Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Rimantas Sipavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-610-397-2013

Pranešėjas Gytis Večerskas Proceso Nr. 1-22-1-00586-2012-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nuteistajam D. U., gynėjai advokatei Eglei Grucytei, nukentėjusiajam K. K., nukentėjusiojo atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. ir nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 3 p., 7 d., skirtas įpareigojimas tęsti darbą, o nutraukus darbo santykius, užsiregistruoti darbo biržoje, taip pat be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 1 d., D. U. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Iš D. U. K. K. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.

K. K. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. pagal LR BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 27 d., apie 1 val. 30 min. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), neturėdamas tam pagrindo, tyčia smogė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip 5-6 kartus K. K. į rankas, tuo padarydamas nukentėjusiajam K. K. poodines kraujosruvas dešinio žasto ir alkūnės sąnario srityje, poodinę kraujosruvą kairės rankos riešo ir plaštakos delniniame paviršiuje, odos nubrozdinimus kairio alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos delniniame paviršiuje, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą bei įskeldamas nenustatytos vertės laikrodžio „Rado“, nenustatytos vertės stiklą, tokiais įžūliais veiksmais rodė nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis D. U. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog jam inkriminuotos veikos nepadarė, konfliktas kilo dėl paties K. K. neteisėtų nusikalstamų veiksmų, atitinkančių BK 284 str. 1 d. numatytos veikos sudėtį, be to, nukentėjusysis buvo neblaivus. Mano, jo teismas netinkamai įvertino apelianto parodymus, jog konfliktą inicijavo K. K., kuris įžeidinėjo su apeliantu kartu buvusią merginą bei jį patį, buvo neblaivus ir agresyvus, pirmas bandė suduoti apeliantui į veidą, tačiau nuo jo smūgio nuteistasis išsisuko, apsigynė ir tada įvyko susistumdymas. Muštynių metu prie nuteistojo pribėgo dar keli vaikinai, kurie puolė jį mušti, todėl gindamasis sudavė smūgius ir jiems. Be to, teismas tinkamai nevertino ir kitų liudytojų parodymų. Teismas nepagrįstai tikėjo nukentėjusiuoju ir visiškai nevertino to, kad K. K. su drauge priėjo prie nuteistojo, kuris nebuvo linkęs bendrauti su nukentėjusiuoju, be to, nukentėjusįjį matė tik antrą kartą, K. K. pats ėmė kabinėtis prie R. K., panaudojo prieš nuteistąjį fizinį smurtą. Nuteistasis gindamasis galėjo kliudyti nukentėjusiojo rankas, o nukentėjusysis dėl girtumo pats galėjo griūti ant žemės ir taip suskaldyti laikrodžio stiklą. Be to, laikrodis taip ir nebuvo pateiktas teisme.

Nuteistojo manymu teismas netinkamai įvertino ir liudytojos R. K. parodymus. R. K. visų aplinkybių tiksliai negalėjo apibūdinti, nes buvo šoko būsenoje dėl patirto pažeminimo ir jei apeliantas nebūtų jos gynęs, ji būtų sumušta. K. K. galėjo nepatikti tai, kad liudytoja su juo nebendrauja, todėl vedamas pavydo siekė ją pažeminti. Be to, nuteistasis teigia su K. K. jokių reikalų neturėjęs, todėl ir tikslo konfliktuoti neturėjo, juo labiau, kad gatvėje su mergina buvo vienas, o K. K. su draugu, po to dar priėjo keletas jo draugų. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes nustatydamas konflikto priežastį ir konflikto iniciatorių.

Liudytojos L. K. parodymai prieštarauja logikai, ji nutylėjo, kad konflikto iniciatorius buvo K. K., o teismas šių aplinkybių neįvertino.

