Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei V. A. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario M. Ž. prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. O3-1 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. O3-99 „Dėl įmonės technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsniui, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 ir 15 straipsniams, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 3 ir 5 straipsniams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 16 punktui.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos Seimo narys M. Ž. 2006 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu pripažinti Lietuvos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. O3-1 neteisėtu, kaip prieštaraujantį konstituciniam asmenų teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsniui, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 bei 15 straipsniams, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 3 ir 5 straipsniams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 16 punktui.

Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnis nustato licencijuojamų gamtinių dujų verslų rūšis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.78 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisykles (toliau – ir Licencijavimo taisyklės). Licencijavimo taisyklės nustato, jog licencijas išduoda Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Taisyklių 10 punktas nustato, jog „Licencijos perduoti, paskirstyti, laikyti dujas išduodamos tik dujų sistemas nuosavybės teise turinčioms ar kitais teisėtais būdais jas naudojančioms įmonėms. Licencijos perduoti, paskirstyti, laikyti, tiekti dujas išduodamos įmonėms, kurių įstatinis kapitalas – vienas milijonas ar daugiau litų. Komisija sprendimą išduoti ar pakeisti licenciją grindžia gautų dokumentų, nurodytų šių taisyklių 16 punkte, pagrindu. Pagal dokumentuose pateiktus duomenis turi būti įvertintas įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas, leidžiantis vykdyti licencijuojamą veiklą. Komisija nustato šių pajėgumų įvertinimo tvarką“.

Licencijavimo taisyklių 16 punktas nustatė baigtinį sąrašą dokumentų, kurie turi būti pateikiami suinteresuotiems asmenims kreipiantis dėl licencijos gamtinių dujų sektoriuje:

„16. Licencijai verstis dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo veikla gauti kartu su 15 punkte nurodytu prašymu pateikiami šie dokumentai:

16.1. įmonės registravimo pažymėjimo ir įmonės įstatų kopijos, patvirtintos įmonės antspaudu ir vadovo parašu;

16.2. dokumentai, įrodantys dujų sistemų buvimo vietą ar užimamą teritoriją;

16.3. dujų sistemų nuosavybę ar naudojimo teisę pagrindžiantys dokumentai;

16.4. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išduotas energetikos įrenginių eksploatavimo leidimas;

16.5. informacija apie įmonės vidinę organizacinę struktūrą;

16.6. įmonės turimų licencijų ir teisės aktuose nustatytų veiklos gamtinių dujų sektoriuje leidimų sąrašas;

16.7. audituoti įmonės pastarųjų dvejų metų veiklos ataskaita ir balansai (jeigu įmonė vykdė veiklą)“.

Kaip to reikalavo Licencijavimo taisyklių 10 punktas, Lietuvos valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. O3-99 „Dėl Įmonės technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtino Įmonės technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarką (toliau – ir Pajėgumo įvertinimo tvarka arba Tvarka). Šios Tvarkos 6 punktas skelbė, jog „jeigu įmonė licencijuojamos veiklos teritorijoje nuosavybės teise valdo arba teisėtai naudoja įrenginius ir turi Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išduotą leidimą (atestatą) verstis įrenginių eksploatavimu ir priežiūra arba yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl įrenginių eksploatavimo ir priežiūros su įmone, turinčia leidimą (atestatą) verstis šia veikla, jos technologinis pajėgumas įvertinamas kaip pakankamas vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygas“.

2006 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. O3-1 Komisija nutarė pakeisti Pajėgumo įvertinimo tvarką, ją papildydama naujais reikalavimais įmonių technologiniam pajėgumui, kurių nėra nei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, nei Licencijavimo taisyklėse. Nutarimu Nr. 03-1 Komisija nutarė nustatyti papildomą reikalavimą įmonėms, papildydama nutarimo Nr. O3-99 trečiąjį punktą nuostata, jog įmonių valdomi energetikos įrenginiai „turi būti sujungti su energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtais įrenginiais arba kitais energijos perdavimo ar skirstymo įrenginiais, kurie aprūpintų vartotojų aprūpinimą energija“. Analogiškai buvo papildytas ir Pajėgumo įvertinimo tvarkos 6 punktas, nustatant, jog įmonių technologinis pajėgumas įvertinamas kaip pakankamas, jei „įrenginiai yra sujungti su energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtais įrenginiais arba kitais energijos perdavimo ar skirstymo įrenginiais, kurie užtikrintų vartotojų aprūpinimą energija“.

