Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria atsakovų O. S. ir A. S. atžvilgiu panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4305-258/2016 pagal nurodyto ieškovo ieškinį nurodytiems atsakovams dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – notaras T. P. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad šia sutartimi buvo sutarta dėl 2008 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleisto sklypo kainos dalies, sudarančios 320 000 Lt (92 678,40 Eur), mokėjimo atidėjimo iki 2015 m. rugsėjo 30 d.; priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 92 678,40 Eur skolos ir 3 243,74 Eur delspinigių; priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 25 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų turtą neviršijant 95 992,14 Eur sumos.2016 m. balandžio 6 d. atsakovai pateikė atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį Vilniaus apygardos teismas tenkino (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi tenkino atsakovų atskirąjį skundą ir panaikino jų atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, tačiau atsakovai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2008 m. spalio 1 d. susitarimą dėl paskolos sutarties nutraukimo, iš kurio matyti, kad ieškovas S. V. ir atsakovas O. S. susitarė, jog pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį paskolinta 320 000 Lt suma nebuvo perduota ir paskolos sutartis nebuvo įvykdyta, todėl šalys neturi viena kitai pretenzijų. Be to, iš atsakovų pateiktos 2016 m. sausio 21 d. reikalavimo perleidimo sutarties matyti, kad ieškovas S. V. savo reikalavimo teisę į skolininką O. S. pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. sutartį perleido UAB „Ducato teisinės paslaugos“, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neaiškus ieškovo S. V. suinteresuotumas šios bylos baigtimi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nutarė, kad byloje esanti įrodymų prieštara suteikia pagrindą išvadai, jog ieškovo ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad atsakovų naujai pateikti įrodymai patvirtina, jog pareikšto ieškinio reikalavimo suma atsakovams nėra laikytina didele. Nors atsakovų turtas, kurio vertė sudaro 242 773 Eur, įkeistas hipoteka, tačiau iš atsakovų pateiktų duomenų matyti, kad įsipareigojimų, kurių užtikrinimui turtas įkeistas, suma sudaro 179 000 Eur.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas S. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį kaip nepagrįstą.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:2016 m. sausio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo nutraukta 2016 m. kovo 1 d., todėl ieškovui priklauso teisė reikšti bet kokius reikalavimus, kylančius iš 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutarties. 2008 m. spalio 1 d. susitarimas dėl sutarties nutraukimo ieškovui nėra žinomas, ieškovas jo nepasirašė. Sulyginus byloje esančius dokumentus, kuriuose yra ieškovo parašas matyti, kad šiame atsakovų pateiktame dokumente ieškovo parašas yra skirtingas, todėl vien vizualiai juos įvertinus, teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl atitinkamo dokumento autentiškumo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu. Be to, teismas iš pradžių buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, taigi, ieškovo ieškinys buvo vertinamas kaip pagrįstas.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad reiškiamo ieškinio suma atsakovams nėra laikytina didele, yra nepagrįsta. Atsakovų nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas „Swedbank“, AB, todėl išieškojimas iš šio turto būtų galimas tik turint kreditoriaus sutikimą. Preziumuojant šio kreditoriaus nesutikimą dėl išieškojimo iš įkeisto turto, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovams pareikšto ieškinio suma nėra laikytina didele. Byloje esant išimtinai tik duomenims apie atsakovams priklausantį ir kreditoriui įkeistą nekilnojamąjį turtą, naikinti laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo jokio pagrindo.Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovai O. S. ir A. S. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Jokiais specialistų tyrimais nepagrįsti samprotavimai dėl parašo autentiškumo neturi jokios teisinės reikšmės, nes šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 straipsnis).Pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti, todėl atsakovas O. S. paprašė ieškovo, kad jis grąžintų paskolos sutarties egzempliorių. Ieškovas nurodė, kad sutartį pametė, todėl buvo pasirašytas atskiras susitarimas dėl sutarties nutraukimo.Ieškovas neginčija Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau paprastais rašytiniais susitarimais bando įrodyti, kad notarine forma sudarytoje sutartyje buvo nurodyta netiksli sutarties kaina. Visgi, notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta taip pat tik notarine forma (CK 6.183 straipsnio 3 