Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti dėl bankrutuojančios R. P. individualios įmonės „Žalieji sartai“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, priimtos bankrutuojančios R. P. individualios įmonės „Žalieji sartai“ bankroto byloje, civilinės bylos Nr. 2-4832-431/2013.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 11d. nutartimi R. P. individualiai įmonei „Žalieji sartai” (toliau tekste – IĮ „Žalieji sartai”) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrovita” (toliau tekste – administratorius). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs IĮ „Žalieji sartai“ atskirąjį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį, patvirtinti ieškovo UAB „Belvedere prekyba“ ir atsakovo taikos sutartį bei tenkinti ieškovo prašymą dėl ieškinio atsisakymo, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, atskirąjį skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. ir 2013 m. birželio 11 d. nutartimis patvirtino IĮ „Žalieji sartai“ kreditorių reikalavimus, o 2013 m. gegužės 28 d. įmonės kreditorių susirinkimui įpareigojus administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės likvidavimo, 2013 m. birželio 18 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.

IĮ „Žalieji sartai” savininkė R. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2013 m. gegužės 28 d. IĮ „Žalieji sartai” kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nuspręsta kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjos teigimu, šis nutarimas priimtas neišsprendus įmonės mokumo atkūrimo klausimo. Tokiu būdu įmonės savininkei buvo užkirsta galimybė įgyvendinti taikos sutarties sudarymo su visais įmonės kreditoriais teisę ir buvo pažeisti bankroto instituto specialieji tikslai. Pareiškėja nurodė, kad apie šaukiamą kreditorių susirinkimą jai nebuvo pranešta. Apie šį susirinkimą sužinojo tik todėl, kad aktyviai domėjosi bankroto procesu; administratoriui siuntė ne vieną prašymą pateikti kreditorių susirinkimų protokolų kopijas. Skundžiamo susirinkimo protokolas jai buvo atsiųstas elektroniniu paštu tik 2013 m. birželio 7 d. Pareiškėja yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo ir yra neišprususi, todėl jai nebuvo žinomi įstatyme numatyti trumpi skundų padavimo terminai, atitinkamai 2013 m. birželio 26 d., atvykusi pas advokatą tikėjosi, kad skundo padavimo terminai nėra praleisti. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad skundo dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo pateikimas yra vienintelė pareiškėjos galimybė operatyviai reaguoti į savo ir kreditorių interesų pažeidimus, todėl egzistuoja teisinis pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą IĮ „Žalieji sartai“ 2013 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti ir skundą grąžino padavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Be to, kreditorių susirinkimo nutarimo kreiptis į teismą dėl įmonės likvidavimo, neteisėtumas grindžiamas neišspręsta galimybe įmonei atkurti mokumą ir sudaryti taikos sutartį su visais kreditoriais, o šioje bankroto proceso stadijoje, taikos sutarties sudarymas jau yra nebegalimas. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jeigu per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Nagrinėjamu atveju, kreditorių susirinkimas neprašė pratęsti šio termino. 2013 m. birželio 18 d. nutartimi IĮ „Žalieji sartai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šios nutarties pareiškėja neskundė ir ši nutartis yra įsiteisėjusi. Be to, pareiškėja kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, kad kreditoriams teikė pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo, taip pat nepateikė jokių įrodymų apie įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą dėl IĮ „Žalieji sartai“ 2013 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkimo skundžiamo nutarimo panaikinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo nutartis formali ir nemotyvuota.

2. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas 14 d. terminas nėra naikinamasis, todėl teismas privalėjo tirti asmens, suinteresuoto termino atnaujinimu nurodytų aplinkybių visetą ir įvertinti jų svarbą. Teismas turėjo įvertinti tai, kad pareiškėjai nebuvo pranešta apie šaukiamus kreditorių susirinkimus; skundžiamo susirinkimo protokolas jai buvo atsiųstas elektroniniu paštu tik 2013 m. birželio 7 d.; skundo pateikimo terminas buvo praleistas vos porą dienų; pareiškėja yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo ir išprusimo; pareiškėjai nebuvo žinomi skundui paduoti įstatyme numatyti trumpi terminai. Įvertinus šias aplinkybes matyti, kad procesinis terminas buvo praleistas ne dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar nesąžiningumo, o būtent dėl teisinio išsilavinimo neturėjimo ir žinių stokos. Todėl dėl formalių pažeidimų pareiškėjai neturėtų būti užkirstas kelias skųsti kreditorių susirinkimo nutarimą, priešingu atveju, nepalankus procesinis sprendimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

