- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- I-3884-142/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui R. N., atsakovės atstovui Osvaldui Žylei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovė) 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3174 ir įpareigoti VMI priimti sprendimą – atidėti ir išdėstyti 16 458,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) baudos ir 112 820,00 Lt GPM delspinigių mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., netaikant sutartinės mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde paaiškina, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Kauno AVMI) 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (04)-K3-205 dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino 2008 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. GA11-11 ir skyrė 16 458,00 Lt baudą. Pareiškėja 2010 m. birželio 3 d. pateikė prašymą dėl 164 580,00 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ir atleidimo nuo 16 458,00 Lt baudos bei delspinigių. Kauno AVMI 2010 m. liepos 2 d. sprendimu nuspręsta išdėstyti 164 580,00 Lt GPM mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2013 m. birželio 25 d., 2010 m. liepos 13 d. pasirašyta mokestinės paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja kiekvieno mėnesio 25 dieną mokamais 36 periodiniais mokėjimais po 4571,00 Lt iki 2013 m. birželio 25 d. padengs 164 580 Lt GPM mokestinę nepriemoką. Pareiškėja mokestinės paskolos sutartį vykdo ir GPM mokestinės nepriemokos įsiskolinimas yra 54 876,00 Lt, t. y. 109 704,00 Lt GPM mokestinę nepriemoką pareiškėja yra padengusi. Pareiškėja Kauno AVMI 2012 m. gegužės 25 d. padavė prašymą pakeisti 2010 m. liepos 13 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir atidėti 112 820,90 Lt delspinigių ir 16 458 Lt baudos mokėjimo pradžią 2013 m. liepos 25 d., išdėstyti mokėtiną sumą 29 mėnesiams, t. y. delspinigius ir baudą mokant lygiomis dalimis po 4 458,00 Lt. VMI skundžiamu sprendimu nusprendė atidėti ir išdėstyti 16 458,00Lt GPM ir 112 820,00 Lt GPM delspinigių mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., jeigu pareiškėja iki sutarties sudarymo dienos užtikrins sutartinės mokestinės prievolės įvykdymą įkeitimu, laidavimu, hipoteka arba garantija. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas. Nurodo, kad pareiškėja neprašė atidėti ir išdėstyti 16 458,00 Lt GPM mokestinės nepriemokos, nes tokios neturi. Pareiškėja turi nurodyto dydžio GPM baudos mokestinę nepriemoką, kurios mokėjimą ir prašė atidėti ir išdėstyti. Pareiškėja aiškina, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 88 straipsnio 4 dalyje ir finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų taisyklių 24 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus teisė, bet ne pareiga reikalauti mokestinės nepriemokos užtikrinimo priemonių, tačiau mokestinės nepriemokos užtikrinimo priemonių galima reikalauti įsitikinus tokio reikalavimo pagrįstumu, o ne formaliai. Tokiai priemonei taikyti turi būti nustatytas objektyvus faktinis pagrindas. Skundžiamame sprendime objektyvių faktinių duomenų, lemiančių pareiškėjos mokestinės nepriemokos užtikrinimo būtinybę, atsakovė nenurodė. Kauno AVMI priimdama 2010 m. liepos 2 d. sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. 2-558 nereikalavo užtikrinimo. Pareiškėja mokestinės paskolos sutartį vykdė tinkamai nuo pat jos pasirašymo. Per tą laiką pareiškėjos turto mastas ir jos pajamos padidėjo, įsipareigojimai sumažėjo. Nebaigtos vykdyti mokestinės paskolos sutarties įsipareigojimai kartu su prašoma atidėti ir išdėstyti mokestine nepriemoka sudaro 184 154,90 Lt. Todėl atsakovė neturi objektyvaus pagrindo reikalauti užtikrinti būsimos sutartinės mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir motyvus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pagal vartojimo kreditą prašymo padavimo metu buvo likę mokėti tik 2 mėnesiai, šiuo metu paskola jau sumokėta, todėl laidavimas pagal šią sutartį jau neturi reikšmės. Dėl 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos, gautos iš V. M., nurodė, kad šis turtas buvo įkeistas ir 2010 metais, kai buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis, ir tuo metu nebuvo reikalaujama užtikrinti prievolės įvykdymą. Nurodo, kad ši paskola taip pat pasibaigia 2012 m. pabaigoje.
Atsiliepimas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 61-62) prašo skundą atmesti.
