Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A - 490 - 252 - 2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. D. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-43-620-2016 pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui M. D. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo M. D. apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliantas poreikio apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo, tik nurodė deklaratyvius teiginius dėl bylos sudėtingumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas gali būti įvertintas rašytinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK176, 185 str.). Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Kartu pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, jeigu apeliacinį skundą atmeta pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams išsamiai jų nekartoja ir toliau pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų bei dėl, apelianto nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų.

Byloje buvo keliamas ieškinio senaties termino taikymas. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikomas. Teismas vadovavosi CK 3.129 str. nuostatomis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo; teismas turėjo ir galėjo nustatyti, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jos subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę. Byloje nustatyta, jog santuoka tarp šalių nutraukta 2000-06-21 teismo sprendimu. Ištuokos liudijimas išduotas 2000-07-19. Nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas sutuoktinių turto padalinimo klausimas. Ginčo turtas (butas su rūsiu, esantys (duomenys neskelbtini)) pirktas 1996-01-17. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, CK 3.129 str. įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prašymas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad dėl blogų tarpusavio santykių ieškovė dalį laiko praleisdavo pas tėvus, tačiau grįždavo atgal į ginčo butą, kol vieną kartą į namus nebuvo įleista, kvietė policijos pareigūnus; nuo 2000 m. minėtame bute nebegyvena; ginčo bute liko gyventi buvęs sutuoktinis, tačiau ieškovė iki šiol manė, jog turto padalinimo klausimą bus galima išspręsti geruoju; be to, ginčo bute ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta buvo iki 2011 m., ir ieškovė iki tol laikė save buto bendrasavininke, o atsakovas tam neprieštaravo. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, jog iki naujojo CK įsigaliojimo 2001-07-01 trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti nekilnojamąjį turtą dar nebuvo pasibaigęs. Nors apeliantas teigia, neva šalys šeiminius santykius nutraukė dar 1998 m., kas konstatuota 1998-05-13 ir 2000-06-21 sprendimais, tačiau tokia aplinkybė nereiškia, jog jie nebegyveno ginčo bute, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliantas, teigdamas, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 1998 m. gegužės mėn., nenurodo, kuo jo nurodomu laiku pasireiškė ieškovės teisių pažeidimas, kokie ieškovės teisių į ginčo butą suvaržymai atsirado nuo šios datos. Priešingai, kaip nurodo ir ieškovė, iki pat ieškinio pareiškimo dienos ji nejautė jokios grėsmės, kad būtų nors kiek apribotos jos nuosavybės teisės. Kartu atmestinas kaip jokiais įrodymais nepagrįstas apelianto argumentas dėl buvusio geranoriško susitarimo pasidalinti nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, kurio pagrindu dviejų kambarių butas lieka M. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju faktinės aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tokio susitarimo nebuvo, o ginčo butas šalims priklauso lygiomis dalimis, ir kurį ieškovė pagrįstai siekia padalinti. Apeliantui nepateikus kitokių įrodymų, nėra pagrindo ieškinio senaties termino skaičiavimui nuo apelianto nurodytų datų.

Apeliantas teigia, jog jau septyniolika metų vienas moka už komunalines paslaugas ir visus administravimo mokesčius, pakeitė buto langus, duris, grindų dangą, padarė einamąjį remontą. Teisėjų kolegija šių aplinkybių neginčija, tačiau pažymi, jog tai niekaip nėra susiję su nekilnojamojo turto – ginčo buto padalijimu nagrinėjamoje byloje. M. D. neuždrausta kreiptis į teismą su atskiru reikalavimu dėl lėšų už turto pagerinimą priteisimo.

Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu kelia klausimą dėl sutuoktinių turto vertės, teigdamas, kad sutuoktinių turtas turi būti padalintas pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, t. y. buvusiomis šalių santuokos nutraukimo metu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė pakankamai išsamiai, todėl kartoti teismo motyvų nėra pagrindo. Kartu atmestinas ir apelianto nurodymas, jog šioje dalyje teismas sprendimo nemotyvavo (CPK 270 str. 4 d.). Dar kartą atkreiptinas apelianto dėmesys, jog CK 3.119 str. reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 str. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 str. nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko prasme gali būti siejama su paminėtomis aplinkybėmis, t. y. su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu; teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Ginčo atveju bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas baigsis tik šioje byloje išsprendus turto padalinimo klausimą. Taigi, atitinkamai bendroji nuosavybė pasibaigia turto padalijimo dieną ir jos vertė nustatoma teismo sprendimo priėmimo dienai.