2. Teismas netinkamai taikė procesines teisės normas. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą analizavo tikrąją faktinę ir teisinę šalių padėtį, jų tarpusavio santykius, t. y. pasisakė dėl materialinių teisinių santykių egzistavimo (skundo pagrįstumo), kas svarstytina tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, o ne skundo priėmimo stadijoje. Taigi, ar pareiškėjos skundas pagrįstas, ar ne, teismas turėjo nuspręsti tik priimdamas galutinį sprendimą byloje, iš esmės išnagrinėjęs skundą. Todėl teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl to, kad ji neįrodė turinti teisę į materialinį skundo patenkinimą, priimta pažeidžiant procesines teisės normas, nesilaikant teismų praktikos suformuotų taisyklių, todėl negali būti laikoma teisėta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl procesinio termino atnaujinimo skųsti kreditorių susirinkimo nutarimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato ĮBĮ. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis numato, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. CPK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Pagal CPK 78 straipsnį, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar priežastys yra svarbios – fakto klausimas, kurį teismas konstatuoja, ištyręs byloje esančius įrodymus. Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pažymi, kad jai nebuvo pranešta apie kreditorių susirinkimą, apie ginčijamą nutarimą ji sužinojusi tik dėl to, jog aktyviai domėjosi bankroto procesu, o prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą iš esmės grindžia senyvu amžiumi ir neišprusimu. Tačiau teisinis neišprusimas ar neraštingumas negali būti laikomos objektyviomis termino praleidimo priežastimis. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė dėl savo amžiaus, išsilavinimo, ar kitokių panašių aplinkybių nežinojo ar negalėjo žinoti įstatymų reikalavimų, neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės įstatymo nustatyta tvarka ir terminais ar buvo suklaidinta. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkimo dieną registruotu laišku išsiuntė administratorei prašymą dėl kreditorių susirinkimo posėdžio protokolo ir turto vertintojų išvadų pateikimo. Taigi, apeliantei buvo žinoma apie tą pačią dieną įvykusį kreditorių susirinkimą, atitinkamai apeliantė turėjo galimybę tą pačią dieną susipažinti su 2013 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkimo protokolu. Todėl apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai dėl pavėluoto kreditorių susirinkimo nutarimų turinio sužinojimo ir neišprusimo nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl procesinių normų pažeidimo, o būtent dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo tuo aspektu, jog teismas, spręsdamas procesinio dokumento priėmimo klausimą pasisakė dėl ginčo esmės. Tiek skunde, kuriuo buvo prašoma panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą, tiek atskirajame skunde, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, pareiškėja pripažįsta procesinio termino praleidimą, tačiau pažymi keliamo klausimo svarbą, nurodydama, kad paduotas skundas yra susijęs ne tik su bankrutuojančios įmonės savininkės interesais, tačiau ir pačios bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, todėl neatnaujinus praleisto procesinio termino, bus užkirstas kelias apginti tiek pareiškėjos, tiek įmonės ir jos kreditorių interesus. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas nutarimas, kuriuo administratorius įpareigotas kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir paskelbimo likviduojama dėl bankroto, priimtas neišsprendus įmonės mokumo atkūrimo klausimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl procesinio termino atnaujinimo ir atsakydamas į šiuos pareiškėjos argumentus turėjo vertinti, ar skundo padavimo procedūros nesilaikymas konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas nulemti bylos dalyviui nesudarymą galimybės pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise ginti savo bei bankrutuojančios įmonės interesus ir kaip teigia pareiškėja, eliminuoti galimybę įmonei sudaryti taikos sutartį su visais kreditoriais. Atitinkamai teismas, atmesdamas pareiškėjos argumentus, turėjo pasisakyti ir dėl procesinio termino neatnaujinimo pasekmių, o tai negali būti laikoma procesinių teisių pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama nutartis nemotyvuota ir formali, kadangi nutartyje yra išdėstyti argumentai, kuriais remiantis teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo. Aplinkybė, kad apskųstos teismo nutarties motyvai yra glausti ir nevisiškai išsamūs, apeliacinio teismo vertinimu, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos mėn. 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Taigi, ir šiuo teisiniu pagrindu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.