Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. 2015-07-01 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015-07-01 9.35 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje, vairavo automobilį SAAB 9-5, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Šiais veiksmais D. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 20 punkto reikalavimus. Tą pačią dieną, t. y. 2015-07-01, Kelių policijos biuro pareigūnas priėmė nutarimą, kuriuo D. Ž., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 2 d., už minėtą pažeidimą paskyrė 30 eurų baudą.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016-01-11 nutarimu D. Ž. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, paskyrė 30 Eur baudą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliantas nubaustas už KET 20 punkto pažeidimą, kuriame nustatyta, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. Transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už draudimo vairuojant naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą. Numatyta nuobauda nuo dvidešimt aštuonių iki aštuoniasdešimt šešių eurų. Pažeidėjui 2016-01-11 nutarimu paskirta 30 Eur bauda.

Pagal ATPK 257 str. administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Apeliantas teigia, jog buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, – neleista jam pateikti paaiškinimo dėl jam inkriminuojamo pažeidimo, kaip tai numatyta ATPK 260 straipsnyje.

Sutiktina su apeliantu, jog įstatymas numato teisę pažeidėjui duoti paaiškinimus dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo ir tai įrašyti į administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau šiuo atveju teigti, kad tai buvo esminis pažeidimas, nulėmęs netinkamo nutarimo priėmimą ar atėmęs galimybę pažeidėjui ginti savo pažeistas teises, nėra pagrindo. Bylos medžiaga patvirtinta, kad pažeidėjas aktyviai savo teises gynė nuo pat pradžių reikšdamas skundus dėl priimtų nutarimų ir teikdamas paaiškinimus teismui. Pažeidėjo pozicija dėl padaryto pažeidimo buvo aiški – jis nesutiko su padarytu pažeidimu nuo pat pradžių. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog teismas, priimdamas nutarimą, nesirėmė pareigūno nurodyta aplinkybe, jog pažeidėjas pripažino padaręs pažeidimą. Teismas, nustatydamas pažeidėjo kaltę dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais. Apelianto nurodytas procesinis pažeidimas nagrinėjamu atveju nesutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliantas teigia, jog byloje nėra tiksliai išaiškintas pažeidimo padarymo laikas, todėl teigti, jog yra įrodyta, kad pažeidimas padarytas 9.35 val., nėra pagrindo. Apelianto teigimu, jis tokiu laiku stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje ir automobilis nebuvo užvestas.

Pareigūnas K. V., surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmęs nutarimą, 2015-11-23 paaiškinime nurodė, kad pažeidimas buvo padarytas apie 9.35 val. (b. l. 14–15). Nurodė, kad per galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo iš paskos važiuojantį automobilį SAAB, kurio vairuotojas rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Pareigūnė K. K. šį faktą patvirtino (b. l. 19–20). Iš vaizdo įrašo matyti, kad pažeidėjas paskui policijos automobilį važiavo 9.33–9.34.21 val. Policijos automobilį aplenkė ir į automobilių stovėjimo aikštelę įsuko 9.34.22 val. Pareigūnė prie pažeidėjo priėjo 9.35 val. Taigi, kaip matyti iš vaizdo įrašo, tikslus laikas, kai pažeidėjas važiavo paskui policijos automobilį ir naudojosi mobiliuoju telefonu, yra apie 9 val. 33 min.– 9 val. 34 min. Pareigūnai tuo laiku važiavo automobiliu ir, pamatę pažeidėją, sulėtino greitį bei įjungė garso signalą, kad pažeidėjas sustotų (b. l. 9). Policijos automobilis, kaip ir pažeidėjo, sustojo 9.35 val., todėl policijos pareigūnai būtent ir nurodė šį pažeidimo laiką. Pažymėtina, kad pažeidimo laiko nurodymas minučių ir sekundžių tikslumu esmės nekeičia. Šiuo atveju pareigūnai fiksavo laiką tada, kai sustojo, o tikslų laiką būtų galėję įrašyti tik peržiūrėję vaizdo registratoriaus užfiksuotą medžiagą. Faktas, kad pažeidimas užfiksuotas tuo momentu, kai pažeidėjas važiavo paskui policijos automobilį, patvirtintas pareigūnų parodymais. Kad pažeidėjas važiavo paskui policijos automobilį, o po to jį lenkė, neneigia ir pažeidėjas. Abu pareigūnai patvirtino, kad per galinio vaizdo veidrodėlį aiškiai buvo matyti, kad pažeidėjas naudojasi mobiliuoju telefonu. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei galimą laiko paklaidą, teigti, kad netikslus pažeidimo laiko fiksavimas neįrodo, kad pažeidėjas padarė pažeidimą, nėra jokio pagrindo.

Nesutiktina su pažeidėju, jog, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti, kad automobilyje nebuvo laisvų rankų įrangos ar kad apskritai pažeidėjas turi mobiliojo ryšio telefoną ar abonentą. Tai, kad pažeidėjas naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kaip minėta, patvirtinta pareigūnų duotais parodymais. Be to, faktą, kad pažeidėjas turėjo mobilųjį telefoną bei abonentą, patvirtino pats pažeidėjas, pateikdamas mobiliojo ryšio naudojimosi sąskaitos išklotinę bei neginčydamas mobiliojo ryšio turėjimo fakto (b. l. 93).

