- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-12
- Bylos Nr.
- AS-39-123-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A.K.
- Kategorijos
- 50.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.K. skundą dėl įpareigojimo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti laisvą žemės sklypo teritoriją ir suprojektuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
A.K. 2007 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyta tvarka per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti laisvą (neužstatytą) trikampės konfigūracijos žemės sklypo Nr. 21 buvusiame Dainų kaime pietvakarinės dalies teritoriją ir suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą (sklypus) nuosavybės teisių atkūrimui; 2) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti šioje teritorijoje atlikti planavimo procedūras, nesusijusias su nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimu.
II.
2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu. Nurodyta, jog pagal susiklosčiusią teisminę praktiką svarbia termino praleidimo priežastimi teismas gali pripažinti tokias aplinkybes, kurios objektyviai trukdė ar sudarė rimtas kliūtis pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, nors jis norėjo tai padaryti ir buvo pakankamai atidus. Nustatyta, jog šiuo atveju skundo padavimo termino eiga prasidėjo sekančią dieną po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 3B-(7.5)-S-798-1048 gavimo dienos, tai yra 2007 m. rugsėjo 5 d. (tai patvirtina spaudas apie sprendimo gavimą Stasio Šedbaro advokatų kontoroje), ir baigėsi 2007 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėjas į administracinį teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 12 d., praleidęs skundo padavimo terminą, ir neprašė jo atnaujinti, todėl jo skundą atsisakyta priimti. Paaiškinta, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su skundu iš naujo, kartu pateikdamas prašymą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo. Skundą atsisakius priimti, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nenagrinėtas.
III.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu, prašydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir skundą priimti, perduodant jį išnagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo, atsižvelgiant į skunde išdėstytas aplinkybes, pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti ginčo teritorijoje atlikti planavimo procedūras, nesusijusias su nuosavybės teisių jam atkūrimu. Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartis nepagrįsta, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nuosekliai laikomasi praktikos, kad ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, „Administracinių teismų praktika" Nr. 4, psl. 290-298, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-56/2006, 2006 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-124/2006 ir kt.). Tokie ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka apskričių viršininkų ir Vyriausybės įgaliotos institucijos. Tačiau pareiškėjas nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-172/2002 („Administracinių teismų praktika" Nr. 3, psl. 184-187) aptarta tvarka gali būti skundžiamas tik jau atliktas konkretus pareigūnų (institucijų) veiksmas. Tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybių institucija (pareigūnas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus (nerengia teritorijos detaliojo plano, grąžintino žemės sklypo plano ar panašiai), toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis. Tokios pačios praktikos laikytasi ir to paties teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-1006/2006 bei 2005 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS8-03/2005. Pareiškėjas pripažįsta, kad administracinių teismų praktikoje yra pasitaikę ir kitokio teisės normų aiškinimo dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, kai skundžiamas institucijų neveikimas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Jo manymu, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, atsižvelgtina į tai, kad privaloma ikiteisminė tvarka, skundžiant neveikimą, teisės aktuose aiškiai nėra nustatyta (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kalbama tik apie sprendimus, priimamus žemės reformos metu, privalomo nurodymo ikiteismine tvarka skųsti institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra), be to, privalomas neveikimo skundimas ikiteismine tvarka neatitiktų efektyvaus teisių gynimo mechanizmo požymių. Pareiškėjas pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, kad asmens teisės turi būti ginamos realiai ir veiksmingai, kad teisinis reguliavimas turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Jo manymu, kadangi jo skundas yra dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus neveikimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, išankstinio ginčo nagrinėjimo procedūra nėra privaloma, o terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 7 d. protokolo Nr. V1K-865 įteikimo jam pasirašytinai, t.y. nuo 2007 m. lapkričio 19 d. Pareiškėjas teigia skunde pateikęs ir informaciją apie savo kreipimąsi į ikiteisminio ginčo sprendimo institucijas (Šiaulių apskrities viršininką bei Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos), kurios, skirtingai nei nurodoma teismo nutartyje, skundžiamu klausimu jokio sprendimo nepriėmė (Šiaulių apskrities viršininko administracija 2007 m. liepos 20 d. rašte Nr. 33-156 (1.22) tik pateikė bendro pobūdžio informaciją dėl ginčo teritorijos negrąžinimo natūra, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-Š-798-1048 pateikė informaciją, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius dėl negrąžinamos žemės nepateikė teritorijos detaliojo plano kopijos bei dokumento, kuriame būtų nurodyta, jog teritorijos detalusis planas bus pradėtas rengti, pažymėdama, jog ji negali priimti sprendimų, kurie galėtų įtakoti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir Šiaulių apskrities viršininko sprendimus, įpareigoti juos įgyvendinti pareigas). Pareiškėjas paaiškina, jog Nacionalinė žemės tarnyba pasiūlė jam su skundu dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo kreiptis į administracinį teismą. Pareiškėjo teigimu, skundą pateikęs teismui 2007 m. gruodžio 12 d., vieno mėnesio kreipimosi į teismą termino jis nepraleido.
