Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-18 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 4 572 Lt skolos, procesines palūkanas ir iš kiekvieno atsakovo po 569,89 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatęs, kad 2008-04-27 iš transporto priemonės valdytojo atsakovo R. J. buvo priverstinai paimta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nugabenta į saugojimo aikštelę, minėta transporto priemonė paėmimo protokolo surašymo metu buvo registruota atsakovo D. T. vardu, sprendė, kad vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. D. T., kaip automobilio savininkui, ir R. J., kaip automobilio valdytojui, tenka prievolė sumokėti ieškovei už automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugas.

Dėl rašymo apsirikimo klaidos.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-18 sprendime padarė rašymo apsirikimo klaidą, t. y. neteisingai nurodė atsakovo D. T. pavardę, tačiau tai nėra kliūtis patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis CPK 276 str., nurodytas rašymo apsirikimas taisytinas pirmosios instancijos teismo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2001-05-04 Vilniaus miesto VPK ir UAB „Sauda“ sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutartį, kuria UAB „Sauda“ suteikta teisė pagal policijos pareigūno iškvietimą priverstinai nuvežti ir saugoti sulaikytas transporto priemones. 2008-04-27 transporto priemonės paėmimo protokolo pagrindu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti apeliantui, buvo priverstinai paimta iš valdytojo atsakovo R. J. ir nugabenta į saugomą aikštelę ieškovės. Minėta transporto priemonė ieškovės saugoma nuo 2008-04-27 iki šiol. Ieškovė 2009-07-13 siuntė atsakovui D. T., jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), pranešimą dėl susidariusios skolos už automobilio saugojimą apmokėjimo, tačiau pranešimas atsakovui nebuvo įteiktas – atsakovas dokumentų neatsiėmė (t.1, b. l. 50-52). Duomenų, jog apelianto gyvenamoji vieta buvo (yra) pasikeitusi, byloje nepateikta. Taip pat, nėra duomenų, jog apeliantas kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl ginčo transporto priemonės vagystės ir (ar) pan.

Ieškovės kreipimosi ieškiniu į pirmosios instancijos teismą dienai galiojo (ir šiuo metu galioja) Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213) 33 str. 6 d. norma, reglamentuojanti, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuosavybės į automobilį perleidimas kitam asmeniui yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo /išregistravimo faktu, bet kitais įrodymais, pvz. pirkimo–pardavimo sutartimi ir kitais įstatymų leidžiamais įrodymais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Nepriklausomai nuo to, kad iki 2010-12-14 (Žin., 2010, Nr. 157-7968) galiojusioje ATPK 269 str. 7 d. redakcijoje buvo nustatyta, jog nuvežtą transporto priemonę padarius ATPK 124¹ str., 126 str., 127 str. 2 d., 127 str. 3 d., 128, 129, 130 str. 1 d., 130² str. ir 132¹ str. numatytus pažeidimus leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, tai nėra pagrindas atleisti apeliantą nuo jo solidarios prievolės, atsirandančios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. pagrindu, vykdymo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad įvykdęs prievolę ieškovei, jis įgis atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą R. J. (CK 6.9 str.).

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies jos prašymu priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą turėjo 500 Lt išlaidų (t. 3, b. l. 133, 134). Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį, nustatytą Rekomendacijų 8.11 punkte. Vadovaujantis CPK 98 str. 2 d. iš apelianto ieškovės naudai priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.