Nesutiktina su pažeidėju, kad administracinę atsakomybę užtraukia mobiliojo ryšio priemonės naudojimas pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog išklotinė, kurioje juolab matyti tik išeinantys skambučiai, nepatvirtina fakto, kad jis nesinaudojo telefonu. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymo leidėjas KET 20 punkte ir ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtino sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis – plačiąja prasme, t. y. draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, kuria rankos dalimi tai daroma, ar kiek vienoks ar kitoks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus, atliekamus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik išjungus transporto priemonės variklį. Pagal formuojamą teismų praktiką naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis yra draudžiamas, jei transporto priemonės variklis neišjungtas, ir nesvarbu, ar vairuotojas kalba telefonu, ar skaito bei rašo trumpąsias žinutes, ar tikrina telefono žurnalo numerius, ar naršo internete, ar žiūri kitą mobiliojo ryšio priemonėje esančią informaciją. Tokiu būdu jis atlieka veiksmus, nesusijusius su transporto priemonės vairavimu, o tai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo transporto priemonės vairavimo, dėl ko jis tampa neatidus, nesusikoncentravęs ir taip jis kelia grėsmę eismo saugumui. Be to, KET 20 punkte yra aiškiai nurodyta, kad transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių savaip interpretuojant taisykles.

Pažeidėjo kaltės neigimą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad telefoninių pokalbių išklotinės negali paneigti kitais įrodymais patvirtinamo telefono naudojimo fakto. Kaip minėta, KET draudžia naudotis telefonais vairuojant transporto priemonę, todėl duomenų, kad realiai buvo kalbėta telefonu, nebuvimas nepaneigia telefono naudojimo fakto, nes naudojimas apima ne tik kalbėjimą. Remdamiesi KET 20 punkte išdėstyta taisykle, pareigūnai ir neprivalėjo įrodyti, kad telefonu pažeidėjas naudojosi pagal paskirtį, t. y. kalbėjo juo, rašė žinutes ir pan.

Įvertinus teisinį reglamentavimą, apelianto nurodyta aplinkybė, kad bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio telefonu neužtraukia administracinės atsakomybės, yra nepagrįsta.

Apelianto teigimu, vienintelio liudytojo K. V. parodymais nėra pagrindo tikėti, nes jie yra melagingi. Vaizdo įrašas paneigė jo parodymus, kad būtent jis buvo priėjęs prie automobilio, o ne jo partnerė, be to, nesugebėjo nurodyti tikslaus pažeidimo padarymo laiko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl neaiškaus pažeidimo padarymo laiko byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Pareigūnas 2015-11-23 paaiškinime nurodė, jog nurodydamas bylos nagrinėjimo teisme laiką, kuris buvo toks pat kaip pažeidimo padarymo laikas, padarė klaidą ir ją ištaisė (b. l. 17–18). Taip pat pareigūnas nurodė, jog teisme duodamas parodymus po ilgo laiko tarpo tiksliai neprisiminė, kas buvo priėjęs prie pažeidėjo automobilio, todėl klaidingai nurodė, kad jis (b. l. 17–18).

Apeliantas, išreikšdamas nepasitikėjimą pareigūnu, nurodo aplinkybes, kurios buvo pašalintos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pakartotinai. Dėl to, kad pareigūnas davė neteisingus duomenis apie pažeidėjo sutikimą su padarytu pažeidimu, minėta, kad šie pareigūno parodymai nevertinti ir neturėjo reikšmės bylos išnagrinėjimo teisėtumui. Pažymėtina, jog policijos pareigūnai nėra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, todėl teismui netikėti šių asmenų parodymais ar jų dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis pagrindo nėra. Tai, kad pareigūnas po ilgo laiko tarpo davė netikslius parodymus apie aplinkybes, kurios iš esmės neturėjo įtakos pažeidimo padarymo nustatymui (kas priėjo prie pažeidėjos automobilio, neteisingo bylos nagrinėjimo teisme laiko nurodymas), nesudaro pagrindo netikėti tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota informacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai tikėtina ir logiška, kad dėl fiksuojamų įvairaus pobūdžio administracinių teisės pažeidimų gausos policijos pareigūnai nei paties įvykio, nei pažeidėjo tiksliai prisiminti negalėjo, juo labiau kad pati situacija nebuvo išskirtinė.

Apeliantui neaišku, kodėl pareigūnas negalėjo surašyti administracinio nurodymo, nes administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo procedūra nesiskiria, kai asmuo pripažįsta padaręs pažeidimą ir kai jį neigia.

ATPK 260¹ straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad administracinis nurodymas negali būti surašomas, jei asmuo pakartotinai per metus padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą atitinkamame šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje. Bylos medžiaga patvirtinta, kad pažeidėjas pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (b. l. 55–64). Pareigūnas būtent ir nurodė, jog administracinio nurodymo neturėjo teisės surašyti, nes egzistavo ATPK 260¹ straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga (b. l. 30).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, įstatymo normų nepažeidė, jas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nelaikytina įstatymo pažeidimu, kadangi įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.