- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- e2-459-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04758-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, F. K.
- Atsakovas
- D. S., V. P.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Logistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-196-345/2017 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Logistika“ (tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir F. K. (F. K.)) dėl prievolės pripažinimo tinkamai įvykdyta ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Logistika“ priešieškinį atsakovams D. S. (D. S.) ir V. P. dėl trišalio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė V. P. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės prievolę pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 sumokėti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Baltic Logistika“ 73 113,39 Eur sumą visiškai ir tinkamai įvykdyta; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/02626 dėl vykdomojo rašto Nr. 2-380-340/2015 vykdymo. Prašymą ieškovė grindė tuo, kad antstolis jau ėmėsi ieškovės turto realizavimo veiksmų, todėl nesustabdžius išieškojimų veiksmų, nebus galima įvykdyti sprendimo, ieškovė patirtų didelius nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. e2-6871-345/2016, perduotos pagal teismingumą iš Vilniaus rajono apylinkės teismo, nagrinėjimą ir ieškovės prašymą tenkino – sustabdė išieškojimo veiksmus antstolio V. M. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/02626 dėl vykdomojo rašto Nr. 2-380-340/2015 iki byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos.Atsižvelgęs į ieškinyje nurodomas aplinkybes ir į tai, kad antstolis V. M. vykdo Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-380-340/2015, kurį, kaip nurodo ieškovė, ji yra įvykdžiusi, bei įvertinęs, jog nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau galbūt priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovės turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jai padarymas, o siekiant atitaisyti žalą, reikėtų inicijuoti naujus teisinius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas, teismas padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė BUAB „Baltic Logistika“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovės V. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Proceso įstatymas nenumato, kad tą patį jau išnagrinėtą procesinį klausimą teismas galėtų nagrinėti kelis kartus. Priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine tvarka. Byloje dalyvaujantis asmuo, nesutinkantis su priimta teismo nutartimi, gali pateikti skundą. Nutartys, priimtos pažeidžiant šį esminį proceso principą, yra neteisėtos ir turi būti panaikintos dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovės V. P. ieškinys kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuris ieškinį priėmė, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi atmetė. Ši nutartis nebuvo apskųsta, ji įsiteisėjo. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad byla priimta nagrinėti pažeidžiant teismingumo taisykles, bylą 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi sustabdė ir persiuntė pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui, kuris 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi ne tik atnaujino bylos nagrinėjimą, tačiau visiškai nepagrįstai ir pažeisdamas proceso teisės normas pakartotinai išnagrinėjo ieškovės ieškinyje pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šias priemones pritaikė.Nebuvo įvertinta teisme inicijuoto ginčo esmė ir ieškovės pasirinktos gynybos priemonės. Ieškovė nekėlė sprendimo įvykdymo klausimo vykdomojoje byloje, neginčijo antstolio patvarkymo, kuriuo priimtas vykdyti 2015 m. lapkričio 11 d. vykdomasis raštas, neginčijo antstolio veiksmų, jai 2015 m. gruodžio 14 d. pateikus raginimą įvykdyti teismo sprendimą (šiuo metu suėję visi naikinamieji terminai), o inicijuoja papildomą teisminį procesą dėl priverstine tvarka vykdomo teismo sprendimo pripažinimo įvykdytu. Klausimai, iškilę teismo sprendimo vykdymo procese, nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, vykdymo proceso dalyviams ginčijant antstolio veiksmus. Proceso įstatymas nenumato, kad ginčas dėl teismo sprendimo (ne)įvykdymo galėtų būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, pareiškiant dar vieną ieškinį. Ieškovei inicijavus naują bylą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, tokia byla turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes toks ginčas nenagrinėtinas teisme ginčo teisenos tvarka. Taigi ieškovės pareikštas ieškinys šioje byloje negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu.Ieškinys negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu ir dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo priimtas 2015 m. sausio 22 d., susitarimas dėl jo neva įvykdymo sudarytas 2015 m. vasario 10 d., pinigai neva sumokėti 2015 m. kovo 20 d., o apeliacinės instancijos teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartyje, įvertinęs ieškovės argumentus dėl jos atliktų mokėjimų, 2015 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Be to, ieškovės prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmesti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimis, 2016 m. birželio 30 d. gautą prašymą buvo atsisakyta priimti. 