- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-305-485/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė
Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-485/2016 Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00011-2015-4
2016 m. gegužės 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Simonai Naskauskaitei, nuteistojo R. Ž. gynėjai advokatei Ramunei Genovaitei Baltrušaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo
R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 str. ir jam paskirta 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas laikotarpis nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 3 d., kai jis buvo suimtas, prilyginant 1 suėmimo dieną 2 MGL dydžio baudai ir laikoma, kad likusi neatlikta bausmė pagal šį nuosprendį yra 10 MGL (376,60 Eurų) bauda.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pradėjus vykdyti nuosprendį naikintina.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 23 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 7 d. pažymoje apie asmeniškai gautą Vilniaus apygardos teismo nutartį, (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) parašė žeminančias frazes: „Vilniaus apygardos teisme įdarbintos korumpuotos aferistės ir dokumentų klastotojos D. K. žinomai tyčia nusikalstamai suklastotą tikrą oficialų teismo dokumentą, priimtą ir patvirtintą 2014 m. gruodžio 31 d. „Nutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“ formoje, gavau 23.01.2015“ bei 2015 m. vasario 28 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nutarties įteikimo 2015 m. vasario 18 d. pažymoje (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinamojoje Vilniaus apygardos teismui, parašė žeminančias frazes: „Teisme įdarbintos teisėjos pareigose įžūlios aferistės ir korumpastinės dokumentų klastotojos D. K. žinomai tyčiniais savanaudiškais korupciniais tikslais žinomai tyčia suklastotą tikrą teismo oficialų dokumentą, priimtą ir patvirtintą 2015 vasario 18 d. „Nutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“ formoje, šios korumpuotos aferistės teigimu suklastotą pagal man 2015.01.23 įteiktą pirminį šio aferistinio proceso žinomai tyčia suklastotą tikrą teismo dokumentą, priimtą ir patvirtintą 2014.12.31 „Nutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“ formoje, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o dabar suklastotą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), gavau 28.02.2015“. Tokiu būdu oficialiai raštiškai patvirtinu, kad 28.02.2015 gavau asmeninį valinį aferistės ir korumpastės D. K. oficialiai pareikštą atsisakymą įvykdyti jos, kaip tikro teismo tikro pareigūno konstitucines pareigas, privalomas įvykdyti pagal mūsų pateiktus reikalavimus...“., ir tokiais savo veiksmais viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdžiusią Vilniaus apygardos teismo teisėją D. K. dėl jos veiklos.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde (pavadintame įstatyminiu, Nr. 20AP/DK, SN reikalavimu), nuteistasis nurodo, kad nuosprendis, kurį jis vadina niekiniu ab initio (vert. iš lotynų k. – nuo pat pradžių) ir negaliojančiu ab initio „aktu“ yra žinomai sąmoningai suklastotas dėl A. Purvainio įvykdytų žinomai neteisėtų ab initio sandorių, visais konstituciškai konvenciniais įstatymais imperatyviai uždraustame niekiniame ab initio ir negaliojančiame ab initio baudžiamajame persekiojime Nr. (duomenys neskelbtini), ir toliau žinomai sąmoningai neteisėtai vykdomame jo ir jo šeimos atžvilgiu, žinomai sąmoningai suvoktai atsisakant paklusti Konstitucijos 7 str. 1 d., 109 str. 3 d., 110 str. 1 d. imperatyvioms sankcijoms, automatiškai tiesiogiai sankcionuojančioms konstituciškai konvencinę, įstatymiškai prievolinę pozityvią pareigą, įpareigojančią klausyti tik įstatymo, šiuo atveju CK 2.24 str. 9 d., 1.2 str., 1.3 str. 4 d., 1.13 str., 1.78 str. 1, 5 d., 1.80, 1.81 str., l.137 str. 3 d., 1.138 str., 6.246 str. 1 d., 6.263 str., Europos žmogaus teisių konvencijos 7 str. l d., 13 str. (toliau ir visur „konvencija“), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 str. 1 d., 47 str. (toliau ir visur „chartija“), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 str., 8 str. (toliau ir visur „deklaracija“), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 str. 1 d., 2 str. (toliau ir visur „paktas“).
