Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir nuteistas 6 (šešiems) mėnesiams viešųjų darbų, per mėnesį išdirbant 15 (penkiolika) valandų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, per mėnesį išdirbant 15 (penkiolika) valandų.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. M. nuteistas dėl to, kad jis, žinodamas, jog pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymą privalo mokėti lėšas A. V. sūnaus D. M., gim. (duomenys neskelbtini), materialiam išlaikymui po 86,89 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki sūnaus pilnametystės, galėdamas ir privalėdamas tą pareigą vykdyti, jos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 19 d. sąmoningai nevykdė ir lėšų savo sūnaus D. M. išlaikymui nemokėjo visiškai, taip įsiskolindamas lėšų gavėjai A. V. 1 566,52 Eur.

2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka D. M. kaltei pagrįsti ir jo veika teisingai bei pagrįstai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį, todėl jis pripažintas kaltu, padaręs šią nusikalstamą veiką, ir jam paskirta bausmė.

3. Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti – D. M. pagal BK 164 straipsnį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

3.1. Skunde nurodoma, kad priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, kadangi D. M. teisme turėjo pripažinti nusikalstamą veiką, kurios nebuvo padaręs. Pripažindamas faktą, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu jis privalėjo mokėti pinigus sūnaus D. M. išlaikymui, pažymi, kad 2016 m. sausio mėn. apeliantas gavo informaciją, jog galimai jis nėra D. M. tėvas. Norint išsiaiškinti šią situaciją, tarp jo ir A. V. kilo dideli konfliktai, pastaroji slėpė svarbią informaciją. A. V. informacijos apie vaiko biologinę tėvystę nepaneigė ir nepatvirtino. Dėl tėvystės nuginčijimo apeliantas kreipėsi ieškiniu į Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus, kur buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-1860-986/2019. 2019 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje buvo paskirta DNR ekspertizė, kurios išvada dar nėra gauta. Nuteistojo manymu, ekspertizės išvada ir teismo sprendimas yra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla ir turės didelę reikšmę galutinio teisingo procesinio sprendimo priėmimui joje.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas išreiškė prašymą pakeisti apeliacinio skundo reikalavimą D. M. išteisinti ir, pastarajam kaltę dėl BK 164 straipsnyje numatytos veikos padarymo visiškai pripažinus, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorė tokiam nuteistojo ir jo gynėjo prašymui neprieštaravo.

6. Nuteistajam teismo posėdyje pakeitus poziciją, išreikštą apeliaciniame skunde dėl jo išteisinimo, ir prašant jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinės instancijos teisme siekiant išsamiai įvertinti galimybę nuteistajam taikyti laidavimo institutą, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant nuteistąjį bei jo motiną kaip asmenį, pareiškusį prašymą atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant nuteistąjį jos atsakomybei.

6.1. Nuteistasis D. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis yra atlyginęs dalį padarytos žalos, teismui pateikė banko mokėjimų nurodymus, pavedimų į A. V. sąskaitą kopijas. Be to, papildomai yra sumokėjęs 150 Eur, tačiau turimi mokėjimo nurodymai iš Revolut banko sąskaitos yra anglų kalba, todėl jų pateikti teismui galimybės nėra. Visas jo įsiskolinimas sudaro 1200 Eur, jį įsipareigoja atlyginti per vienus metus. Kai vyko bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, jis savo kaltės nepripažino, nes buvo neaišku, ar jis yra vaiko tėvas. Kadangi DNR ekspertizės išvados jo tėvystę patvirtino, jis sutinka mokėti vaiko išlaikymą ir jį toliau mokės. Jis yra dirbantis, vykdo individualią veiklą pagal pažymą. Gyvena vienas, motina gyvena savame būste, tame pačiame mieste – Kėdainiuose. Su mama V. M. susitinka ir bendrauja kiekvieną dieną, ji bendrauja ir su anūku per jo atostogas, savaitgaliais. Prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jo motinai V. M..

