- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-15
- Bylos Nr.
- 2-369/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Gintaras Pečiulis, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- VSDFV Trakų skyrius
- Atsakovas
- LUAB „Vėtrungė“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrungė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria likviduojamai įmonei iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-1687-45/06 pagal ieškovo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų rajono skyriaus ieškinį atsakovui likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei Vėtrungė“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Trakų skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą LUAB „Vėtrungė“ ir administratoriumi paskirti Bronių Vankevičių. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 29 d. atsakovas sumokėjo tik 1 200 Lt. Iš pateikto atsakovo 2004 m. balanso matyti, kad įmonės turtas 2004 m. gruodžio 31 d. buvo 191 443 Lt, o per vienerius metus mokėtinos skolos sudarė 102 388 Lt. Kadangi skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d.; toliau tekste – ĮBĮ).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi LUAB „Vėtrungė“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė Bronių Vankevičių ir administratorių įpareigojo atlikti ĮBĮ nustatytas pareigas. Teismas nutartyje nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui 2005 metų sausio mėnesį buvo 8 733 Lt. Atsakovo 2006 m. kovo 31 d. skolos sudarė 96 506,33 Lt. Pagal 2006 m. kovo 31 d. įmonės balansą įmonės turtas 146 703 Lt, įmonės veikla yra nutraukta. Teismas nurodė, kad likvidavimo procesas vyksta nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio, per visą likvidavimo laikotarpį kreditorinis įsiskolinimas ieškovui sumažintas 17 procentų. Dėl minėtų aplinkybių atsakovas laikytinas nemokiu ir jam keltina bankroto byla. Teismas, atsižvelgdamas į kreditoriaus pateikusio ieškinį prašymą, administratoriumi paskyrė Bronių Vankevičių (ĮBĮ 11 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atsakovas LUAB „Vėtrungė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartį. Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta, dėl šių motyvų:
1. Sprendimas dėl atsakovo likvidavimo priimtas 2002 m. rugsėjo 24 d. Apie bendrovės likvidavimą buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka. Likvidavimo pradžioje įmonė turėjo turto už 242 958 Lt, įsipareigojimai buvo 115 957 Lt, santykis tarp turto ir skolų – 47,7 procento. Darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo 18 955 Lt, šiuo metu sumažėjo iki 4 969 Lt. Likvidavimo laikotarpiu atlikti darbo užmokesčio mokėjimai – 26 415,82 Lt. Finansinis įsiskolinimas ieškovui likvidavimo pradžioje buvo 11 150 Lt, dabar – 9 326 Lt. Įsiskolinimas VMI buvo - 61 642 Lt, dabar 72 895 Lt. Įsiskolinimas biudžetui nesumažėjo, nes buvo siekiama pirmiau atsisakyti su darbuotojais. Pardavus nekilnojamą turtą bus atsiskaityta su valstybės biudžetu. Skolos kitiems kreditoriams buvo - 22 656 Lt, liko - 9 316 Lt. Bendras kreditorinis įsiskolinimas 2002 m. gruodžio 31 d. buvo 114 403 Lt, dabar liko – 96 506 Lt. Turto buvo už 229 879 Lt, šiuo metu – 146 703 Lt. Šiuo metu santykis tarp įsiskolinimų ir turimo turto 65,8 procento. Kadangi įmonė turi likviduojamos įmonės statusą jai negali būti taikoma ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalis leidžiantis kelti įmonei bankroto bylą dėl nemokumo. Pagal ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalį likviduojamai įmonei bankroto byla gali būti keliama tik tuo atveju, jei įmonė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Kadangi įsipareigojimai sudaro tik 65,8 procentus turimo turto, todėl įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais nekeliant bankroto bylos.
2. Teismas nepanaikino 2002 m. rugsėjo 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl atsakovo likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo.
Ieškovas VSDFV Trakų skyrius atskiruoju skundu prašo palikti skundžiamą nutartį nepakeista. Nurodo, kad skundas nepagrįstas. Teismas gali iškelti bankroto bylą, jei pagal turimus įrodymus gali daryti prielaidą, kad įmonė yra nemoki. Tikrasis mokumas ar nemokumas yra nustatomas nagrinėjant bankroto bylą. Šio fakto atsakovas neginčija. Todėl skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų nutarties dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Įstatymai nedraudžia kreditoriams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui ir vykdant likvidavimo procedūrą. Priešingu atveju, likvidatoriui nevykdant savo pareigos, kreditorius prarastų galimybę ginti savo turtinius interesus.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą, įmonei keliama bankroto byla, jei įmonė yra nemoki. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo metu bendrovė turi turto už 146 703 Lt, o skolų sumažėjo iki 96 506 Lt, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė yra nemoki pagrįsta (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo taikyti ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalį, nes įmonė turi likviduojamos įmonės statusą. Sutinkamai su ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalimi, jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įstatymas nustato pareigą, o ne teisę likvidatoriui, išaiškėjus, kad nepakanka turto kreditorių reikalavimams tenkinti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios pareigos tinkamam vykdymui likvidatorius turi nustatyti įmonės turimo turto rinkos vertę, kreditorinius ir debitorinius įsiskolinimus. Taigi, likvidatorius turi pareigą žinoti ir įrodyti, kad įmonė turi pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais (ĮBĮ 7 str. 1 d.).