Skunde teigiama, jog teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1 , 2 , 3 punktų reikalavimus – byloje neįrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės, padarymo būdas, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenustatytos faktinės aplinkybės ir neaptarti įrodymų prieštaravimai. Nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, subjektyviais liudytojų A. M., L. K. ir paties nukentėjusiojo parodymais. Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles – nesilaikė visapusiško įrodymų ištyrimo ir vertinimo principo, nepasvėrė, kieno parodymai vertintini kritiškai, nepanaikino prieštaravimų, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo netinkamai kvalifikuoti apelianto veiksmai bei pažeistas principas, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Skunde teigiama, jog teismas nustatydamas piniginės kompensacijos, skirtos atlyginti patirtą neturtinę žalą, dydį netinkamai įvertino tai, jog nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį jo asmeninės šventės (gimtadienio) metu ir šią šventę sugadino, smurtas vartotas draugų ir pašalinių akivaizdoje taip viešai pažeminat nukentėjusįjį, be to, sukeltas fizinis skausmas, kęsdamas fizinį skausmą nukentėjusysis turėjo atlikti ir darbines funkcijas, nes sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog teismo nustatyta 500 Lt suma yra ženkliai per maža, todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat keistinas, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinant pilnai.

Nukentėjusiojo atstovė skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam žalos atlyginimo dėl sugadinto laikrodžio. Apeliantės manymu, byloje neginčytinai įrodyta, jog fizinio smurto naudojimo metu buvo sugadintas nukentėjusiojo laikrodis „Rado“, kurį nukentėjusysis pirko už 7 000 Lt. Liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis šį laikrodį dėvėjo prieš įvykį ir jis buvo nesugadintas. Aplinkybė, kad laikrodis buvo sugadintas, užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu, tačiau nukentėjusysis bijodamas, kad brangus laikrodis nedingtų, policijos pareigūnams šio laikrodžio nepateikė. Tai, kad kraustantis šis daiktas dingo, negali būti pagrindas teigti, jog turtas nebuvo sugadintas ir nukentėjusiajam nebuvo padaryta žala. Dėl šių aplinkybių taip pat keistina ir nuosprendžio dalis, kurioje išspręstas nukentėjusiojo civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistojo D. U. apeliacinio skundo.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai nustatė, kad D. U. padarė LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, todėl teismo išvados dėl D. U. padarytos veikos aplinkybių bei jo kaltės yra pagrįstos ir teisingos.