2016 m. liepos 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautą prašymą taip pat buvo atsisakyta tenkinti.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-1597-943/2016) yra išaiškinęs, kad išieškojimas vykdant procesinį sprendimą gali būti stabdomas tik gavus skundą dėl antstolio veiksmų, nagrinėjant ginčą dėl varžytynių akto patvirtinimo, nagrinėjant kasacinį skundą, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą. Kitais atvejais vykdymo veiksmų sustabdymo klausimą, vadovaudamasis CPK 625–628 straipsniais, nagrinėja antstolis, o ne teismas. Be to, apeliacinis teismas minėtoje nutartyje vienareikšmiškai nurodė, kad draudimas vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 dėl to, jog tarp pareiškėjos (ieškovės šioje byloje) ir asmens, kurio naudai turi būti įvykdytas teismo sprendimas, kilo ginčas dėl tinkamo prievolės, pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, įvykdymo, prieštarautų teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principui, o taip pat ir bendriems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.Ieškovė V. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė konkrečias aplinkybes, taip pat pridėjo dokumentus apie tinkamą atsiskaitymą bei kitus prievolės įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Dėl ieškovės materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo galutinai bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo.Ieškovė pateikė 2016 m. spalio 28 d. antstolio priimtą patvarkymą dėl areštuotos transporto priemonės vertės ir turto saugotojo pakeitimo bei argumentuotai nurodė, kad antstoliui toliau vykdant išieškojimo veiksmus, ieškinio patenkinimo atveju nebebus galima įvykdyti teismo sprendimo, nes ieškovės turtas jau bus realizuotas. Taigi ieškovė neabejotinai įrodė tikėtiną grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, kiltų sprendimo atgręžimo problema. Atsakovė, kuri yra bankrutuojanti įmonė, nepateikė jokių įrodymų, kad palankaus ieškovei teismo sprendimo atveju ji būtų pajėgi grąžinti ieškovei iš jos turto išieškotas lėšas.Šiuo atveju išieškojimo iš turto sustabdymas atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą, taigi teismas, taikydamas šią priemonę, nepažeidė šiam institutui keliamų tikslų. Priešingai ne teigia atsakovė, išieškojimo sustabdymas gali būti taikomas ir kitais, nei nurodo apeliantė atvejais, pavyzdžiui, ginčijant hipotekos sandorius ir esant grėsmei kad iš įkeisto turto gali būti pradėtas išieškojimas. Taigi atsakovės argumentas, kad nesant ginčo dėl antstolio veiksmų, varžytinų akto patvirtinimo, nenagrinėjant kasacijos ar proceso atnaujinimo, teismas neva neturėjo pagrindo sustabdyti ieškojimo veiksmų, negali būti laikoms pagrįstu.Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinė bylą pagal ieškovės ieškinį buvo perduota Vilniaus apygardos teismui pagal teismingumą. Laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl Vilniaus apygardos teismas pagrįstai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Įstatymas nedraudžia pakartotinai reikšti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliantės teiginys, kad teismas negalėjo nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo, nepagrįstas.Trečiasis asmuo Valstybinę mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovės V. P. prašymas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas yra priimtas pagal VMI netiesioginį ieškinį V. P.. Ar teismo sprendimas yra tinkamai įvykdytas, yra sprendžiama vykdymo procese, o ne naujoje byloje. Vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, toks ginčas nenagrinėtinas teisme ginčo teisenos tvarka. Ieškovė pateikė teismui nagrinėti ginčo teisenos tvarka dar vieną ieškinį tuo pačiu klausimu, kuris buvo jau išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 dienos sprendimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartyje jau įvertino V. P. argumentus dėl jos atliktų mokėjimų ir 2015 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Antstolis 