Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 150 (šimto penkiasdešimt) MGL (7 500 (septynių tūkstančių penkių šimtų) eurų) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2 (dvejiems) metams laisvės apribojimo, įpareigojant pradėti dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės, taikant bausmių apėmimą, subendrintos tarpusavyje bei su 2018 m. rugpjūčio 14 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 243 straipsnį paskirta 10 (dešimties) MGL dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant G. P. dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš G. P. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 40 807,79 euro.

Patvirtintas susitarimas dėl žalos atlyginimo, pagal kurį G. P. įsipareigoja iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atlyginti Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2 259,84 euro žalą pagal nustatytą grafiką (2020 m. kovo – rugpjūčio mėnesiais sumokant po 376,64 euro iki kiekvieno grafike nurodyto mėnesio paskutinės kalendorinės dienos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. P. nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d. aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o būtent:

nuo 2017 m. balandžio 28 d. būdamas UAB „D“ (duomenys pakeisti), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. minėtu laikotarpiu su UAB „C“ (duomenys pakeisti) buvo sudaręs buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, tačiau pagal ją buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė jokių apskaitos dokumentų, pagrindžiančių darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams, o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d. neorganizavo, t. y. netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos taip, kaip reikalauja minėtas Buhalterinės apskaitos įstatymas, nepateikė šio laikotarpio UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentų: pirkimo ir pardavimo sąskaitų faktūrų bei darbų atlikimų aktų (sąmatų, sutarčių), kasos knygos, piniginių lėšų panaudojimo dokumentų, atlyginimų priskaičiavimo-išmokėjimo žiniaraščių, banko sąskaitų išrašų, atskaitingų asmenų avanso apyskaitos su išlaidas pateisinančiais dokumentais. Nepateikė jokių UAB „D” tiriamojo laikotarpio suvestinių apskaitos registrų, įmonės turtui, nuosavam kapitalui, piniginėms lėšoms, įsipareigojimams apskaityti, ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms nustatyti, duomenims pagal buhalterinės apskaitos sąskaitas kaupti, grupuoti ir apibendrinti, dokumentų, iš kurių būtų matyti, kam buvo panaudota iš bendrovės banko sąskaitos išimta 56 697,79 euro suma. Neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitų už 2017 metų rugsėjį, spalį, gruodį ir 2018 metų sausį, tai yra neskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 3 779,84 (2 603,3+84,89+694,21+397,44) euro PVM, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas: 4 straipsnį, kad „<...> Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams <...>“; 6 straipsnio 2 dalį, kad „<...> Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“; 12 straipsnio 1 dalį, kad „<...> Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ Taip G. P. nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d. aplaidžiai tvarkė UAB „D“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima visiškai nustatyti bendrovės UAB „D“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, nuosavo kapitalo ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d.

1.1. G. P. taip pat nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą: nuo 2017 m. balandžio 28 d. būdamas UAB „D“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir būdamas atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą, užimamų pareigų pagrindu atsakingu už jam patikėtą UAB „D“ turtą – pinigines lėšas, naudotinas atsiskaitymui bendrovės reikmėms, turėdamas teisę tvarkyti UAB „D“ AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. sausio 4 d., pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „D“ turtą, t. y. nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. sausio 4 d. iš UAB „D“ atsiskaitomosios sąskaitos banke banko terminaluose per 50 kartų grynaisiais pinigais išėmė iš viso 65 075 eurus, iš kurių 40 807,79 euro sumos nepateisino jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais ar kitais duomenimis ir į bendrovės kasą negrąžino. Taip G. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „D“ priklausantį turtą, t. y. 40 807,79 euro, tuo padarydamas UAB „D“ 40 807,79 euro žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Kaip matyti iš nuteistojo G. P. apeliacinio skundo turinio, pastarasis pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, neginčija, šią teismo nuosprendžio dalį skundžia tik dėl paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria G. P. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, keičiama dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje

12. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad G. P. pateiktos paskolos sutartys nustatyta tvarka deklaruotos buvo tik 2019 m. rugsėjo 24 d., t. y. jau po to, kai baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą ir priimta nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 45, 49–50), o nuo 2017 m. birželio 1 d., kuomet, pasak nuteistojo, pastarasis sudarė pirmąją paskolos sutartį su UAB „D“, buvo praėję daugiau kaip dveji metai. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo pateiktų paskolos sutarčių tikrumo. Juolab, kad, kaip minėta, į bylą buvo pateikti ne paskolos sutarčių originalai, o tik kopijos, taigi atlikti šių dokumentų ekspertinius tyrimus, pavyzdžiui, siekiant nustatyti tikrąjį jų pasirašymo laiką, nėra galimybės.