Nors D. U. kaltės nepripažino, nepripažino, jog jis pirmas inicijavo konfliktą ir vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai- nukentėjusiojo parodymai, liudytojo A. M. bei liudytojos L. K. parodymai, o taip pat ir specialisto išvada Nr. G914/12 pakankami patvirtinti D. U. inkriminuotas BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuoseklius nukentėjusiojo K. K. parodymus, kad pirmas žodinį konfliktą inicijavo viešoje vietoje ir sudavė smūgius būtent D. U., patvirtina liudytojo A. M. parodymai ir teisiamojo posėdžio metu perskaityti liudytojos L. K. parodymai, o specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, jų mechanizmas bei sužalojimų laikas neprieštarauja šiems parodymams. Liudytojos L. K. parodymus teismas pagrįstai laikė patikimais, nes L. K. nors ir buvo su nukentėjusiuoju tą vakarą, tačiau nei nuteistojo, nei su juo buvusios merginos ji nepažinojo, todėl neturėjo jokio objektyvaus pagrindo kenkti nuteistajam ar jį apkalbėti. Be to, šios liudytojos parodymai atitinka ir nuoseklius nukentėjusiojo parodymus bei neprieštarauja liudytojo A. M. parodymams, kad jis matė nuteistojo spyrį į K. K.. Tiesa, A. M. konflikto pradžios nematė ir negirdėjo, tačiau jo parodymai vertinami ne atsietai, o kartu su kitais surinktais duomenimis ir kadangi jie iš esmės neprieštaravo nukentėjusiojo bei liudytojos L. K. parodymams, o tai pat neprieštaravo ir specialisto išvadoje nurodytoms aplinkybėms, be to, atitiko ir nuteistojo bei kitų asmenų parodymus, jog būtent šis liudytojas nuteistąjį atitraukė nuo nukentėjusioj bei nuvedė link automobilio, suteikė pagrindą tikėti šio liudytojo nuoširdumu ir jo parodymus laikyti patikimais ir kartu su kitais įrodymais vertinti kaip patvirtinančius D. U. pareikštą kaltinimą, padarius LR BP 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Nors nuteistasis teigia, jog tai ne jis pirmas pradėjo konfliktą, o fizinį smurtą jis vartojo tik gindamasis, tačiau tokių parodymų nepatvirtina jokie patikimi duomenys. R. K. parodymai ir nuteistojo parodymai dėl konflikto pradžios aplinkybių nesutampa. R. K. parodė, jog nukentėjusysis pradėjo užgaulioti nuteistąjį, nenurodė, jog tai jos atžvilgiu būtų buvę išsakyti kokie nors necenzūriniai žodžiai ir pan. Tuo tarpu nuteistasis teigė, jog nukentėjusysis pradėjo užgaulioti kartu buvusią R. K.. Be to, liudytoja nematė, kas pirmas sudavė smūgius. Tad, šios liudytojos parodymai nelaikytini patikimais ir informatyviais. Be to, jie prieštaravo nukentėjusiojo nuosekliems parodymams bei juos atitinkantiems liudytojos L. K. parodymams. Nors nuteistasis teigia, jog R. K. buvo šoko būsenoje ir negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių, tačiau pati R. K. to nenurodė, nenurodė, jog jai buvo kilusi grėsmė, nenurodė, kad nuteistajam būtų atsiradęs objektyvus pagrindas manyti, kad liudytoja galinti būti sumušta. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai šių parodymų nelaikė patikimais ir nesirėmė jais nustatydamas faktines veikos aplinkybes.

Taip pat pažymėtina, jog D. U. nors ir teigia, jog tai jo atžvilgiu buvo vartotas fizinis smurtas, tačiau jis į medicinos įstaigą nesikreipė, į policijos įstaigą ar teismą privataus kaltinimo tvarka taip pat nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, kadangi D. U. parodymų nepatvirtina jokie patikimi duomenys, o nukentėjusiojo ir liudytojų A. M. bei liudytojos L. K. parodymai bei specialisto išvada papildo vienas kitą ir sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi pastaraisiais įrodymais, o nuteistojo parodymus vertino kritiškai. Aptarti duomenys patvirtina, jog teismas pagrįstai nustatė, kad D. U. viešoje vietoje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, pavartojęs K. K. atžvilgiu fizinį smurtą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveiktą, įskėlė laikrodžio „Rado“ stiklą ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje paprastai teismų praktikoje laikoma visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu. Be to, pažymėtina, jog veiką kvalifikuojant kaip viešosios rimties sutrikdymą nėra būtinas kaltininko tikslas sutrikdyti rimtį ir tvarką, svarbu, jog asmuo supranta, kad net ir iš asmeninių paskatų kilę neteisėti veiksmai pažeidžia viešąją rimtį ir tvarką. Šiuo atveju fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje, miesto centre, pasilinksminimų, laisvalaikio praleidimo vietoje, matant ir stebint pašaliniams asmenims, neabejotinai sutrikdė viešąją rimtį bei tvarką ir D. U. būdamas suaugęs, iš gyvenimiškos patirties tai neabejotinai suvokė. Esant šioms aplinkybėms, D. U. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį.

Bausmė D. U. skirta teisingai. D. U. anksčiau teistas, administracine tvarka nebaustas, psichikos sveikatos kabineto įskaitoje bei priklausomybės ligų centre neregistruotas. Jis padarė tyčinį nusikaltimą, kurio metu vartotas fizinis smurtas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šias aplinkybes, jų visumą, tarpusavio santykį, darytina išvada, jog veikos padarymo būdas – fizinio smurto vartojimas bei tai, kad D. U. anksčiau teistas, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, D. U. pagrįstai skirta vidutinio griežtumo bausmės rūšis- laisvės paribojimas ir ji nėra aiškiai per griežta ar per didelė. Aukštesniojo teismo nuomone, skirtoji bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui bei nuteistojo pavojingumui ir yra būtina bei pakankama pasiekti bausmės tikslus.

Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį, atsižvelgė į kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nenukrypdamas nuo formuojamo teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją - 500 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės skundo

Nukentėjusiojo atstovė skunde teigia, jog nuteistajam paskirta aiškiai per švelni bausmė ir tuo teismas pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus, nes netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę bei neįvertino tos aplinkybės, kad nuteistais dėl padarytos veikos nesigailėjo, nukentėjusiojo neatsiprašė ir nesiėmė priemonių bent iš dalies atlyginti žalą.

Kaip jau aptarta anksčiau, skiriant D. U. bausmę BK 54 straipsnio nuostatos nepažeistos. Vien tai, jog teistumas nėra išnykęs, nesudaro pagrindo skirti bausmę, susijusią su laisvės atėmimu. Kaip jau minėta, bausmė turi būti adekvati, proporcinga veikos pavojingumui ir turi užtikrinti pagrindinius bausmės tikslus – nubaudimą, prevenciją bei teisingumą. Šiuo atveju veikos pobūdis, pavojingumas (tyčinis nesunkus nusikaltimas, padaryti sužalojimai nežymūs, rimto pavojaus sveikatai ir gyvybei nesukėlė, nukentėjusysis toliau nuėjo švęsti gimtadienio į kitą pasilinksminimo įstaigą) bei asmens pavojingumas (nors ir anksčiau teistas, tačiau jokių kitų teisės pažeidimų nepadaręs, iš dalies kaltę pripažino, tačiau teigė, jog smurtą vartojo gindamasis, jokių kitų duomenų, kurie neigiami charakterizuotų nuteistąjį, nenustatyta), tai, ka nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, net ir įvertinus tai, jog nuteistasis nesiėmė priemonių bent iš dalies atlyginti žalą ar atsiprašyti nukentėjusiojo, leidžia pagrįstai manyti, jog užtikrinti nubaudimą, prevenciją bei teisingumą pakanka ir vidutinio griežtumo priemonės - laisvės apribojimo bausmės, o su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės skyrimas šiuo atveju būtų neproporcinga, aiškiai per griežta ir neteisinga priemonė.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog D. U. bausmė skirta teisingai ir skundo argumentai nesudaro pagrindo ją griežtinti.

Nukentėjusiojo atstovė skunde taip pat teigia, jog netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas – nepagrįstai sumažinat sumažinta prašoma priteisti kompensacija už patirtą neturtinę žąlą bei nepagrįstai atmestas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog esminę reikšmę sprendžiant neturtinės žalos kompensacijos klausimą turi patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai bei nepatogumai. Teismas nurodė bylos aplinkybėmis pagrįstus argumentus dėl šių aplinkybių vertinimo, todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo su jais nesutikti. Apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai padaryti rankose, tačiau rimtesnių pasekmių šie sužalojimai nesukėlė, rimtesnio gydymo nereikėjo, nukentėjusysis nesigydė nei namuose, nei ligoninėje. Nors skunde teigiama, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis turėjo atlikti darbines funkcijas kęsdamas fizinį skausmą, tačiau tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis dar tą patį vakarą, iš karto po įvykio nuėjo į naktinį barą, kur tęsė savo gimtadienio šventę, kas leidžia pagrįstai abejoti skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl didelių fizinių skausmų ir dėl to keliamų nepatogumų. Esant šioms aplinkybėms, aukštesniojo teismo nuomone, teismo nustatyta neturtinės žalos piniginė kompensacija atitinka veikos pavojingumą, pobūdį ir yra pakankama kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, pažeminimą bei neigiamus išgyvenimus dėl to, jog tai atsitiko būtent asmeninės šventės (gimtadienio) metu. Aukštesniojo teismo nuomone, teismo nustatyta piniginė kompensacija atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, nenukrypsta nuo formuojamo teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, todėl skundo argumentai laikomai nepagrįstais ir yra atmetami.