VMI, atstovaujanti Kauno AVMI, praneša, kad 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojo MAĮ 25 straipsnio 2 dalies pakeitimai, kuriais vadovaujantis VMI įgaliota vykdyti visas vietos mokesčių administratoriaus funkcijas, jeigu tai numatyta jos nuostatuose. Nuo 2011 metų liepos 29 d. įsigaliojus VMI nuostatų, patvirtintų finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110, 9.7, 9.10 punktų pakeitimams, remiantis 9.13 punktu, VMI įgaliota nustatyti mokestinių nepriemokų išieškojimo prioritetus ir procedūras, vykdyti nesumokėtų į valstybės biudžetą mokesčių ir kitų įmokų išieškojimą ir kitus su jų administravimu susijusius veiksmus, taip pat atstovauti apskričių mokesčių inspekcijas teismuose. Minėtas funkcijas iš vietos mokesčių administratoriaus perėmus centriniam mokesčių administratoriui, t. y. VMI, pareiškėjos M. V. 2012 m. liepos 24 d. prašymas buvo nagrinėjamas VMI. Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutinka. Paaiškina dėl GPM baudos formuluotės. Nurodo, kad MAĮ 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, jog mokestinė nepriemoka yra mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Skundžiamame 2012 m. birželio 14 d. sprendime 16 458,00 Lt mokestinė prievolė yra įvardinta kaip rinkliava. Šio sprendimo forma yra patvirtinta VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-65. Atsakovės nuomone, skundžiamame sprendime 16 458,00 Lt mokestinė prievolė tinkamai yra įvardinta kaip rinkliava, kadangi ji atsirado iš laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Paaiškina dėl mokesčių administratoriaus sprendime nurodytos papildomos sąlygos - įkeitimo, laidavimo, hipotekos arba garantijos. Nurodo, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 24 d. pateikus prašymą dėl 112 820,90Lt GPM delspinigių ir 16 458,00 Lt GPM baudos atidėjimo ir išdėstymo bei mokestinės paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo, 2011 m. birželio 14 d. priimtas sprendimas Nr. (23.24-08)-327-3174 (turėtų būti 2012 m. birželio 14 d. sprendimas) atidėti / išdėstyti mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., su papildoma sąlyga – įkeitimu, laidavimu, hipoteka arba garantija. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija, (toliau – Taisyklės). Pareiškėja 2012 m. gegužės 24 d. prašyme nurodė, kad yra sudariusi įvairias įsiskolinimo sutartis. Todėl jos įsipareigojimai yra ne vien tiktai valstybės biudžetui, bet ir kredito įstaigoms, taip pat pareiškėja nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. yra paskoliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniu asmeniu V. M.. Šiuos skolinius įsipareigojimus bankams pareiškėja yra užtikrinusi hipoteka, įkeisdama turimą nekilnojamąjį turtą bei UAB ,,Gertauta” ir R. N. laidavimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nurodė, jog vienos prievolės įvykdymą užtikrino UAB ,,Gertauta” laidavimu, kuriai 2008 m. liepos 9 d. iškelta bankroto byla. Taip pat minėtame pareiškėjos prašyme yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojos asmeninės išlaidos nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. yra padidėjusios, paskyrus mokesčių mokėtoją S. J. ir K. J. globėja; pareiškėja per 2010 m. liepos 13 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo laikotarpį turėjo turto įsigijimo išlaidų, kuriam išleido 391 025,00 Lt gautų pajamų; vidutinės mėnesio išlaidos kredito įstaigoms sudaro 4 400 Lt; 2010 m. liepos 13 d. mokestinės paskolos dengimui apie 5000 Lt; asmeninėms ir šeimos išlaidoms skiriama iki 3000 Lt. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos skolinius įsipareigojimus, visas galimas rizikas ir atsakomybę dėl biudžeto surinkimo, vadovaudamasis MAI 88 straipsniu ir Taisyklių nuostatomis, 2012 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr.(23.24-08)-327-3174 atidėti / išdėstyti 112 820,90 Lt GPM delspinigių ir 16458,00 Lt GPM baudos, iš viso 129 278,90 Lt mokestinę nepriemoką su papildoma sąlygą, t. y. mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinant hipoteka, įkeitimu, laidavimu ar garantija, nepažeisdamas nustatytos sprendimo priėmimo formos ir tvarkos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir motyvus, prašė skundo netenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno AVMI atsiliepimo nepateikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas netenkinamas.