Kaip buvo minėta, Licencijavimo taisyklių 16 punktas nustato baigtinį sąrašą dokumentų, kurie yra reikalingi įmonėms, siekiančioms gauti dujų skirstymo ar perdavimo licenciją. Licencijavimo taisyklės nenustato jokio reikalavimo dujų įmonėms, kad dujų įmonių valdomi dujų skirstymo ar perdavimo įrenginiai būtų prijungti prie kitų sistemų dar prašymo dėl licencijos išdavimo padavimo metu. Nesant tokio pobūdžio reikalavimo nei licencijavimo taisyklėse, nei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Komisija, pakeisdama 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimą Nr. O3-99, neturėjo teisės tokį reikalavimą įtvirtinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, jog: „iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas); pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas)“.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.78 straipsnis nustato, jog kiekvienai licencijuojamos veiklos rūšiai Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina taisykles. Tik įstatymai ir licencijavimo taisyklės gali nustatyti reikalavimus, pagal kuriuos suinteresuotiems asmenims yra išduodamos licencijos. Kadangi Komisijos nutarimu Nr. O3-1 nustatyti reikalavimai įmonės technologiniam pajėgumui tiesiogiai įtakoja įmonės teisę gauti licenciją, įvertinęs licencijavimo taisyklių nuostatas, pareiškėjas mano, jog 2006 m. sausio 20 d. Komisijos nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 straipsniui, o taip pat Licencijavimo taisyklių 16 punktui.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog „valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“. Minėtas įstatymo straipsnis taip pat nustato, jog valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsnio l dalies 4 punktas taip pat kaip ir Konkurencijos įstatymas nustato, jog vienas iš energetikos veiklos reguliavimo tikslų yra pagrįstos konkurencijos skatinimas.

Konkurencijos teisės atžvilgiu svarbu yra tai, jog ne visos įmonės, turinčios gamtinių dujų skirstymo įrenginius gali turėti energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtus įrenginius, kurie pagal naują Komisijos patvirtintą tvarką tapo būtini licencijoms gauti.

Įmonėms, kurios neturi savo energijos išgavimo perdirbimo ar gaminimo įrenginių, sudaroma nelygiavertė padėtis konkuruoti rinkoje su tokius įrenginius valdančiomis įmonėmis. AB „Lietuvos dujos“ yra Lietuvos Respublikos dujų rinkos monopolistas, turintis išimtinę dujų perdavimo teisę Lietuvos Respublikoje, taip pat užima didžiausią gamtinių dujų skirstymo rinkos dalį. Tam, kad bet kuri trečia įmonė galėtų gauti dujų skirstymo licenciją, įmonė pagal naują Komisijos patvirtintą tvarką prieš prašydama licencijos privalo būti prisijungusi prie absoliučią daugumą tinklų valdančios AB „Lietuvos dujos“ ar kitos (jau prie AB „Lietuvos dujos“ prisijungusios) dujų įmonės tinklų. Dujų rinkai esant monopolinei, Komisijos nustatytas naujas technologinio pajėgumo reikalavimas nebus aktualus toms įmonėms, kurios šiuo metu vykdo dujų skirstymo ar perdavimo veiklą ir turi galimybę plėtoti savo pačių dujų tinklus. Komisijos nustatytas reguliavimas skatina monopoliją ir nauji rinkos dalyviai pagal Komisijos nustatytus naujus techninio pajėgumo reikalavimus į gamtinių dujų rinką patekti negalės. Praktikoje neįmanoma tokia situacija, kada keli konkuruojantys subjektai, turintys tikslą gauti licenciją skirstyti dujas tam tikroje teritorijoje, prieš tai privalo visas savo sistemas prijungti prie absoliutaus dujų perdavimo monopolisto ar kito jau prisijungusio subjekto sistemų. Licenciją konkrečioje teritorijoje, gauna tik vienas subjektas, dėl to išankstinis dujų sistemų sujungimas yra nepagrįstas licencijuojamos veiklos apsunkinimas. Licencijos negavę pretendentai neabejotinai patirs nuostolius, jei prieš prašydami licencijos išdavimo privalės prijungti savo dujų sistemas prie kitų įmonių sistemų ir mokėti pinigus už šių sistemų sujungimą. Praktikoje kelios dujų įmonės gali varžytis dėl tos pačios licencijuojamos teritorijos. Tokį ginčą neabejotinai laimėtų jau rinkoje esanti dujų įmonė, neleisdama kitoms įmonėms prijungti savo tinklų. Dėl šios priežasties teismui nustačius konkurencijos ribojimą, komisijos nutarimas Nr. O3‑1 pripažintinas negaliojančiu dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsniui.

