismas, neturėdamas jokių duomenų apie laisvą žemę, galimybę ją skirti ieškovei, nepasisakė dėl šių aplinkybių. Paaiškino, kad paveldėjimo teisės normos nereguliuoja klausimo dėl žemės sklypo likimo, kai yra paveldimi tik ant jo esantys pastatai, ir pastatai nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui. Nurodė, kad šiam klausimui išspręsti taikytina analogija, t. y. CK norma reguliuojanti teisę į žemės sklypą. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis (CK 3.394 str. 2 d.). Ieškovė reikalavimo šiuo pagrindu ir dėl šio dalyko nepareiškė, nes ji apskritai sandorį siekė nuginčyti. Teismas išaiškino, kad šiam sprendimui įsiteisėjus, ieškovė, esant pagrindui, galės geruoju spręsti klausimą dėl žemės po ½ dalimi jai priklausančiu pastatu, unikalus Nr. 4400-0931-6927, arba reikšti ieškinį teisme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad vykdant privatizaciją, ½ dalis gyvenamojo namo buvo parduota A. K., o žemės sklypas, kurio plotas 0,22 ha, priskirtas prie minimos gyvenamojo namo dalies pagal 2003 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, buvo parduotas S. K., todėl du nekilnojamieji daiktai, kurie tarpusavyje yra susiję, ieškovės teigimu buvo parduoti skirtingiems asmenims, todėl ginčo dalykas ir yra žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiais. Nurodė, kad teismo išvada, jog ieškinyje nenurodyta, kad ieškovė prašo paveldėjimo teisės liudijimo dalį pripažinti negaliojančia, yra nepagrįsta, kadangi patikslintu ieškiniu ieškovė prašė 2009 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį dėl 0,22 ha žemės sklypo paveldėjimo, pripažinti negaliojančia. Mano, jog teismui nepasisakius paveldėjimo teisės liudijimo klausimu buvo pažeistos CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatos, o tai buvo viena iš neteisėto sprendimo priežasčių. Nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad palikimą priėmė viena S. K., o S. K. iki mirties gyveno su savo sutuoktine G. K. Vilniuje, o 2006 m. kovo 8 d. ir 2009 m. liepos 14 d. sprendimuose, kurie yra įsiteisėję, konstatuota, kad A. K. palikimą po jos mirties priėmė abu jos vaikai – S. K. ir S. K.. Ieškovė nesupranta teismo aiškinimo, kad 2006 m. kovo 8 d. sprendimo priėmimo metu jau buvo žinoma apie V. S. dalyvavimą teisiniuose santykiuose. Nurodo, kad aukščiau minėta byla buvo užvesta dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o žemės sklypas buvo privatizuotas ne A. K. vardu, dėl to 0,22 ha žemės sklypas nebuvo paveldėjimo dalyku, todėl toje byloje šis klausimas ir negalėjo būti keliamas, o suinteresuotais asmenimis negalėjo būti įtraukti žemėtvarkos atstovai. Teigia, kad teismo sprendimas priimtas ne dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ankstesnių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimais, todėl, ieškovės manymu, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio nuostatas pardavimo dalyku gali būti laisva žemė, iš laisvos žemės fondo, ar žemė, kurioje buvo pirkėjo statiniai. Tačiau žemės sklypų pirkimo-pardavimo metu S. K. parduodami žemės sklypai, tuo labiau 0,22 ha ploto žemės sklypas, nebuvo priskirti prie laisvos žemės fondo, o žemės sklypas, ant kurio stovėjo statiniai, vienodai ir lygiomis dalimis priklausė S. K. ir ieškovei. Žemės sklypas, kurio plotas 0,22 ha, buvo priskirtas prie gyvenamojo namo ir statinių, o ieškovei priklausanti gyvenamojo namo dalis ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalis priklausė ir priklauso ieškovei, yra išsidėstę ginčo sklype, tačiau, vykdant privatizaciją, minima gyvenamojo namo dalis ir ūkiniai pastatai buvo parduoti A. K., o žemės sklypai – S. K.. 2003 m. spalio 15 d. dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų nuosavybės teise priklausė ieškovei. Teigia, kad buvo pažeistos Žemės reformos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti. Pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai nurodo faktines aplinkybes. Nei A. K., nei S. K., nei ieškovė nėra pateikę atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prašymų dėl žemės nuomos ar dėl žemės pirkimo po nuosavybės teise valdomais pastatais. Ieškovė įgijo teisę į ½ dalį ūkio pastatų tik po Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. sprendimo, kuriuo pripažintas negaliojančiu S. K. 1993 m. gruodžio 21 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą dėl ½ dalies A. K. turto paveldėjimo. Ieškovė neteisingai nurodo, kad prie ¼ dalies jai priklausančio gyvenamojo namo yra suformuotas 0,22 ha žemės sklypas. Šiame sklype niekada nebuvo gyvenamojo namo, o tik ūkio pastatas, kurio ½ dalį nuosavybės teisėmis valdo ieškovė ir ½ dalį valdo atsakovas V. S.. Gyvenamasis namas yra 0,02 ha sklype. Ieškovė iš atsakovo 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko dalį, t. y. 0,01 ha šio sklypo. Mano, kad asmeninio ūkio žemės sklypai skirti, o vėliau ir parduoti S. K. teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, todėl nėra juridinio pagrindo 2003 m. spalio 15 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia.