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė ieškovei raginimą įvykdyti teismo sprendimą, tačiau ieškovė šio raginimo neapskundė, o šiuo metu jau yra suėję visi apskundimo naikinamieji terminai. Prasidėjus priverstiniam teismo sprendimo vykdymui, jo įvykdymo ar neįvykdymo klausimus sprendžia antstolis, o antstolio veiksmų teisėtumo kontrolę vykdo antstolio veiklos teritorijos apylinkės teismas. Teisės aktai nenumato, kad ginčas dėl teismo sprendimo įvykdymo ar jo neįvykdymo galėtų būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, pareiškiant dar vieną ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo faktiškai siekia įrodyti tinkamą kito teismo sprendimo, konkrečiai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-380-340/2015), kuriuo iš atsakovės V. P. UAB „Baltic Logistika“ priteista 73 113,39 Eur, o netiesioginį ieškinį pareiškusiai VMI išduotas vykdomasis raštas, įvykdymą.Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016 V. P. (ieškovei šiuo metu nagrinėjamoje byloje), jau buvo išaiškinta, kad manydama, jog ji yra tinkamai įvykdžiusi teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus ji turi pateikti priverstinį vykdymą vykdančiam antstoliui ir būtent pastarojo prašyti užbaigti vykdomąją bylą (t. y. visus sprendimo įvykdymo ir (ar) neįvykdymo klausimus spręsti pačiame vykdymo procese), tačiau ieškovė, kaip teisingai pastebėjo apeliantė savo atskirajame skunde, šio klausimo vykdomojoje byloje nekėlė, antstolio patvarkymo, kuriuo priimtas vykdyti vykdomasis raštas, ar antstolio veiksmų, pateikus V. P. raginimą įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą, neginčijo.Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybės, kuriomis remiantis ieškovė ieškinyje įrodinėja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo tinkamą įvykdymą, pagal pačios ieškovės paaiškinimą įvyko dar 2015 m. vasario 10 d. (kai, ieškovės teigimu, buvo pasirašytas trišalis susitarimas) bei 2015 m. kovo 20 d. (kai, ieškovės paaiškinimu, vykdant trišalį susitarimą buvo pervesta 95 000 Eur suma į KB Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą), tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), V. P., 2015 m. vasario 23 d. pateikusi apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo, nei apeliaciniame skunde, nei vėliau jokių argumentų dėl jos skolininko D. S. įsipareigojimo įvykdyti už ją sprendime konstatuotą prievolę ar jau neva tinkamai įvykdyto sprendimo, nepateikė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes bei sutikdamas su atskirajame skunde ir atsiliepime į jį BUAB „Baltic Logistika“ bei VMI išdėstytais argumentais, kad prasidėjus vykdymo procesui sprendimo įvykdymo ar neįvykdymo klausimus sprendžia antstolis, o CPK nenumato galimybės ginčą dėl įsiteisėjusio ir pradėto vykdyti teismo sprendimo tinkamo įvykdymo nagrinėti ginčo teisenos tvarka, pareiškiant naują ieškinį ir inicijuojant naują bylą, priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktas ieškinys dėl pripažinimo, kad V. P. tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, negali būti laikomas preliminariai pagrįstu CPK 144 straipsnio prasme. Savo ruožtu nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio prima facie pagrįstumo – laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016, nagrinėdamas V. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės procesinis sprendimas dėl V. P. 2016 m. birželio 30 d. prašymo (panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo vykdymas) civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 išnagrinėjimo, sustabdyti išieškojimą vykdymo, pradėto pagal 2015 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-380-340/2015, procese, jau buvo nurodęs, kad draudimas vykdyti įsiteisėjusį sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 dėl to, kad tarp pareiškėjos ir asmens, kurio naudai turi būti įvykdytas teismo sprendimas, kilo ginčas dėl tinkamo prievolės pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, įvykdymo, prieštarautų teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principui (CPK 18 straipsnis), o taip pat ir bendriems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalis, kuria V. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tenkintas, naikintina ir šis klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje atmestinas.Kadangi kiti šalių argumentai nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria sustabdyti išieškojimo veiksmai antstolio V. M. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/02626, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės V. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.