Komisijos nustatytas reikalavimas, jog dujų įmonės savo įrenginius būtų prijungusios prie kitų energetikos įrenginių, skirtų išgauti, perdirbti ar gaminti energiją, sudaro suinteresuotų asmenų gamtinių dujų skirstymo ar perdavimo licencijų gavimą tiesiogiai priklausomą nuo AB „Lietuvos dujos“ ar kitų dujų įmonių valios. Tik prie monopolisto ar kitos dujų įmonės dujotiekio prisijungusi dujų įmonė galės pretenduoti į dujų skirstymo ar perdavimo licenciją. Problemų kelia tai, jog Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti dujų įmonių sistemų prijungimą, nustato, jog prie esamų sistemų prijungiamos tik dujų įmonių arba vartotojų sistemos. Teisės aktuose yra minima tik dujų įmonių pareiga prijungti kitas dujų įmones ar vartotojus, tačiau nėra pareigos dujų įmonėms prijungti licencijų neturinčias įmones. Įstatymas nenumato dujų įmonių pareigos prijungti kitas sistemas.

Dujų rinkai esant monopolinei, monopoliją skatinantis teisinis reglamentavimas negali būti teisėtas. Praktikoje dujų įmonės jau turinčios licenciją prijungimas yra itin sudėtingas, ką patvirtina Komisijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutarimas Nr. O3-48, kuriuo buvo sprendžiamas UAB „Intergas“ ir AB „Lietuvos dujos“ ginčas dėl sistemų sujungimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, Komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. O3-1 pripažintinas nesuderinamu su Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi ir dėl to neteisėtu.

Suinteresuotų asmenų dujų sistemų išankstinis prijungimas prie kitų dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų reikalauja didelių išankstinių investicijų. Licencijai esant išskirtinei (kai vienoje teritorijoje gali veikti tik viena dujų įmonė), dujų skirstymo licencijos siekianti įmonė gali prarasti visas investuotas sumas, jei iki to laiko licencija bus išduota kitai įmonei. Dėl šios priežasties Komisijos reikalavimas būti prisijungus prieštarauja protingumo, teisingumo principams (CK 1.5 str.), o taip pat ekonominio pagrįstumo principui. Dujų skirstymo ar perdavimo licencijos siekiančios dujų įmonės sistemos prijungimas negarantuoja, jog prisijungusiai dujų įmonei licencija bus išduota. Toks licencijos išdavimo reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms dėl licencijos išdavimo. Praktikoje kelios dujų įmonės gali varžytis dėl tos pačios licencijuojamos teritorijos. Tokį ginčą neabejotinai laimėtų jau rinkoje esanti dujų įmonė, neleisdama kitoms įmonėms prijungti savo tinklų. Kadangi licenciją pagal įstatymą gali gauti tik viena dujų įmonė, vienos iš konkuruojančių įmonių investicijos, siekiant gauti licenciją, neabejotinai būtų prarastos. Joks teisės aktas nenumato, kaip licencijos negavusios įmonės galėtų reikalauti susigrąžinti savo investicijas. Ši situacija buvo sukurta Komisijai 2006 m. sausio 20 d. priėmus nutarimą Nr. O3-1. Dėl minėtų priežasčių Komisijos nutarimas Nr. O3-1 pripažintinas neteisėtu, prieštaraujančiu protingumo, teisingumo ir ekonominio naudingumo principams, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsniui.Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir kituose nutarimuose yra konstatavęs, jog konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.