Pažymėtina, kad dėl dalijamo turto vertės gali susitarti ir pačios proceso šalys. Jei toks šalių susitarimas nepasiekiamas – turto vertė gali būti nustatoma remiantis bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-12/2008 ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi, priešingai skundo argumentui, Turto vertė gali būti nustatoma remiantis Valstybės įmonės Registrų centro turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Apeliantas, kvestionuodamas šį teismo įvertintą įrodymą, nei su atsiliepimu į ieškinį, nei teikdamas apeliacinį skundą neteikė duomenų, kad turto vertė yra kitokia, neteikė savo vertinimo, ekspertizės skirti neprašė, nors civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Be to, nagrinėjamu atveju nėra ginamas viešasis interesas, teismas nėra aktyvus renkant įrodymus savo iniciatyva, todėl vadovaujasi šalių pateiktais dokumentais.

CPK 314 str. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo priimti ir vertinti atsakovo M. D. apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų – sąskaitų – faktūrų ir duomenų apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimus bei jo išlaikymui turėtas išlaidas. Kritiškai vertintinas apelianto teiginys, neva tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kaip matyti, jau atsiliepime į ieškinį apeliantas teigė, jog mokėjo šildymo, administravimo mokesčius ir pan., sąskaitos – faktūros išrašytos dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu, visus šiuos įrodymus atsakovas galėjo pateikti Rokiškio rajono apylinkės teismui. Be to, kolegija aukščiau pasisakė, kad apelianto turėtos išlaidos turto pagerinimui ar jo išlaikymui, neturi reikšmės šioje byloje, sprendžiant turto padalinimo klausimą. Apeliantas įdėtas lėšas turi teisę išsiieškoti įstatymo nustatyta tvarka arba galėjo jas prisiteisti, pareikšdamas priešieškinį šioje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją CK 3.67 str. 1 d. įtvirtintą taisyklę santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 3.127 str., reglamentuojančiame nutraukiant santuoką dalijamam turtui, kurią pirmosios instancijos teismas ir taikė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis CK 3.67 str. 2 d. ir CK 3.61 str. 3 d. aiškinimas lemia, kad, kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, bet kuris iš jų gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Iš CK 3.67 str. 2 d. matyti, kad ši nuostata teismo taikoma tik sąžiningo sutuoktinio prašymu. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo prašymo taikyti CK 3.67 str. 2 d. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, reikšdamas tokį prašymą, siekia išvengti kompensacijos už santuokos metu įgytą butą ieškovei mokėjimo ir tokiais veiksmais elgiasi nesąžiningai savo buvusios sutuoktinės atžvilgiu. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nėra pagrindo taikyti CK 3.67 str. 2 d. normos.

Apeliaciniame skunde atsakovas M. D. nurodė, kad teismo posėdžio salėje nebuvo LR Konstitucijos, ant kurios uždėjusi ranką šalis prisiekia. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Iš byloje esančio 2016-02-22 tarnybinio pranešimo (b. l. 93) matyti, kad teismo salėje, liudytojo ir šalies priesaikos davimo vietoje visada yra LR Konstitucija ir priesaiką duodantis dalyvaujantis byloje asmuo ar liudytojas prisiekia uždėjęs ranką ant jos. Šiai aplinkybei pagrįsti pateiktos fotonuotraukos iš 2016-01-14 įvykusio teismo posėdžio. Be to, išklausius garso įrašą girdėti, jog šalys priesaiką perskaitė, ją pasirašė. Apeliantas, manydamas, kad priesaiką šalis davė neuždėjusi rankos ant LR Konstitucijos, bet kada galėjo teikti pastabas (CPK 42 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Pažymi, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 – 330 str.). Todėl nesant pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Ieškovė D. D., nors prašė priteisti išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tačiau tam pagrindžiančių dokumentų teismui nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.