6.2. Liudytoja V. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ji yra D. M. motina. Jos santykiai su sūnumi yra labai geri, jie bendrauja kiekvieną dieną. Ji gyvena kilometro atstumu nuo sūnaus namų Kėdainiuose. Sutinka būti laiduotoja, kadangi kaip motina, stengiasi daryti jam įtaką. Ji visada sūnui sakė mokėti alimentus, tačiau sūnus netikėjo, kad vaikas yra jo. Dabar, kai jis tuo įsitikino, ji tikisi, kad viskas bus gerai. Ji pati vaiką laikė anūku nuo pat jo gimimo.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis, iš esmės pripažindamas, jog nevykdė įsiteisėjusio teismo įsakymo dėl materialaus išlaikymo sūnui teikimo, dėstė argumentus, jog piniginių lėšų nemokėjo, kadangi nuo 2016 m. gavo duomenų, jog vaikas galimai nėra jo sūnus. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad gavus DNR ekspertizės išvadas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl tėvystės nuginčijimo ir įsitikinus, jog vaikas D. M. yra D. M. sūnus, pastarasis pripažįsta turėjęs mokėti vaiko išlaikymui teismo nustatytą pinigų sumą. Dėl to teismo posėdyje jie išreiškė prašymą pakeisti apeliacinio skundo reikalavimą dėl nuteistojo išteisinimo ir priimti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors baudžiamojo proceso nuostatos nenumato galimybės proceso dalyviams papildyti apeliacinius skundus ar pateikti papildomus apeliacinio skundo argumentus, tačiau, atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, jog asmeniui prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės instancijos teismo turi būti patikrinamas visa apimtimi, šiuo konkrečiu atveju siekiant objektyvaus ir pagrįsto baudžiamosios atsakomybės individualizavimo, apeliacinės instancijos teisme skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėtinas, be kita ko, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreikšto prašymo atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kontekste.

Dėl D. M. kaltės, padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikaltimą

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantas padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje.

10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

11. Spręsdamas D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remdamasis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, sprendžiant, ar D. M. pagrįstai inkriminuota BK 164 straipsnyje numatyta veika, nenustatyta.

12. BK 164 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo vengimą kaltinime nurodytu laikotarpiu išlaikyti savo mažametį vaiką patvirtina įrodymų visuma. Apeliantui pareiga mokėti vaikui išlaikymą buvo nustatyta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu. Šiame teismo įsakyme nurodyta išlaikymo forma – pareiga D. M. sūnui D. M. teikti materialų išlaikymą nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki sūnaus pilnametystės, mokant po 86,89 Eur kas mėnesį. Iš liudytojos A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog D. M. vaikui išlaikymą pagal teismo sprendimą teikė iki 2016 m. sausio 1 d., tačiau nuo šios dienos iki 2018 m. liepos mėn. į jos sąskaitą jokie pinigai vaikui išlaikyti pervesti nebuvo. Liudytoja nurodė, jog apelianto ryšys nuo 2012 m. su sūnumi nutrūko, nuo 2016 m. sausio mėnesio jis sūnui išlaikymo neteikė nei pervedant pinigines lėšas, nei jokiu kitu būdu (nepirko dovanų). Šiuos duomenis patvirtina ir antstoles R. M. 2018 m. liepos 16 d. pažyma Nr. S-18-64-13738 apie vykdomą išieškojimą iš D. M., kurioje nurodyta, jog skolininko išlaikymo skola yra 1 601,66 Eur. Šios antstolės 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. S-18-64-21698 apie vykdomą išieškojimą iš D. M. patvirtina, kad vykdant teismo įsakymą Nr. L2-3648-736/2009, buvo priverstinai nurašytos piniginės lėšos nuo skolininko D. M. sąskaitos, tačiau 2018 m. liepos 19 d. išlaikymo skola yra 1566,52 Eur, o geruoju skolininkas D. M. vaikui D. M. lėšų jį išlaikyti nemoka. Nors iki 2016 m. sausio mėn., A. V. teigimu, D. M. išlaikymą vaikui teikė, o nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. antstolė vykdė priverstinį išieškojimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tinkamu priteisto išlaikymo teikimu laikomas tik visiškai atitinkantis sprendime nurodytą formą ir dydį išlaikymas, o dėl D. M. neveikimo susidarė įsiskolinimas, todėl spręstina, jog apeliantas pareigos išlaikyti vaiką tinkamai nevykdė, tai yra D. M., žinodamas apie pareigą išlaikyti vaiką, nedėjo pakankamai pastangų šiai pareigai tinkamai įvykdyti.