13. Iš minėtoje specialisto išvadoje pateiktų pinigų išgryninimo iš UAB „D“ atsiskaitomosios sąskaitos duomenų bei jau minėtų G. P. pateiktų paskolų sutarčių kopijų taip pat matyti, kad jau 2017 metų birželį, kai UAB „D“ gavo pirmąsias pajamas iš atliekamos veiklos, paskolų sutarčių kopijose nurodytos pinigų sumos, kurias, pasak nuteistojo, jis skolinosi iš bendrovės, sudarė daugiau kaip 70 procentų tą mėnesį bendrovės gautų įplaukų, o 2017 metų liepą, rugsėjį, spalį, lapkritį ir 2018 metų gruodį – netgi viršijo išvardytais mėnesiais bendrovės gautas pajamas, nors nuo rugpjūčio mėnesio jos jau buvo gerokai sumenkusios – jei 2017 metų birželį bendrovės įplaukos sudarė 25 000 eurų, liepą 13 000 eurų, tai rugpjūtį jos siekė tik 5 900 eurų, rugsėjį – 5 000 eurų, spalį – vos 489,15 eurų, o lapkritį įplaukų iš viso nebuvo (2019 m. sausio 22 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-23-780, 3 lentelė, t. 2, b. l. 159). Be to, minėtų paskolos sutarčių kopijose nurodyta, kad pinigai skolinami penkerių metų ar dar ilgesiam laikotarpiui, o ir sutartyse numatytos šešių procentų metinės palūkanos mokamos tik sutarčių termino pasibaigimo dieną. Taigi tokie paskoliniai santykiai UAB „D“ interesams akivaizdžiai prieštaravo, juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, bendrovė jau nuo 2017 metų liepos mėnesio nemokėjo už pagal sutartį buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančiai UAB „C“, o nuo 2017 m. rugsėjo – ir socialinio draudimo mokesčių (t. 1, b. l. 144, t. 3, b. l. 36–37), su darbuotojais taip pat atsiskaitydavo tik iš dalies. Be to, visiškai nelogiškas yra nuteistojo G. P. aiškinimas, kad jis, pasiskolinęs pinigus iš UAB „D“, juos naudojo ne tik apmokėti įsiskolinimus darbuotojams už bankrutavusioje jo bendrovėje, t. y. UAB „K“ (duomenys pakeisti), neišmokėtą darbo užmokestį, bet ir darbo užmokestį sau, kaip UAB „D“ vadovui, kitiems UAB „D“ darbuotojams ar pirkti medžiagas, kurą, reikalingą šios bendrovės veiklai vykdyti. Nuteistasis teigia, kad tokiu būdu jis dalimis grąžindavo paskolą, tačiau, kaip minėta, G. P. pateiktose paskolos sutartyse numatytas piniginių lėšų grąžinimas tik praėjus penkerių metų ar dar ilgesniam laikotarpiui, o pagal pateiktus duomenis 2017 metų birželio mėnesį buvo sudarytos šešios paskolos sutartys, liepos mėnesį – penkios, rugpjūčio mėnesį – viena, rugsėjo mėnesį – trys, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2018 metų sausio mėnesį – dar po vieną paskolos sutartį (t. 3, b. l. 121–141). Taigi, jei tikėti nuteistuoju ir jo pateiktais dokumentais, pastarasis, užuot palaukęs momento, kai turės galimybę grąžinti iš bendrovės pirmųjų paskolos sutarčių, sudarytų penkerių metų ar ilgesniam laikotarpiui, pagrindu pasiskolintus pinigus, jau netrukus dalį pinigų grąžindavo ir juos naudodavo bendrovės reikmėms, bet tuo pačiu sudarydavo naujas paskolos sutartis, kas taip pat yra nelogiška. Be to, kaip matyti iš liudytojų UAB „D“ darbuotojų parodymų, darbo užmokestis UAB „D“, kaip ir UAB „K“, kuriai vadovavo G. P. ir kuri bankrutavo, dažnai buvo mokamas stipriai vėluojant arba eilę mėnesių iš viso nemokamas. O ir duomenų, patvirtinančių, kad UAB „D“ statybos objektuose teikė ne tik darbų paslaugas, bet dar aprūpino darbuotojus reikiamomis medžiagomis ir jų pirkimui išleido daugiau pinigų, nei kad patvirtina G. P. kratų metu savanoriškai pateikti apskaitos dokumentai, kurie buvo įvertinti dar ikiteisminio tyrimo metu, byloje nėra. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu paaiškėjo, kad buvo perkamas kuras, reikalingas darbuotojams į objektus vežti, tačiau apie šias išlaidas teisėjų kolegija pasisakys vėliau.