Pagrindai bankroto bylai iškelti yra keli: ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktas arba ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis. Esminis skirtumas tarp šių pagrindų yra tas, kad pirmuoju atveju bankroto byla keliama, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, antruoju – kai įmonės turto nepakanka kreditoriniams reikalavimams padengti. Todėl pirmuoju atveju reikia nustatyti į balansą įrašyto turto vertę, antruoju – nustatyti turimo turto rinkos vertę. Šios sąlygos yra alternatyvios, todėl nustačius, jog yra bet kuri iš jų, teismas turi teisę iškelti bankroto bylą.
Kaip nurodo apeliantas, sprendimas dėl atsakovo likvidavimo priimtas 2002 m. rugsėjo 24 d. Likvidavimo pradžioje bendrovė turėjo turto už 242 958 Lt, įsipareigojimai buvo 115 957 Lt, santykis tarp turto ir skolų – 47,7 procento. Šiuo metu, pagal bendrovės turimą buhalterinę apskaitą, bendrovė turi turto už 146 703 Lt, o skolų sumažėjo iki 96 506 Lt. Likvidavimo procesas pradėtas 2002 m., tačiau tik po beveik 4 metų ir tik po bankroto bylos iškėlimo, sumokėtas 4969 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimas įmonės darbuotojams. Nors likvidavimo paskirtis mažiausiomis sąnaudomis ir trumpiausiais terminais likviduoti juridinį asmenį, tačiau per beveik 4 metus likvidatorius padengė mažiau nei 1/5 skolų. Aplinkybė, kad turto sumažėjo daugiau kaip už 96 000 Lt, o skolų sumažėjo 19 451 Lt rodo, kad turtas parduodas beveik penkis kartus mažesne kaina, negu buvo įvertintas buhalterinėje apskaitoje. Ši aplinkybė tai pat patvirtina faktą, kad bendrovės turto reali vertė neatitinka balanse nurodytos turto vertės, t.y. turimas turtas yra nelikvidus ir mažavertis. Atsižvelgiant, jog likvidatorius turi pareigą nuolat stebėti, ar įmonė yra pajėgi pilnai atsiskaityti su visais kreditoriais, šiai aplinkybei konstatuoti likvidatorius turėjo pateikti neginčijamus įrodymus, kad turto pakanka atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 7 str. 1 d.). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad turimo turto rinkos vertė atitinka buhalterinėje apskaitoje nurodytą turto vertę ar yra didesnė. Priešingai, pats apeliantas nurodo, kad turimo turto vertė yra nedidelė, t.y. materialinių vertybių „negalima parduoti aukšta kaina dėl jų techninio ir moralinio nusidėvėjimo. Inžinieriniai techniniai mechanizmai ir įrengimai pagrinde 1975-1990 m. gamybos, o turimas nekilnojamasis turtas – statiniai (buvusios žemės ūkio paskirtis fermos) 1964-1968 m. statybos“ (b.l. 62). Akivaizdu, kad turimo turto vertė žymiai mažesnė nei nurodoma buhalterinėje apskaitoje. Be to, aplinkybę, kad apeliantas gali neturėti pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais patvirtina ir faktas, kad apeliantas delspinigius nusprendė mokėti ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, t.y. su sąlyga, jei pakaks turto pilnai atsiskaityti su visais tos eilės kreditoriais, nors CK 2.113 straipsnis tokio likviduojamos įmonės atsiskaitymo su kreditoriais nenumato. Taigi, apeliantas neįrodė, kad turimo turto pakaks pilnai atsiskaityti su kreditoriais (CPK 178 str.), todėl apelianto argumentai, kad įmonė turi turto padengti visiems kreditoriniams reikalavimams padengti nepagrįsta.
Tai, kad teismas nepanaikino 2002 m. rugsėjo 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl atsakovo likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo neturi reikšmės, kadangi įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų.
Atsakovas papildomai pateikė įrodymus, kad po bankroto bylos iškėlimo atsiskaitė su kai kuriais kreditoriais. Šiuo atveju, teismas kelia likviduojamai įmonei bankroto bylą, kai nustato, jog nepakaks įmonės turto atsiskaityti su kreditoriais arba įmonė yra nemoki, todėl dalinis atsiskaitymas neturi reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo klausimą.
Minėta, kad šiuo metu bendrovė turi turto už 146 703 Lt, o skolų - 96 506 Lt, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.; 2 str. 8 d.), yra pagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą, įstatymo nuostatų nepažeidė. Todėl nėra pagrindo atskirajame skunde nurodomais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.