Esant tokiam konstitucinio teisėtų lūkesčių principų suvokimui, Komisija neturėjo teisės siaurinti ar kitaip riboti gamtinių dujų skirstymo, perdavimo bei kitų dujų verslų rūšių licencijų išdavimo sąlygų. Komisijai priėmus 2006 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. O3-1 ir tuo pažeidus asmenų teisėtus lūkesčius, Komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. O3-1 pripažintinas neteisėtu.

II.

Įmonių technologinio, vadybinio, finansinio pajėgumo vertinimui Komisija 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. O3-99 patvirtino Pajėgumo įvertinimo tvarką, kurioje numatyta, kad įmonė privalo nuosavybės teise valdyti arba teisėtai naudoti energetikos įrenginius ir sistemas licencijuojamai veiklai vykdyti, taip pat turėti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išduotą atestatą verstis energetikos įrenginių eksploatavimu ir priežiūra. Skundžiamu Komisijos nutarimu buvo pakeistas Tvarkos 6 punktas, išdėstant jį taip:

„6. Įmonės technologinis pajėgumas įvertinamas kaip pakankamas vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygas, jeigu:

įmonė licencijuojamos veiklos teritorijoje nuosavybės teise valdo arba teisėtai naudoja įrenginius licencijuojamai veiklai vykdyti;įrenginiai yra sujungti su energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtais įrenginiais arba kitais energijos perdavimo ar skirstymo įrenginiais, kurie užtikrintų vartotojų aprūpinimą energija;įmonė turi Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išduotą atestatą eksploatuoti energetikos įrenginius arba yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl įrenginių eksploatavimo ir priežiūros su įmone, turinčia tokį atestatą“.

Direktyvos 2 straipsnyje pateiktuose perdavimo ir paskirstymo apibrėžimuose yra įtvirtinta nuostata, kad gamtinės dujos transportuojamos vamzdynais, siekiant jas pristatyti vartotojui. Vykdyti gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo ar laikymo veiklą galima tik turint techninius reikalavimus atitinkančius perdavimo, paskirstymo dujotiekius, įrenginius, prijungtus prie veikiančios dujų sistemos.

Energetikos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos įmonės vykdo veiklą tokiu būdu, kad užtikrintų saugų, efektyvų, aplinką tausojantį energijos tiekimą, perdavimą, skirstymą iki patiektos energijos apskaitos prietaiso sujungimo su vartotojo sistema vietos.

Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norint užsiimti gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo veikla, privaloma turėti licenciją, nes tokia veikla reikalauja tiek specialių įgūdžių, tiek ir technologinio pasirengimo tam, kad būtų užtikrintas saugus ir nenutrūkstamas vartotojų aprūpinimas dujomis bei vykdomi kiti Gamtinių dujų įstatyme nustatyti įpareigojimai dujų įmonėms: pareiga užtikrinti įrenginių suderinamumą, saugią veiklą, perdavimo sistemos ir paskirstymo sistemų bendrą dispečerinį valdymą (4 str. 1 d.), pareiga užtikrinti saugų dujų tiekimą vartotojams (8 str. 1 d.), pareiga plėtoti dujų sistemas taip, kad jos veiktų saugiai, efektyviai ir kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga (9 str. 1 d.).

Licencijavimo taisyklių 10 punktu Komisijai suteikta išimtinė teisė nustatyti įmonių technologinio, vadybinio ir finansinio pajėgumo vertinimo tvarką. Licencijavimo taisyklių 24.5 punkte numatyta, kad licencija gali būti neišduodama, jeigu nesilaikoma 10 punkte nurodytų licencijos išdavimo sąlygų.