Skunde taip pat teigiama, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad nusikalstamos veikos metu buvo sugadintas laikrodis „Rado“, kurį nukentėjusysis pirko už 7 000 Lt, todėl vien tai, kad šis laikrodis kraustantis dingo, negali būti pagrindu teigti, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta žala. Apeliantės manymu teismas turėjo remtis teismų praktika, jog daikto vagystės atveju žala atlyginama pagal nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes ir nukentėjusiojo nurodytas daikto vertes.

LR BPK 113 str. nustato, jog civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, todėl ir įrodymams ir jų vertinimui taikomos BPK 20 straipsnyje nurodytos taisyklės. Be to, BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK normos tiesiogiai nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 110 straipsnio nuostatas apie civilinio ieškovo teises bei pareigas, akivaizdu, kad ieškinio pagrįstumą ir dydį turi pagrįsti nukentėjusysis.

Aukštesnysis teismas sutinka su skundo argumentu, jog byloje įrodyta, kad nusikalstamos veikos padarymu metu iš tiesų buvo sugadintas nukentėjusiojo laikrodis „Rado“, tačiau byloje nesurinkta patikimų ir neginčytinų duomenų apie tai, kokio dydžio materialinę žalą nukentėjusysis patyrė dėl šio turto sugadinimo. Byloje yra vien subjektyvūs nukentėjusiojo duomenys apie tai, kad jis šį laikrodį pirko už 7 000 Lt, bet šių duomenų nepatvirtina jokie kiti duomenys. Be to, pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad buvo tik įskeltas šio laikrodžio stiklas, tačiau nėra duomenų, kad dėl šio sugadinimo laikrodis būtų netinkamas naudojimui. Nukentėjusysis prašo atlyginti žalą kaip už prarastą daiktą, nors pats nenurodė, kad laikrodis po įvykio būtų visiškai neveikęs bei teigė, jog laikrodį prarado kraustydamasis. Taip pat pažymėtina, jog laikrodis įvykio metu nebuvo naujas, jau buvo dėvėtas, todėl, akivaizdu, negali būti vertinamas kaip naujas. Dėl šios priežasties negali būti vadovaujamasi ir žalos dydžio įrodinėjimo praktika vagysčių bylose, nes vagystės atveju daikto netenkama, jis prarandamas, tačiau šiuo atveju daiktas tik buvo sugadintas, bet ne prarastas. Jokių kitų duomenų apie faktiškai patirtą žalą dėl laikrodžio sugadinimo teismui nepateikta, teismui nebuvo pateiktas ir prie bylos net nepridėtas pats laikrodis, kad jį būtų galima bent vizualiai apžiūrėti ir įvertinti. Esant šioms aplinkybėms, nesurinktus patikimų, neginčytinų duomenų dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti dydžio, apylinkės teismas pagrįstai civilinį ieškinį šioje dalyje atmetė.

Nukentėjusiojo K. K. atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė pareiškė prašymą atlyginti nukentėjusiajam turėtas išlaidas – 1 000 Lt avokado pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Pateiktos išlaidos pagrįstos objektyviais duomenimis. Įvertinus tai, jog byla buvo nagrinėjama ne tik pagal nukentėjusiojo, bet ir pagal nuteistojo skundą, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiojo atstovo sugaištą laiką bei faktiškai suteiktą teisinę pagalbą, darytina išvada, jog prašoma suma išlaidoms teisinei pagalbai apmokėti nėra aiškiai per didelė ir nepažeidžia teisingumo bei protingumo kriterijų, todėl priteistina iš D. U. K. K. naudai.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl nuteistojo D. U. bei nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliaciniai skundai atmetami, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. U. ir nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį palikti galioti.

Iš D. U. K. K. naudai priteisti 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) apeliacinės instancijos teisme turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.