dalis).Atsakovai pateikė įrodymus, kad nuosavybės teise valdo net keletą pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto objektų. Aplinkybė, kad šie objektai yra apsunkinti hipoteka, nereiškia, jog atsakovų finansinė padėtis yra prasta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovams panaikintos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė UAB „Ducato teisinės paslaugos“ ir S. V. 2016 m. kovo 1 d. sudarytą susitarimą Nr. 1 „Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2016/01-21 nutraukimo“. Atskirajame skunde pažymima, kad šis įrodymas akivaizdžiai patvirtina, jog tiek ieškinio pateikimo, tiek bylos nagrinėjimo metu ieškovas turėjo reikalavimo teisę, kylančią iš 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutarties. Kadangi šis pateiktas įrodymas yra betarpiškai susijęs su nagrinėjamu klausimu ir juo siekiama paneigti skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima ir vertina bendrame įrodymų kontekste.Atsakovai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2008 m. balandžio 24 d. S. V. prašymą „Dėl apribojimų taikymo išaiškinimo“. Aptariamu atveju atsakovai, pateikę naujus įrodymus, nesuformulavo prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo ir nepagrindė jų reikšmės sprendžiamam klausimui. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui atsisakyti priimti atsakovų pateiktus naujus įrodymus (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 25 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams O. S. ir A. S.. Atsakovams apskundus šią nutartį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atskirąjį skundą tenkino ir 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones atsakovams panaikino. Šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas keliamas šioje byloje. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos padarius šias išvadas: 1) atsižvelgiant į atsakovų pateiktus įrodymus, byloje yra įrodymų prieštara, kas lemia, jog ieškinys nėra prima facie pagrįstas; 2) pareikšto ieškinio reikalavimo suma atsakovams nėra laikytina didele. Taigi, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikino konstatavęs, kad nėra nė vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Visų pirma, pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 25 d. nutartyje nurodė, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau ši išvada buvo padaryta išimtinai tik ieškovo pateiktų įrodymų pagrindu. Atsakovams pateikus atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas įstatyme įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą įvertino pakartotinai, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teise ir atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, pažymi, kad į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra įrodymų prieštara – ieškovo reiškiami reikalavimai yra susiję su 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartimi, tačiau atsakovai pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog ieškovas yra perleidęs reikalavimo teises pagal šią sutartį UAB „Ducato teisinės paslaugos“, be to, 2008 m. spalio 1 d. susitarimu S. V. ir O. S. nurodytą sutartį nutraukė. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė 2016 m. kovo 1 d. susitarimą su UAB „Ducato teisinės paslaugos“, kuriuo reikalavimo perleidimo sutartis buvo nutraukta. Visgi, ieškovas S. V. neišsklaidė pirmosios instancijos teismo abejonių dėl paskolos sutarties galiojimo. Nors apeliantas teigia, kad susitarimo dėl paskolos sutarties nutraukimo jis nesudarė ir jo parašas šiame dokumente yra suklastotas, tačiau apeliacinės instancijos teismas preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo stadijoje į šiuos klausimus neturi galimybių atsakyti. Nurodomos aplinkybės bus įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Bet kuriuo atveju, byloje esant šių įrodymų prieštarai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ieškinys negali būti laikomas prima facie pagrįstu.Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog atsakovų turto vertė sudaro 242 773 Eur, tačiau byloje esantys VĮ Registrų centras duomenys patvirtina, kad atsakovai A. S. ir O. S. turi nekilnojamojo turto, kurio bendra rinkos vertė 261 616 Eur (37 494 Eur + 1 297 Eur + 1 266 Eur + 202 734 Eur + 18 825 Eur). Šis nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka, o įsipareigojimų, kurių užtikrinimui turtas įkeistas, suma sudaro 179 754,02 Eur. Taigi, atsakovai turi kitų kreditorių, o jiems reiškiama reikalavimo suma, lyginant ją su turimo turto verte, galėtų būti vertintina kaip didelė. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovų turimas turtas yra apsunkintas hipoteka, kas lemia sudėtingesnę šio turto perleidimo tvarką, bei įvertinant tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidas apie galimą atsakovų nesąžiningumą ir siekį apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.