Pareiškėjas neįvertino skundžiamo Komisijos nutarimo santykio su minėtų aukštesnės galios teisės aktų normomis, neišsiaiškino ar nenorėjo išsiaiškinti juose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas reikalavimas nustatytas aukštesnės galios teisės aktais ir egzistuoja nepriklausomai nuo Tvarkoje numatytų sąlygų, Pareiškėjo teiginiai dėl Tvarkos pakeitimo neteisėtumo vertintini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu Komisijos nutarimu patvirtinta Tvarka yra taikoma ne tik gamtinių dujų, bet ir elektros energetikos bei šilumos ūkio sektoriuose veikiančioms įmonėms. Tačiau gamtinių dujų sektoriuje (kitaip nei kituose sektoriuose) veikiančios įmonės, siekiančios gauti ar išplėsti licencijoje apibrėžtą teritoriją nuosavybės teise įgyja arba išsinuomoja dalį suskystintų dujų paskirstymo tinklų nedujofikuotose ar jau licencijuotose teritorijose. Paprastai tokie tinklai nėra sujungti su kitomis gamtinių dujų perdavimo ar paskirstymo sistemomis ir neužtikrina gamtinių dujų tiekimo galutiniams vartotojams. Todėl išdavus licenciją įmonei suteikiama išskirtinė teisė vykdyti licencijuojamą veiklą apibrėžtoje teritorijoje, nors praktiškai tokia veikla negali būti vykdoma, kol įmonės valdomi tinklai nebus prijungti prie kitų gamtinių dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų. Išduodant licenciją ar išplečiant licencijuojamos veiklos teritoriją kai nėra pakankamo technologinio pajėgumo vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygų (licencijuojama gamtinių dujų paskirstymo veikla neįmanoma, neturint galimybės pristatyti gamtinių dujų galutiniams vartotojams), pažeidžiami minėtose teritorijose gyvenančių asmenų viešieji interesai teisės aktų nustatyta tvarka vartoti gamtines dujas.

Skundžiamas Komisijos nutarimas kaip tik padeda užtikrinti, kad įmonės, pretenduojančios gauti licenciją ar išplėsti licencijuojamos veiklos teritoriją, būtų technologiškai pasirengusios vykdyti licencijuojamą veiklą, kaip tai numatyta Direktyvoje, Energetikos, Gamtinių dujų įstatymuose, Licencijavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose.

Tenkinti Pareiškėjo reikalavimą nėra teisinio pagrindo, numatyto ABTĮ 89 straipsnyje, nes skundžiamas Komisijos nutarimas savo turiniu aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, yra teisėtas, o atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir būtinas.

Pareiškėjo teiginiai, kad minėtas reikalavimas (vienaip ar kitaip įtvirtintas Direktyvoje, Energetikos ir Gamtinių dujų įstatymuose) iškraipo konkurenciją dujų rinkoje, nepagrįsti jokiais įrodymais. Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (taip pat ir gamtinių dujų rinkos), yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną, reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas, 2000 m. spalio 18 d. nutarimas). Konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę.

Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad licencijos perduoti, paskirstyti ir laikyti dujas gali būti išduodamos tik dujų sistemas nuosavybės teise turinčioms ar kitais teisėtais būdais jas naudojančioms įmonėms. Vadovaujantis tokia nuostata, įmonė iš pradžių turi nutiesti dujų perdavimo ar skirstymo tinklus ir tik po to gali pretenduoti gauti atitinkamą licenciją. Taigi tokia, iš pirmo žvilgsnio visai logiška sąlyga leidžia įteisinti tik jau egzistuojančias dujų perdavimo ar skirstymo sistemas, bet tuo pačiu užkerta Komisijai kelią išduoti licenciją naujoms teritorijoms, kurios šiandien dar nėra dujofikuotos. Be to, tai prieštarauja ir sąžiningos konkurencijos principams, nes esant tokiai situacijai, bet kuri dujų įmonė, įrengusi (ar išsinuomavusi) tik „simbolišką“ dujų skirstymo sistemą, jau gali pretenduoti gauti licenciją veiklai toje teritorijoje. Toks teisinis reguliavimas visiškai neskatina dujų įmonės savo veikla siekti sukurti efektyvų, konkurencingą bei saugų dujų tiekimą ir gali sudaryti sąlygas (turint išimtinę teisę veiklai atitinkamoje teritorijoje) diskriminuoti kitas dujų įmones bei tos teritorijos vartotojus. Todėl Komisija ne kartą išreiškė nuomonę, kad įvertinus viešąjį interesą (dujų kainą galutiniams vartotojams), naujose dujofikuojamose teritorijose licencijos turėtų būti išduodamos tik konkurso būdu, atsižvelgiant į dujų paskirstymo efektyvumą, saugumą bei projekto konkurencingumą. Paminėtina, kad Ūkio ministerija, atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymus, dar 2005 metais parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl veiklos rūšių gamtinių dujų sektoriuje, kurioms reikalingas leidimas, sąrašo patvirtinimo ir leidimų vykdyti šią veiklą išdavimo pagrindinių sąlygų nustatymo“ projektą, kuris kol kas nėra priimtas. Tačiau šio teisės akto priėmimas neabejotinai prisidės prie Direktyvos reikalavimų įgyvendinimo, siekiant sudaryti teisines sąlygas pagrįstai konkurencijai gamtinių dujų sektoriuje didinti ir užtikrinti gamtinių dujų tiekimą vartotojams.