Skunde apeliantas teigia, kad CK 2.24 str. 9 d. imperatyvioje normoje sankcionuojama objektyviai absoliuti nekaltumo prezumpcija automatiškai tiesiogiai absoliučiai kiekvienam teismo proceso dalyviui imperatyviai sankcionuoja absoliutų konstituciškai konvencinį įstatyminį imunitetą nuo bet kokios atsakomybės už jų parašytus ant teismo dokumentų bet kokius duomenis, absoliučiai nepriklausomai nuo to, ar tie parašyti duomenys atitinka tikrovę ar neatitinka. Jo įsitikinimu, šis baudžiamasis persekiojimas yra žinomai sąmoningai suklastotas ir neteisėtai jo atžvilgiu pradėtas žinomai suklastotu materialiu teisiniu pagrindu, tam tikslui žinomai sąmoningai neteisėtai paimant visais konstituciškai konvenciniais įstatymais leidžiamų atlikti veiksmų teisėtą atlikimą - tikrų, tikrovėje egzistuojančių duomenų parašymą ant teismo dokumento, esančio „Pažyma“ formoje, tokius teisėtai atliktus veiksmus neteisėtai įvardijant kaip neteisėtus ir draudžiamus baudžiamojo įstatymo, t. y. pradėtas neturint tam tikslui jokio materialaus teisinio pagrindo, kadangi, apelianto vertinimu, jo atlikti veiksmai yra neuždrausti jokiais įstatymais. Nurodo, kad įstatymų normos, bet kokį sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms statymų normoms, nepriklausomai nuo to, kokios teisės pagrindu jis buvo atliktas – civilinės, administracinės, baudžiamosios, mokesčių, bausmių vykdymo, automatiškai tiesiogiai ex officio (vert. iš lotyno k. - privalomai) sankcionuoja niekiniu ab initio ir negaliojančiu ab initio aktu, ir tam tikslui nereikalauja absoliučiai jokio teismo sprendimo - bet koks niekinis ab initio sandoris negalioja ab initio įstatymo pagrindu Konstitucijos 7 str. l d. normos sankcionuojamu įsakymu - CK 1.3 str. 4 d., 1.78 str. l d., 1.80 str. l d., l.8l str. l d., 2.24 str. 9 d., 6 d.
Remdamasis valstybės teisinėje apyvartoje cirkuliuojančiais faktiniais įstatyminiais materialiais pagrindais, automatiškai tiesiogiai sankcionuojančiais visų, A. Purvainio atliktų „sandorių“ niekingumus ab initio ir negaliojimus ab initio, apeliantas skunde nurodo kad prisideda prie konstituciškai konvencinių įstatymų imperatyvių sankcijų, įpareigojančių nedelsiant ex officio panaikinti žinomai visas neteisėtas sukeltas teisines pasekmes, ir reikalauja nedelsiant ex officio paklusti Konstitucijos 109 str. 3 d., 110 str. l d. normų imperatyvioms sankcijoms, ir nedelsiant ex officio panaikinti visas jam ir jo šeimai nuo 2015 m. kovo mėn. žinomai sąmoningai sukeltas žinomai sąmoningas neteisėtas pasekmes - Konstitucijos 7 str. 1 d., CK 1.78 str. l, 5 d., 1.80, 1.81 str., 6.246, 6.263 str., bei įvykdyti žalos atlyginimo mums sumokėjimo prievolių atsiradimo ir įvykdymo pagrindais automatiškai tiesiogiai sankcionuojamas pareigas, ir sumokėti jiems konstituciškai konvencinių įstatymų automatiškai tiesiogiai sankcionuojamą žinomai sąmoningais neteisėtais veiksmais sukeltos žalos atlyginimą - Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.246, 6.263 str.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistajam patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo R. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmos instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, vadindamas jį niekiniu ir negaliojančiu.
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas R. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 str., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.
BK 232 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už nepagarbą teismui tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šia Baudžiamojo kodekso nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis, kurios paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai tai – viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia.