Atsiliepimas
Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo reikalavimo priimti skundą ir perduoti jį išnagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrįstumo klausimą išspręsti teismo nuožiūra, o reikalavimą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti, nes šio reikalavimo patenkinimo klausimas spręstinas tik skundą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Šiaulių apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą išnagrinėti teismo nuožiūra. Pažymima, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms (38 straipsnis), vykdydamos įstatymų joms suteiktas funkcijas (tame tarpe ir teritorijų planavimo), jos turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę. Šiaulių apskrities viršininko administracija teisės aktais nėra įgaliota įtakoti jai nepavaldžios institucijos - Šiaulių miesto savivaldybės tarybos ar administracijos - darbo bei priimamų administracinių teisės aktų. Kadangi skunde keliami reikalavimai tik Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Šiaulių apskrities viršininko administracijos manymu, ji šioje byloje negali būti atsakovu (spręstinas klausimas dėl jos kaip atsakovo tinkamumo).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateikto skundo, jo manymu, viešojo administravimo subjektas nepagrįstai atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, todėl įpareigotinas juos atlikti.
Pagrindinės teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2007 m. spalio 11 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. AS11-296/2007. Šioje byloje teismas konstatavo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Pažymėta, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nuosekliai laikomasi praktikos, kad ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, ,,Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, P. 290-298, 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-56/2006, 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-124/2006 ir kt.). Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, vadovaujantis Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS4-172/2002 (,,Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, P. 184-187), taikytina tik skundžiant jau atliktą konkretų pareigūnų (institucijų) veiksmą. Tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybių institucija (pareigūnas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procese vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus, toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis. Tokios pačios praktikos laikytasi ir vėlesnėse bylose (Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1006/2006, 2005 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-03/2005).
Nustatant, ar administracinėje byloje pareiškėjas skundžia administracinį aktą ar neveikimą, atsižvelgtina į individualaus teisės akto sąvoką, pateiktą Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje (tai - vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei). Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą, ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).
Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skundžia viešojo administravimo subjekto atsisakymą atlikti veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo srityje (Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2007 m. kovo 2 d. Nr. SG-62-11, 2007 m. gegužės 15 d. Nr. S-1300-11 bei 2007 m. lapkričio 15 d. Nr. SG-469-11 raštuose pareiškėjui nurodė, jog žemės sklypo dalis, į kurią jis pretenduoja, patenka į gatvės raudonąsias linijas ir jam negalės būti grąžinta, tokiu būdu, atsisakydama atlikti veiksmus, kurie būtini tam, kad atkurti nuosavybės teises į šią žemės sklypo dalį). Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje pareiškėjo pateiktiems reikalavimams išnagrinėti yra nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka. Pažymėtina, jog tokia teisinė reglamentacija nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba. Teisės aktais gali būti nustatyta pareiga ginčą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka.
Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog terminas pateikti pareiškėjo skundą administraciniam teismui prasidėjo sekančią dieną po Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 3B-(7.5)-Š-798-1048 gavimo dienos, tai yra 2007 m. rugsėjo 5 d. (spaudas apie sprendimo gavimą Stasio Šedbaro advokatų kontoroje) ir baigėsi 2007 m. rugsėjo 25 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėjas į administracinį teismą kreipėsi tik 2007 m. gruodžio 12 d., praleidęs skundo padavimo terminą, ir praleisto termino neprašė atnaujinti, konstatuotina, jog skundą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakyta priimti pagrįstai.
Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nekeistina ir teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A.K. atskirąjį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartį paliekant nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.