Į Komisijos pastabas buvo atsižvelgta ir Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte, kurio priėmimas užtruko Lietuvos Respublikos Seime. Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad naujas perdavimo ar skirstymo sistemas naujoje dujofikuojamoje teritorijoje turi teisę įrengti juridiniai asmenys, įgiję šią teisę konkurso būdu. Tokią teisę suteikia Komisija, priimdama sprendimą leisti įrengti naujas sistemas. Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte numatyta, kad Komisijos sprendimas leisti įrengti naujas perdavimo ar skirstymo sistemas yra privaloma sąlyga išduodant leidimą statyti šiuos objektus Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Galima tikėtis, kad ateityje, priėmus Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, šio teisinio reguliavimo spraga bus panaikinta.

Analizuojant Pareiškėjo teiginį dėl AB „Lietuvos dujos“, kaip dujų rinkos monopolisto, verta paminėti, kad konstitucinis draudimas monopolizuoti rinką nereiškia, jog draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Jokie teisės aktai nedraudžia dominavimo. Draudžiama tik piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Šiuo atveju Pareiškėjas nenurodo, kokiais veiksmais AB „Lietuvos dujos“ galėtų piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ar varžyti kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje. Juolab kad Gamtinių dujų įstatyme išdėstytos teisės normos užtikrina galimybę visoms įmonėms (vartotojams) lygiomis teisėmis pasinaudoti gamtinių dujų perdavimo ar paskirstymo sistemomis, o šias sistemas turinčioms įmonėms nustato pareigą vartotojų įrenginius prijungti.

Pareiškėjo teiginys, kad „reikalavimas, jog dujų įmonės savo įrenginius būtų prijungusios prie kitų energetikos įrenginių, skirtų išgauti, perdirbti ar gaminti energiją sudaro suinteresuotų asmenų gamtinių dujų skirstymo ar perdavimo licencijų gavimą tiesiogiai priklausomą nuo AB „Lietuvos dujos“ ar kitų dujų įmonių valios“ neturi jokio teisinio pagrindo. Direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad būtų nustatyta paskelbtais tarifais pagrįsta sistema, suteikianti trečiosioms šalims teisę naudotis perdavimo ir paskirstymo sistema ir, kad ši sistema būtų taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos naudotojų. Gamtinių dujų įstatyme numatytas teisinis reguliavimas užtikrina įmonių teises naudotis perdavimo ar paskirstymo sistemomis ir nustato perdavimo ar paskirstymo sistemas turinčioms įmonėms pareigą prijungti prie šių sistemų (12 str. 1 d., 2 d.). Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dujų įmonė gali neleisti naudotis sistema tik išimtiniais atvejais, t. y. jeigu yra per mažas sistemos pajėgumas arba jei įmonė negalėtų vykdyti jai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytų pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad atsisakymas leisti naudotis sistema turi būti objektyvus, nediskriminuojantis ir motyvuotas. Visais atvejais tokio atsisakymo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti teisiškai įvertintas. Be to, perdavimo ar paskirstymo įmonės vartotojų ar kitų įmonių prašymu privalo padidinti sistemos našumą arba nutiesti naują dujotiekį. Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad skundus dėl teisės naudotis sistema, jos pajėgumo padidinimo, investicijų atsipirkimo laiko pagrįstumo nagrinėja Komisija.