Byloje ginčijamas VMI 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. (23.24)-08)-327-3174 (b. l. 4-5, 64-65), kuriuo nuspręsta atidėti ir išdėstyti M. V. mokestinės nepriemokos sumokėjimą nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., taip pat nurodyta, kad pagal šį sprendimą mokestinės paskolos sutartis gali būti sudaryta tik tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas iki sutarties sudarymo dienos įvykdys papildomas sąlygas, kurios yra įkeitimas, laidavimas, hipoteka arba garantija. Bendra suma yra 129 278,90 Lt.
Pareiškėja šį sprendimą ginčija visą, tačiau iš jos skundo motyvuojamosios dalies daroma išvada, kad ginčijama tik dalis dėl įpareigojimo iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo užtikrinti jos vykdymą įkeitimu, laidavimu, hipoteka arba garantija.
Šalies argumentai
Pareiškėja Kauno AVMI 2012 m. gegužės 24 d. padavė prašymą dėl 112 820,90 Lt delspinigių ir 16 458,00 Lt baudos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei mokestinės paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo (b. l. 53-55). Ginčas yra dėl sprendimo, priimto išnagrinėjus šį prašymą. Prašyme pareiškėja nurodė apie savo turtinę padėtį, t. y. gautas pajamas, turtinius įsipareigojimus, įgytą turtą. Nurodė, kad yra sudariusi sutartis su kredito įstaigomis – 2006 m. gruodžio 18 d., paskolos suma 900 000 Lt, grąžinimo terminas iki 2046 m. gruodžio 18 d., mokėjimai sudaro 3215,02 Lt per mėnesį; 2007 m. liepos 30 d. vartojimo kredito sutartį 40 000 Lt sumai, grąžinimo terminas iki 2012 m. liepos 10 d., per mėnesį mokėjimai sudarė 667,00 Lt, prievolė užtikrinta UAB „Gertauta“ laidavimu ir R. N. laidavimu. Nurodė, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. yra paskoliniuose santykiuose su fiziniu asmeniu, paskolos suma 170 000 Lt, grąžinimo terminas 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos 2010 m. birželio 2 d. prašyme šios kredito sutartys taip pat buvo nurodytos, papildomai buvo dar viena kredito sutartis 40 000 Lt sumai, kuri baigėsi 2011 m. spalio 19 d. Prašyme pareiškėja nurodė, kad 2012 m. vasario 23 d. įsigijo: gyvenamąjį namą ir kitus statinius, dalį žemės sklypo už 260 000 Lt; 2011 m. lapkričio 25 d. gyvenamąjį namą ir kitus statinius bei žemės sklypą už 120 000 Lt; 2012 m. įsigijo du žemės sklypus (Klaipėdos r. Ir Utenos r.). Nurodė, kad iš viso turtui įsigyti išleido 391 025 Lt gautų pajamų. Susumavusi nurodytus turtinius įsipareigojimus prašyme pareiškėja nurodė, kad jos išlaidos kredito įstaigoms sudaro apie 4400 Lt per mėnesį, mokestinės paskolos dengimui apie 5000 Lt per mėnesį. Nurodė, kad asmeninės ir šeimos išlaidos sudaro iki 3000 Lt per mėnesį, kitos pajamos kaupiamos kredito įsipareigojimų vykdymui, šeimos atostogoms. Prašyme nurodyta, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. tapo dviejų mažamečių vaikų globėja, todėl jos asmeninės išlaidos nuo nurodytos datos yra padidėjusios. 2010 m. prašyme šios išlaidos nebuvo nurodytos, nes pareiškėja globos teises įgijo po paskolos sutarties sudarymo.
Pareiškėja prašė pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir atidėti 112 820 Lt delspinigių ir 16 480 Lt baudos mokėjimo pradžią 2013 m. liepos 25 d., išdėstyti mokėtiną sumą 29 mėnesiams, t. y. delspinigius ir baudą mokant lygiomis dalimis po 4458 Lt. Skundžiamu VMI 2012 m. birželio 14 d. sprendimu mokestinės nepriemokos mokėjimas išdėstytas nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., t. y. pareiškėjos prašymas iš dalies buvo tenkintas, nuspręsta, kad paskolos sutartį galima pakeisti. Šiuo sprendimu, vietoje galutinio mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino pagal jau sudarytą mokestinės paskolos sutartį – 2013 m. birželio 25 d. – nustatytas naujas terminas iki 2015 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėja neskundžia sprendimo dėl to, kad nebuvo atidėtas mokestinės nepriemokos mokėjimas 2013 m. liepos 25 d., tačiau skundžia minėtą sprendimą dėl papildomos sąlygos, kuri nustatyta tokia: įkeitimas, laidavimas, hipoteka arba garantija.
Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuojančio MAĮ 88 straipsnio redakcija nustatė, kad „1. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. 2. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. 3. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. 4. Tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. <...>“.
Motyvuojamoji dalis
MAĮ 95 straipsnyje nustatyta: „1. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. <...>“.
Šiuos užtikrinimo būdus detaliau reglamentuoja MAĮ 103 ir 104 straipsniai. 103 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę: 1) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos arba įkeitimo įregistravimo; 2) sudaryti su mokesčių mokėtoju hipotekos arba įkeitimo sutartį. 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, kai to reikia tinkamam mokestinių prievolių vykdymui užtikrinti (įskaitant mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ir grąžinimo pagrįstumą), mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų laidavimo arba garantijos dokumentą, pagal kurį laiduotojas arba garantas įsipareigoja įvykdyti mokesčio mokėtojo mokestines prievoles, jei šios nebus vykdomos atitinkamų mokesčių įstatymų nustatytais terminais.
Ginčo klausimus reglamentuoja Taisyklės. Į Taisykles perkeltos MAĮ nuostatos dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo užtikrinimo įkeitimu, hipoteka, laidavimu arba garantija (24 punktas).
Pareiškėja skundžia mokesčių administratoriaus reikalavimą pareiškėjai nurodytomis priemonėmis užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Nurodo, kad VMI privalo pagrįsti būtinumą taikyti nurodytas priemones, t. y. pareiškėja skundžia ir tai, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes mokestinės nepriemokos užtikrinimo taikymo būtinumo VMI sprendime nepagrindė, nenurodė objektyvių faktinių duomenų, lemiančių tokio sprendimo priėmimą. Taip pat pareiškėja nurodo neatitikimą sprendime – ji neprašė atidėti ir išdėstyti 16 458,00 Lt GPM mokestinę nepriemoką, nes ji tokios neturi, pareiškėja nurodo, kad ji turi 16 458 Lt GPM baudos mokestinę nepriemoką, kurios mokėjimą prašė atidėti ir išdėstyti. T. y. pareiškėja ginčija sprendimą ir dėl jo formos trūkumų.
Dėl sprendimo turinio.
VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-65 „Dėl formų patvirtinimo“, vadovaujantis MAĮ 34 ir 88 straipsniais, Taisyklėmis ir VMI nuostatais, patvirtintais finansų ministro 1997 m. liepos 29 įsakymu Nr. 110, patvirtintos sprendimo atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą FR0285 forma, sprendimo pakeisti sprendimą atidėti / išdėstyti nepriemokos sumokėjimą FR0287 forma ir kt. Šiuo atveju VMI priėmė sprendimą, kurio forma yra FR0285. Skundžiamame sprendime kaip ir reikalauja jo forma, nurodyta, kad atidedamas ir išdėstomas mokestinės nepriemokos sumokėjimas. MAĮ 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Pareiškėjai priskaičiuota laiku nesumokėto GPM bauda ir delspinigiai, o tai ir yra su mokesčiu susijusios sumos, kurių dydis patvirtintas mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės bei teismo sprendimais. Ir GPM bauda, ir delspinigiai yra mokestinė nepriemoka, įmokų kodai yra tie patys, todėl nenurodžius sprendime to, kad 16 458 Lt yra GPM bauda, toje grafoje, kur nurodomas prievolės tipas, yra padarytas neesminis formalus pažeidimas, kuris neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjai yra žinoma, kad ji prašė atleisti būtent nuo tokio dydžio baudos (mokestinis ginčas yra pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartimi, administracinė byla Nr. A575-13/2012), taip pat ji prašė pakeisti mokestinės paskolos sutartį būtent dėl nurodyto dydžio baudos. Pareiškėjai yra žinomos prieš tai vykusio mokestinio ginčo aplinkybės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2320-142/2011). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjai yra žinoma, kad VMI 2012 m. birželio 14 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-3174 pateiktoje lentelėje nurodant prievolės tipą ties 16 458 Lt suma yra padarytas tik rašymo apsirikimas.