Atsakovas V. S. ir trečiasis asmuo Širvintų rajono 2-ojo notarų biuro notaras S. K. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1992 m. birželio 20 d. mirė A. K.. Širvintų notarų biuro notarė G. Z. 1993 m. gruodžio 21 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą visam mirusios turtui S. K.. 2009 m. liepos 14 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu S. K. 1993 m. gruodžio 21 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą dėl ½ dalies A. K. turto paveldėjimo (b. l. 34-37). Įsiteisėjus 2009 m. liepos 14 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimui ieškovei atsirado pagrindas įgyti nuosavybės teisę į dalį A. K. (mirė 1992 m. birželio 20 d.) turto, kaip A. K. sūnaus S. K. (mirė 1993 m. birželio 9 d.) sutuoktinei ir turto paveldėtojai. Ieškovei 2009 m. spalio 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atiteko jame nurodyti pastatai, esantys Viršuliškių k., Širvintų r. (b. l. 7). Tarp nurodytų pastatų yra ir ūkinis pastatas 10I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2003 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija su S. K. sudarė Valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią asmeninės nuosavybės teise S. K. įsigijo žemės sklypus, tarp kurių yra ir 0,22 ha ploto ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 46).

Ieškovė apeliaciniame skunde visų pirma įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimą priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegija su nurodytu argumentu nesutinka. Kaip matyti iš pareikšto patikslinto ieškinio (b. l. 60-63), ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė 2009 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 2313, išduotą V. S., pakeisti, paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 0,22 ha žemės sklypo paveldėjimo panaikinti. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė paveldėjimo kaip nuosavybės atsiradimo pagrindo apskritai neginčija, nors jai ir jos atstovui ši teisė buvo išaiškinta, todėl teismas apskritai dėl paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė paveldėjimo teisės liudijimo dalį prašė panaikinti tik pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, todėl, kadangi ieškinį atmetė, teismas neprivalėjo atskirai pasisakyti dėl paveldėjimo teisės liudijimo. Būtent tai pažymėjo ir apylinkės teismas, padarydamas išvadą, kad paveldėjimo, kaip nuosavybės atsiradimo pagrindo ieškovė neginčija. Kadangi teismas ieškinį nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl paveldėjimo teisės liudijimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimas priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų.

Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat įrodinėja, kad teismo sprendimas prieštarauja ankstesnių teismų sprendimų išvadoms, kadangi ginčijamame teismo sprendime teismas nustatė, kad palikimą priėmė viena S. K., o S. K. iki mirties gyveno su savo sutuoktine G. K. Vilniuje, tačiau 2006 m. kovo 8 d. ir 2009 m. liepos 14 d. sprendimuose konstatuota, kad A. K. palikimą po jos mirties priėmė abu jos vaikai – S. K. ir S. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų skirtingai įvertintos faktinės aplinkybės įtakos šios bylos išsprendimui neturi, kadangi nagrinėjamu atveju yra pareikštas reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl ir aplinkybės, ar Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai sudarė sklypų pirkimo-pardavimo sutartį su S. K., turi būti vertinamos 2003 m. spalio 15 d., o ne 2009 m. liepos 14 d., kuomet teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas ir pakeistas paveldėjimo teisės liudijimas, susiklosčiusių teisinių santykių kontekste.