BK 232 straipsnio sudėtyje yra įtvirtintas viešumo požymis. Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kada teismo ar teisėjo užgaulus pažeminimas pripažintinas viešu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2006 m. spalio 31 d. nutartyje (bylos Nr. 2K-7-385/2006) pažymėjo, kad aiškinant sąvoką „viešas“ BK 232 straipsnio kontekste turi būti atsižvelgiama į konstitucines nuostatas apie teismų, teisėjų vykdomą teisingumo funkciją, lemiančią specifinį teismų, teisėjų teisinį statusą, teismų, teisėjų nepriklausomumo, teisinio saugumo principus. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo.
Nagrinėjamu atveju pamatyti ir perskaityti išreikštą nepagarbą teismui turėjo galimybę daug žmonių, nes tai buvo užrašyta ant R. Ž. 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. vasario 28 d. pasirašytose Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. ir 2015 m. vasario 18 d. pažymose apie šio teismo apeliantui siųstų procesinių dokumentų (2014 m. gruodžio 31 d. nutarties ir 2015 m. vasario 18 d. nutarties) įteikimą. Minėtos abi pažymos buvo pasirašytos laiškininko A. J., kuris teisiamojo posėdžio metu tai patvirtino bei nurodė, jog šios pažymos buvo perduotos jo viršininkui, o paskui ir skirstytojai išsiuntimui į teismą. Be šių trečiųjų asmenų minėtus ginčo dokumentus viešai matė taip pat ir Vilniaus apygardos teismo raštinės darbuotojai. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusiosios D. K. parodymai, o tai reiškia, kad objektyviosios nusikaltimo pusės požymis – viešumas – yra akivaizdus ir įrodytas.
Tai, kad teisėjos pažeminimas buvo užgaulaus pobūdžio, teismas teisingai įvertino nurodyto turinio įrašus minėtose pažymose, motyvuodamas, jog tai nepagrįsti, žeminantys ir užgaulūs teiginiai (turi savanaudiškus ir korupcinius tikslus, aferistė, korumpastė, klastoja dokumentus ir kt.). Toks palyginimas yra užgaulus, prieštaraujantis įprastoms elgesio taisyklėms, bendriesiems moralės reikalavimams. Todėl akivaizdu, jog taip nuteistasis viešai užgauliai pažemino procesinius veiksmus byloje atlikusią teisėją dėl jos veiklos vykdant teisingumą, o ne dėl kokios nors kitos jos veiklos ar asmeninių poelgių. Šiuo atveju nuteistojo parašyti teiginiai apie teisėją aiškiai neatitinka tikrovės. Nepalankaus teismo procesinio dokumento priėmimas nuteistajam negali būti laikomas aplinkybe, pateisinančia R. Ž. veiksmus, kuriais jis parodė nepagarbą teismui.
Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas, kaip nurodžiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2006 m. spalio 31 d. nutartyje (bylos Nr. 2k-7-385/2006), nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pvz., nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai). Pagal Konstituciją žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių (28 str.). Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisinių santykių subjektams.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str. 1 d.) įtvirtina asmens teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. garantuoja asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Naudojantis saviraiškos teise, negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Todėl nuteistojo baudžiamasis persekiojimas už teiginius, kuriais jis išreiškė nepagarbą teismui, neapribojo teisės aktų garantuojamos saviraiškos teisės.
Nėra pagrindo abejoti, kad vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus nuteistasis suvokė žeminantį, įžeidžiantį, menkinantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai pažeminti, parodyti nepagarbą Vilniaus apygardos teismo teisėjai nukentėjusiajai D. K., t. y. R. Ž. veikė tiesiogine tyčia.
Taigi, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 str. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje esančiais ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis. Nuteistojo kaltė pagrįsta įrodymais, kurie gauti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. Ž. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Nenustačius R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į tai, kad jis šiuo metu laikomas neteistu, pagrįstai konstatuota, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. Ž. už padarytą nusikaltimą paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Pažymėtina, kad pagal BK 47 str. nuostatas už nesunkų nusikaltimą įstatymas numato baudą iki 500 MGL. Kauno apylinkės teismas, įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, apeliantui paskyrė baudą, mažesnę nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis, todėl teismo paskirta 50 MGL bauda laikoma tinkama ir teisinga.
Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. Ž., išlaidas sudaro 36,71 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.