- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- Iv-999-189/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03036-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas prašyme teismui (b. l. 1) nurodė, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 208 str. 2 d., 298 str. nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2010 m. vasario mėn. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Vilniaus apskrities VPK) su prašymu (b. l. 2) išmokėti neišmokėtą atlyginimo dalį arba išduoti pažymą apie iki šiol neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas), pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 proc. ribą, nurodant priskaičiuotas bet neišmokėtas sumas už viršvalandinį darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu ir atliktas papildomas užduotis nuo 2001 m. vasario 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Atsakovas pateikė asmens kortelių kopijas už 2007-2009 metus (b. l. 3-4), iš kurių matyti, kad buvo priskaičiuota, bet neišmokėta darbo užmokesčio suma, taikant 70 proc. ribojimą už 2007 metus – 122,23 Lt, už 2008 metus – 371,71 Lt.
Prašyme teismui prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio sumą už 2007-2008 metus – 493,94 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 8-11) nurodė, jog Vilniaus apskrities VPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl prašymo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų ? išlaidoms (atskirai darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskrities VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Pažymėjo, jog pareiškėjas skundo dalyje dėl 2007 metų sausio – spalio mėn. yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi į teismą kreipėsi tik 2010 m. spalio 27 d. Nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios finansinės padėties bei administracinę bylą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 35/2010, Nr.36/2010, Nr. 39, Nr. 40.
Pareiškėjas, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį;4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. (2007-06-07 redakcija) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Iš teismui pateiktų asmens kortelių (b. l. 3-4) matyti, kad pareiškėjui už 2007 metų balandžio mėn. ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 122,23 Lt, už 2008 metų lapkričio mėn. ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 153,17 Lt, už gruodžio mėn. ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 218,54 Lt. Viso pareiškėjui nebuvo išmokėta 493,94 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, t. y. pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 str. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pareiškėjas prašo priteisti susidariusią nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trijų metų senaties terminas (2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Trijų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 lapkričio 2 d., todėl šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Pareiškėjui nepriteistina suma už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 01, t.y. 122.23 Lt (2007 m. balandžio mėn. suma).
Pažymose nurodytų pareiškėjui susidariusių nepriemokų sumų atsakovas neginčija, tačiau prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėtina, jog atsakovas nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių argumentus dėl lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti neturėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad išmokėtina suma nėra didelė, bei tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų šiam prašymui pagrįsti, prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjui priteistina 371,71 Lt (153,17 Lt ž 218,54 Lt) suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendė:
skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. B. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 371,71 Lt (tris šimtus septyniasdešimt vieną litą, 71 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.