Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 39) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 22–24), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos, įtvirtintos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje. Vertinant Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui, kuris buvo laikomas kameroje, iš kurių bendro ploto buvo atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo

Ginčo laikotarpiu galiojusių Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 39–41) nurodyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose (Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426) sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K atsiliepime (1 t., b. l. 27) patikslinta, kad šiuo metu užuolaidos įrengtos: kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, nuo Nr. 104 iki Nr. 200, nuo Nr. 202 iki Nr. 227, nuo Nr. 356 iki Nr. 370, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 309 iki Nr. 323, nuo Nr. 324 iki Nr. 338, nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Įvertinus šiuos duomenis ir Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 22–24) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. kovo 16 d. ir nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. buvo laikomas kamerose, atitinkamai Nr. 257 ir Nr. 256, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Vadinasi, šiais laikotarpiais pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista bei nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Likusiu laikotarpiu, t. y. viso 186 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o iš jų 97,5 paros buvo laikomas kamerose, kuriose taip pat buvo įrengtos užuolaidos. Vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų (byloje pateiktos kamerų Nr. 108, Nr. 170, Nr. 159, Nr. 346, Nr. 291, Nr. 302, Nr. 189, Nr. 112, Nr. 307, Nr. 111, Nr. 270, Nr. 257, Nr. 268, Nr. 265, Nr. 256, Nr. 273, Nr. 326 sanitarinio mazgo įrengimo fotonuotraukos (1 t., b. l. 140–200; 2 t., b. l. 1–3), įtvirtintų Taisyklių 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Įrengtos užuolaidos nepaneigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl darytina išvada, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nepažeidė nacionalinės teisės reikalavimų, tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Todėl darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, viso 186 paras neužtikrinęs pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

Dėl pasivaikščiojimų pasivaikščiojimo kiemeliuose

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė tik 1 val. per dieną praleisti pasivaikščiojimų kiemeliuose. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 131) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore vadovaujantis tuo metu galiojančia dienotvarke, kurioje numatytas suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimo gryname ore organizavimo laikas. Kaip matyti, byloje ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore, nėra. Vadinasi, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore, kaip teigia pareiškėjas. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

Dėl galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu, laiko, skirto nusprausti, ir dušų įrengimo

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte reglamentuota, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniame pranešime apie pareiškėją (1 t., b. l. 38) nurodyta, kad pareiškėjas, 2018 m. spalio 13 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, yra užpildęs „Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą apklausos anketą“, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į tai, vadovaujantis SVĮ nustatytais reikalavimais, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų prašęs apgyvendinti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas neprieštaravo, kad būtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu būtų atlikę neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti neigiamų išgyvenimų, sukeliančių neturtinę žalą.