Dėl skundžiamo sprendimo motyvų.
VMI 2012 m. birželio 14 d. sprendimas priimtas atsižvelgus į VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-65 patvirtintą FR0285 formą. Šioje formoje jau yra įrašyti teisės aktai, kuriais būtina vadovautis, o taip pat nurodyta, kad būtina remtis tam tikra faktine medžiaga (nurodyta „remdamasis“). Šiuo konkrečiu atveju nurodyta, kad VMI remiasi Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2012 m. birželio 14 d. išvada Nr. (23.28-08)326-25859 dėl M. V. mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo terminų (toliau - Išvada). Ši Išvada yra pateikta byloje (b. l. 67-68). Išvadoje įvertinta, kad vidutinės mokesčių mokėtojos pajamos per kalendorinį mėnesį sudaro 19 738,96 Lt, išlaidos – kredito įstaigoms 4400 Lt, mokestinės paskolos dengimui apie 5000 Lt, asmeninės ir šeimos išlaidos iki 3000 Lt. Išvadoje įvertinamas pareiškėjos nekilnojamasis turtas, nurodoma, kokį turtą pareiškėja įsigijo per mokestinės paskolos sutarties vykdymo laikotarpį, kokias pinigų sumas tam išleido. Įvertintos gautos paskolos. Taip pat įvertinama pareiškėjos šeiminė padėtis, tai, kad ji augina sūnų ir dvi globotines ir kt. Išvadoje, įvertinus nurodytas aplinkybes, pažymėta, kad galima atidėti ir išdėstyti 129 278,90 Lt mokestinę nepriemoką. Nors dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo Išvadoje nepasisakyta, tačiau joje nurodyti visi pareiškėjos turimi finansiniai įsipareigojimai, turimas ir įsigytas per paskolos mokėjimo laikotarpį nekilnojamasis turtas ir kitos aplinkybės, rodančios pareiškėjos finansinę padėtį, t. y. faktinės aplinkybės. Sprendimą nurodytu klausimu, kaip nustatyta MAĮ 88 straipsnyje, priima mokesčių administratorius, šiuo atveju VMI, kuriai suteikta teisė nuspręsti, ar reikalinga taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus (MAĮ 88 straipsnio 4 dalis). Todėl, įvertinusi minėtoje Išvadoje nurodytus faktus, t. y. objektyvius duomenis, kurių pareiškėja ir neginčija, VMI turėjo teisę priimti sprendimą leisti pakeisti mokestinės paskolos sutartį tik su sąlyga, kad mokestinės nepriemokos įvykdymas bus užtikrintas. Daroma išvada, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nes Išvadoje nurodytos aplinkybės beveik visiškai atitinka pareiškėjos prašyme nurodytas faktines aplinkybes (ji tik nebuvo nurodžiusi pilnos savo šeimos sudėties).
Mokesčių administratorių sprendimams taip pat galioja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatos dėl viešojo administravimo subjekto išleidžiamo individualaus teisės akto turinio, tačiau nurodyto įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai. VAĮ 8 straipsnis nustato, kad „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu“. Teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas atitinka nurodytas įstatymo nuostatas. VAĮ 8 straipsnyje yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams, ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas viename dokumente. VAĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „Administracinis aktas - viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas“. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį, viešojo administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektas atlieka, nustatyta tvarka vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kurią reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan. nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti vadovaudamasis finansų ministro nustatyta tvarka. Minėta, kad tokia tvarka patvirtinta finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1K-182 (patvirtintos Taisyklės), o remiantis šiomis Taisyklėmis, VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-65 patvirtina Taisyklėse nurodytų sprendimų forma. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad VMI veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato šios institucijos priimamų administracinių aktų pobūdį ir formą, kuri mokesčių administratoriui yra privaloma. Nurodyti atsakovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai, atsižvelgiant į VAĮ 2 straipsnio 8 dalį, vertintini kaip poįstatyminiai teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami VAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimai. VMI priimtas individualus administracinis aktas atitinka paminėtų teisės aktų reikalavimus, nustatytus šių administracinių aktų formai, jų struktūrai, ir pan., taip pat skundžiamas individualus administracinis aktas atitinka ir VAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus, 8 straipsnio reikalavimus, t. y. skundžiamas sprendimas pagrįstas nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A438-426/2009) pateiktu įstatymo aiškinimu. Nagrinėjamu atveju reikalavimas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą nėra taikoma poveikio priemonė, nes tai yra Civiliniame kodekse numatyti bet kokių prievolių užtikrinimo būdai. Civilinio kodekso nuostatose nėra reikalavimo, kad taikydamas prievolių užtikrinimo būdus kreditorius privalėtų pagrįsti, kodėl reikalauja užtikrinti prievolės įvykdymą (pvz. bankai suteikdami paskolą reikalauja užtikrinti šios prievolės įvykdymą, ar nereikalauja savo nuožiūra ir rizika).