14. Nuteistasis G. P. teisingai pažymi, kad vien tai, jog nesutapo pinigų išgryninimo ir paskolos sutartyse nurodytos jų sudarymo datos, nepaneigia faktiškai egzistavusių paskolinių santykių, visgi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad UAB „D“ piniginių lėšų paėmimo metu realūs paskoliniai santykiai tarp bendrovės ir jos direktoriaus pareigas einančio G. P. nebuvo susiklostę ir kad į bylą pateiktos paskolos sutartys buvo sudarytos vėliau, iškilus būtinybei pagrįsti neteisėtai užvaldytas pinigines lėšas, o nuteistojo veiksmai dengiant bendrovės mokestinius įsiskolinimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gali būti vertinami tik kaip savanoriškas nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas.

15. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ir jis neišsaugojo visų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad bendrovės vadovas aplaidžiai atliko savo pareigas bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimo ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo aspektais, negali būti pagrindas išvengti atsakomybės už vadovaujamai bendrovei pasisavinus jos turtą padarytą žalą, kuri akivaizdi, nes, kaip matyti iš bylos, dėl G. P. nusikalstamų veiksmų bendrovė iš esmės neteko apyvartinių lėšų ir negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų darbuotojams, valstybės biudžetui, buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikusiai bendrovei, o galiausiai – ir apskirtai tęsti savo veiklą. Pažymėtina ir tai, kad G. P. yra vienintelis UAB „D“ akcininkas ir vadovas, taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju galimybė atkurti pažeistas bendrovės teises civilinio proceso tvarka būtų apsunkinta, nes priklausytų išimtinai nuo paties nuteistojo valios.

16. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad tam tikrą dalį kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuojamų kaip pasisavintų UAB „D“ priklausančių piniginių lėšų nuteistasis panaudojo bendrovės naudai, išmokėdamas darbo užmokestį darbuotojams, šią sumą, kaip ir G. P. nusikalstamais veiksmais, pasisavinant jam patikėtą turtą, bendrovei padarytą turtinę žalą apskaičiavo netiksliai.

17. Kaltinime G. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo inkriminuota, kad, nepateisinęs jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais, jis pasisavino 56 697,79 euro iš UAB „D“ banko sąskaitos išgrynintų pinigų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų UAB „D“ darbuotojų parodymus apie grynaisiais pinigais jiems G. P. išmokėtą darbo užmokestį, nuteistajam inkriminuojamą kaip pasisavintą pinigų sumą sumažino iki 40 807,79 euro. Teismas padarė išvadas, kad S. P. joks atlyginimas už darbą UAB „D“ nebuvo išmokėtas, L. K. buvo išmokėta 600 eurų, A. K. – 4 000 eurų, M. K. – 300 eurų, V. P. – 50 eurų, V. M. – 3 000 eurų. I. B. – 1 800 eurų, V. B. – 5 500 eurų ir G. P. – 4 240 eurų, t. y. iš viso 19 490 eurų. Tačiau iš byloje esančios jau minėtos Kauno AVMI operatyvaus patikrinimo medžiagos bei 2018 m. vasario 2 d. administracinio nusižengimo protokolo matyti, jog G. P. buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad būdamas UAB „D“ vadovu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, 2017 metų lapkritį išmokėjo bendrovės darbuotojui S. P. 800 eurų, M. V. – 250 eurų, V. B. – 250 eurų darbo užmokesčio, kuris neapskaitytas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose (t. 1, b. l. 17). Pirmosios instancijos teismas dėl darbo užmokesčio M. V. iš viso nepasisakė, o dėl S. P. padarė minėtame administracinio nusižengimo protokole užfiksuotoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad S. P. už darbą UAB „D“ jokio atlyginimo negavo, nors pats S. P. savo rašytiniame paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad 2017 m. lapkričio mėnesį G. P. išmokėjo jam grynaisiais pinigais 800 eurų dydžio atlyginimą už 2017 metų liepos mėnesį (t. 1, b. l. 13), o ir teisiamojo posėdžio metu duoti šio liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad darbo užmokestį, nors ir ne visą, G. P. jam visgi mokėjo (t. 4, b. l. 97–98). M. V. teisiamojo posėdžio metu apklaustas nebuvo, nes sirgo infekcine liga, dėl kurios negalėjo atvykti į teismą (t. 4, b. l. 141). Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė (šie jo parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu), kad iš viso už darbą UAB „D“ G. P. jam sumokėjo ne mažiau kaip 250 eurų ir ne daugiau kaip 400 eurų (t. 2, b. l. 59, t. 4, b. l. 163). Iš Kauno AVMI operatyvaus patikrinimo medžiagos taip pat matyti, kad M. V. 2017 m. gruodžio 5 d. pateikė mokesčių administratoriui rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad G. P. 2017 metų lapkričio viduryje sumokėjo jam 250 eurų už spalio mėnesį, taip pat, kad yra gavęs atlyginimą ir už ankstesnius mėnesius (t. 1, b. l. 14). Pirmosios instancijos teismas ir šių duomenų nevertino bei dėl jų nepasisakė, nors jie patvirtina darbo užmokesčio išmokėjimą ir bendrovės darbuotojui M. V.. Kadangi pastarasis, teikdamas paaiškinimą mokesčių administratoriui, nurodė už darbą gavęs ne tik 250 eurų, bet ir daugiau pinigų, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas patvirtino gavęs ne mažiau kaip 250 eurų ir ne daugiau kaip 400 eurų, konstatuotina, kad šiam darbuotojui G. P. išmokėjo 400 eurų dydžio darbo užmokestį, kuris taip pat turi būti įvertintas nustatant, kokia suma pinigų buvo panaudota bendrovės reikmėms.

18. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad A. K. darbo UAB „D“ laikotarpiu gavo 4 000 eurų, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. K. nurodė, kad už darbą UAB „D“ G. P. jam sumokėjo ne daugiau kaip 3 000 eurų (t. 2, b. l. 25–27, t. 4, b. l. 121–122). Be to, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, skaičiuodamas bendrą UAB „D“ darbuotojams išmokėtą darbo užmokesčio sumą, teismas kaip A. K. išmokėtą sumą nurodė tik 400 eurų, o ne 3 000 eurų sumą, kurią gavęs patvirtino liudytojas ir kuri taip pat turėjo būti skaičiuojama kaip bendrovės naudai panaudotų pinigų suma.

19. Be to, byloje esantis „Sodros“ duomenų bazės išrašas patvirtina, kad UAB „D“ laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. be pirmiau išvardytų darbuotojų taip pat dirbo R. I. (t. 2, b. l. 95), kurį savo parodymuose minėjo ir liudytojai V. P., V. M. bei V. B.. R. I. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu kaip liudytojas apklaustas šiuo metu Šiaurės Airijoje gyvenantis R. I. parodė, kad nuo 2017 m. gegužės iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio dirbo UAB „D“, darbo dienomis vežiojo į objektus darbininkus, tačiau kokio dydžio mėnesinį darbo užmokestį G. P. jam išmokėdavo dabar jau neprisimena, galimai apie 300–400 eurų. Supažindintinas su byloje esančių UAB „D“ priskaitymų-išskaitymų žiniaraščių duomenimis dėl jam priskaičiuoto išmokėtino darbo užmokesčio (t. 1, b. l. 139–142), liudytojas nurodė, kad gaudavo tik tokias darbo užmokesčio sumas, kurios buvo priskaičiuotos minėtuose žiniaraščiuose, dar papildomai kiekvieną darbo dieną G. P. jam duodavo po 20 eurų kurui. Čekius, patvirtinančius kuro pirkimą jis nuteistajam parodydavo, tačiau G. P. nereikalaujant, šių dokumentų pastarajam neatiduodavo. Neoficialiai jokių pinigų negaudavo, gaudavo tiek, kiek nurodyta popieriuose. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtus liudytojo R. I. parodymus, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, taip pat į „Sodros“ duomenis dėl R. I. UAB „D“ išdirbto laiko bei įmonės priskaitymų-išskaitymų žiniaraščių duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad per visą R. I. darbo UAB „D“ laiką G. P. jam išmokėjo 363,21 euro dydžio darbo užmokestį (70,53 euro dydžio užmokestį už gegužę, 153,39 euro dydžio užmokestį už birželį ir 139,29 euro dydžio užmokestį už liepą (t. 1, b. l. 139–142). Be to, G. P. išmokėjo R. I. 1 120 eurų (56 darbo dienos x 20 eurų) išlaidoms kurui.