Visiškai nesuprantamas ir nelogiškas Pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas Komisijos nutarimas prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir Civilinio kodekso 2.77 straipsniui. Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas. Siekti teisingumo – tai siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros (šiuo atveju – Pareiškėjo intereso, kad licencijos įmonėms būtų išduodamos, neatsižvelgiant į jų nepakankamą technologinį pajėgumą vykdyti licencijuojamą veiklą, ir būsimų gamtinių dujų vartotojų, kaip silpnesnės šalies, intereso teisės aktų nustatyta tvarka vartoti dujas). Komisijos nuomone, patenkinus Pareiškėjo reikalavimą kaip tik būtų iškreipta ūkio subjektų ir visuomenės interesų darna, kuri yra sąžiningos konkurencijos pagrindas. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar neteisingai juos suvokiąs. Akivaizdu, kad šioje situacijoje Pareiškėjas, skųsdamas Komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. O3-1, neįvertino jo santykio su Direktyvos, Energetikos, Gamtinių dujų įstatymų, Licencijavimo taisyklių nuostatomis, neišsiaiškino ar nenorėjo išsiaiškinti šiuose teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, kurių vykdyti įmonės nėra pakankamai pajėgios, jei jų valdomi įrenginiai nėra sujungti su energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtais įrenginiais arba kitais energijos perdavimo ar skirstymo įrenginiais. Net ir neturint specialių techninių žinių aišku, kad gamtinių dujų paskirstymas ir tiekimas neįmanomas neturint pačių dujų ir galimybės pristatyti jas galutiniams vartotojams, todėl Komisijos nutarime nustatytas reikalavimas yra pagrįstas ir logiškas.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad skundžiamas Komisijos nutarimas pažeidė asmenų teisėtus lūkesčius, tačiau nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių teisinių ir faktinių argumentų. Pareiškėjas teisingai pastebėjo, kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymo leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių“, tačiau nekonkretizavo, kokiu būdu ir kieno teisėtus lūkesčius minimas Komisijos nutarimas pažeidžia. Teisėti lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis arba tokiomis situacijomis, kurios apibrėžtos konkrečiomis garantijomis. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamas Komisijos nutarimas nesukuria situacijos, dėl kurios galėtų būti pažeisti neįvardintų ūkio subjektų lūkesčiai verstis licencijuojama veikla. Komisija šiuo nutarimu tik detalizavo konkrečias, aukštesnės galios teisės aktuose nustatytas teisės normas, su kurių įvykdymu siejamos dujų įmonių galimybės vykdyti licencijuojamą veiklą (minėta, kad licencijuojama gamtinių dujų paskirstymo veikla neįmanoma neturint galimybės tas dujas pristatyti galutiniams vartotojams).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Komisija, vadovaudamasi aukštesnės galios teisės aktų reikalavimais bei objektyviai įvertinusi susiklosčiusią situaciją gamtinių dujų sektoriuje, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos Seimo narys M. Ž. (šiuo metu jau buvęs Seimo narys) 2009 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą raštu, kuriuo prašo nutraukti bylą, nurodydamas, jog atsisako savo skundo (prašymo pripažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. O3-1 neteisėtu, kaip prieštaraujantį konstituciniam asmenų teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsniui, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 bei 15 straipsniams, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 3 ir 5 straipsniams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 16 punktui) visa apimtimi. Prašymo atsisakymo pasekmės pareiškėjui yra žinomos.

ABTĮ 52 straipsnio nuostatos suteikia pareiškėjui teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Atsakovo atstovė prašė bylą nutraukti.

Pareiškėjo, buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario, M. Ž. atsisakymas prašymo ištirti minėto norminio akto teisėtumą priimtinas, o byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo, buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario, M. Ž. prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. O3-1 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. O3-99 „Dėl įmonės technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsniui, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 5 ir 15 straipsniui, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 3 ir 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 16 punktui, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.