Apeliantė teigia, kad žemės sklypas, ant kurio stovėjo statiniai, lygiomis teisėmis priklausė S. K. ir ieškovei, todėl mano, kad teismo aiškinimas, jog S. K. turėjo teisę viena 0,22 ha ploto žemės sklypą įsigyti nuosavybėn, yra neteisingas. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovės faktinių aplinkybių interpretavimu nesutinka ir pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė, 2003 m. spalio 15 d. sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo žinoma tik apie 1993 m. gruodžio 21 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą visam mirusios A. K. turtui tik S. K.. Šis paveldėjimo teisės liudijimas, kaip minėta, pakeistas tik 2009 m. liepos 14 d. sprendimu, kuomet pripažinta, jog A. K. turtą kartu su S. K. paveldėjo ir ieškovės sutuoktinis S. K.. CK 6.395 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (CK 6.396 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš byloje esančios Žemės tvarkymo bylos (b. l. 46), kartu su sutartimi buvo pateikti žemės sklypų ribų planai, tarp kurių ir ginčo žemės sklypo planas su jame esančiu ūkiniu pastatu. Todėl darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, turėdama informaciją, kad sklypuose esantys pastatai 1993 m. gruodžio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu priklauso tik sklypų pirkėjai S. K., pagrįstai 2003 m. spalio 15 d. sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypus pirkėjai, o notarė šią sutartį patvirtino. Kadangi juridinę reikšmę turintis faktas, jog paveldėjimo teisės 1993 m. gruodžio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimu A. K. turtą, t. y. ant žemės sklypų stovinčius pastatus, paveldėjo ne tik S. K., bet ir S. K., buvo nustatytas tik 2009 m. liepos 14 d. teismo sprendimu praėjus beveik šešiems metams po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, pripažinti, kad minėta valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti, nėra teisinio pagrindo. Dėl to pripažintini nepagrįstais ieškovės argumentai, kad jau 2003 m. spalio 15 d. sutarties sudarymo momentu ūkio pastatas, esantis ginčo žemės sklype, priklausė ir apeliantei. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties sudarymo metu ieškovės teisė įsigyti žemės sklypo dalį nuosavybėn nėra pažeista ir pažymi, kad ir šiuo metu G. K. gali įsigyti žemės sklypo dalį iš V. S., o ne iš valstybės, kaip tai turėtų padaryti, jeigu būtų patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai.

Apeliantė taip pat teigia, kad formuojant ginčo žemės sklypą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 8 dalies 2 punkto nuostata, kad namų valdos žemės sklypas padalijamas natūra, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkui priklausančią namo dalį, kadangi, ieškovės teigimu, gyvenamojo namo dalis ir ūkinis pastatas Nr. 10I1 yra ginčo sklypo teritorijoje. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad ginčo sklype yra ir gyvenamojo namo dalis. Susipažinus su žemės tvarkymo byloje (b. l. 46) esančiais asmeninio ūkio žemės sklypų planais bei VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje esančiais kadastriniais žemėlapiais, konstatuotina, kad ginčo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra tik ūkinis pastatas, 10I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o joks gyvenamasis namas minėtame žemės plote nestovi, todėl ir pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos 8 dalies redakcijos nuostatos negalėjo būti taikomos.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paveldėjimo teisės normos nereguliuoja žemės sklypo likimo, kai yra paveldimi tik ant jo esantys pasatai, kurie nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, o klausimui išspręsti taikytina įstatymo analogija, reguliuojanti teisę į žemės sklypą, t. y. jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis (CK 6.394 straipsnio 2 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismui dėl šio dalyko reikalavimas nebuvo pareikštas, kadangi ieškovė apskritai reikalavo sandorį nuginčyti, teismas pagrįstai šių aspektų neanalizavo. Išsprendus bylą tokiu būdu, teisėjų kolegija ieškovei išaiškina, kad ji galinti susitarti dėl žemės sklypo po jai priklausančia ūkinio pastato dalimi naudojimo su atsakovu V. S., žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo ar nuomos sutarties sudarymo teisė ieškovei taip pat nepaneigta.

Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad žemės sklypai, tarp kurių yra ir 0,22 ha ginčo sklypas, 2003 m. spalio 15 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduoti teisėtai, vadovaujantis CK XXIII skyriumi, Žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 Dėl žemės įvertinimo tvarkos, Širvintų rajono valdybos 1995 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 40 ir 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1893-89 Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų pardavimo 6 piliečiams Širvintų rajone, todėl nurodytos sutarties pripažinti negaliojančia nėra teisinio pagrindo, o dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės bylos išsprendimui.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė KutrienėLoreta LipnickienėAndžej Maciejevski