Dėl mokesčių administratoriaus teisės reikalauti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo.
Nors pareiškėja aiškina, kad mokesčių administratorius turi tik teisę reikalauti prievolės įvykdymo užtikrinimo, tačiau ne pareigą, ir toks reglamentavimas iš tiesų yra išvardintuose teisės aktuose (nurodyta „gali būti pareikalauta“), tačiau MAĮ nustatė mokesčių administratoriui teisę reikalauti prievolės įvykdymo užtikrinimo ir šia teise mokesčių administratorius privalo pasinaudoti tais atvejais, kai yra rizika, kad valstybės biudžetui priklausančios sumos gali būti nesumokėtos. Taip pat mokesčių mokėtojui suteikta teisė nepasirašyti tokios mokestinės paskolos sutarties, kurios sudarymui mokesčių administratorius kelia sąlygą dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo (Taisyklių 27 punktas).
Išieškojimą užtikrinančių priemonių taikymo tvarką, mastą ir kitus su išieškojimo užtikrinimu susijusius klausimus, kaip jau minėta, nustato MAĮ. Šio įstatymo 33 straipsnio 15 punktas suteikia mokesčių administratoriui teisę, atliekant jam pavestas funkcijas, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Sprendžiant klausimą, ar mokesčių administratorius pagrįstai pasinaudojo šia teise, svarbu yra tai, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Šios nuostatos įtvirtintos ir MAĮ 19 straipsnyje, kuriame nustatyti VMI uždaviniai: „1. Pagrindiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai yra: 1) padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas; 2) įgyvendinti mokesčių įstatymus; 3) užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. 2. Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai įgyvendindami, kai centrinis ir vietos mokesčių administratoriai atlieka įstatymų jiems pavestas funkcijas“.
Šiuo atveju ginčas yra dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo. T. y. pareiškėja pagal 2010 m. liepos 13 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį iš esmės naudojasi valstybės lėšomis, kurios turėjo būti sumokėtos į valstybės biudžetą dar iki šios sutarties sudarymo. MAĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato sąlygas, kada gali būti atidėtas ar išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas, t. y. įstatymas nustato išimtines aplinkybes, kai galima priimti tokį sprendimą. Šios aplinkybės suponuoja tam tikros mokesčių mokėtojo finansinės būklės įvertinimą, finansinių įsipareigojimų įvertinimą. Pareiškėja pati pripažįsta, kad jos finansinė būklė, kai ji teikė 2010 m. prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, buvo kitokia, nei tada, kai ji teikė 2012 m. prašymą pakeisti mokestinės paskolos sutartį. Nepaisant to, mokesčių administratorius pripažino, kad yra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, leidžiančios atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Tačiau dar kartą tenkindamas pareiškėjos prašymą, mokesčių administratorius turėjo teisę pareikalauti mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo, nes pati pareiškėja prašyme nurodo, kad, vykdydama pirmiau sudarytą mokestinės paskolos sutartį, ji turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus, t. y. pareiškėja pati konstatavo, kad turi finansinių sunkumų. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į minėtus mokesčių administratoriaus veiklos uždavinius, mokesčių administratorius turėjo teisę padaryti išvadą, kad pakartotinės lengvatos suteikimas pareiškėjai galimas tik taikant mokestinės prievolės užtikrinimo būdus. Pareiškėja skunde teismui nenurodė ir nepagrindė, kodėl ji negali įvykdyti mokesčių administratoriaus keliamos sąlygos. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos privačių sandorių užtikrinimui taikomos atitinkamos Civiliniame kodekse numatytos prievolių užtikrinimo priemonės, o dėl to daroma išvada, kad pareiškėja turi galimybę įvykdyti mokestinės paskolos sutarties pakeitimui mokesčių administratoriaus iškeltą sąlygą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos M. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.