20. Taigi pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad iš viso G. P. iš išgrynintos 65 075 eurų sumos UAB „D“ reikmėms panaudojo ne 8 377,21 euro, kaip kad buvo nurodyta kaltinime ir ne 24 267,21 euro (8 377,21 + 15 890), kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas, bet 29 550,42 euro (8 377,21 + 21 173,21 (600 Eur (darbo užmokestis L. K.) + 800 Eur (darbo užmokestis S. P.) + 3 000 Eur (darbo užmokestis A. K.) + 300 Eur (darbo užmokestis M. K.) + 50 Eur (darbo užmokestis V. P.) + 3 000 Eur (darbo užmokestis V. M.) + 1 800 Eur (darbo užmokestis I. B.) + 5 500 Eur (darbo užmokestis V. B.) + 400 Eur (darbo užmokestis M. V.) + 4 240 Eur (darbo užmokestis G. P.) + 1 483,21 Eur (darbo užmokestis ir kuro išlaidos R. I.).

21. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, skundžiamo teismo nuosprendžio dalis, kuria G. P. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, keičiama, nustatant, kad, nepateisinęs jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais, G. P. pasisavino 35 524,58 euro iš UAB „D“ banko sąskaitos išgrynintų pinigų ir taip padarė UAB „D“ 35 524,58 euro turtinę žalą.

Dėl paskirtų bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonės

22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. P. bausmes, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė tyčinį nusikaltimą nuosavybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 183 straipsnio 2 dalis), ir neatsargų nusikaltimą finansų sistemai (BK 223 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertino tai, kad G. P. praeityje buvo teistas, tačiau padarytos veikos priskiriamos kitoms nusikaltimų kategorijoms nei anksčiau padarytos jo nusikalstamos veikos (BK 281 straipsnio 7 dalis, 243 straipsnis), jis ne kartą baustas administracine tvarka, bet turi tik vieną galiojančią administracinę nuobaudą, kuri susijusi su šioje byloje nagrinėjama veika (t. 4, b. l. 3–7, 8–18). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad G. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, atlygino didesnę dalį šiuo nusikaltimu padarytos žalos, o dėl likusios dalies atlyginimo tvarkos ir terminų susitarė su civilinio ieškovo atstovu (t. 4, b. l. 187–188), ir abi šias aplinkybes, o ne vieną jų, kaip kad teigia apeliantas, pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis. G. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, teismas pripažino tai, kad jis ėmėsi veiksmų pašalinti VMI ir „Sodrai“ padarytą žalą. G. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta laisvės apribojimo bausmė maksimaliam BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatytam šios bausmės terminui, paskiriant įpareigojimus pradėti dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bauda, žymiai mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytą šios bausmės, skiriamos už neatsargius nusikaltimus, vidurkį, nėra aiškiai per griežtos, atsižvelgiant ir į kiek sumažėjusią pasisavinto turto vertę. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad G. P. prisipažino padaręs BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat, kad atlygino dalį šiais savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, o dėl likusios žalos atlyginimo sudarė susitarimą, ir dėl to švelninti už šią veiką paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jo turtinė padėtis nėra gera, šiuo atveju taip pat nėra bausmės švelninimo pagrindas, juolab, kad G. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne laisvės apribojimo bausme apimant švelnesnes baudos bausmes.

23. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad turto konfiskavimas jam taikytas nepagrįstai, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė, o pinigus iš bendrovės pasiskolino, tačiau ši G. P. pateikta versija nepasitvirtino, todėl ir apelianto argumentai, ginčijant BK 72 straipsnio 5 dalies taikymą, atmetami kaip nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, byloje nagrinėjamu laikotarpiu pilnai nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais už atliktus darbus, taip pat už suteiktas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, nebuvo mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, taigi nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad jo vadovaujama bendrovė veikė pelningai, neturėjo kreditorių ir jam, kaip vieninteliam akcininkui, inkriminuojama suma būtų išmokėta kaip dividendai.

24. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo teismo nuosprendžio dalis keičiama, nustatant, kad G. P. pasisavino 35 524,58 euro iš UAB „D“, ir taip padarė bendrovei turtinę žalą, atitinkama suma nustatytina ir konfiskuotino turto vertė pagal BK 72 straipsnio 5 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį dalyje dėl G. P. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pakeisti:

nustatyti, kad, nepateisinęs jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais, G. P. pasisavino 35 524,58 euro (trisdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt keturis eurus, 58 ct) iš UAB „D“ banko sąskaitos išgrynintų pinigų ir taip padarė UAB „D“ 35 524,58 euro (trisdešimt penkių tūkstančių penkių šimtų dvidešimt keturių eurų, 58 ct) dydžio turtinę žalą.

Iš G. P. išieškotą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis) sumažinti iki 35 524,58 euro (trisdešimt penkių tūkstančių penkių šimtų dvidešimt keturių eurų, 58 ct).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.