14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina D. M. tyčią vengiant teikti vaikui išlaikymą pagal teismo sprendimą. Nuteistasis teisme pripažino, kad jis žinojo apie teismo sprendimą mokėti lėšas sūnui D. M. išlaikyti (šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog ankstesniu laikotarpiu jis išlaikymą teikė), tai yra kas mėnesį mokėti po 86,89 Eur A. V.. Liudytoja A. V. parodė, kad pagal teismo sprendimą D. M. išlaikymą sūnui teikė tik iki 2016 m. sausio mėn. Netikėti šios liudytojos parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti aptarti bylos įrodymai – antstolės pateiktos pažymos, paties apelianto parodymai. Nors apeliantas dirbo bei turėjo lėšų išlaikymui teikti, tačiau, kaip jis pats pripažino, išlaikymo neteikė tyčia, manydamas, jog vaikas yra ne jo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją vykdyti tiksliai ir be išlygų. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime ar savavališkas išlaikymo teikimo sustabdymas, išreiškus abejones dėl tėvystės, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymas nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo sprendimu paskirtą pareigą D. M. privalo vykdyti, kadangi, kaip minėta, asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos ar nutraukti išlaikymo teikimą. Taigi apelianto pateikiami argumentai (nemokant piniginių lėšų, motyvuojant abejonėmis dėl tėvystės), negali panaikinti jo prievolės išlaikyti sūnų pagal teismo sprendimą.

15. Vengimas BK 164 straipsnio kontekste konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Būtent apelianto teiginiai apie tai, jog išlaikymo jis nemokėjo kilus abejonių dėl tėvystės, patvirtina, jog jis sąmoningai (tyčia) nemokėjo išlaikymo, tokią galimybę turėdamas. Aptarti įrodymai patvirtina, kad D. M. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, turėdamas realią galimybę ją vykdyti. Jis, gaudamas pajamas bei žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką, nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti, dėl ko D. M. motina buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir apelianto vaikui būtų išieškomas priverstinai, o nuo 2018 m. kovo 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimu nutarus skirti vaiko išlaikymo išmoką D. M. išlaikymui, pareiškėjai A. V. pervedant paskirtos išmokos iš skolininko D. M. skirtumą, ne didesnį nei 1,8 bazinės socialinės išmokos dydžio per mėnesį, išlaikymo pareiga buvo perkelta valstybei.

16. Apeliantas nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teisėjų kolegija. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaiko išlaikymui, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Aprašytos apelianto veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantui nepateikus objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, jo apeliacinio skundo dalis, kuria jis prašo jį išteisinti, atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl laidavimo instituto D. M. taikymo

17. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, jog D. M. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme išreiškė alternatyvų prašymą, jog apeliantas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl svarstytinas šio instituto taikymo klausimas. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

18. Nagrinėjamu atveju D. M. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė apelianto motinos prašymą dėl D. M. perdavimo pagal laidavimą jos atsakomybėn. Atsižvelgdama į byloje esančius duomenis apie V. M. asmenybę (darbovietėje charakterizuojama teigiamai, neteista, administracine tvarka nebausta), į jos paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, turinį, jog ją su sūnumi sieja glaudus tarpusavio ryšys, jie kasdien bendrauja, gyvena kilometro atstumu nuo vienas kito, ji skatina sūnų mokėti alimentus, kolegija daro išvadą, kad dėl laiduotojos nepriekaištingos reputacijos asmenybės ir jos galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui abejonių nėra (BK 40 straipsnio 3 dalies nuostata).

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. pirmą kartą padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, administracine tvarka baustas nėra. Jis iš esmės pripažino savo kaltę, jog turėdamas pareigą pagal teismo įsakymą tyčia nemokėjo išlaikymo savo vaikui, ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, turtinė žala jo veiksmais iš dalies atlyginta ir jis teisme įsipareigojo ją visiškai atlyginti per vienus metus. Apeliantas nurodė, jog šiuo metu išlaikymą vaikui teikia ir teiks jį toliau, be to, pareigos teikti išlaikymą jis nevykdė sąlyginai trumpesnį laikotarpį (nuo 2016 m. sausio1 d. iki 2018 m. liepos 19 d.) nei ją vykdė (nuo 2009 m. lapričio 25 d. iki 2016 m. liepos 19 d.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindo manyti, kad D. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama, tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad yra teisinis pagrindas atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. D. M. perduotinas V. M. pagal laidavimą vienų metų laikotarpiui be užstato, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – likusios neatlygintos turtinės žalos atlyginimą (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nustatant vienų metų šios poveikio priemonės įvykdymo terminą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 164 straipsnį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojai V. M. pagal laidavimą 1 (vienų) metų laikotarpiui be užstato, ir baudžiamąją bylą D. M. nutraukti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, D. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – likusios neatlygintos turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant ją atlyginti per 1 (vienus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, D. M. ir laiduotojai V. M., kad pagal BK 40 straipsnio 6, 7 ir 8 dalis:

- laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės;

jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas;

jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Kitą Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.