Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijaus Stankevičiaus,

pareiškėjos atstovei Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei Aistei Kuolaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A.-Č. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos L. A.-Č. skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. V-373 patvirtinto Ligos ir (ar) laikinojo nedarbingumo ryšio su profesinės veiklos funkcijų vykdymu ar tarnybinių pareigų atlikimu nustatymo komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 2 punkte nurodoma, kad Reglamentas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl vidutinio darbo užmokesčio ir gautos ligos išmokos skirtumo kompensavimo laikinai tapus nedarbingu dėl tarnybinių pareigų atlikimo arba kai laikinasis nedarbingumas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“ (toliau – ir Nutarimas).

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 10 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 11¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ligos išmoka asmeniui, kuris Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu vykdydamas savo profesinės veiklos funkcijas, pagal kurias neišvengiamas (būtinas) kontaktas su pavojinga užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, susirgo liga, dėl kurios Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų nuo trečiosios jo laikinojo nedarbingumo dienos, yra lygi 77,58 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Šioje dalyje nurodytų aplinkybių buvimas nustatomas kiekvienu atveju individualiai, darbdaviui pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui dokumentus, pagrindžiančius profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinį ryšį.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, pareigūnui vidutinio darbo užmokesčio ir gautos ligos išmokos skirtumas kompensuojamas tada, kai nustatoma, jog pareigūno laikinas nedarbingumas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu. Taigi, Komisija, vertindama pareiškėjos prašymą, turėjo nustatyti, ar nurodytu laikotarpiu, t. y. 2020 m. lapkričio 6 – 30 d. pareiškėja vykdė tarnybines pareigas, dėl kurių vykdymo kontaktavo su COVID-19 simptomus jaučiančiais ar COVID-19 liga sergančiais asmenimis ir toks tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su pareiškėjos susirgimu COVID-19 liga.

Reglamento 10 punkte numatyta, kad Komisijos išvadoje išdėstomos nustatytos aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas įvertinimas, ar darbuotojo liga ir (ar) laikinasis nedarbingumas turi ryšį su profesinės veiklos funkcijų vykdymu ar tarnybinių pareigų atlikimu.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, neteisingos išvados apie dokumentų įteikimą nelaiko žmogiškąja klaida, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymą ir išvadai priimti reikalingus dokumentus vertino Komisija, susidedanti iš 5 asmenų, kurie kiekvienas atskirai turėjo pareigą tinkamai įvertinti pateiktus dokumentus ir balsavimo būdu spręsti dėl laikinojo nedarbingumo ir ryšio su profesinės veiklos funkcijų vykdymu (Reglamento 10 punktas). Komisijai tinkamai neįvertinus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, lieka neaiški klaidingos išvados apie tariamai medicininių dokumentų įteikimą įtaka priimto sprendimo teisingumui.

Komisija kitų, pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su tarnybinių funkcijų atlikimu ir galimu užsikrėtimu COVID-19 liga, nevertino. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad darbuotoja nenurodė konkrečių pavardžių ir konkrečių laikotarpių, be to, Komisija vertinio ir kryžmiškai tikrino tik tuos duomenis, kurie buvo datuoti ir pateikti įvardijant konkrečias galimų kontaktų pavardes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus bei neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (šiais aspektais žr. 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013). Taip pat svarbu, kad kilus administraciniam ginčui dėl atitinkamo individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, ginčijamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas teisme negali papildyti skundžiamą aktą naujais (papildomais) kaltinimais ir nurodyti, kad asmuo pažeidė ir kitas teisės normas, kuriomis nebuvo grindžiamas ginčijamas administracinis aktas (žr., pvz., 2014 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-2020/2014). Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

Pareiškėja nurodo, jog nepagrįstai yra kaltinama pažeidusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 (suvestinė redakcija nuo 2021 m. vasario 22 d. iki 2021 m. vasario 28 d.) 84 punkto 3 papunktį, nes minėtame akte nėra tokio papunkčio. Teismas vertina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą ir nurodydamas teisės akto papunktį, padarė rašymo apsirikimo klaidą, tačiau pažymi, kad vertinant pareiškėjos elgesį, atsakovas privalo vadovautis ta teisės akto redakcija, kuomet, atsakovo vertinimu, pareiškėja privalėjo izoliuotis.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir BK) 277 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad tas, kas pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnyje nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 29 straipsnyje nurodyta, kad nuosprendis yra pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės <...> dokumentas, kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Taigi, pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1229/2010 ir kt.).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką pagal BK 277 straipsnio 2 dalį, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. 2-262 „Dėl profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio nustatymo“ priimtas viršijus įstatymuose nustatytas kompetencijos ribas.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog Komisija nepagrįstai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių, dėl ko nepagrįstai rekomendavo įstaigos vadovui priimti sprendimą, kad Saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės L. A.-Č. laikinas nedarbingumas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2020 m. gruodžio 23 d. dėl susirgimo COVID-19 liga (koronoviruso infekcija) neturi ryšio su tarnybinių pareigų atlikimu. Komisijai priėmus nepagrįstą Išvadą, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. 2-262 „Dėl profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio nustatymo“ naikintinas.

Pareiškėja skundu prašė pripažinti, kad jai nustatyta COVID-19 liga ir laikinasis nedarbingumas turi ryšį su pareiškėjos profesinės veiklos funkcijų vykdymu ar tarnybinių pareigų atlikimu.

Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisų (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, nes neatitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą vykdyti konkrečius veiksmus, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-939/2014 ir kt.).

Paaiškintina, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų, taip pat ir nepriima sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams. Įgyvendinant valdžių padalijimo principą administraciniai teismai, pagal jiems suteiktą kompetenciją, sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje. Panaikinus Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 2-262 „Dėl profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio nustatymo“, pagal kompetenciją atsakovas iš naujo privalo įvertinti pareiškėjos prašymą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, būtų išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl laikinojo nedarbingumo ir susirgimo COVID-19 liga ryšio būvimo / nebuvimo nustatymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo pripažinti, kad pareiškėjai nustatyta COVID-19 liga ir laikinasis nedarbingumas turi ryšį su jos profesinės veiklos funkcijų vykdymu ar tarnybinių pareigų atlikimu, nutrauktina kaip nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą sumokėti jai vidutinio darbo užmokesčio ir gautos ligos išmokos skirtumo kompensaciją Nutarime nustatyta tvarka, atmestinas. Panaikinus Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 2-262 „Dėl profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio nustatymo“, atsakovas pagal savo kompetenciją privalo priimti naują sprendimą. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnio 1 dalimi, nustačius, jog laikinasis nedarbingumas ir vykdytos veiklos funkcijos susijusios, darbdavys turi pareigą apie tai informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, pateikiant dokumentus, pagrindžiančius profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinį ryšį.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 2 , 4 punktais, 132 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos L. A.-Č. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 2-262 „Dėl profesinės veiklos funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio nustatymo“.

Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti, kad pareiškėjai nustatyta COVID-19 liga ir laikinasis nedarbingumas turi ryšį su jos profesinės veiklos funkcijų vykdymu ar tarnybinių pareigų atlikimu, nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.