Dėl aliarminio iškvietimo sistemos

Dėl kamerų įrengimo

Pareiškėjas teigia, kad neturtinė žala jam kilo dėl to, jog kamerose buvo tik dvi kėdės, buvo pilna muselių, purvini langai, o dėl vidinių grotų juos išvalyti nebuvo galimybės, neveikė ventiliacija, užsiveisę parazitai, metalinės lovos surūdijusios, o čiužiniai supuvę, drėgna, nepakankamas oro greitis, netinkamas apšvietimas, kamerose nėra elektros jungiklių. Pirmiausia pažymėtina, kad HN 134:2015 17 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Kaip matyti, Lukiškių TI-K neįtvirtinta pareiga kamerose įrengti atskirą ventiliaciją. Todėl, nustačius, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti langai ir nenustačius, kad jie nebuvo pritaikyti vėdinimui, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsivėdinti kameras, kuriose buvo laikomas, higienos normų reikalavimas sudaryti sąlygas vėdinti patalpas per langą pažeistas nebuvo. Atitinkamai skunde nurodytos aplinkybės, kad nuolat metalinės lovos rūdija ir pūva čiužiniai, teismo vertinimu, tiesiogiai susijusius su pareiškėjo argumentu dėl vėdinimo, kuris savo ruoštu pripažintas nepakankamu konstatuoti VPN neteisėtus veiksmus. Taip pat pareiškėjo argumentas, kad kamerose buvo muselių, vertintinas kaip deklaratyvus ir abstraktus, pareiškėjas visiškai neindividualizavo, kaip jo kamerose atsirado muselių ir kokie konkretų Lukiškių TI-K veiksmai lėmė jų atsiradimą. Atsižvelgus į tai, šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 39–41) nurodyta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai yra naikinami. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad Lukiškių TI-K administracija sudarinėja paslaugų sutartis, kurias įgyvendinant vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys (1 t., b. l. 132–135, 136–139) patvirtina šiuos argumentus. Taip pat byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) atliktų patikrinimų ir su jais susijusių Lukiškių TI-K pateikti duomenys (1 t., b. l. 43–130) patvirtina, kad atliekant patikrinimus Lukiškių TI-K vizualiai nebuvo nustatyta nariuotakojų buvimo požymių. Byloje nesant rašytinių įrodymų, kurie paneigtų šiuos duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu atliko neteisėtus veiksmus ir dėl jų pareiškėjui kilo neturtinė žalą. Ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 14.3 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Vadinasi, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad elektros jungikliai nėra įmontuoti kamerose, priešingai, nei teigia pareiškėjas, patvirtina tik tai, kad Lukiškių TI-K laikosi nustatytų teisės aktų reikalavimų ir neteisėtų veiksmų neatlieka. Taisyklių 14.6 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Vadinasi, kameroje turi būti tiek kėdžių, kiek asmenų jose yra laikoma. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo tik dvi kėdės, tačiau kartu nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių (pavyzdžiui, preliminarių datų, kada jam trūko kėdės, kiek asmenų tuo metu, kai trūko kėdės, buvo laikomi drauge su juo ir pan.), kurios pagrįstų šį jo teiginį. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 39–41) nurodyta, kad kamerose iki 4 lovų yra kėdutės, o kamerose, kuriose yra daugiau kaip 4 lovas – suolai. Kad tokiose kamerose yra įrengti suolai patvirtina ir Lukiškių TI-K pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 157, 162, 163, 199). Įvertinus ilgą pareiškėjo kalinimo laikotarpį ir aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas, su nuo vieno iki septynių asmenų vienu metu, pareiškėjo nurodyta argumentas, nepateikiant jį pagrindžiančių detalesnių aplinkybių, laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kurio pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nėra vertintini. Taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktyje nustatyta, kad: kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos; lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus; įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai; grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm; langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje; iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pagal šį teisinį reguliavimą, kamerose yra galimas vidinių grotų įrengimas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Lukiškių TI-K pažeidžia teisės aktų reikalavimus todėl, kad įrengė vidines grotas, dėl kurių negalima išvalyti langų, yra atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nurodoma ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 39–41), HN 134:2015 nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Todėl, pareiškėjo argumento dėl nepakankamos natūralios apšvietos pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nevertinami. Priešingai nei natūralios apšvietos atžvilgiu, HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo netinkamas apšvietimas, t. y. dirbtinė šviesa yra per stipri, be to yra nepatenkintas tuo, kad kamerose oro judėjimo greitis yra nepakankamas, drėgmė viršija 70 proc. Įvertinus byloje pateiktus VD patikrinimo aktus, kurie yra aktualūs ginčo laikotarpiui, nustatyta, kad: 2016 m. spalio 27 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1228 (16.17.7 10.12) (1 t., b. l. 62–63) pripažinta, kad kameroje Nr. 108 dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimų nenustatyta; 2016 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10-802(16.17.7.10.12) (1 t., b. l. 68–70) pripažinta, kad kameroje Nr. 159 dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimų nenustatyta; 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-320(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 98–100) pripažinta, kad kamerose Nr. 116 ir Nr. 268 dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimų nenustatyta; 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-472(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 104–106) pripažinta, kad kameroje Nr. 268 dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimų nenustatyta. Todėl, teismas laiko, kad laikotarpiais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 108, Nr. 159, Nr. 116, Nr. 268, nebuvo pažeisti dirbtinės apšvietos ir drėgmės reikalavimai. Dėl kitų laikotarpių Lukiškių TI-K nepateikė duomenų paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamos dirbtinės apšvietos ir drėgmės. Byloje taip pat Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl oro judėjimo reikalavimo neužtikrinimo. Todėl, šiais aspektais konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 232 paras, ir įvertinus anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. 186 paras pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista, 212 paros pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl dirbtinės apšvietos ir drėgmės, 232 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl oro judėjimo, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Todėl konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad VD duomenimis (1 t., b. l. 13–19), pareiškėjas į šią įstaigą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo kreipęsis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei jų trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir administracinių teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 20 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui R. Ž. 2 000,00 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlygini.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.